Lietuvai vis dažniau tenka spręsti ne vien tai, kiek užsieniečių įsileisti dirbti ir gyventi, bet ir kokių žmonių šaliai iš tikrųjų reikia, kokie reikalavimai jiems turėtų būti keliami bei kas atsakingas už jų įsiliejimą į Lietuvos visuomenę.
Apie tai rugpjūčio 28 d. festivalyje „Būtent!“ diskutavo Europos migracijos tinklo Lietuvoje sukviesti politikai, ekonomikos ir migrantų priėmimo srities atstovai. Diskusijoje dalyvavo TS-LKD pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, „Investors’ Forum“ ekonomistas Adomas Klimantas, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Virginijus Sinkevičius ir Priėmimo ir integracijos agentūros vadovas Gediminas Pocius. Pokalbį vedė Audra Avižiūtė.
Šių metų kvota jau išnaudota
2026 metams Lietuvoje nustatyta 24 706 užsieniečių įdarbinimo kvota. Tai sudaro apie 0,9 proc. Lietuvos nuolatinių gyventojų skaičiaus. Migracijos departamentas rugsėjo pradžioje paskelbė, kad visa ši kvota jau išnaudota.
Išnaudojus kvotą, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu gali būti išduodamas tik atitikus griežtesnius darbo užmokesčio reikalavimus arba jei jo profesija įtraukta į aukštą pridėtinę vertę kuriančių ir Lietuvoje trūkstamų profesijų sąrašą.
Tačiau festivalio diskusijoje daugiausia kalbėta ne apie vieną konkretų skaičių. Dalyviai kėlė platesnį klausimą – kokios migracijos politikos Lietuvai reikia ilgesniam laikui.
Daugiau aukštos kvalifikacijos darbuotojų
V. Sinkevičius pabrėžė, kad norint auginti didesnę pridėtinę vertę kuriančią ekonomiką Lietuvai reikėtų labiau orientuotis į aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus.
A. Klimantas atkreipė dėmesį, kad tokių žmonių tarp atvykstančiųjų kol kas yra nedaug – aukštą pridėtinę vertę kuriantys specialistai, jo teigimu, sudaro maždaug 5 proc. atvykstančių žmonių.
Todėl, ekonomisto nuomone, Lietuva turėtų ne tik nustatyti, kiek žmonių galima atsivežti darbo rinkai, bet ir sąmoningai siekti, kad šalį rinktųsi išsilavinę bei aukštos kvalifikacijos specialistai.
Tarp Lietuvos pranašumų jis išskyrė saugumą, tačiau kartu atkreipė dėmesį, kad valstybei reikia aiškesnio veido užsienyje. Kaip pavyzdį A. Klimantas minėjo Estiją, sugebėjusią įsitvirtinti kaip technologijų ir naujų verslų kūrimui palanki šalis.
L. Kasčiūnas ragina mokytis iš Vakarų Europos
L. Kasčiūnas diskusijoje pabrėžė, kad Lietuva dar turi galimybę iš anksto nustatyti saugiklius ir nekartoti Vakarų Europos valstybių klaidų.
Jis lygino Švedijoje ir Prancūzijoje pasirinktus atvykėlių įsiliejimo modelius. Švedijoje ilgą laiką buvo labiau pabrėžiamas kultūrinės įvairovės išlaikymas, tačiau tai, politiko vertinimu, neužkirto kelio uždarų bendruomenių susidarymui.
Prancūzijoje daugiau dėmesio skiriama kalbai ir prisitaikymui prie šalies kultūros, tačiau ir ten susiformavo nuo likusios visuomenės atsiskyrusių bendruomenių.
Todėl L. Kasčiūnas pasisakė už kontroliuojamą imigraciją ir pabrėžė valstybinės kalbos svarbą. Vienu svarbiausių reikalavimų jis įvardijo lietuvių kalbos mokėjimą užsieniečiui siekiant pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje.
Ne visi atvykstantieji yra vienodi
Priėmimo ir integracijos agentūros vadovas G. Pocius ragino nevertinti visų migrantų kaip vienos grupės.
Į Lietuvą atvyksta nuo karo pasitraukę ukrainiečiai, baltarusiai, darbo ieškantys trečiųjų šalių piliečiai, prieglobsčio prašytojai ir kitomis aplinkybėmis į šalį patekę žmonės. Jų padėtis, teisės ir buvimo Lietuvoje tikslai skiriasi, todėl, jo nuomone, negali būti visiškai vienodi ir valstybės reikalavimai.
G. Pocius pabrėžė, kad žmogui turi būti aišku ne tik tai, ką jam suteikia Lietuvos valstybė, bet ir ko valstybė tikisi iš jo paties.
Šiuo metu nuosekli įsiliejimo programa taikoma daugiausia prieglobstį gavusiems žmonėms. Kasmet tokių būna apie 400–500. Jiems sudaromas planas, kuriame numatytas įsidarbinimas, lietuvių kalbos mokymasis ir kiti siekiniai. Pasak G. Pociaus, kai kuriuos tokios tvarkos principus būtų galima pritaikyti ir platesniam atvykstančiųjų ratui.
Atsakomybė tenka ir darbdaviams
Diskusijoje nemažai dėmesio skirta darbdaviams, atsivežantiems darbuotojų iš užsienio.
V. Sinkevičius pabrėžė, kad darbdavio atsakomybė neturėtų pasibaigti darbo sutarties pasirašymu. Įmonės, kviečiančios žmones į Lietuvą, turėtų prisidėti ir prie jų įsiliejimo į šalies gyvenimą.
Taip pat kalbėta apie būtinybę stebėti, ar atvykėliai pernelyg nesitelkia atskirose gyvenamosiose vietovėse ir ar dėl to ilgainiui nesusidaro nuo vietos visuomenės atsiskyrusios bendruomenės.
A. Klimanto teigimu, darbdaviai turėtų būti laikomi viena svarbiausių būsimos Lietuvos migracijos ir atvykėlių įsiliejimo politikos grandžių.
Trūksta bendro valstybės atsakymo
Diskusijos pabaigoje dalyviai gana vieningai sutiko bent dėl vieno dalyko – Lietuvai reikia ilgalaikės migracijos krypties.
L. Kasčiūnas akcentavo kvotas ir lietuvių kalbos reikalavimą. A. Klimantas ragino aiškiai nustatyti, kokių darbuotojų, kiek ir kuriuo metu Lietuvai reikia. V. Sinkevičius taip pat pabrėžė būtinybę apsispręsti dėl valstybės ilgalaikių poreikių.
G. Pocius siūlė žengti dar toliau – susitarti dėl bendros migracijos politikos, priimti integracijos įstatymą ir nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos būtų galima vertinti, ar atvykusio žmogaus įsiliejimas į Lietuvos visuomenę yra sėkmingas.
Taigi klausimas „kiek migrantų reikia Lietuvai?“ lieka tik viena didesnio klausimo dalimi. Vis svarbiau tampa apsispręsti, kokių žmonių Lietuva nori sulaukti, ko iš jų tikisi ir kokią šalį po dešimties ar dvidešimties metų norime matyti.
Parengta pagal Europos migracijos tinklo Lietuvoje pranešimą ir Migracijos departamento duomenis
O kiek Lietuvai reikia avarijų ar stichinių nelaimių ?