V. Budnikas. Alternatyvūs galios centrai, protestų fabrikas ir kam naudingi kultūros darbuotojų protestai (I)

Lietuvos kultūros bendruomenės protestai prieš Igno Adomavičiaus paskyrimą kultūros ministru tapo panašūs į atvirą kultūrininkų „pučą“.

Kartu ėmė aiškėti, kad šie protestai nėra spontaniški – vienodi plakatai, koordinuoti mitingai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, per kelias dienas surinkta 50 tūkst. parašų peticijoje, masinė žiniasklaidos mobilizacija… Visa tai priminė ne atsitiktinį žmonių nepasitenkinimą, o į kryptingą „gatvės politikos“ operaciją.

Ir tai ne pirmas atvejis. 2018 m. prie Seimo žurnalisto Andriaus Tapino įkurta „Laisvės TV“ surengė protestą „Mes kaltinam!“. Akcija surengta, Seimui atmetus siūlymą panaikinti parlamentaro Mindaugo Basčio mandatą. Mitingavo apie šešis tūkstančius žmonių, reikšdami nepasitenkinimą valdančiųjų „valstiečių“ veikla. A. Tapinas savo „Facebook“ paskyroje skelbė peticiją ir kvietė ją pasirašyti, siekdamas daryti politinius pokyčius.

2019 m. kelioms savaitėms kilęs mokytojų streikas dėl etatinio apmokėjimo ir mažesnio mokinių skaičiaus klasėse apėmė 73 mokyklas ir apie 16 tūkst. mokinių. Protestas persikėlė į Švietimo ir mokslo ministeriją, kur kelios dešimtys mokytojų nusprendė joje apsinakvoti. Mokiniai jiems atnešė čiužinius, arbatą ir šokoladą, o palaikyti atvyko Gabrielius Landsbergis, Dainius Kreivys ir Agnė Bilotaitė. Streiką rėmė Andrius Tapinas ir „Laisvės TV“.

Dėl šios akcijos atsistatydino ministrė Jurgita Petrauskienė. Tuo metu premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad A. Tapinas elgiasi kaip politikas, o ne žurnalistas, siekiantis kelti chaosą ir pakeisti teisėtą valdžią. Anot Skvernelio, konservatoriai vykdė valdžios pakeitimo planą, primenantį Kremliaus metodus ir galimai susijusį su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, o Tapino remtas streikas esą buvo jo dalis.

Po tokio pareiškimo A. Tapinas pareikalavo Skvernelį viešai atsiprašyti, pagrasinęs kreiptis į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją ir teisėtvarką dėl šmeižto, ir šį grasinimą transliavo per savo „Laisvės TV“.

Protesto „genas“

Tuo metu politologai rimtai nevertino arba vengė vertinti valdomų protestų poveikį valstybei. Algis Krupavičius kalbėjo apie vadinamąjį „protesto geną“, teigdamas, kad žmonės supranta, jog nekovodami už savo interesus, nieko nepasieks. O VDU profesorius Šarūnas Liekis pabrėžė, kad visuomenė tampa drąsesnė, nes suvokia, jog išėjimas į gatves – vienintelis būdas apginti savo teises.

Visgi dėl prasidėjusios masinių protestų bangos (tuo metu protestavo mokytojai, ūkininkai blokavo kelius ir kt.), S. Skvernelis pranešė, jog kreipėsi pagalbos į visus kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos subjektus. Tikėtina, šis buvusio represinių struktūrų vadovo viešas perspėjimas šiek tiek ir atvėsino protestų organizatorius.

Nuo 2020 m., kai premjere tapo Ingrida Šimonytė, A. Tapinas ir „Laisvės TV“ neorganizavo masinių protestų. Vietoj to vyko solidarumo akcijos su Baltarusija, ryškiausia iš jų – „Laisvės kelias“, žmonių grandinė nuo Vilniaus iki sienos, simboliškai palaikiusi baltarusių laisvės siekį. Šios akcijos buvo skirtos pilietinei paramai, o ne spaudimo darymui valdžiai.

Tų pačių metų vasarą Vilniuje surengta solidarumo akcija, skirta Džordžo Floido (George Floyd) mirties ir JAV kilusios protestų bangos atminimui. Prie Katedros aikštės Lietuvos žmogaus teisių centras kartu su aktyvistais subūrė apie tūkstantį žmonių, kurie žygiavo iki JAV ambasados, nešini plakatais „Black Lives Matter“, „Sustabdykite policijos smurtą“, „Stop rasizmui“.

Nors Lietuvoje rasinės diskriminacijos apraiškos itin retos, o policijos smurto problema realiai neegzistuoja, akcijos dalyviai – daugiausia moksleiviai ir studentai – buvo suklupdyti daugiau nei aštuonioms minutėms ant šaligatvio, simboliškai atkartojant Floido mirties aplinkybes.

Šis spektaklį primenantis veiksmas sukėlė nevienareikšmę visuomenės ir dalies politikų reakciją. Socialiniuose tinkluose pasipylė kaltinimai organizatoriams, esą jie mėgina perkelti JAV vidaus konfliktus į Lietuvą, kad už akcijos galimai stovi radikalus judėjimas „Antifa“. Tuo metu netgi buvo rengiamasi kontrprotestai akcijai.

Ginčų įkarštyje LCHR atstovai ir pagrindinė eitynių organizatorė Marija Gevorkjan aiškino, kad renginys buvo Lietuvos piliečių iniciatyva, nesusijusi su tarptautinėmis organizacijomis ar politinėmis grupėmis. Tačiau tuo mažai kas patikėjo.

Nuolat veikianti mobilizacijos sistema

Bet kuriuo atveju A. Tapinas ir „Laisvės TV“ nekritikavo valdančiosios koalicijos, o dėmesį sutelkė į paramos Ukrainai kampanijas. Žymiausia iš jų – „Bayraktar už Ukrainą“, transliuota tiesiogiai su kvietimais aukoti ir karo komentarais.

Vėliau sekė „Radarom!“ kampanija oro erdvės radarams, taip pat lėšų rinkimas sunkvežimiams, šarvuočiams, dronams ir kitai paramai. Šios iniciatyvos virto nuolat veikiančia mobilizacijos sistema, pritaikyta reaguoti į karo poreikius Ukrainoje.

Rimti protestai atsinaujino, kai buvusią TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijų koaliciją pakeitė nauja valdžia. 2024 m. lapkritį LSDP taryba paskelbė sudaranti koaliciją su Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ ir partija „Nemuno aušra“. Naujojo parlamento priesaikos dieną Vilniuje, Kaune ir Tauragėje vyko akcija „10 minučių tylos“, kurios dalyviai reikalavo, kad Prezidentas pakeistų koalicijos sudėtį, teigdami, jog ši partnerystė kenkia Lietuvos tarptautinei reputacijai…

Kai ši koalicija subyrėjo, netrukus buvo surengtas naujas protestas – „Gėdos diena“, nukreiptas prieš socialdemokratų sprendimą jungtis į koaliciją su „Nemuno aušra“ ir LVŽS. Protesto organizatoriai ragino valdžią nebendradarbiauti su partijomis, kurios, jų teigimu, priešinasi sankcijoms Rusijai ir Baltarusijai, palaiko antivakserių judėjimus ir siekia mažinti referendumo kartelę. Dalyviai rinkosi Daukanto aikštėje, kreipėsi į Prezidentą, o vėliau žygiavo Gedimino prospektu iki Seimo, kur surengė mitingą.

Taip Lietuvoje pamažu susiformavo ir praktiškai buvo išbandyta nuolatinė pilietinės mobilizacijos sistema – savotiškas „protestų fabrikas“, galintis prireikus greitai organizuoti įvairias visuomenės akcijas. Atsitiktiniai mitingai virto nuolat veikiančia, skaitmeninėmis priemonėmis koordinuojama struktūra, tapusia realiu spaudimo valdžiai ir vidaus politikos valdymo įrankiu.

Ministro pavardė gali kaitaliotis

Šiuo atveju gatvės kova iš pradžių formaliai vyko dėl „netinkamo“ ministro, nors publicistė Olava Strikulienė straipsnyje „Ar kada nors bus kultūros ministras, kuris tiktų ir prie svečio, ir prie pečiaus?“ taikliai pastebi, kad nė vienas kultūros ministras iš esmės nepakeitė visuomenės kultūrinės tėkmės.

Jos žodžiais, Jonas Jučas Lietuvos neužkrėtė džiazo virusu, Sauliaus Šaltenio laikais nebuvo parašyta genialiausių romanų, o Remigijaus Vilkaičio kadencijoje dramos teatrai nepatyrė renesanso.

Arūnas Gelūnas atidavė pagarbą muziejams, Gintautas Kėvišas – Nacionalinio operos ir baleto teatro remontams bei garsiems svečiams iš užsienio, Šarūnas Birutis rūpinosi bibliotekomis, Liana Ruokytė-Jonsson siekė parodyti Lietuvos meną pasauliui, o Simonas Kairys labiau įsiminė ne kūrybos proveržiais, o aštriais pasisakymais prieš Rimą Tuminą ir Valstybinės kalbos inspekcijos vadovą Audrių Valotką.

Taigi nuosekliai žvelgiant, akivaizdu, kad kultūros ministro pavardė gali keistis, bet kultūros raida nuo to nesikeičia – sistema gyvuoja, nepriklausomai nuo to, kas stovi jos priešakyje.

Profesinė kompetencija politikoje nėra svarbiausias kriterijus

Kartu būtina pažymėti, kad profesinė kompetencija politikoje jau seniai nebėra svarbiausias kriterijus. Jei būtų kitaip, tektų rimtai svarstyti, ar 2008-aisiais į Seimą su Tautos prisikėlimo partija iškilęs Arūnas Valinskas, neturėdamas nei politinės patirties, nei valstybės valdymo įgūdžių, iš tiesų buvo tinkamiausias žmogus vadovauti šalies parlamentui.

Paradoksalu, tačiau tai niekam neužkliuvo ir ilgainiui tapo politine norma. Tai dar kartą rodo, kad kultūros ministro asmenybė negali būti pagrindinė protestų ašis.

Norint išsklaidyti kylančias abejones, verta prisiminti, jog iki šiol nė viena vieša protesto akcija nebuvo kilusi dėl ministrų kompetencijos stokos. Pavyzdžiui, Dovilė Šakalienė nėra baigusi Karo akademijos ir neturi techninio išsilavinimo, tačiau buvo paskirta krašto apsaugos ministre.

Kitaip tariant, neturėdama nei techninio pasirengimo, nei karininkų rengimo patirties, ji šiandien eina krašto apsaugos ministrės pareigas – ir jokių masinių protestų dėl to nekyla.

Analogiška situacija buvo ir su Laisvės partijos atstove Evelina Dobrovolska. Jos išsilavinimas apsiriboja teisės bakalauro studijomis Mykolo Romerio universitete, o profesinė patirtis – advokato padėjėjos darbas. Nepaisant to, ji buvo paskirta vadovauti Teisingumo ministerijai.

Kita Laisvės partijos atstovė, Aušrinė Armonaitė, baigusi politologijos bakalauro studijas, neturėdama specializuoto ekonomikos ar vadybos išsilavinimo, buvo paskirta Ekonomikos ir inovacijų ministre.

Ypač išskirtinis atvejis – Arūnas Dulkys, TS-LKD narys, baigęs ekonomikos studijas ir karjerą siejęs su finansų bei audito sritimi, tačiau 2020 m. tapęs Sveikatos apsaugos ministru Ingridos Šimonytės Vyriausybėje. Neturėdamas medicininio išsilavinimo, jis gavo atsakomybę už visą Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą.

Taigi tampa akivaizdu, kad ministrai Lietuvoje skiriami ne pagal profesinę kompetenciją ar patirtį, o pagal politinius kriterijus. Jų paskyrimus dažniausiai lemia partinis lojalumas arba viešųjų ryšių įvaizdis, o kompetencija lieka antraeiliame plane.

Todėl daugelis atvirai klausė, koks iš tikrųjų yra kultūros darbuotojų protestų tikslas – ar jie iš tiesų gina kultūros bendruomenės interesus, ar tėra politinių jėgų įrankis spaudimui prieš oponentus, kai protestai naudojami ne kaip pilietinės valios išraiška, o kaip manipuliacijos priemonė.

Kai kurie menininkai, pavyzdžiui, Jurga Lago, jau pačioje protestų pradžioje abejojo jų prasme. Ji prisiminė drąsiai pasisakiusi už neteisingai kaltintus menininkus – Šarūną Bartą #MeToo skandalo metu, S. Sondeckį, J. Marcinkevičių, S. Nėrį ar R. Tuminą, kai šie buvo puolami.

Teigia dalyvavusi ir mokytojos A. Astrauskaitės mitinge, ir pirmame LGBT renginyje, tačiau dabartinį „kultūrininkų protestą“ vadina veidmainišku: anot jos, kultūra virto priedanga sisteminiam vogimui ir įtakos prekybai. Ji net suabejojo, ar patys protestuotojai bent žino, kas yra kultūros ministrai.

Tam pritarė ir menininkė Daiva Urbonavičiūtė, pastebėdama, kad Lietuvoje protestuose dažnai supainiojami menininkų ir kultūrininkų balsai. Jos teigimu, prie Prezidentūros aktyviausiai veikė kultūros organizacijų vadovai, o ne nepriklausomi kūrėjai.

Urbonavičiūtės požiūriu, menininkai yra tie, kurie rašo, tapo, vaidina ar groja, o kultūrininkai – tie, kurie vadovauja institucijoms, fondams, organizuoja programas ar festivalius. Abu sluoksniai, anot jos, yra svarbūs, tačiau kalba skirtingomis kalbomis: menininkai – kūrybos, o kultūrininkai – biudžetų ir strategijų.

Vis dėlto mitingai dažnai pristatomi kaip protestai „už kūrėjų laisvę“, nors tribūnose kalba ne menininkai, o institucijų vadovai. Taip susidaro klaidingas įspūdis, kad protestuoja visa menininkų bendruomenė, nors iš tiesų dauguma jų nedalyvauja.

Pasak Urbonavičiūtės, kultūros protestai yra reikalingi, tačiau jei juos monopolizuoja ideologiškai angažuoti institucijų vadovai, tokie protestai praranda savo tikrąją prasmę.

O publicistas Aloyzas Kvedaras kalba dar kategoriškiau. Jo teigimu, kultūros ministro klausimas viešojoje erdvėje sukėlė neproporcingai daug triukšmo, užgoždamas kur kas svarbesnes problemas energetikos sektoriuje, kur, pasak jo, jau ilgą laiką veikia įtakingos interesų grupės, formuojančios politinius sprendimus ir darančios įtaką valstybės ekonominiam saugumui.

Kvedaro manymu, energetikos ministerijoje įsitvirtinę veikėjai, dažnai kilę iš tų pačių politinių sluoksnių, tapo sistemos simboliais, rodančiais, kad Lietuvoje faktiškai neveikia nei Konstitucija ir skaidrių sprendimų priėmimo mechanizmai.

Jis teigia, jog protestai Lietuvoje tėra dekoratyvi demokratijos iškaba – susiklostė situacija, kai energetikos sektorius lieka neliečiamas, o tikrieji galios centrai, veikdami šešėlyje, nukreipia dėmesį nuo esminių problemų, dirbtinai sureikšmindami kultūros konfliktus.

Protestuotojų reikalavimai politiniai

Po nesibaigiančių protestų atsistatydinus ministrui I. Adomavičiui paaiškėjo, kad kultūrininkų akcijų tikslas iš tiesų nebuvo pats kultūros ministras – jis tebuvo pretekstas platesniam tam tikrų visuomenės sluoksnių nepasitenkinimui išreikšti.

Tai įrodo ir faktas, jog I. Adomavičiui pasitraukus iš pareigų, protestai nesiliovė – šįkart jų dalyviai reikalavo, apskritai, atimti iš partijos „Nemuno aušra“ teisę kuruoti Kultūros ministeriją.

Tai tarsi patvirtino J. Lago, D. Urbanavičiūtės, A. Kvedaro ir kitų kritikų įžvalgas – iš pažiūros kultūrinė iniciatyva išsirutuliojo į atvirą politinį reikalavimą, kurio potekstė nuo pat pradžių buvo akivaizdžiai politinė.

Šiuo atveju yra svarbios ir paties protesto organizavimo ištakos.

Viso judėjimo katalizatoriumi tapo Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMKS) pirmininkė Agnė Jokšė, kuri pirmoji parengė ir paskelbė peticiją, vos per kelias dienas surinkusi daugiau nei 50 tūkst. Parašų (dabar jų – jau per 70 tūkstančių).

Organizaciniu epicentru tapo jos kuruojamas VšĮ „Sodas 2123“, vadovaujamas Danutės Gambickaitės, LTMKS revizorės. Būtent ten iniciatyvinė grupė surengė kultūros asamblėją, ten buvo sumanytas mitingas. Joms talkino VŠĮ Lietuvos šokio informacijos centras, vadovaujamas Gintarės Masteikaitės.

Prie akcijos prisijungė Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Nacionalinis dailės muziejus, MO muziejus, „Kino pavasaris“, LATGA bei dešimtys kitų rezidencijų ir kūrybinių asociacijų.

Pagrindiniu komunikacijos kanalu tapo Andriaus Tapino vadovaujama „Laisvės TV“, kuri ne tik nušvietė protestą, bet ir ragino nevyriausybines organizacijas jungtis, viešai skelbė kontaktus, platino kvietimus ir vykdė vieningą vizualinę kampaniją. Buvo parengta ir regioninė logistika, kad į Vilnių galėtų atvykti dalyviai iš visos Lietuvos.

Protesto organizatoriai veikė kaip gerai koordinuotas kovos štabas – turėjo aiškią idėją, vizualinį identitetą ir komunikacijos strategiją. Įsigilinus tapo akivaizdu, kad tai ne spontaniškas mitingas, o nuosekliai suplanuota mobilizacija, galimai turėjusi ir politinių tikslų. Štabas parodė, jog gali tapti naujo tipo galios centru, turinčiu infrastruktūrą, samdomą personalą, institucinę patirtį ir finansavimo šaltinius. Tokia visuma leidžia efektyviai organizuoti protestus, pasinaudojant piliečių konstitucine susirinkimų laisve.

Laisva kūryba nepavadinsi

Tačiau rimtesniam apmąstymui turėtų paskatinti ne vien protestų turinys, bet ir jų užkulisinė finansinė priklausomybė, kuri išryškina, kas iš tiesų galėjo būti šios akcijos užsakovas ar bent jau rėmėjai.

Pvz., LTMKS 2022 m. iš Lietuvos kultūros tarybos, Vilniaus miesto savivaldybės, Socialinių paslaugų priežiūros departamento ir kitų institucijų gavo paramą daugiau nei 142 tūkst. eurų, o 2023 m. – jau per 162 tūkst. eurų sumai. Savo ruožtu, LTMKS kuruojamo „SODAS 2123“ pardavimo pajamos 2022 metais sudarė 139 852 eurų, 2023 metais – 153 509 eurų, o 2024 metais – 168 203 eurų.

VšĮ Lietuvos Šokio Informacijos Centras pagal paraiškas 2023 metais iš valstybės gavo beveik 300 tūkst. eurų, o 2024 metais – virš 300 tūkst. eurų. Tuo tarpu VšĮ Laivės TV pajamos 2024 metais sudarė virš 1 milijono 200 tūkst. eurų.

Parama paprastai teikiama už konkrečių projektų įgyvendinimą. Todėl kalbant apie vadinamąją kūrybos laisvę, nederėtų pamiršti ir to, kokią laisvę iš tiesų projektuoja kūrėjų finansuotojai.

Nevienareikšmiškai vertintina ir kai kurių protesto organizatorių partinė priklausomybė. Pavyzdžiui, vienas iš jų – buvęs kultūros ministras, Liberalų sąjūdžio narys ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, t. y. partijos, šiuo metu esančios opozicijoje Seime, atstovas.

Panašiai yra vertinamas ir M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Dainius Numgaudis – žmogus, sukaupęs ilgametę patirtį švietimo sistemos užkulisiuose. Švietimo ir mokslo ministerijoje jis ilgiausiai (1997–2015 m.) ėjo sekretoriaus ir kanclerio pareigas, tapdamas švietimo biurokratijos profesionalu, puikiai išmanančiu sistemos veikimo mechanizmus.

Ta proga verta priminti, kaip į panašias kultūrininkų akcijas praeityje reagavo dabartiniai protestų šalininkai.

2009 m. gegužės 5 d. menininkai prie Seimo surengė akciją „Sudie, kultūra?“, atkreipdami dėmesį į sunkią kultūros sektoriaus padėtį. Jie kaltino valdžią pažeidus kultūros savivaldos principus ir žlugdant kūrybines sąjungas, kurios tuo metu dar nebuvo gavusios nė cento joms numatyto finansavimo.

Tuometinis premjeras Andrius Kubilius į menininkų protestus reagavo gana šaltai, aiškindamas, kad šalis išgyvena sunkią ekonominę krizę ir kad yra daugybė kitų visuomenės grupių, kurioms taip pat nelengva. Jis apgailestavo, jog menininkai, būdami išsilavinę žmonės, vis dėlto nerodo solidarumo su likusia visuomene. Po tokio valdžios „sugėdinimo“ menininkai galiausiai susitaikė su esama padėtimi.

Šiuo metu protestų organizatoriai elgiasi kiek kitaip. Pvz., A. Gelūnas neseniai LRT Klasikos laidoje „Ryto allegro“ pareiškė, kad muziejus ketina nebeskolinti meno kūrinių Vyriausybei ir Premjerės rezidencijai. Neskolinti kodėl?

Ogi todėl, kad tokiu būdu kultūros bendruomenė neva priešinasi politinei partijai „Nemuno aušra“, kuriai yra patikėta Kultūros ministerija.

Kultūrininkų akcija  įgavo atvirą politinį pobūdį

Tokiu būdu anuometinė kultūros bendruomenės laikysena ryškiai kontrastuoja su šiandienine protestų retorika, kai mobilizuoti kultūros veikėjai mūru stoja ne už idėjas, o prieš nepageidaujamas politines partijas.

Tuo apsukriai pasinaudoja „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis, kurio teigimu, būtent M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius skatina protesto akcijose dalyvauti (piketuoti) mokyklos atstovus, suteikiant protestų renginiams institucinės paramos ir oficialumo atspalvį.

Dėl tokių R. Žemaitaičio teiginių TS-LKD frakcijos atstovė Dalia Asanavičiūtė-Gružauskienė prašė Seimo etikos sargų išsiaiškinti, ar Seimo narys Žemaitaitis nesiekia varžyti Konstitucijos suteiktų teisių ir laisvių ir ar nepažeidžia politikų elgesio kodekso.

Šiame kontekste visa kultūrininkų akcija pagaliau įgavo atvirą politinį pobūdį – beveik niekas neabejoja, kad protestais siekiama daryti politinį spaudimą valdžiai ir destabilizuoti dabartinės koalicijos veiklą. Tai akivaizdžiai patvirtina sprendimas protestą tęsti netgi ministrui I. Adomavičiui atsistatydinus:

„Protestas tęsiasi, klaida nėra ištaisyta. Draugystė su politikais, kurie šią situaciją sukūrė, ir toliau pristabdyta“, – sakė projektiniu principu veikiančios kino studijos „Just a Moment“ vadovė Dagnė Vildžiūnaitė.

Spalio 7 d. Seimo opozicija kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Valstybės saugumo departamentą, prašydama ištirti galimus valstybės paslapčių apsaugos pažeidimus Kultūros ministerijoje. Tokį kreipimąsi esą paskatino A. Tapino paskelbta informacija, jog su buvusiu ministru Ignotu Adomavičiumi po ministerijos kabinetus vaikščioję asmenys galėjo neteisėtai rinkti duomenis iš darbuotojų kompiuterių.

Situacija įgavo grėsmingą politinį pobūdį, kai iš esmės techninio pobūdžio įtarimai dėl galimo informacijos rinkimo buvo paversti politinės kovos įrankiu, pasitelkiant teisėsaugos institucijas. Tai faktiškai reiškia, kad einama prie situacijos, kai valstybės valdymas vis labiau nutolsta nuo Konstitucijos pagrindų.

Konstitucinė Prezidento prerogatyva, kurios negali vetuoti visuomeniniai judėjimai

Konstitucija aiškiai apibrėžia valstybės valdžios galias, jų ribas ir formavimo principus. Ministrų paskyrimas yra konstitucinis procesas, grindžiamas valdžių padalijimo ir pusiausvyros principu: Ministras Pirmininkas teikia kandidatą Respublikos Prezidentui, šis dekretu skiria ministrus į pareigas, o Seimas patvirtina Vyriausybę, suteikdamas jai įgaliojimus dirbti.

Todėl, kai ministras paskiriamas teisėtai pagal įstatymą ir Konstituciją, joks protestas ar visuomeninė akcija neturi teisinės galios sustabdyti ar panaikinti Prezidento dekreto. Tai yra konstitucinė Prezidento prerogatyva, kurios negali vetuoti nei politinės grupės, nei visuomeniniai judėjimai.

Šiuo atveju protestuotojai teigė, kad patvirtintas kultūros ministras negali eiti pareigų ir kad politinė partija „Nemuno aušra“, už kurią balsavo beveik 200 tūkst. rinkėjų (apie 14 proc.), neturi teisės teikti ministrų.

Tačiau toks požiūris kelia esminį klausimą: kaip turėtų būti reguliuojamas politinės atsakomybės procesas teisinėje valstybėje? Jei sprendimus imtų lemti gatvės spaudimas, konstitucinė politinė atsakomybė būtų faktiškai perkelta iš teisėtų valdžios institucijų į protesto grupių lyderių rankas, o vadinamasis „gatvės veto“ taptų pagrindiniu politinės įtakos įrankiu.

Galima diskutuoti, ar tai gerai. Iš vienos pusės, tai rodo pilietinės visuomenės brandą – žmonės aktyviai dalyvauja valstybės gyvenime. Iš kitos pusės, toks dirbtinis mechanizmas gali kelti grėsmę stabilumui, jei ministrų ar premjerų atsistatydinimą lemtų ne teisinė atsakomybė ar parlamento pasitikėjimas, o nuolatinis gatvės spaudimas, t. y. politinė atsakomybė pereitų ne rinkėjų daugumai, išreiškusiai valią per rinkimus, o aktyviausiai ir garsiausiai visuomenės grupei.

Tai sukurtų savotišką paralelinę, nerinktą politinę jėgą, galinčią „veto“ principu blokuoti teisėtus valstybės sprendimus. Ilgainiui tai silpnintų politinę sistemą, ypač jei tokios grupės pradėtų tarpusavyje konkuruoti.

GALIOS Centru pretenduoja tapti Laisvės TV

Nors dabartinė kultūros bendruomenės mobilizacija gali atrodyti kaip laikina reakcija į politinę krizę, iš tiesų ji primena paralelinės valdžios kūrimą.

Šio straipsnio autorius nesiekia kvestionuoti kultūros darbuotojų teisės nemėgti partijos „Nemuno aušra“ ir visiškai nesimpatizuoja šiai politinei jėgai.

Tačiau formuojamas organizacinis centras su savo informacijos kanalais, finansais ir infrastruktūra gali veikti kaip „protestų fabrikas“, gebantis nukreipti akcijas prieš įvairius taikinius – šiandien prieš kultūros ministrą, rytoj galbūt prieš užsienio politiką ar net Konstitucijos pakeitimus. Jei tokia struktūra įsitvirtintų, turėtų pastovų finansavimą ir galėtų reguliariai mobilizuoti visuomenę, ji taptų nauju galios centru, konkuruojančiu su teisėta valdžia.

Akivaizdu, kad tokiu centru šiandien siekia tapti „Laisvės TV“, jau ne kartą organizavusi koordinuotus protestus.

Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad pilietinė visuomenė, nors paprastai siejama su demokratijos stiprėjimu, gali turėti ir priešingą poveikį, jeigu ją pradeda valdyti organizuotos protesto struktūros, gebančios nuolat blokuoti politinius sprendimus.

Tai reikštų, kad valstybės valdymas iš atstovaujamosios demokratijos pereitų į nuolatinio „gatvės veto“ režimą, kur sprendimus lemia ne Konstitucijos nustatytos procedūros, o minios spaudimas ir jos mobilizacijos mastas.

Tokiu atveju galios centras veiktų kaip partija be rinkimų, o „protestų fabrikas“ ne tik kurtų visuomenės spaudimą, bet ir pradėtų diktuoti, kokie sprendimai valstybėje yra laikomi priimtinais.

Valstybės politinė valdžia rizikuoja tapti įkaite

Šiuo atveju, kai sprendimus lemia ne teisė, o aikštėje susirinkusių žmonių skaičius, valstybės valdžia rizikuoja tapti minios įkaite. Tai primena revoliucinę situaciją, kai valdžia nebegali veikti senais būdais, o visuomenės grupės nebenori paklusti nustatytai tvarkai.

Tačiau tai labai pavojingas kelias. Nors stipri pilietinė visuomenė yra vertybė, valdžios teisėtumas privalo būti išsaugotas. Valstybė negali būti valdoma emocijomis ar minios spaudimu.

Jei prezidentas, Seimas ar premjeras pradėtų spręsti pagal protestuotojų nuotaikas, jie nustotų vykdyti savo konstitucinę pareigą. Ignoruojant įstatymus vardan tariamo teisingumo, valstybėje įsivyrautų chaosas, kuriame valdžią turėtų ne teisė, o tie, kurie garsiau šaukia ir turi daugiau plakatų.

Tačiau svarbiausia – suvokti ir išsiaiškinti, kam iš tikrųjų dabartinėje geopolitinėje situacijoje yra naudinga tokia Lietuvos visuomenės supriešinimo ir institucijų diskreditavimo atmosfera…

(Bus daugiau)

Autorius yra Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas