Teisiniu požiūriu skelbti savo pasaulėžiūrą turime pakankamai tvirtą pagrindą. Štai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis garantuoja kiekvienam mūsų „teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas“. Šalies Konstitucijos 25 str. taip pat skelbia, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. O 42 str. skelbia: kad „kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“.

Pažiūrų ir įsitikinimų laisvės suvaržymai Vilniaus universitete

Bet prieš keletą metų Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių institute (TSPMI) ši konstitucinė norma buvo atmesta. Devyni studentai parašė skundą TSPMI administracijai dėl profesoriaus Vytauto Radžvilo dėstomo dalyko „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“, reikalaudami šį kursą pašalinti iš privalomųjų disciplinų sąrašo, esą profesoriaus požiūris į ES yra netinkamas, jo euroskeptiškos pažiūros iškreipia supratimą apie šią sąjungą. Pasirodo, TSPMI administracija tokio prašymo seniai laukė ir, žinoma, pasirūpino, kad prof. V. Radžvilas čia nebedėstytų.

Neseniai už netinkamas pažiūras VU Komunikacijos fakultetas nubaudė docentę, humanitarinių mokslų daktarę Jolantą Mažylę vien dėl to, kad pastaroji dalyvavo televizijos laidoje „Sengirė“, kurią transliavo „Youtube OpTV“ kanalas. Prieš mokslininkę buvo inicijuoti apie šimtas anoniminių studentų skundų.

Taip kadaise sufabrikuotais „darbo žmonių“ laiškais komunistų partijai buvo pašalinti iš tuometinio V. Kapsuko universiteto Tadas Petkevičius, Tadas Zaleskis, Vosylius Sezemanas, Vanda Zaborskaitė, Meilė Lukšienė ir kiti mokslininkai.

Docentė J. Mažylė buvo priversta palikti universitetą, nors nei universiteto Akademinės etikos komisija, nei Visuomenės informavimo etikos komisija jokių mokslininkės pažeidimų nenustatė. J. Mažylės persekiojimą inicijavo LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, kuriai nepatiko, kad mokslininkė dalyvavo „OpTV“ laidoje.

Žodžio laisvės suvaržymai LRT

Kita vertus, labiausiai žodžio laisvės suvaržymais garsėja pats nacionalinis transliuotojas. Dar pamename skandalingą istoriją, kai LRT etikos kontrolierė, pasiremdama anoniminio skundiko rašliava, nubaudė LRT programų vedėją V. Savukyną už tai, kad šis savo feisbuko paskyroje kritikavo teisingumo ministrę Eveliną Dobrovolską.

Daugelis žino, kad kritikuoti valdžios veiksmus žurnalistui teisę suteikia ne tik Konstitucijos 25 str., bet ir Lietuvos Respublikos informavimo įstatymas (11 str. 2 d.). Bet LRT kontrolierė galvoja kitaip. Ji nustatė, kad V. Savukynas pažeidė LRT žurnalistų etikos kodeksą, kuriame parašyta, kad „žurnalisto skelbiama informacija privalo būti atribota nuo asmeninių pažiūrų“.

V. Savukynas su tuo nesutiko ir kreipėsi į LRT tarybą, bet pastaroji skundą atmetė, palikdama kontrolierės pasiūlytą nuobaudą. LRT tarybos vadovas E. Valatka motyvavo tokį sprendimą tuo, kad asmens žodžio laisvė nėra absoliuti.

Bet tai yra absoliutus teisės neišmanymas, nes Konstitucijos 25 str. nustato tai, kada ši laisvė gali būti ribojama. Pirmiausiai ji ribojama tik įstatymu, ir tik tuomet, kai būtina apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ar ginti konstitucinę santvarką.

„Laisvė reikšti įsitikinimus yra nesuderinama su tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu ir šmeižtu“.

Nieko panašaus kritikuojant ministrę E. Dobrovolską V. Savukyno feisbuko paskyroje nebuvo. Šiuo atveju žodžiai „laisvė nėra absoliuti“ apibrėžia tik žodžio laisvės ribas pačioje LRT, kurioje žodžio laisvė ne visiems darbuotojams yra vienoda.

Pavyzdžiui, LRT darbuotojoms R. Miliūtei arba I. Makaraitytei leidžiama ne tik asmeninėse feisbuko paskyrose, bet ir tiesioginėse LRT laidose užgaulioti nacionaliniam transliuotojui nepriimtinas partijas, kone tyčiotis iš kai kurių politikų ir viešai skatinti neapykantą.

Niekinė konstitucinė asmens nekaltumo prezumpcija

Tai tik keli pavyzdžiai. Šiandien asmens nekaltumo prezumpcija pažeidinėjama kone kiekviename žingsnyje. Kita vertus, kokio teisingumo galima tikėtis valstybėje, kurioje asmuo, atsakingas už žmogaus teisių priežiūrą, pats viešai be teismo skelbia verdiktus žmonėms.

Turiu galvoje Lietuvos Žmogaus teisių biuro vadovą Vytautą Valentinavičių, kuris pernai socialiniuose tinkluose išplatino žinią, kad profesorius Algis Krupavičius yra nuteistas ir teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, nors apeliacinis teismas šios bylos dar net nebuvo pradėjęs nagrinėti. Kasacinis teismas ją priėmė tik šiemet.

Šiandien viešais kaltinimais visuomeninėms organizacijoms, piliečiams ir netgi teisėjams žiniasklaidoje į dešinę ir į kairę švaistosi buvęs šalies Konstitucinio Teismo pirmininkas, dabartinis Vytauto Didžiojo universiteto teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas. Neseniai jis viešai iškoneveikė Vilniaus m. apylinkės teismo teisėją Rimą Bražinskienę, kuri atmetė tos pačios lyties asmenų skundą dėl prašymo įregistruoti civilinę partnerystę.

Ciniškai pamindamas asmens nekaltumo prezumpciją šis asmuo, pretenduojantis tapti Lietuvos Respublikos prezidentu, įsijungė į Kremliaus inicijuotą Lietuvos laisvės kovų juodinimo kampaniją ir neapykantos chorą, viešai pritardamas reikalavimui nugriauti kario savanorio J. Krikštaponio paminklą Ukmergėje, neva šis partizanas yra dalyvavęs holokauste.

Koks teismas, kada ir kokiu įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatė, kad minėtas Laisvės kovotojas padarė tokį šiurpų nusikaltimą, VDU dekanas visuomenei nepaaiškina, nes tokio teismo nebuvo ir tokio nuosprendžio nėra.

Neapykanta patriotizmui

Kitaminčiams klijuojančių nacių etiketes nemažai yra ir mūsų Seime. Šmeižto, patyčių ir persekiojimo už pažiūras faktų pastaruoju metu ėmė neproporcingai daugėti. Tarp persekiojamųjų dažniausiai atsiduria žmonės, kurie nuoširdžiai rūpinasi Lietuvos valstybingumo, lietuvių kalbos, kultūros ir istorinės atimties išsaugojimu. Tai išsilieja į visuotinį susipriešinimą ir neapykantą.

Matome, kaip teisingumo ministrė E. Dobrovolska atkakliai ir nuolat teikia Seimui svarstyti įstatymus ar jų pataisas, apie kurias prieš tris dešimtmečius nesvajojo netgi Kremliaus parankiniai – Šalčininkų ir Vilniaus krašto autonomininkai, mėginę Šalčininkų ir Vilniaus regionuose panaikinti valstybinį lietuvių kalbos statusą, įtvirtinti juose dvikalbystę ir paskelbti šių regionų autonomijas.

Iškilusi egzistencinė grėsmė Lietuvos valstybės suverenumui

Šiame kontekste turime nepamiršti, kad mūsų savarankiškos valstybės naikinimu labiausiai yra suinteresuota kaimyninė Rusija.

Kita vertus, lūkestį panaikinti Lietuvos suverenitetą puoselėja ir ES valdantysis elitas. Neseniai Europos Parlamentas nubalsavo dėl 267 Europos Sąjungos sutarčių pakeitimų ir dėl suverenių valstybių veto teisės panaikinimo.

Tokiu būdu Lietuva, perdavusi viršnacionalinėms institucijoms gynybos, finansų, užsienio politikos bei kitas svarbiausias valstybės funkcijas, dabar privalės perduoti įgaliojimus priimti sprendimus socialinės ir sveikatos apsaugos politikos, pramonės plėtros, milijonų migrantų perkėlimo į kitas ES šalis, taip pat sprendimus dėl kitų mums gyvybiškai svarbių dalykų.

Galutinį verdiktą skelbs Europos Vadovų Taryba. Tačiau panaikinus veto teisę Europos Vadovų Taryboje, kiekviena valstybė narė iš esmės nustos buvusi valstybe ir taps administraciniu vienetu. O tai reiškia, kad Lietuvos valstybės suverenumas bus prarastas visiems laikams ir kelio atgal nebebus.

Seime iniciatyvos atsisakyti valstybės suvereniteto

Neatsitiktinai Seime Europos Parlamento balsavimo išvakarėse buvo įregistruotas nutarimas dėl Seimui atskaitingų ekspertinių-patariamųjų institucijų sistemos „pertvarkos koncepcijos“, kurioje siūloma panaikinti Lietuvos švietimo tarybą, Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinę kultūros paveldo komisiją, Etninės kultūros globos tarybą, Nacionalinę sveikatos tarybą ir Nacionalinę šeimos tarybą sujungiant jas į vieną naują steiginį – „Nacionalinę gerovės agentūrą“. Koncepcijoje siūlomos įgyvendinti „pertvarkos“ iš tikrųjų yra baigiamieji žingsniai naikinant savarankiškumo, lietuviškumo bei valstybės lietuviškos tapatybės atraminius stulpus.

Tad mūsų visuomenė, kaip jau ne kartą yra buvę, atsidūrė istorijos kryžkelėje, kur vienoje pusėje yra lietuvių ir Lietuvoje gyvenančių tautų lūkesčiai išsaugoti suverenią savo valstybę, savo tapatybę, kultūrą, tradicijas ir prigimtines teises, o kitoje yra didžiųjų kaimynų lūkesčiai – panaikinti arba maksimaliai apriboti mūsų suverenumą.

Kaimynė Rusija siekia vėl primesti mums vergovę, kad jos mažosios kaimynės tarnautų Maskvai, o kaimynai Europos Sąjungoje nori priversti mus išpažinti naujas neomarksistines genderizmo ideologija grindžiamas „vertybes“, kad įstatymais mes pripažintume 72 arba 105 žmonių lytis, kad nebesirūpintume nei valstybine lietuvių kalba, nei valstybės sienų apsauga, įsileistume į savo miestus ir miestelius šimtus tūkstančių migrantų iš Afrikos ir Azijos šalių, kitaip tariant, atsisakę tapatybės, ištirptume daugiatautėje migrantų Europoje.

Ar apie tai kas nors viešai šiandien diskutuoja? Skirtingai nei Vakaruose, mūsų žiniasklaidoje tik vyksta debatai dėl daugybinės pilietybės, kuriai įgyti bus rengiamas referendumas su įrašyta sukta formuluote, kad būtų pašalintas draudimas Lietuvos piliečiams turėti ir kitų, Lietuvai draugiškų šalių pilietybę.

Nereikia savęs apgaudinėti. Šis politinis triukas su daugybine pilietybe yra skirtas nacionalinių valstybių suverenumui panaikinti, taip pat tam, kad Lietuvos pilietybės turėjimas nebesaistytų mūsų visų su jokiomis pareigomis Lietuvai, kaip suvereniai valstybei.

Piliečiai turi telktis taikiam pasipriešinimui

Apibendrindamas pasakysiu, kad šiandien mūsų teisėtus lūkesčius kol kas saugo LR Konstitucija, kurios turinį jau ne vienus metus nuosekliai „plauna“ jos dvasios aiškintojai. Tačiau šie lūkesčiai nenumaldomai tirpsta visų akyse. O tirpsta todėl, kad esame pasirengę laisva valia atiduoti savo teisę spręsti mūsų tautos ir valstybės likimą kitiems. Pasirengę, nes praradome nacionalinę savigarbą, susitaikėme su išsivaikščiojančios Lietuvos strategija, nebeturime valstybės ateities vizijos ir nebesaistome savęs su nepriklausomos suverenios Lietuvos valstybės ateitimi.

Tai milžiniškas akmuo, o gal ir vežimas lauko akmenų į mūsų inteligentijos daržą, kuri konformistiškai susigūžusi, bijodama neprarasti darbo vietų ar projektinių pajamų, stebi, kas vyksta, ir tyli demagogams politkorektiška kalba tikrovę „vyniojant į vatą“.

Gelbsti viltis, kad didelių iššūkių istorijoje esame patyrę ne kartą. Grėsmės tautos egzistencijai akimirkomis žmonės nubusdavo ir susitelkdavo.

Kalba, pasakyta 2023 m. gruodžio 14 d. Seime vykusioje konferencijoje ,,Žmogaus teisės šiuolaikinėje Lietuvoje – teisėti piliečių lūkesčiai ir jų realizavimas“