Lapkričio 8 d., trečiadienį, 16 val. Vilniuje, Seimo Vitražo galerijoje (Seimo I rūmai) bus pristatyta paroda „Aisčių pasaulis ir jo atspindžiai“, kurioje pamatysime septyniolika Seimo nario akademiko Eugenijaus Jovaišos ir keturiolika Seimo nario Aurelijaus Verygos darbų.
E. Jovaišos kūryba paskirta I–XIII amžių aisčių gyvenimo įvykiams perteikti, o A. Verygos darbuose skleidžiasi aisčių gyvenamosios erdvės kultūros atspindžiai piliakalniuose, miestų architektūroje ir kitame mūsų pavelde. Parodoje greta grafikos darbų ir fotografijų nuolat (arba grupei susirinkus) bus rodomi vaizdo filmai, kurie atskleis iškilius aisčių kultūros juvelyrikos dirbinius, pasakos apie įvairius aisčių laidojimo paminklus palikusius žmones ir jų darbus.
Parodos atidaryme taip pat bus pristatyta nauja E. Jovaišos trilogijos „Aisčiai“ trečioji knyga „Radiniai“, kurią išleido Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, o atspausdino UAB „Petro ofsetas“.
Tai – jau trečioji autoriaus „Aisčių“ serijos knyga, supažindinanti mus su lietuvių tautos protėvių aisčių istorija, kultūra, tarptautiniais ryšiais. Su knygos autoriumi kalbamės apie tai, kodėl reikėjo parašyti šią knygą, ir kuo jos turinys gali prisidėti prie tautinės tapatybės ištakų paieškų bei jų tolesnio išsaugojimo.
Parodos dalyviams bus parodytas kuriamas dokumentinis filmas „Gintaro kelias“, pasakojantis apie aisčių prekybines keliones Gintaro keliu ir jų ryšius su to meto galingiausia pasaulio valstybe – Romos imperija.
Paroda Vitražo veiks nuo lapkričio 6-os iki 20 dienos. Ją aplankyti galima penktadieniais nuo 11 iki 15 val. Seimo atvirų durų valandomis.
Apie pLaidoje „Apie viską su Audriu Antanaičiu“ – pokalbis su akademiku, archeologu, Seimo LVŽS frakcijos nariu Eugenijumi Jovaiša:
Pokalbyje svarbu būtų buvę išgirsti ankstyvo (apie IV-V amžius) aisčių plėtimosi, kraustymosi į Šiaurės Rytus priežastis. Apie tai liko nekalbėta. Akivaizdu, kad tai galėjo būti Europos pietvakariuose vykusių procesų spaudimo pasekmė. Tokio – vėliau visuotiniu tapusio proceso pasekme tegali būti laikytinas žemdirbystės vystymosi spartus kilimas. Žmonių daugėjo – žemės trūko. Galbūt ir Gotų karaliaus Teodoriko užkariavimų planai gali būti siejami būtent žemių su išvystyta žemdirbyste užkariavimais. Iš Tacito aisčių paminėjimo galima spręsti, kad jie dar buvo menki žemdirbiai. Vulfstano aisčių paminėjimas, kaip jau turinčių daug karalių, bylotų jau feodalizmo suklestėjimą, nuosavų dvarų, kovojančių vienas su kitu, gyvavimą
Vilna
Your comment is awaiting moderation
1 sekundė ago
Pokalbyje svarbu būtų buvę išgirsti ankstyvo (apie IV-V amžius) aisčių plėtimosi, kraustymosi į Šiaurės Rytus priežastis. Apie tai liko nekalbėta. Akivaizdu, kad tai galėjo būti Europos pietvakariuose vykusių procesų spaudimo pasekmė. Tokio – vėliau visuotiniu tapusio proceso pasekme tegali būti laikytinas žemdirbystės vystymosi spartus kilimas. Žmonių daugėjo – žemės trūko. Galbūt ir Gotų karaliaus Teodoriko užkariavimų planai gali būti siejami būtent žemių su išvystyta žemdirbyste užkariavimais. Iš Tacito aisčių paminėjimo galima spręsti, kad jie dar buvo menki žemdirbiai. Vulfstano aisčių paminėjimas, kaip jau turinčių daug karalių, bylotų jau feodalizmo suklestėjimą, nuosavų dvarų, kovojančių vienas su kitu, gyvavimą
Įspūdinga…
Nieko tokio naujo apie aisčius nepasakyta, netgi lyg kokiame LRT.lt komentavimo nepriima. Pasakė lyg bažnyčioje pamokslą ir viskas. Matyt, Karbauskis Jovaišos kalbomis apie aisčius savo partiją jau Seimo rinkimams garsina.
Kaip taikliai pastebeta, aciu tau ! Kiti neturi snegenu tik emocijas.
Dėmesys aisčių istorijai yra gerai, bet ka Seimas daro dėl uždarytų lietuviškų mokyklų dabartinėje Baltarusioje atidarymo?Juk nieko nedarant, lietuvių kalba buvusiose etninėse lietuvių žemėse dabartinės Baltarusios teritorijoje išnyks labai greitai. Ar mūsų valdžiai tas pats?
Aisčių – tiek paties vardo kaip žodžio klausimo, tiek archeologinėms, istorinėms problemoms tyrinėti reikalingos mokslinės konferencijos, kurių per 30 nepriklausomybės metų galėjo būti surengta ne viena. Tad tokių priešrinkiminių renginėlių organizavimu dėl to, kas moksliškai nepadaryta, neatsipirkti.
Aisčių (nuo veiksmažodžio aiti, eiti) skiriamasis ženklas ten, kur jie buvo, yra jų paliktos pėdos akmenyse, paveiksle arba grindinyje. Pėdos akmenyse yra aprašytos Tarasenkos knygoje “Pėdos akmenyje”. Archeologė Heike Owusu (Vokietija) paveiksle pateikė Egipto piramidėje rastą sėdinčios moters paveikslą su pakilia pėda kaktoje, kurį ji pavadino deivės Maat vardu. Pagal Juozo Šeimio runų skaitymo metodiką tikras deivės Maat vardas šiame runiniame paveiksle yra iškoduotas kaip AISIA. Dvi šiuolaikinių aisčių pėdos yra įspaustos Katedros aikštėje Vilniuje. O tuo, kad aisčiai buvo minimi Seime, galime apsidžiaugti nepriklausomai nuo to, artėja rinkimai į Seimą ar ne.
Labai įdomių duomenų pateikėte, – ypač J. Šeimio runų skaitymo metodikos patikimumo reikalu. Mat, galima sakyti, iš archeologės Egipto piramidėje rastame paveiksle pavaizduotos sėdinčios moters, jos pavadintos deive Maat, vardo, bei iš šio runinio paveikslo Šeimio iškoduoto kaip AISIA skambančio pavadinimo semantikų (reikšmių), jog jos yra tapačios tuo atveju, jeigu AISIA giminiuosime su liet. vaisius, veisti, veislė, atsivesti palikuonių ir t.t., o tokiam giminiavimui pagrindu yra pats paveikslo vaizdo turinys. Tokiu atveju tampa aiški ir tos pėdos moters kaktoje kaip simbolio prasmė – tai atvedančios į pasaulį palikuonis, vaisius – deivės gimdyvės – simbolis.
Aisčiai yra genties pavadinimas, taigi vargu ar jos pavadinimą galima sieti su tokiu visiems bendru žodžiu kaip aiti, eiti. Be to, aisčių pavadinimas Tacito lotyniškai užrašytas kaip Aestorum, o gotų karaliaus Teodoriko laiške aisčiams – kaip Hestis. Tokiu atveju yra šio pavadinimo žodžių – pirmojo garso problema. Tai yra pavadinimo žodžio pradžios dvigarsio ‘ai’ nepatikimumas bei tada nelieka pagrindo jį vesti iš aiti, eiti.
Akivaizdu, kaip ženklai. užrašytos ‘A’ ir ‘H’ raidės, yra panašūs, tad, tikėtina, kad perskaitant ranka rašytą aisčių pavadimą kažkur buvo padaryta klaida. Be to, neatmestina, kad čia gali būti įsimaišiusi ir graikų ‘L’, esanti pagal rašymą panaši į lotynų ‘A’. Tokiu atveju Tacito Aestorium iš tikrųjų skambėjo ‘Lesto-rium/ Lasto-rum”, kuris pagal garsą giminiuotinas su liet. “lazda”, “lizdas”, o semantiškai su tokiais žodžiais kaip krivulė, kartis, rus. šest – “kartis”. Tas pavadinimas galėjo rastis iš to, kad buvo garbinamas Perkūnas, o žaibas metaforiškai laikytas jo lazda, rykšte. Beje, regis, suduviai turėjo dievą Devariksą -Devarykštę, kas laikytina vienu iš Perkūno vardų. Taigi labiausiai tikėtina, kad Tacito Aisčius iš tikrųjų turime vadinti „Lazdžiais“ Perkūno garbintojais.
Minėtas Heike Owusu paveikslas vardu AISIA yra pavaizduotas knygoje “Symbole Ägyptians” (Schirner Verlag, Darmstadt, Germany 1988). iš Afrikos, jai “persikėlus” į Europą, Aisia “gavo” vyrą vardu AITA, kuris su tokiu lotynišku užrašu bei Vilko kauke pavaizduotas Orko kape netoli Romos. Su Vilko kauke todėl, kad, jeigu Liūto žvaigždyno žvaigždėse danguj gerai įpaišo Afrikos žvėrių karalius Liūtas, tai į tas pačias žvaigždes šiauriau nei kiek ne prasčiau gerai įsipaišo Europos žvėrių karalius Vilkas.
Papildžiau ir laukiu Awaiting’e
Laukiu Aweiting’e
Kuo ypatingi yra Liūto (Afrikoje) ir jo analogo Vilko (Europoje) žvaigždynai? Esmė glūdi tame, kad abiejų jų ryškioji žvaigždė Alfa lygiai stovi šiaurinės dangaus sferos ekliptikoje ir per 72 m. aplinkui Šiaurinę (Poliarinę) dangaus žvaigždę pasisuka 1° kampu. Padauginę 72 m. iš 360°, t. y. 72 m. x 360° = 25 920 m., gauname, jog visą ratą aplinkui Šiaurinę žvaigždę žvaigždė Alfa (Regulas) apeina tiksliai per 25 920 metų laiko tarpą. Ir, viduryje pasodinę ąžuolą (ilgų metų garantas), o aplinkui jį apibrėžę apskritimą, kuriuo “eina” žibinto ugnele vedamos kalendorinės dienos, galime amžių amžiais sekti laiką, kur, metams pasibaigus, į medžio drevę įmetamas akmenėlis – Matas Pretorijus). O, jei aplinkui padarysime ratu einantį dar Mėnulio fazių sekos kalendorių (svarbu žolininkams), gausime struktūrinę astronomijos observatoriją tokią, kokia archeologų buvo atkasta Birutės kalne Palangoje arba Vilniaus miesto Šventaragyje per kasinėjimus po Katedra. Čia, žymint bendruomenės įsikūrimo laiką, į apskritimą buvo įdėtas pentagramos formos akmuo, kuriame gražiai įsipaišo vilko priekinės kojos pėdos pėdsakas. Taip, rate palyginę dabartinę Vilko žvaigždyno priekinės kojos pėdos žvaigždės Alfa (Regulas) padėtį su anksčiau buvusia, gauname, kad Vilniuje pirma lietuvių dzūkų ci’kų bendruomenė Šventaragyje įsikūrė 7275 m. pr. Kr. laiku. Dėkoju.
Taip, – bet tokiu atveju yra būtina pripažinti, kad žodyje “vilkas” turėtų būti laiko požymį reiškiančio žodžio šaknis, t.y. žodžio “laikas” šaknis. Ji būtų, jeigu laikytume, kad ‘vilkas’ yra iš ‘vi-likas’/’va-laikas’. Galima manyti, kad vietų su tokiais pavadinimai Lietuvoje yra – pvz., Valaka-mpiai, Val(a)kininkai, Keturvalakiai, pavardės Valaika, Aleika ir t.t.
> Kažin
Dėkoju.