Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA.
Antrojoje šio straipsnių ciklo dalyje aiškinomės, kur dingo Lietuvos pradėtas „Pasaulinis gintaro kelias“. Paaiškėjo, kad jo svetainės kopija išliko, dokumentai tebėra archyvuose, dalis sukurto turto buvo perduota, tačiau pats tarptautinis sumanymas nutrūko. Ar kartu su juo turėtume atsisakyti ir pačios Gintaro kelio idėjos?
Vargu. Juolab kad Gintaro kelias yra kur kas daugiau negu prieš keliolika metų sukurtas turizmo projektas ar interneto svetainė. Jo istorija siekia laikus, kai dabartinių Europos valstybių dar nebuvo, o Baltijos pajūrio gyventojus su tolimais pietų kraštais siejo mainų ir žmonių judėjimo keliai.
Todėl, užuot mėginus restauruoti tai, kas buvo sukurta 2013-aisiais, verta klausti, ar iš ankstesnio bandymo galėtume pasimokyti ir pabandyti iš naujo.
Gintaro keliu keliavo ne vien gintaras
Kalbėdami apie Gintaro kelią dažniausiai visą dėmesį sutelkiame į prekę – Baltijos gintarą.
Tačiau senaisiais keliais judėjo žmonės. Kartu su jais sklido dirbiniai ir jų gamybos būdai, papročiai, tikėjimai, pasakojimai, vardai ir kultūriniai vaizdiniai.
Todėl Gintaro kelias gali būti svarbus ne tik gintaro prekybos istorijai. Jis gali suteikti žinių ir apie senųjų Baltijos kraštų gyventojų ryšius su kitomis Europos tautomis bei kultūromis.
Šią Gintaro kelio pusę mėginome pažinti ir 2025 m. ekspedicijoje „Galindų ir Gintaro keliu“, skirtoje Kovo 11-osios Akto signataro Algirdo Patacko atminimui. Keliaudami per Lenkiją, Čekiją, Slovakiją ir Austriją ieškojome ne vien senųjų prekybos kelių. Dėmesį kreipėme ir į galimus galindų bei kitų baltų pėdsakus archeologinėje medžiagoje, istoriniuose šaltiniuose, vandenvardžiuose ir vietovardžiuose.
Ekspedicija pasiekė ir Karnuntą prie Dunojaus – svarbų Romos imperijos pasienio miestą bei senųjų prekybos kelių mazgą. Apie šiuos ekspedicijoje aptiktus Gintaro kelio ir galimų baltiškų pėdsakų ženklus išsamiai rašyta Alkas.lt.
Žinoma, vietovardžių kilmės aiškinimas ir archeologinis radinys nėra vienodo svorio įrodymai. Panašiai skambantis vietovardis savaime dar neįrodo, kad tam tikroje vietoje gyveno baltai. Taip pat verta atidžiau pažvelgti į iki mūsų laikų išlikusius lietuvių kultūros ir tautosakos vaizdinius, nes kai kurie jų gali būti tiesioginių ryšių su Romos pasauliu Gintaro kelio laikais atgarsiai. Tačiau tokie duomenys kelia klausimus, kuriuos verta tirti drauge archeologams, istorikams, kalbininkams ir etnologams.
Kiek tokias kultūrinio tęstinumo prielaidas galima pagrįsti, – jau rimtas mokslinės diskusijos klausimas.
Bet viena aišku: Gintaro kelio istorija neturėtų baigtis pasakojimu apie gintaro gabalėlį, nukeliavusį nuo Baltijos iki Romos. Juk tai ir žmonių bei kultūrų susitikimų istorija.
Kitos Europos šalys nelaukia Lietuvos
Lietuvos pradėtas „Pasaulinis gintaro kelias“ nutrūko, tačiau kitos šalys savo Gintaro kelio pasakojimus kūrė ir tebekuria savarankiškai.
Lenkijoje veikia Pamario gintaro kelias. Jis jungia muziejus, archeologines vietas, gintaro dirbtuves, meno galerijas, parodas, muges, pažintinius užsiėmimus ir kitus su gintaru susijusius traukos taškus. Gdanskas gintarą seniai pavertė ne tik muziejiniu paveldu, bet ir vienu svarbiausių miesto atpažinimo ženklų.
Dar vienas pavyzdys – EuroVelo 9 Baltijos–Adrijos dviračių kelias. Jis driekiasi 2050 kilometrų per Lenkiją, Čekiją, Austriją, Slovėniją, Italiją ir Kroatiją. Pati EuroVelo organizacija pažymi, kad šis kelias kartais vadinamas „Amber Route“ – Gintaro keliu, nes jo kryptis siejama su senaisiais Baltijos gintaro keliais į Viduržemio jūros kraštus.
Šiaurėje jis pasiekia Gdanską. Lietuvos šiame 2050 kilometrų kelyje nėra.
Dėl to nereikia priekaištauti lenkams, čekams ar austrams. Gintaro kelias nėra Lietuvos nuosavybė. Tai daugelio Europos kraštų paveldas.
Tačiau mums verta savęs paklausti: jeigu kitos valstybės randa vietos Gintaro keliui savo istoriniame ir kultūriniame pasakojime, ar Lietuva turėtų tenkintis stebėtojos vaidmeniu?
Turime beveik viską – tik visa tai išsibarstę
Lietuvoje yra gausūs gintaro rinkiniai, archeologinės vietovės, muziejai ir mokslininkai, gintaro meistrai ir verslas, menininkai, savivaldybės, įvairūs renginiai, mokyklos ir kelionių rengėjai.
Turime ir gyvą žmonių santykį su gintaru. Jis tebėra vienas lengviausiai atpažįstamų Lietuvos kultūros ženklų.
Tačiau šiandien kiekvienas dirba daugiausia savo lauke. Muziejai rengia parodas, mokslininkai tiria radinius, meistrai kuria, savivaldybės rūpinasi savo vietovėmis, turizmo žmonės siūlo atskiras keliones.
Gintaro kelias atsirastų tada, kai šie žmonės ir įstaigos pradėtų veikti drauge.
Ankstesnio „Pasaulinio gintaro kelio“ sumanytojos Raimondos Balnienės vertinimu tokio sumanymo įgyvendinimui reikalingi užsidegę žmonės, tačiau vien jų neužtenka. Kad darbas nenutrūktų pasikeitus vadovams ar įstaigoms, reikia platesnio bendraminčių rato, ilgalaikio susitarimo ir aiškaus darbo tęstinumo.
Būtina sukurti žmonių ir įstaigų tinklą, kuris gyvuotų ne vienus metus.
Tai ir yra bene svarbiausia ankstesnio „Pasaulinio gintaro kelio“ pamoka.
A. Jomantas: pasaulinio kelio kurti nereikia
Naujos medžiagos šiam svarstymui rugpjūčio 27 d. pateikė Kultūros paveldo departamento Tarptautinių ryšių ir paveldo sklaidos skyriaus vedėjas Alfredas Jomantas, raštu atsakęs į Alkas.lt klausimus.
Jo nuomonė dėl būsimo kelio masto labai aiški: „Mano manymu, apie pasaulinį Gintaro kultūros kelią visai nereikėtų kalbėti.“
Tai nereiškia atsisakyti tarptautinio užmojo. Priešingai – A. Jomanto atsakymai kreipia į aiškiau apibrėžtą Europos Gintaro kultūros kelią, kuris jungtų Baltijos, Vidurio ir Pietų Europos kraštus.
Bet ir toks kelias negali būti nubrėžtas vien turizmo žemėlapyje. Pasak A. Jomanto, jau pačioje pradžioje reikėtų suburti mokslininkus ir tyrėjus. Istorinis, archeologinis ir kitas mokslinis būsimo kelio pagrindas būtų būtinas ne tik pačiam sumanymui, bet ir vėliau siekiant Europos Tarybos kultūros kelio pripažinimo.
Tai ypač svarbu Gintaro keliui, kur daugybė patrauklių pasakojimų ribojasi su dar nepatikrintomis prielaidomis. Mokslas čia neturėtų trukdyti vaizduotei – jis turėtų padėti atskirti, ką tikrai žinome, nuo to, ką dar verta tyrinėti.
Europos kultūros kelias nėra turistinis ženklas
Europos Tarybos kultūros kelių programa veikia nuo 1987 metų. Šiuo metu yra 52 sertifikuoti Europos Tarybos kultūros keliai.
Lietuva šioje veikloje nėra naujokė. Nuo 2012 m. ji dalyvauja Europos Tarybos Išplėstiniame daliniame susitarime dėl kultūros kelių, o mūsų šalyje jau yra kelių oficialiai pripažintų Europos kultūros kelių narių.
Vienas naujausių pavyzdžių – „Romea Strata“, Europos Tarybos kultūros keliu pripažintas 2025 metais. Jis nuo Estijos ir Latvijos per Lietuvą, Lenkiją, Čekiją bei Austriją veda Italijos link. Šiais istoriniais keliais įvairiais laikais keliavo pirkliai, piligrimai, pasiuntiniai ir kiti žmonės.
Jo pagrindinė tema nėra gintaras, tačiau pats pavyzdys rodo, kad tarptautinis kelias, jungiantis Baltijos kraštus su Vidurio Europa ir Italija, nėra vien graži svajonė.
Europos Tarybos keliams keliami gana griežti reikalavimai. Tema turi būti bendra bent trims Europos šalims ir pagrįsta skirtingų valstybių bei sričių mokslininkų darbais. Turi veikti tarptautinis tinklas, būti rengiami bendri moksliniai, kultūros ir švietimo darbai, jaunimo mainai, šiuolaikinės kūrybos veiklos ir kultūrinės kelionės. Būtina užtikrinti viso to ir organizacinį bei finansinį gyvybingumą.
Gavus Europos Tarybos kultūros kelio vardą, darbas nesibaigia. Pagal dabar galiojančią tvarką keliai kas penkerius metus vertinami iš naujo. Jeigu tinklas nustoja veikti ar nebeatitinka reikalavimų, pripažinimas nėra pratęsiamas.
Tai labai svarbi pamoka ir mums: Europos kultūros kelias negali būti vien iškilmingai atidarytas ir paliktas likimo valiai.
Nuo ko pradėti?
Pirmiausia turi atsirasti žmonės ir įstaigos, kuriems toks kelias iš tikrųjų rūpi. Jie galėtų suburti iniciatyvinę grupę, išnagrinėti Europos Tarybos kultūros keliams keliamus reikalavimus ir susitarti, ko siekiama.
Kartu reikėtų burti mokslininkų ratą – archeologus, istorikus, kalbininkus, kitų sričių tyrėjus. Jų užduotis būtų ne sukurti patrauklią legendą, o padėti būsimam keliui tvirtą mokslinį pagrindą.
Tada būtų galima telkti Lietuvos muziejus, paveldo įstaigas, savivaldybes, universitetus, kultūros žmones, gintaro meistrus ir verslą, o turint aiškią kryptį – kreiptis į galimus bendradarbius Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Austrijoje, Italijoje ir kitose Gintaro kelio šalyse.
A. Jomanto teigimu, jeigu Lietuva apsispręstų imtis telkėjos vaidmens ir tam turėtų pakankamai žmonių, gebėjimų bei lėšų, įprastas kelias būtų Gintaro kelio asociacijos sukūrimas.
Tokia asociacija ir būtų tai, ko pritrūko ankstesniam sumanymui – ne viena atsakinga įstaiga ir ne vienas vadovas, o bendrija, galinti gyvuoti keičiantis žmonėms ir valdžioms.
Pradžiai galėtų padėti ir bendras europinis projektas, pavyzdžiui, pagal „Interreg“ programą. Jis leistų kelių šalių žmonėms pradėti dirbti kartu, rengti tyrimus, susitikimus ir pirmuosius bendrus darbus.
Skubėti teikti paraišką Europos Tarybai nebūtų prasmės. A. Jomantas primena, kad nuo kultūros kelio kūrimo pradžios iki pasirengimo sertifikavimo paraiškai dažnai praeina keleri metai.
Ir tai turbūt gerai. Gintaro keliui reikia ne greito pripažinimo ženklo, o gyvo ir patrauklaus turinio.
Koks galėtų būti tas gyvas turinys?
Jis neturėtų būti vienas žemėlapyje nubrėžtas brūkšnys nuo Lietuvos iki Italijos.
Istorinis Gintaro kelias pats nebuvo viena nekintanti magistralė. Jo kryptys keitėsi, šakojosi ir skirtingais laikotarpiais jungė skirtingas vietas.
Šiuolaikinis Gintaro kelias galėtų turėti kelis tarpusavyje susijusius klodus.
Vienas vestų per archeologines vietoves ir muziejus. Kitas pasakotų apie gintaro apdirbimą, meną ir šiandien gyvuojančią meistrystę. Dar kitas galėtų atverti senųjų genčių, žmonių judėjimo, kalbų ir vietovardžių tyrimus. Atsirastų vietos mokykloms, universitetams, jaunimo kelionėms, parodoms, muzikai, šiuolaikiniam menui ir skaitmeninėms pažinimo priemonėms.
R. Balnienė yra pabrėžusi, kad vien mokslinis kelias plačiajai visuomenei būtų per siauras. Mokslininkai turi padėti tvirtą pagrindą, o kultūros ir kelionių žmonių užduotis – padaryti tą istoriją suprantamą ir įdomią šiandienos žmogui.
Šios dvi pusės neturėtų viena kitai trukdyti. Priešingai – be mokslo Gintaro kelias gali pavirsti legenda, o be gyvo pasakojimo – likti vien mokslininkų lentynose.
Kas imsis pirmojo žingsnio?
Čia lieka klausimas, į kurį kol kas neturime vieno atsakymo.
Kas Lietuvoje turėtų pirmas pakviesti žmones prie bendro stalo – Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas, muziejai, universitetai, savivaldybės, turizmo įstaigos ar visuomeninės organizacijos?
A. Jomantas siūlo pirmiausia surengti suinteresuotųjų diskusiją ir išsiaiškinti, ar Lietuva iš tiesų nori prisiimti tokio kelio kūrimo lyderystę.
Gintaro kelio negalima sukurti vien todėl, kad kažkur programoje atsiras eilutė apie jo įgyvendinimą. Ankstesnė istorija jau parodė, kad dokumentų neužtenka.
Reikia žmonių, kurie matytų prasmę dirbti kartu, ir valstybės apsisprendimo, kad toks darbas vertas ne vien vienkartinės paramos, bet ir tęstinumo.
Ar Lietuva ryšis?
Kitoms šalims mūsų sprendimo laukti nereikia.
Lenkija ir toliau plėtos savo Gintaro kelią. Gdanskas stiprins gintaro miesto vardą. EuroVelo keliautojai važiuos „Amber Route“ tarp Baltijos ir Adrijos. Austrijos, Čekijos, Italijos ir kitų kraštų muziejai bei vietovės savaip pasakos apie senųjų Gintaro kelių pėdsakus.
Lietuva gali likti vienu iš kraštų, iš kurių prieš du tūkstančius metų į tolimas žemes keliavo Baltijos gintaras.
Bet galime rinktis ir kitą vaidmenį – pasiūlyti Europos šalims drauge tirti, saugoti ir gyvai pasakoti šį bendrą paveldą.
Tam nereikia skelbti, kad Gintaro kelias priklauso mums. Bendras paveldas apskritai neturi vieno savininko.
Tačiau kas nors turi pakviesti kitus prie bendro stalo.
Kodėl to negalėtų padaryti Lietuva?
Apie tai kalbėsimės rugpjūčio 29 d. 18.30–19.30 val. Diskusijų festivalyje BŪTENT!, Bernardinų sode Vilniuje, Lietuvos žurnalistų sąjungos erdvėje „Medijų tiltai“ vyksiančioje diskusijoje „Gintaro kelias – nuo aisčių iki lietuvių“.
Joje dalyvaus visuomenės veikėjas ir istorijos tyrėjas Gintaras Songaila, archeologas prof. dr. Aleksejus Luchtanas ir viena „Pasaulinio gintaro kelio“ sumanytojų dr. Raimonda Balnienė. Diskusiją ves žurnalistas Audrius Antanaitis.
G. Songaila kalbės apie Gintaro kelio laikų kultūrinių ryšių svarbą mūsų tapatybei, prof. A. Luchtanas padės įvertinti jų mokslinį pagrindą, o dr. R. Balnienė – atsakyti į klausimą, ką iš šio paveldo Lietuva galėtų sukurti šiandien.
Į diskusiją kviečiami ne tik istorikai ar archeologai. Laukiami muziejininkai, kultūros ir turizmo žmonės, mokytojai, politikai, valstybės įstaigų atstovai ir visi, kuriems rūpi, ką Lietuva gali pasiūlyti Europai.
Gintaro kelias kadaise siejo Baltijos kraštus su tolima Europa. Dabar nuo mūsų priklauso, ar jis liks vien praeities keliu, ar taps ir keliu į ateitį.
Diskusija „Gintaro kelias – nuo aisčių iki lietuvių“ | Rengėjų nuotr.
Diskusija vyks Lietuvos žurnalistų sąjungos erdvėje „Medijų tiltai“. Pokalbyje „Gintaro kelias – nuo aisčių iki lietuvių“ dalyvaus visuomenės veikėjas ir istorijos tyrėjas Gintaras Songaila, archeologas prof. Aleksejus Luchtanas ir verslininkė, buvusi VTD direktorė dr. Raimonda Balnienė. Pokalbį turėjęs vesti šių eilučių autorius Jonas Vaiškūnas trečiadienį atsidūrė ligoninėje, tad jo pareigas perėmė LŽS pirmininkas Audrys Antanaitis.
