G. Navaitis. Sąmokslo teorijų galios: kodėl jomis patikima?

1991 m. Sausio 13-osios sovietų kariuomenės įvykdyti civilių žudymai neigtas skleidžiant melagieną, kad „savi šaudė į savus“ ir sovietų sąjungos teisių, o tuo pačiu ir pareigų, perėmėja Rusija, bando įrodinėti, kad už aukas atsakinga ne ji, bet nukentėjusieji.

Panašios teorijos turi ilgą ir liūdną istorija. Krikščionys, apkaltinus sąmokslu sudeginti Romą, atiduoti sudraskyti liūtams; tamplieriai, apkaltinus sąmokslu prieš Bažnyčią ir kryžiaus niekinimu, sudeginti ant laužo; žydai, remiantis antisemitinė klastote, „Siono išminčių protokolai“ kaltinti sąmokslu užvaldyti pasaulį ir žudyti dujų kamerose.

Nestebina, kad sąmokslo teorijos susilaukia tyrėjų dėmesio. Jau yra ne tik atskirų tyrimų, bet ir išsamių jų apibendrinimų, leidžiančių geriau suprasti ir kaip jos sukuriamos, kokią daro žalą ir jomis patikėjusių psichologiją.

Antai analizuojant tyrimus (dauguma jų buvo atlikta JAV, Jungtinėje Karalystėje, Vakarų Europoje, Lenkijoje), kuriuose dalyvavo net 158 tūkst. žmonių paaiškėjo, kad tikintiems sąmokslo teorijomis būdingos nesėkmės profesinėje veikloje ir šeimoje, sumažėjęs pasitikėjimas valstybe, jos institucijomis.

Ne tik vertindami sąmokslo teorijas, bet ir spręsdami kitus mąstymo uždavinius, jie dažniau pasikliauja intuicija, perdėtai vertina save, siekia pripažinimo ir yra linkę manipuliuoti kitais.

Jie daro daug mąstymo klaidų: susieja du nesusijusius įvykius, vertina pasaulį kaip „juodą arba baltą“, nesugeba tvarkyti gausios informacijos ir todėl skuba pritarti nuomonei, bet atsainiai vertina faktus. Kita vertus, turi ir privalumų: tokie žmonės yra jautrūs, emocionalūs, užjaučiantys.

Tyrimų duomenys gali padėti norintiems savarankiškai sukurti dar vieną sąmokslo teoriją. Jie turėtų paprastai, bet įtaigiai aiškinti sudėtingus reiškinius, sudominti klausytojus ir pranešti, kad pritariantys tampa išskirtiniais, žinančiais tai ko kiti nesupranta.

Nemažiau svarbu pateikti nuoseklią „įrodymų“ seką. Antai skaitytojus tikrai sudomins pasakojimas, kad jų asmeninės, Lietuvos valstybės ar visos Žemės bėdos kyla dėl blogio jėgų. Nepatiklus skaitytojas pasiteiraus, kas tai per jėgos.

Atsakymas bus aiškus ir konkretus: „Jos slepiasi, nes daro blogį, darytų ką nors gero – nesislapstytų.“ Vis dar abejojančio galima klausti: „Ar žinai tas jėgas? Nežinai. Štai ir įrodymas, kad jos egzistuoja. Blogis yra, o jį kuriančių jėgų nematyti, nes jos slepiasi.“

Pagal šią schemą sukurta dauguma sąmokslo teorijų. Jos tampa itin populiarios krizių (ekonominių, karinių, sukeltų stichinių nelaimių) metu, nes siūlo vienareikšmius atsakymus ir bent šiek tiek slopina baimės, netikrumo, kontrolės praradimo jausmus.

Patikėjusių sąmokslo teorijomis psichologinės savybės irgi ištirtos ir leidžia geriau suprasti linkusius į tokias kvailystes.

Vyrai ir moterys vienodai dažnai patiki nesąmonėm, tačiau dažniau tai bus vidutinio amžiaus vyrai ir vyresnio amžiaus moterys. Jiems ir joms bendras vienišumas ar nusivylimas artimais santykiais.

Išsilavinimas turėtų apsaugoti nuo polinkio tikėti, kad vyriausybės sudarė sąmokslą ir pakeitė paukščius dronais, skirtais žmonėms sekti (Įrodymas: paukščiai-dronai tupi ant elektros laidų. Kodėl taip daro? Krauna baterijas.) ar kad slaptosios jėgos, norinčios užvaldyti žmoniją, išplatino kepures su snapeliu, kuris blokuoja „trečiosios akies“ energiją ir slopina mąstymą (Įrodymas: jaunimas mėgsta tokias kepures, jaunimas kvailioja dažniau nei vyresnieji).

Išsilavinimas turėtų saugoti nuo tikėjimo tokiais išvedžiojimais, tačiau realus jo poveikis sudėtingesnis. Žmonės, turintys tik žemesnį išsilavinimą, rečiau domisi sąmokslo teorijomis, nes jie apskritai rečiau domisi abstrakčiais samprotavimais.

Žmonės, įgiję aukštąjį išsilavinimą, jomis domisi, tačiau ne visada vertina kritiškai, nes šiandieną aukštasis išsilavinimas tapo itin specializuotas, ne visada suteikia bendresnių žinių.

Todėl humanitarai dažniau patiki sąmokslo teorijomis, kad dantų plombos veikia kaip mikrofonai ir leidžia spec. tarnyboms klausytis pokalbių (Įrodymas: kalbant apie politiką galima pajusti nervinančias „vibracijas“, kurios gadina nuotaiką ir besiginčijantys susipyksta), o medikai – kad Egipto piramides pastatė žmonės iš ateities, kurie taip paslėpė informaciją apie kvantinę fiziką ir teleportaciją (Įrodymas: hieroglifai yra QR kodai).

Viena iš smagesnių sąmokslo teorijų, kurią galima rasti interneto platybėse, teigia, kad pasaulio lyderiai (prezidentai, karaliai, įtakingi verslininkai, garsios pramogų pasaulio „žvaigždės“) iš tikrųjų yra, mokantys keisti savo išvaizdą ir apsimesti žmonėmis, driežais iš kitos planetos.

Mūsų vargai kyla, nes driežai kontroliuoja vyriausybes, finansų sistemą ir žiniasklaidą. Šios teorijos šalininkai kartais pateikia „įrodymų“: vaizdo įrašų, nuotraukų, kuriose kažkieno akys trumpam pakeičia formą, raudonai šviečia arba žmonės keistai juda ir taip atskleidžia driežo prigimtį.

„Įrodymai“ dažniausiai būna prasta vaizdo kokybė arba montažo triukai. Vienas iš tyrimų parodė, kad biologai nelinkę tikėti tokia driežų teorija.

Tikintiems sąmokslo teorijoms svetima tai, ką galima pavadinti moksliniu mąstymu. Jiems sunku suvokti mokslo prigimtyje „įmontuotus“ klaidų taisymo būdus. Pavyzdžiui, mokslinėje publikacijoje pateikiant skaitinius duomenis, nurodomos paklaidos ribos.

Tikintieji sąmokslo teorijomis, suprasti artėjimo prie tiesos nepajėgia. Jie žino, kas teisinga, o kas ne. Jie negeba ir atskirti beprasmių teiginių nuo pagrįstų.

Teiginius „Paslėpta prasmė transformuoja abstraktų grožį“ ar „Kosminė harmonija sujungia individualias patirtis į vieną visumą“ vertina kaip labai išmintingus, o tai tik beprasmiai teiginiai iš psichologinio testo, skirto nustatyti kritinio mąstymo lygį.

Bene tiksliausią požymį, atskleidžiantį polinkį tikėti sąmokslo teorijomis, nurodo T. Giortselis (Ted Goertzel). Jis rašo, kad patikėjęs viena sąmokslo teorija, jau patvirtino negebėjimą mąstyti, todėl dažniau tikės ir kitomis teorijomis, nes šio jungiasi į savitą pasaulėjautą.

Patarimas: Sąmokslo teorijos šalininkai išmoko atmesti teoriją neigiančius faktus. Paskatinti juos mąstyti galima dar absurdiškesne sąmokslo teorija.

Sakančiam: „Tu tiki, kad žmonės buvo Mėnulyje? Viskas nufilmuota Holivudo studijoje“ smagu atsakyti: „Tu vis dar tiki, kad yra kažkoks Mėnulis? Seniai žinoma, kad tai suvenyrų gamintojo „Pusmėnulio įlanka (Half Moon Bay)“ reklaminis triukas.“

Pagal knygą „Kvailumas. Kaip daromi blogiausi sprendimai.“