Skiriu Tėvų lituanistų Irenos ir Kęstučio atminimui
Skiemenuočių paslaptim
Žodžiai kinta, žodžiai stiebias
Kas juos atgal sugrąžins?
Kalbų „kasinėjimai“ yra žinomi dar nuo Mykolo Lietuvio (XVI a.), ar Pilypo Ruigio (XVII a.), kurie atkakliai lygino lietuviškus, lotyniškus ir graikiškus žodžius bei surašė šimtines jiems atrodžiusių svarbių panašybių [1].
Suklestėjus lyginamajai kalbotyrai XIX – XX a. buvo sukurtas hipotetinės maždaug trys keturi tūkstantmečiai prieš mūsų erą egzistavusios vieningos ide prokalbės ir protėvynės modelis į kurio neadekvatumą dėmesį atkreipė Bolonijos profesoriaus Marko Alinėjaus ir jo pasekėjų darbai, ide bendrybes kildinę iš kur kas ankstesnių – finalinio paleolito, ledynmečio laikų bei komentavę ir baltų kalbų vietą paleolitinio tęstinumo teorijoje [2].
Ši teorija yra nepaprastai populiari Italijoje, juolab duoda vietiniams gyventojams savo autochtoniškumo pojūtį, siekiantį amžių gelmes dar iki ūkininkavimo technologijų.
Tai, kad iškilusis šių dienų baltų kalbų tyrėjas, kalbotyros enciklopedistas profesorius Pietro Umberto Dini skyrė ne vieną puslapį šios gerokai indoeuropiečius ankstinančios paleolitinio tęstinumo teorijos aptarimui, sakyčiau, kad gal net ne tik atspindi jo intuiciją, jog šioje srityje verta darbuotis iš peties: „svarbiausia lingvistikos tyrimų inovacija per pastaruosius dešimtmečius“ [3].
Šiems italų profesoriams antrina ir archeologas Algirdas Girininkas, kuris kategoriškai atmetė tezę, kad indoeuropiečiai, kartu ir prabaltai, formavosi palyginus vėlai – rutulinių amforų, virvelinės keramikos kultūrų pagrindu ir teigia materialinės bei dvasinės baltų kultūros nenutrūkstamą raidą nuo pat poledynmečio [4].
Norint tvirčiau pagrįsti pagrindinę šių eilučių autoriaus propaguojamą tezę, kad baltai turėjo ne tik kalbą, bet ir savo tikėjimą juos skyrusius nuo kitų jau bent poledynmetyje – mezolito laikotarpyje, t.y. poledyniniame akmens amžiuje iki keramikos, yra galimi bent jau trejopi argumentai.
Pirmieji loginiai argumentai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys vos ne iš neįtikėtinos fantastikos srities, būtų baltiškų žodžių kamienų atitikmenų aptikimas taip vadinamame globalių etimologijų žodyne, apimančiame leksiką, būdingą kalboms absoliučiai visuose žemynuose ir sietiną, būtent, su pirminiu homo sapiens išplitimu planetoje.
Iš karto pasakau džiugią naujieną, kad lietuvių kalba yra išsaugojusi bene daugiausia pirminės žmonijos leksikos – lėčiausiai evoliucionavusi ir laikytina pačia konservatyviausia pasaulio kalba. Žinoma, seniausios pasaulio kalbos yra afrikiečių [5], tačiau jos yra jau tiek pakitusios, kad jose reliktiškumo ne kažkiek ir išlikę.
Esminiu papildymu pirmiesiems argumentams yra atskleisti paleogenetiniai faktai, rodantys, kad vyraujantis kalbą ir kultūrą perduodantis palikuonims moteriškasis baltų genomas, patenkantis į archajiškas U5 ir H grupes, yra išsilaikęs nuo poledynmečio iki dabarties.
Antrieji argumentai būtų susiję su slavų kalbų archajiškumo konstatavimu ir tuo pačiu senuoju laikmečiu buvusių įtakų baltų kalboms rekonstravimu. Paprastai kalbant, slavų kalbos kai kurių savu technologijų, ėjusių iš pietų – iš Anatolijos į šiaurę įžodinimu yra itin senos, tai atspindėta dėl perėmimo dalyje baltų leksikos, todėl ir ši nemažiau sena.
Panašių baltų archajiškumo argumentų turėtų duoti ir sąsajos su germanų kalbiniais reliktais, kurie siekia ledynmetį, tačiau, deja, ši tema nėra tinkamai gvildenta iki šiol.
Tretieji, galutinai užtvirtinantys mezolito baltų egzistenciją reikalingi jų kalbų chronologizavimui argumentai, kiltų iš aptiktinų kalbinių baltų ir jų pietinių kaimynų slavų, germanų, keltų kalbų sąsajų su reliktine, Marijos Gimbutienės Senąją Europą atstovaujančia, iki šiol išlikusia baskų kalba identifikavimo ir bandymo tas sąsajas chronologizuoti. Ir žinoma, tam neprieštarauti turi paleogenetiniai bei genetiniai dabartinės lietuvių, latvių populiacijos tyrimai.
Deja, lyginamosios kalbotyros metodu, kuris apima tris dalykus: prie vidinės rekonstrukcijos vedančią pagrindinio žodyno leksiką, gramatinius įrodymus ir garsų atitikmenis, ir kuris laikomas auksiniu lingvistikos etalonu, šiuo atveju bent jau pradiniame tyrimo etape, nėra įmanoma pasinaudoti, nes globalių etimologijų yra tik kelios dešimtys, o baskų kalba dėl savo nepanašumo į kitas iki J.D. Bengstono (J.D. Bengston) studijos [6] laikyta izoliuota.
Todėl nenuostabu, kad nėra tyrinėtos ir konstatuotos baskų – baltų izoglosos, tad šios problemos gvildenime tenka griebtis, kad ir ne itin aukštai kotiruojamos masinės leksinės komparatyvistikos priemonės arba, kalbant paprasčiau, tenka skaityti baskų žodyną iš eilės bei pradžioje ieškoti sąskambių ir prasminių sąsajų su lietuviškais žodžiais ar jų semantiniais lizdais.
Būdami nuoseklūs pradžioje aptarkime senąsias archeologines kultūras bei pirminį Europos apgyvendinimą.
Senosios (ne)prakalbinamos kultūros
Brendant į kalbos ištakas ir seniausius laikus, remiantis naujausiais archeologų, paleogenetikų ir antropologų duomenimis, galima juk sukonstruoti gerokai adekvatesnį, tikroviškesnį, nė vadovaujasi gerokai senstelėjusi klasikinė ide teorija, kalbų evoliucijos modelį, kuris susidėtų iš pirmojo Eurazijos apsigyvendinimo homo sapiens atstovais 60–35 tūkst. laikotarpyje kalbinio bendrumo, kurio reliktai išlikę taip vadinamose globaliose etimologijose ir mitologijose bei, turbūt, hipotetinės nostratinės kalbos, palikusios pėdsakus chamitų–semitų, indoeuropiečių, uraliečių, kaukaziečių, altajiečių ir dravidų kalbų, žodynuose.
Pirmasis Europos apgyvenimas prasidėjęs rytinėje ir pietrytinėje dalyje maždaug prieš 45 000, Ispanijoje maždaug prieš 40 000 ir pietvakarių Prancūzijoje prieš 35 tūkstančius metų[7] truko ilgai ir vyko amžių amžiais bent dviem kryptimis: iš Artimųjų rytų (jau ten homo sapiens susidūrė su neandertaliečiais ir kryžminosi su jais) per Anatoliją ir Bosforo sąsiaurį, o antrasis – iš Azijos palei Kaspijos ir Juodąją jūras.
Manoma, kad kurį laiką nusekus vandenims keliauta ir per Gibraltarą. Viena iš itin ankstyvų gyvenviečių Pešter ku Oase Rumunijoje liudija apie ankstyvuosius homo sapiens Dunojaus vidurupyje, datuojamus maždaug prieš 40 000 metų.
Taigi, hipotetinėje baltų – germanų – slavų protėvių bendrijos užuomazgoje Vidurio Europoje, kur abi minėtais skirtingais maršrutais atkeliavę jos dalys susidūrė ir maišėsi, turime dvi sudėtines dalis – iš Artimųjų Rytų ir nuo prieuralės krypties su savomis genetinėmis ir, matomai, kalbinėmis skirtybėmis.
Kadangi, nors jos abi yra išėjusios iš Afrikos, tačiau slaviškoji komponentė bus labiau išryškėjusi artimajame maršrute Viduržemio jūros rytine ir šiaurine pakrante, o baltiškoji pirmeivė bus keliavusi aplinkiniu maršrutu per Kaukazą bei apėjusi Kaspijos rytinę pakrantę, po to Juodosios jūros šiaurinę kol pasiekė šiaurinę ir tą pačią Vidurio Europą.
Kadangi Kazachijos teritorijoje gausu radioaktyvių iškasenų, tai, būtent, tikėtinai maždaug ten pirmeiviai galėjo patirti mutaciją M173, kuri davė pradžią vyriškoms, šiuo metu Europoje dominuojančioms, gyvulių augintojų R1a ir medžiotojų, žvejų R1b haplogrupėms.
Taigi, Vidurio Europoje jos pirmojo apgyvenimo homo sapiens metu jau galima būtų, kad ir labai sąlyginai, bet, vis dėlto, išskirti tris sritis: šiauresnę baltiškųjų kalbinių reliktų, pietesnę – slaviškų ir vakaresnę – germanų.
Ketvirtoji – rytinė neegzistavo dėl geografinių sąlygų – Juodosios jūros. Žinoma, kad dėl vykusios populiacinės difuzijos, tam tikra žmonių dalis iš šių sričių smelkėsi į kitas ir, būtent, čia globaliose etimologijose užsikonservavę baltiškieji kalbiniai reliktai nuo Juodosios jūros šiaurės susidūrė su slaviškais atnešiniais nuo Anatolijos.
Pasisukus žemės ašiai maždaug prieš 26 000 – 20 000 metų, sekė paskutiniojo apledėjimo maksimumas (LGM [8]), beje, ledais siekęs ir dabartinę Vilniaus lokalizaciją.
Jo metu žmonės buvo užslinkusių ledų suvaryti į keletą prieglobsčių, tarp kurių žinomiausias yra Iberijos, dabarties Ispanijos – Prancūzijos pasienyje, kur tebegyvuoja gan nepanaši į ide kalbas baskų.
Gyvavo ir keletas kitų prieglobsčių teritorijų netoli ledyno pakraščio – į pietus nuo Karpatų, Balkanuose, dabartinės Ukrainos teritorijoje, žinomų gausokais archeologiniais radiniais [9].
Galima manyti, kad pačių archajiškiausių baltiškųjų kalbinių reliktų nešėjai bazavosi pietinėse Karpatų priekalnėse, o slavų – kur kas piečiau, tačiau jų artumo leksinį bendrumą rodo analogiškas elnio bei vilko įžodinimas.
Gi iš Vidurio Europos prieglobsčio tirpstant ledams ir išsivaikščiojo baltų, germanų, slavų, fino–ugrų protėviai, dalis keltų pirmtakų, o Iberijos prieglobstis davė populiacinę pradžią daugumai keltų, kurių suklestėjimas įvyko gerokai vėliau – per geležies amžių. Poledyninis išsivaikščiojimas atspindėtas jau skirtinguose baltų, germanų, slavų kalbų lokio pavadinimuose.
Žinoma, prieš tikroviško kalbinės raidos modelio sukonstravimą derėjo susidėlioti visą seką paleolitinių – mezolitinių archeologinių kultūrų, pradedant nuo baskų–akvitaniečių lokalizacijos Iberijoje ir jos priekalnėse, plitusių per Prancūziją, Germanų ir Vidurio Europos žemes iki Suomių įlankos ir dar toliau, seniausiųjų elnių medžiotojų maršrutais.
Ši kultūrų seka eina nuo pirminės Europoje urvinių piešinių, akmeninių peilių Aurinjako (42–34 tūkst. m. pr. Kr), Graveto su moters figūrėlėmis – vaisingumo simbolika, didesniu sėslumu ir ietimis (34–24 tūkst. m. pr. Kr.), elnių ragų, ornamentinio meno pietvakarių Europos Solutre (apie 22–17 tūkst. m. pr. Kr), žeberklų, smeigtukų Madleno (17 000–12 000 per.Kr), elnių medžiotojų Hamburgo, paplitusios Lenkijoje (15 500–13 100 m. pr. Kr.), vėliau perėjusi perėjo į smulkių titnago dirbinių Federmesserio kultūrą (~14 000–12 800 m. per.Kr.) bei lankų ir strėlių Ahrensburgo (~12 900–11 700 m. pr. Kr.) ir ankstyvojo mezolito (apie 9000–6000 m. pr. Kr. Šiaurės Europoje) valčių, tinklų, plūdurų, žievinių trobų Maglemozės kultūrą, ir kitų, kurių įtakos ženklios žeberklais nuo Biskajos įlankos, La Manšo sąsiaurio, Šiaurės ir Baltijos pajūriais iki Tatrų [10] – Karpatų aplinką apėmusios Svidrų kultūros, gyvavusios ledynų pašonėje (10 500–9 200 m. pr. Kr.).
Šios kultūros išeiviai – dalis mūsų protėvių arba centriniai Mezolito Baltai atkeliavo iki Baltijos ir susimaišę su Šiaurės ir Baltijos pajūriais keliavusiais žvejais ir medžiotojais – vakariniais Mezolito Baltais, paliko Kundos ir Nemuno archeologinių kultūrų pėdsakus savo gyvenvietėse. Viena jų, beje, buvo aptikta archeologo dr. Egidijaus Šatavičiaus prie Neries šalia Gariūnų tilto datuojama apie 10 000 metų pr. Kr.
Ką apie senąsias baltiškas kultūras ir kalbą sakytų paleogenetika?
Pirmiausia pastebėkime, kad kultūrologiniuose lingvistiniuose – paleogenetiniuose tyrinėjimuose ir jų apmąstymuose kur kas svarbesnė yra moteriškoji genetika, perduodama dukroms ir tiriama pagal itin archajiškas mitochondrines mtDNR.
Taip yra todėl, kad, būtent, moterys, būdamos būsto židinio sergėtojos, daugeliu atvejų ugdo ir auklėja savo palikuonis – vaikus bei pirmos jiems perduoda kalbinius bei kultūrinius įgūdžius.
Gi vyrai, kurių genetika tyrinėjama pagal tik jiems būdingą Y chromosomą, yra daugiau naujų technologijų, tarp kurių svarbiausios buvo gyvulininkystė, žemdirbystė ir metalų lydymas bei apdorojimas, nešėjai, o taip pat yra ir senieji itin įgudę medžiotojai, žvejai bei kariai.
Visos pagrindinės vyrų DNR linijos (haplogrupės), būdingos šiandieniniams šiaurės europiečiams R1a, N1с, atsirado vėlokai ir nustelbė pačias archajiškiausias 55–25 tūkstantmečių senumo E, G, J, I. Paleogenetikos duomenimis, mums svarbiausios vyrų haplogrupės R1 – susidarė maždaug prieš 24 tūkst. metų Azijoje, o haplogrupė N – maždaug prieš 22 tūkst. metų Pietryčių Azijoje.
Pastarosios pogrupis N1c pasiekė baltų žemes gan vėlokai: su šukinės – duobelinės kultūros pasirodymu neolite, kadangi stipriai atšalo klimatas prie šiaurinio Uralo, o R1a pogrupis sietinas su gyvulininkystės ir žemdirbystės atkeliavimu į Lietuvą.
Seniausio vietinių medžiotojų ir žvejų genomo nuo poledynmečio gausesnių I1, I2, R1b ir menkų retų E J,G,Q tėra išlikę baltų vyrų populiacijoje iki kelių dešimčių procentų.
Tai apsprendė kur kas didesnis gyvulių augintojų ir žemdirbių išgyvenamumas nė medžiotojų ir žvejų dėl geresnio, stabilesnio apsirūpinimo maistu ir šiltesnių gyvenimo sąlygų, o N1с gausa, matyt, susidarė dėl masinės migracijos pritapimo žemdirbystėje.
Duomenis apie Lietuvos gyventojų buvusią archajiškiausią ir esamą genetiką, antropologiją teikia genetiko akad.V. Kučinsko, antropolgo akad. R. Jankausko ir jų kolegų darbai bei publikacijos [11], [12] iš kurių jau galima padaryti itin svarbias išvadas.
Parodyta, kad pagrindinė moteriška mtDNA haplogrupė mezolite ir neolite buvo dėl mutacijų atsiradusi maždaug prieš 50 000 – 40 000 metų U5 [13] (asmenys iš radimviečių Spiginas–4, Kretuonas–1, Kretuonas–2 ir Kretuonas–3) (ten pat).
Gi archeologo Adomo Butrimo bei jo kolegų tyrinėtame Biržulio apyežeryje su Donkalnio ir Spigino radimvietėmis, ten jau aptiktų dviejų dešimčių palaikų datavimas prasideda nuo maždaug 7 800 metų prieš dabartį – tai mezolito laikotarpis [14].
Pasirodo, kad ir dabartinėje Lietuvos moterų populiacijoje tebėra itin ženklios pačios archajiškiausios U ir H haplogrupės, atspindėtos jų pogrupiuose.
Apie pastarąją rašoma, kad reikia daugiau duomenų ir tyrimų bei, kad „Šie rezultatai gali sutapti su ankstesnių tyrimų rezultatais apie neseną vakarų medžiotojų–rinkėjų ir rytų medžiotojų–rinkėjų susimaišymą su haplogrupe H prieš neolito žemdirbių atvykimą“ [15], o ir vadinama autosominė DNR analizė neparodė, kad H tipažo populiacija būtų neolitinė, t.y. vėlyva [11].
Tai leidžia teigti, kad moterų H grupė jau buvo paplitusi tarp mezolito medžiotojų ir žvejų bei rinkėjų.
Naujausi Lietuvos mokslininkų tyrimai atskleidė stabilų haplogrupių R0/H ir U filogenetinių motininių linijų dominavimą ir nuo ankstyvojo geležies amžiaus per romėniškąjį, migracijų bei vikingų periodus iki šių dienų, kuriose jos apima 2/3 moterų populiacijos (dėl regione paplitusių kremavimo tradicijų bronzos amžiuje, genetinėms mtDNR analizėms tinkamų medžiagų nebuvo) [11] .
Todėl pagal dabartinius, kad ir negausokus paleogenetinius duomenis, darytina išvada, kad esami archeologiniai – genetiniai duomenys iš Lietuvos teritorijos rodo nepertraukiamą pačių seniausiųjų pasaulyje moteriškų haplogrupės U pogrupių bei šiek tiek vėlyvesnės – H buvojimą nuo poledynmečio iki dabartinių laikų, o tai ir buvo pagrindinė reliktinių lietuvių bei baltų kalbų išsaugojimo bei perdavimo naujoms kartoms nuo pat poledynmečio, sąlyga.
Tataigi, kad pradedant, būtent, ne vadinamų neolito laikotarpio indoeuropiečių, o Mezolito baltų, daugiausia jų moterų dėka, buvo išsaugotas išskirtinis visame pasaulyje baltų kalbų archajiškumas.
Gi platesnio – visos Europos arealo tyrimai rodo, kad moteriškieji U5b haplotipai rasti 9 iš 16 mezolitinių vietovių, apie kurias turėta genetinė informacija (56,3 %), ir apima 12 iš 27 tirtų individų (44,4 %). Šis nelauktai platokai paplitęs su Graveto kultūra sieto U5 pogrupis U5b aptinkamas nuosekliai nuo Iberijos iki Lietuvos: Ispanijoje, tikriausiai Liuksemburge (Roilando-Lošburo vietovėje) ir Anglijoje (Gofo uola), Vokietijoje (Hohleinštain-Štadelio ir Falkenštainerio uolos vieovėse), Lenkijoje (Dudkos vietovėje), Lietuvoje (Donkalnio ir Kretuono vietovėse) [16], o, būtent, tai rodo mobilių elnių medžiotojų poledynmetyje slinktį iš pietų į šiaurę paskui savo medžiotus gyvūnus su atitinkamomis kalbinėmis įtakomis, juolab U5 yra itin gausi haplogrupė (apie 45%) šiaurės Skandinavijoje – samių tarpe [17].
U5 grupė atsiradusi Europoje yra tapatinama su Graveto kultūra ir kyla klausimas, kuriuo gi keliu jos pirmtakai pasiekė Europą.
Dabartinė mtDNA filogeografija patvirtina, kad paleolito laikotarpiu į Europą buvo keletas įėjimų per Anatolijos–Balkanų ir Kaukazo–stepių maršrutus. Žemėlapiuose vaizduojama Azijos – Kaukazo kryptis [18], o Anatolijos-Balkanų koridoriaus maršrutas iki neolito labiausiai tapatinamas su J, T, R0a, N1b grupių migravimu.
Vis tik, vienintelis žinomas paleolitinės Europos U5 radinys Rumunijos teritorijoje [19] klausimą palieka atviru – tikėtini abu U5 maršrutai tiek greta pietinės tiek ir greta rytinės – šiaurinės Juodosios jūros pakrančių.
Po LGM prasidėjęs ledynmečio atšilimas (~15–11 tūkst. metų prieš mūsų erą) leido U5 linijoms vėl apgyvendinti Šiaurės ir Rytų Europą, o tai paaiškina U5 dominavimą mezolito laikotarpio medžiotojų–rinkėjų populiacijoje nuo Iberijos iki Šiaurės Rytų Europos [20].
Toks moteriškosios, serginčios kalbą genetinės grupės išplitimas, beje, iš dalies aiškina žinomą kalbininko Volfgango Šmito (Wolfgang Schmid) gruboką schemą [21], kurioje baltų kalbos yra patalpintos pačiame ide centre ir jos tapatinamos šiame modelyje su dar A. Šleicherio (August Schleicher) lokalizuota ide protėvyne baltų areale [22].
Belieka konstatuoti, kad europinės kalbinės bendrystės genetinis pamatas buvo paklotas gerokai anksčiau – pirmojo Europos apgyvendinimo homo sapiens metu.
Tai, kas buvo bendra europiniame įrankių, medžioklės, žvejybos priemonių arsenale ir perteikta giminės pratęsimuose bei keliavime ir klaidžiojimuose vaikantis ir vejantis į šiaurę paskui samanas traukusius elnius, kitus žvėris bei ruonius, neišvengiamai turėjo atsispindėti ir kalbinėse bendrystėse.
Todėl vakarų medžiotojų vyrų genomo R1b greta archajiškiausio baskų I2 [23] yra aptikta ir Pirėnuose, ir Airijoje, ir Alpėse, ir senuosiuose Estijos kapuose, matyt, neatsitiktinai, o itin archajiškas senasis moterų U5b yra ir palaidojimuose prie Biržulio.
Unikalios baskų kalbos pavyzdys gali pasitarnauti gan geru modeliu, rodančiu, kad nors naujesnių genetinių grupių įtaka šiuo metu ryški jų dominavimu baskų populiacijoje, tačiau paleolitinės U5 ir I2 grupės stipriai integravo ateivių difuziją į savo terpę – kalbiniu požiūriu padarė stiprią asimiliacinę įtaką atėjūnams.
Kažkiek panašiai buvo ir su baltais, tačiau baskų kalbos unikalumui pasitarnavo ir jų kalnuotos gamtos sąlygos, o baltai gyvenę lygumose, kad ir tarp miškų bei pelkių, buvo kur kas atviresni invazijoms. Šis kalnų su upių slėniais reljefas padėjo išlaikyti baskų kultūrinį ir kalbinį savitumą, nes kalnai ir slėniai veikė kaip natūralios kliūtys istorinėms invazijoms ir asimiliacijai.
Tai patvirtina ir baskus charakterizuojanti mažiausia Europoje genetinė įvairovė [24]. Gi archajiškiausias dalies baltų moterų (U, H pogrupiai) – pagrindinių kultūros, tame tarpe ir kalbinės nešėjų bei sergėtojų, kaip ir jų vyrų (I1, I2, R1b, E, J,G,Q) genetinis tipažas išlikęs iki šių dienų globaliųjų etimologijų šviesoje, atveria „aukso gyslą“ bent jau dalies leksikos chronologizavimui.
Baltų kalbos – konservatyviausios pasaulyje
Kad žmonės kalbėjo jau gerokai anksčiau prieš pirmąsias homo sapiens migracijas iš Afrikos, rodo gerklų išsivystymas, tačiau kaip jie maždaug kalbėjo, tegali duoti supratimas, kylantis iš amerikos kalbininkų Džozefo H. Grynbergo (Joseph H. Greenberg) ir Merito Rūhleno (Meritt Ruhlen) darbų: lyginant didžiulį kalbų kiekį ir 32 plataus pasaulio kalbines grupes, aptikta dvidešimt septynios taip vadinamos globalios etimologijos, sietinos su pirmuoju žmonijos išplitimu po pasaulį [25].
Tarp jų ir trys lietuviškos šaknys žodžiuose ,snukis, milžti, menu ir minti‘, tačiau, turint omenyje, kad šie mokslininkai nemokėjo lietuvių kalbos, man pačiam atidžiau perskaičius ir papildžius šių kalbininkų žodynėlį, kuris sudarytas masinio kalbų palyginimo būdu, pasirodo, kad tikėtinai kur kas daugiau nė du trečdaliai (!), o gal ir beveik visi yra lietuviški: ‚ainė, mintis, žmona, milžti, skylė, putė (vulva), pautas, snukis, kūnas, alkūnė, palinkti, kietas, kumštis, žmogus, kas, tiktai, beržas, sparnas, šunes, takas, žemė, purvas, eketė‘.
Problema buvo ta, kad nė vienam iš abiejų, globalių etimologijų ieškojusių, kalbininkų, lietuvių ar latvių kalba nebuvo gimtoji ir jie didele dalimi rėmėsi tik kitų kalbininkų darbų fragmentais.
Kad tokia kalbų mokėjimo ribotumo situacijos problema kyla ir garsiems lingvistams rodo, kad ir danų kalbininko Roberto S.P. Bykeso (Roberto S. P. Beekes) straipsnelis apie neaiškios kilmės žodį lot. ‚aqua‘, gotų ‚ahwa‘– vanduo[26], kurie, pasak jo, atseit, neturi atitkmenų ide kalbose ir yra izoliuoti. Gi, turbūt, ir supratingesnis mokinys pasakytų, jog lotyniško – germaniško žodžio giminaitis yra mūsų… ‚eketė‘, o kur dar ir latvių ‚aka‘ – šulinys, upės pavadinimas ‚Oka‘ [27].
Tada belieka padaryti išvadą, kad ,eketė‘ visai tikėtinai buvo sudaryta iš ‚aka‘ ir ‚kietas‘ su aliuzija į sušąlusį vandenį. Prisiminus, kad ‚ašva‘ – kumelė yra sietina ir su girdymu vandeniu, jau galima mąstyti, kad gal ,akva‘ virsme į ‚aka‘ priebalsė ‚v‘ buvo pamesta kažkur lietuvių – latvių paribyje, o kur dar ir lietuviškas ‚akivaras‘ bei su juo sietina ašarojanti, taigi, kad vandeninga ‚akis‘?
Norint bent jau apytiksliai rekonstruoti baltų kalbinio unikalumo formavimosi ištakas – laiką ir vietą, pirmiausia tenka apibrėžti lietuvių kalbos santykį su globaliomis etimologijomis:
GLOBALIOS ETIMOLOGIJOS pagal J.Bengston ir M.Ruhlen bei lietuvių kalba
| ŠAKNIS su angliška reikšme | KATEGORIJA | Atitkmuo lietuvių kalboje |
| 1 AJA ‘mother, older female relative’ | Giminė | ainė, jaunoji(?) |
| 2 BU(N)KA ‘knee, to bend’ | Kūnas | Palinkti |
| 3 BUR ‘ashes, dust’ | Objektas | Purvas, beržas |
| 4 CUN(G)A ‘nose; to smell’ | Kūnas | Snukis, snarglys (?) |
| 5 KAMA ‘hold (in the hand)’ | Kūnas | Kumštis |
| 6 KANO ‘arm’ | Kūnas | Alkūnė |
| 7 KATI ‘bone’ | Kūnas | Kietas |
| 8 K’OLO ‘hole’ | Objektas | Skylė, kuolas |
| 9 KUAN ‘dog’ | Gyvūnas | Šunes |
| 10 KU(N) ‘who?’ | Objektas | Kun (žem.) – kas |
| 11 KUNA ‘woman’ | Kūnas, giminė | Kūnas, žmona |
| 12 MAKO ‘child’ | Giminė | Žmogus |
| 13 MALIQ’A ‘to suck(le), nurse; breast’ | Veiksmas su kūnu | Melžti |
| 14 MANA ‘to stay (in a place)’ | Veiksmas | Minti kelią (?) |
| 15 MANO ‘man’ | Kūnas | Žmonės |
| 16 MENA ‘to think (about)’ | Veiksmas | Menu, minti |
| 17 MI(N) ‘what?’ | Mažne(?) | |
| 18 PAL ‘2’ | Veiksmas | Paldienis–‚pusiaudienis‘ (?) |
| 19 PAR ‘to fly’ | Veiksmas | Sparnas |
| 20 POKO ‘arm’ | Kūnas | |
| 21 PUTI ‘vulva’ | Kūnas | Putė, pautas |
| 22 TEKU ‘leg, foot’ | Kūnas | Takas, tekėti |
| 23 TIK ‘finger; one’ | Kūnas | Tiktai |
| 24 TIKA ‘earth’ | Objektas | Žemė (tako) |
| 25 TSAKU ‘leg, foot’ | Kūnas | Takas |
| 26 TSUMA ‘hair’ | Kūnas | |
| 27 AQ’WA ‘water’ | Objektas | Eketė, akis |
| SUMA | Giminė – 3 objektai – 5 gyvūnas – 1 veiksmas – 5 kūnas – 13 |
Visi šie atitikimai bei sugretinimai leidžia padaryti išvadą apie itin aukštą lietuvių kalbos leksikos ne tik archajiškumą bei konservatyvumą, bet ir senumą, savo ištakomis siekiantį pirmąsias homo sapiens migracijas ir Europos apgyvendinimą.
Tame laikmetyje išskirtinis vaidmuo yra tekęs kaului ir jo nuoskalų dirbiniams: medžioklės ginklų antgaliams, gremžtukams, yloms. Globaliose etimologijose kaului – ‚kati‘ yra artimas slavų ,kost‘ ir, matyt, neturintis etimologinio aiškinimo baltiškas bei slaviškas – ‚kietas‘ ir ‚čit‘.
Kalbininkų konstatuota, kad liet. ‚kaulas‘, la. ‚kauls‘, pr. acc. ‚kaulan‘,pr. caulan n. ( pr. ‚greiwa–kaulin‘ šonkaulis, iš tikrųjų kreivas kaulas) giminiški gr. ‚καυλός‘, lot. ‚caulis‘ – kotas, s. air. ‚cuaille‘ mietas, stulpas, skr. ‚kulyā–‚ griovys (kuriame galima aptikti palaidojimo kaulelius), kanalas.
Belieka pastebėti, kad globalaus ‚kati‘ sąsaja su mūsų ‚kietas‘ ir atitinkamai ‚kolo‘ su ‚kuolu‘ ir ‚skyle ‘ leidžia šią leksiką su jos visu archeologiniu kontekstu priskirti ne neolitiniams vadinamiems indoeuropiečiams, kurių protėvynės iki šiol beviltiškai neaptikta, nes jos ir niekada nebuvo, o būtent, pirmiesiems Europos apgyventojams.
Kyla pagrįstas klausimas, kodėl gi slavų kalbų leksika globaliose etimologijose yra atspindėta gerokai menkiau nė baltų? Jei slavų protėvių išplitimą Europoje sieti su pirmykščiu Europos apgyvenimu iš Anatolijos į Balkanus ir ten besirituliavusiu savitu kalbos dialektų brendimu bei plitimu vakarų kryptimi, o ne į šaltesnę šiaurę, tai ji ir užsiliko ten per dešimtis tūkstantmečių.
Gi globalus pasaulio apgyvendinimas homo sapiens paderme vyko priešinga kryptimi – nuo rytinės Viduržemio jūros pakrantės ar Indijos vandenyno pakrantėmis tolyn į Aziją, Sibiro pakraščiais kol pasiekė Aliaską ir galiausiai, Pietų Ameriką palyginus vėlai – maždaug prieš 20 – 14 tūkstančių metų.
Nuo šios migrantų krypties kažkur Vidurinėje Azijoje atsišakojo populiacinė grupė, patraukusi vakarų kryptimi, kuri pasiekė ir šiaurinę bei centrinę Europą su globalių etimologijų substratu – išlikusiu aukščiau paminėtu baltišku leksiniu pirminiu klodu. Todėl slavistams derėtų gerai paieškoti pačių archajiškiausių slavų kalbinių šaknų, būtent, ir Levante, ir Šiaurinėje bei Rytinėje Afrikoje.
Kitame straipsnyje parodysiu, kad tai produktyvus požiūris, kuris leido identifikuoti slavų logotipo ‚dub‘ itin archajišką – afrikinę – azijinę kilmę.
Dabar jau galime drąsiai teigti, kad lietuvių kalbos išskirtinis archajiškumas ir konservatyvumas pirmiausia yra sietinas su pradine bendra žmonijos kalba, nuėjusia per visus žemynus pirminiame homo sapiens išplitime iš Afrikos ir egzistavusia prieš 40–50 tūkstančių metų, o ne vien su taip vadinama indoeuropiečių prokalbe, kuriai daugiausia, pasak Bolonijos universiteto prof. Marko Alinėjaus ir jo mokinių, galima ekstremaliai duoti apie 12 tūkstančių metų ir, matomai, egzistavusia Centrinės Europos prieglobstyje ledynmečiu vidurio Dunojaus, Balkanų regione.
Gi pasak klasikinės ide teorijos, netelpančios į dabartinių archeologinių, paleogenetinių duomenų logiką, indoeuropiečių prokalbei tėra tik 6 tūkst. metų: atseit, ankstesni žmonės, nors buvo įgudę meistrai ir medžiotojai bei žvejai ir gamtos gėrybių rinkėjai, kažką dešimtis tūkstantmečių murmėdavo, o štai tokie arijai ėmė ir išrado dabartinių ide kalbų branduolį.
Taigi, globalios etimologijos duoda pirmą stiprų argumentą baltų kalbos, skirtingos nuo slavų ir germanų egzistavimui ir poledynmetyje – mezolite gan dideliame plote nuo Baltijos iki Okos, o tai ir rodo baltiškos hidronimijos paplitimas. Pradiniame Europos apgyvendinime, prasidėjusiame maždaug prieš 40 000 metų, jau vyravo įvairiausių dialektų aptiktų globalių etimologijų pagrindu visuma.
Po to šiauriniai dialektai ledyno, kuris pasiekė maksimumą Europos apledėjime apytiksliai prieš 20 000 metų, buvo suslėgti į keletą minėtų prieglobsčių iš kur, šylant orams prieš 12 000 metų, ir vyko populiaciniai išplitimai, leksinės, kalbinės, mitologinės, genetinės inovacijos, kurias gerokai vėliau stipriai paveikė gyvulininkystės, žemdirbystės ir metalų technologijų atsiradimas ir, daugeliu atvejų, kultūrinės difuzinės slinktys į Europą, užnešusios taip vadinamas indoeuropietiškas kalbines bendrybes ant senosios substratinės, vis dar pilniau nerekonstruotos Marijos Gimbutienės matriarchalinės Senosios Europos kalbos.
Klasikinės ide teorijos propaguotojai pripažįsta substratinės – Senosios Europos kalbos buvimą, tačiau šią temą, kaip ir nostratistinius tyrimus, netgi šiek tiek arogantiškai ignoruoja, nutyli, kaip ir skeptiškai žvelgia į globalių etimologijų tyrimus (pačių seniausių kalbinių ryšių tyrimams yra skirtas nuo 1986 metų leidžiamas žurnalas „Mothers tongue“), juolab pastarieji, irgi, neatrodo absoliučiai nepriekaištingais.
Tokią situaciją tegalima paaiškinti tuo, kad konservatyvios ide protėvynės–prokalbės modelio sukūrimas, žymintis kalbotyros kaip mokslo pradžią, vyko 19 a. pirmoje pusėje, o vardinti archeologinių kultūrų aptikimai, jų artefaktų datavimas radiokarbono metodais yra pastarojo šimtmečio tyrinėjimų rezultatas, kuriame paleogentika įgavo pagreitį tik per pastaruosius dešimtmečius.
Gi nuolat iš knygų į universitetinius vadovėlius perrašinėjamos, kalbų genezę itin supaprastintai vaizduojančios ide prokalbės medžio skilimo schemos jau taip ir itin, bemaž per du šimtmečius, įsišaknijo, kad yra priimamos už neginčytiną aksiomą arba, kaip sakoma – „už gryną pinigą“ ir todėl nėra paprasta į jas žvelgti su reikiamu kritiškumu bei imtis žymiai sudėtingesnių, adekvatesnių laikui, radiniams ir genams, kalbų etnogenezės uždavinių gvildenimų bei sprendinių paieškos.
Bus daugiau
Literatūra ir nuorodos:
[1] A. Sabaliauskas. Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija. V., 1979, psl. 7, 9
[2] P.U.Dini. Baltų kalbų lyginamoji istorija. V., 2019., psl. 38, 79 – 86
[3] ten pat, psl. 81
[4] A.Girininkas. Baltų kultūros ištakos. Kl., 2011, psl. 2013
[5] Bent jau kol kas labai atsargiai ir skeptiškai vertinu teiginį, kad pirmoji homo sapiens kaukolė datuojama 1 mln. metų yra iš Kinijos teritorijos, o ne Afrikos su 300 tūkst. amžiumi
[6] J.D. Bengston . Basque and Its Closest Relatives: A New Paradigm. Mother Tongue Press, 2017
[7] J.Aitchison. The seeds of speach. Cambridge, 1996, p.162-163
[8] Angl. Last glacial maximum santrumpa
[9] Kaplan, Jed & Pfeiffer, Mirjam & Kolen, Jan. (2016). Large Scale Anthropogenic Reduction of Forest Cover in Last Glacial Maximum Europe. Plos One. 11. e0166726. 10.1371/journal.pone.0166726.
[10] ‚Tatrai‘ (‚Tritri‘ pagal 999 m. įrašą) kildinčiau nuo helėniško ‚Tartaro‘ – pragaro
[11] Kasperaviciūte D, Kucinskas V, Stoneking M. Y chromosome and mitochondrial DNA variation in Lithuanians. Ann Hum Genet. 2004 Sep;68(Pt 5):438-52. doi: 10.1046/j.1529-8817.2003.00119.x. Erratum in: Ann Hum Genet. 2005 Jul;69(Pt 4):499. PMID: 15469421.
[12] Domarkienė, I.; Krastinaitė, I.; Kozakaitė, J.; Kavaliauskienė, I.; Witas, H.W.; Kučinskas, V.; Jankauskas, R. Millennia of Mitochondrial Change: Tracing Haplogroup Variation in Lithuania. Heritage 2025, 8, 531. https://doi.org/10.3390/heritage8120531
[13] Tiksliau – U4a2, U5b2
[14] Ahola, M., Lassila, K., & Mannermaa, K. (2024). Doing landscape: sensorial and artistic approaches to Donkalnis and Spiginas Mesolithic–Neolithic ritual sites in western Lithuania. Time and Mind, 17(1-2), 9-33. https://doi.org/10.1080/1751696X.2024.2338055
[15] Mittnik, A.; Wang, C.-C.; Pfrengle, S.; Daubaras, M.; Zariņa, G.; Hallgren, F.; Allmäe, R.; Khartanovich, V.; Moiseyev, V.; Tõrv, M.; et al. The Genetic Prehistory of the Baltic Sea Region. Nat. Commun. 2018, 9, 442.
[16] Sánchez-Quinto, F., Schroeder, H., Ramírez, O., Ávila-Arcos, M., Pybus, M., Olalde, I., Velazquez, A., Velazquez, A., Marcos, M., Encinas, J., Bertranpetit, J., Orlando, L., Gilbert, M., & Lalueza-Fox, C. (2012). Genomic Affinities of Two 7,000-Year-Old Iberian Hunter-Gatherers. Current Biology, 22, 1494-1499. https://doi.org/10.1016/j.cub.2012.06.005.
[17] Jankauskas R. ANCIENT MITOCHONDRIAL DNA FROM STONE AGE LITHUANIA AND THE POSSIBLE ORIGINS OF THE FIRST INHABITANTS. Archeologia Baltica, 13, pp. 32–36, 2010 June 22
[18] Ienco, Elena & Simoncini, Costanza & Orsucci, Daniele & Petrucci, Loredana & Filosto, Massimiliano & Mancuso, Michelangelo & Siciliano, Gabriele. (2011). May “Mitochondrial Eve” and Mitochondrial Haplogroups Play a Role in Neurodegeneration and Alzheimer’s Disease?. International journal of Alzheimer’s disease. 2011. 709061. 10.4061/2011/709061.
[19] Posth, C., Yu, H., Ghalichi, A. et al. Palaeogenomics of Upper Palaeolithic to Neolithic European hunter-gatherers. Nature 615, 117–126 (2023). https://doi.org/10.1038/s41586-023-05726-0
[20] Malyarchuk, B., Derenko, M., Grzybowski, T., Perkova, M., Rogalla, U., Vaněček, T., & Tsybovsky, I. (2010). The Peopling of Europe from the Mitochondrial Haplogroup U5 Perspective. PLoS ONE, 5. https://doi.org/10.1371/journal.pone.0010285.
[21] Žr. pvz. ANTANAS KLIMAS. PROFESSOR WOLFGANG P. SCHMID AND HIS TROJAN HORSE. LITHUANIAN QUARTERLY JOURNAL OF ARTS AND SCIENCES, Volume 34, No. 4 – Winter 1988
[22] A. Schleicher. „Die Verwandtschaftsverhältnisse der indogermanischen Sprachen“ (1872)
[23] Flores-Bello A, Bauduer F, Salaberria J, Oyharçabal B, Calafell F, Bertranpetit J, Quintana-Murci L, Comas D. Genetic origins, singularity, and heterogeneity of Basques. Curr Biol. 2021 May 24;31(10):2167-2177.e4. doi: 10.1016/j.cub.2021.03.010. Epub 2021 Mar 25. PMID: 33770488.
[24] Kristin L. Young, et al. Paternal Genetical History of the Basque Population of Spain. Human Biology 83(4), 455-475, 1 August (2011) https://doi.org/10.3378/027.083.0402
[25] M. Ruhlen, J.D. Bengston. Global Etymologies /chapt. 14 in “On the Origin of Languages: Studies in Linguistic Taxonomy”. St., 1994, p. 277–336
[26] R.S.P. Beekes. The origin of Lat. aqua, and of *teutā ‘people’. Journal of Indo-European Studies 26, 459-466.
[27] Dėkui prof. P.U.Dini už trumputę konsultaciją šia tema V Baltistikos kongrese – ‚aka‘ ir Oka pridėjimą
K. Urba. Mezolito baltai (I)
Bet kaip tada su indoeuropietiška iranėnų Avestos prokalbe, su indoarijų Sanskrito prokalbe? Kodėl tiek panašių žodžių su baltų ( taip pat ir germanų) kalbomis? Štai Sanskrito garma, Avestos garema, vakarų germanų warm- šiltas, iranėnų mazenderani kalba beter-olandų beter, anglų better- geresnis. Sanskrito ir lietuvių kalbų žodžių panašumai. Kur mezolito laikotarpiu galėjo gyventi iranėnų ir indoarijų protėviai/ Irgi šalia baltų?
baltų kalbų ir sanksrito bendrybės aiškintinos taip: a) žemdirbystė gimusi Anatolijoje su neolitu išplito dviem kryptimis: į rytus, kur pasiekė ir Indiją bei užsikonservavo kalnuose Sanskrito pavidale b) į šiaurės vakarus, kur pasiekė baltiškus tarpumiškius ir lydymus, kur užsikonservavo. Kitas senesnis paleolitinis kalbinis sluoksnis jau žymiai ankstesnis: bendrybės išlikę nuo pirmo homo sapiens išplitimo
Taip. Dar mažiau įtikėtina, kad slavai susidarė atskirai nuo baltų.
Berods, yra mokslinė hipotezė, kad slavai radosi baltų kalbinio ploto pakraščiuose baltams maišantis su klajokliais iranėnais skitais. Štai iranėnų mazendarani, luri kalbomis moteris- zena ,slavų žena-žmona, iranėnų beludžių kalba brolis- brat, slavų brat.
Ačiu. Labai įdomu.
lietuviai seniau irgi sakė bralis, sadas, žadis, matina ir t.t.
Ne visi.
Gal rytiniai aukštaičiai. Sūduviai,- niekada.
Taip berods sakydavo „žadininkai“- rytų aukštaičiai aplink Panemunėlį, Svėdasus, Adutiškį, Ignaliną.
>Taigi
o tas, kad sūduviai niekada – tai kiek toli į praeitį tas niekada?
Yra kalbos kitimo dėsniai ir pokyčiai įvyko vienur anksčiau, kitur vėliau.
Toporovo teorija. Man atrodo, artimiausia tiesai.
dėkui – taip gali atrodyti, bet ir kitame straipsnyje pateiksiu argumentų J.Endzelyno nuomonei, kad baltų ir slavų kalbibės grupės nuo seno atskiros, kažkiek artėję ir tolę
apie tai – būsimame straipsnyje: slavų kalbinis arealas pirmo apgyvendinimo metu plito iš Anatolijos per Balkanus link Dunojaus vidurupio, gi baltų nuo juodosios jūros šiaurės link Baltijos. Jie kažkur susidūrė – gal Karpatų pietuose?
,,daugiau nė du trečdaliai” – daugiau, nei du trečdaliai;
,,Jei slavų protėvių išplitimą Europoje sieti” – sietume;
,,galima ekstremaliai duoti apie 12 tūkstančių metų” – galima duoti daugiausia 12 metų.
Dėkui. Tą “nė” man “įkalinėja” sesė, peržiūrėjanti rankraščius, nors man “nei” yra artimesnis. “Nė” berods figūruoja DLKŽ. Ekstremaliai ir daugiausia turi šiek tiek skirtingus atspalvius: ekstremaliai palieka daugiau erdvė, o daugiausia uždeda ribą
Kryželiams: reikėtų pasimokyti dalelyčių vartojimo. Dalelyvtė nei yra poirinė, tad komentuotojas nesuklydo. O tamsta jį klaidingai ištaisėte.
…porinė…
Visgi’ui: ,,Nė vienas neatėjo”, bet ,,daugiau, nei vienas”.
Nepasimokėt: kadabgi dalelytė bei yra porinė, ji rašoma tik tuomet, kai yra daugiau nė vienas neiginys sakinyje.
…dalelytė nei…
,,Daugiau nei vienas” yra ne teiginys, o lyginimas.
neiginys
Svarbiausia, kelis kartus sakinyje yra ar teiginys, ar neiginys, ar lyginimas. O ne kas veikiama. Užtat dalelytė bei ir vadinama porine, kad ai sakinyje vartojama daugiau ne vieną kartą.
…dalelytė nei…
Tie, kas suformulavo tokią normą, padarė klaidą ir patys turėtų pasimokyti iš gyvosios kalbos. Atvejis, panašus į KApčiamisčio, mergAitės ir daugybės kitų.
Straipsnis apie Mezolito baltus. o ne apie rašybą.
>>Mokykitės . Iš tiesų. Tikrai, rašote ne tuo adresu. Visus klaidina būtent kryželiai, pakomentavę ne apie straipsnį, o apie rašybą.
Mokykitėms. Bet pats čia irgi parašei net septynias pastabas apie rašybą.
Ant darbastalio dar du baiginėjami šio ciklo “Mezolito Baltai” rankraščiai. Viliuosi iki vasaros užbaigti. Dėkui Jonui Vaiškūnui už mokslinės argumentacijos, priešingos universitetiniam oficiozui publikavimą. Bandau atkovoti penkis tūkstantmečius baltų istorijai
Nieko straipsnyje nepasakoma dėl ko ledynmečiu žmonėms prisėjo ieškoti prieglobsčio, kas per pavojus jiems buvo. Akivaizdu, kad tai ne šaltis. Su juo būtų apsiprasta per dešimtmetį. Veikiausiai tai buvo sausros, pietinėje dalyje gyvybei išsilaikyti nepakankamas oro drėgnumas. Taigi, žmonėms teko telktis prie vandens – šaltinių, prie ledynų, galbūt, net gyventi ledyne įsirengtose patalpose, maitintis medžiojant mamutus, gal lokius, paukščius, gaudant žuvis, gal prie ledyno pakraščių rinkti grybus, auginti gyvulius, veisti sodus, turėti daržus. Žmonių gyventa buvo ne susitelkus prie šaltinio, kaip pietesnėje Europos dalyje, o pasklidus plotuose prie ledyno pakraščių. Taigi vargu, ar galima manyti, kad buvo žmonių bėgta nuo ledyno, ieškant prasimanyto ‘prieglobsčio’ kur piečiau, veikiau, kad atvirkščiai normalesnis gyvenimas vyko arčiau ledyno.
Tokiu atveju klibėtų ir straipsnio išvedžiojimai dėl baltų ir slavų gyvenimo mezolite.
Dėkui už nuomonę, kurią tenka atmesti, Pirma – archeologai konstatavo buvus keletą prieglobsčių. Antra, gyvenimas ledo rūmuose tinka pasakai, nes tundra greta ledų neturi medienos, o kaip be jos kurti ugnį? Pasidomėkite labiau
O kaip ugnį įsikuria tautos Ledjūrio pakrantėj ?
Ledjūrio pakrantė, tai ne ledyno pašonė. Žmonės gyveno keleto šimtų km atstumu nuo ledyno: pvz. hamburgo, Federmeserio kultūrose. Beržai keružiai neauga prie pat ledų
Padarytas didžiulis darbas. Ačiū. Įdomu skaityti.
dėkui per šešias dešimtis metų pavyko šį bei tą nuveikti
Straipsnio publikavimas buvo sutiktas ir bjauriais, nepagrįstais puldinėjimais prieš mane. Vienam tokiam veikėjui teko atsakyti: V.K. – tamsta stokojate elementarios logikos. Pirma, etnogenezės problematika nėra tapati siauresnei sričiai archeologijai, nes turi integruoti ir genetiką, ir lingvistiką, ir mitologiją. Antra, jau kaip niekas kitas prasiėjau kalbos kitimo laimečiais nuo paleolito į mezolitą, neolitą, kuomet mezgėsi ir vystėsi eilė kultūrų ir etnosų. Trečia, šis veikėjas dar ir iškraipo mano žodžius; nemokiau archeologų jų amato, bet turėjau laimės aptikti geležies kario kapą paskutinę Valdemaro Šimėno ekspedicijos akimirką. Bendražygiui Algirdui Girininkui Istorijos institute padovanojau savo veikalo rankraštį, kuris jį paskatino skirti daug dėmesio paleogenetikai ir triumfavau pamatęs, kaip gražiai ji buvo padėliota Algirdo II ‘Baltų kultūros ištakų’ tome. Ketvirta – mezolito baltų hipotezę suformulavo Algirdas Girininkas ir man iškėlė uždavinį – pagrįsti kitais mokslais. Tą ir atlikau. Penkta, tamsta neskiriate juodos ir baltos rasių ir kliedite apie Afriką. Šešta – esate aludžių lygio tauškalas, niektauza, kuris naudoja Žagarės žirgynų “arkliašū…inę” terminologiją ir dar sau priskiria psichiatro-psichologo kompetencijas. Jis nesugeba suvokti sudėtingesnių tekstų ir yra primityvas, nesugebantis atgaminti savo skurdžių pedinstitute gautų žinių – net nežino neolitizacijos esmės. Negerbia šešetą dešimtmečių įdėto juodo darbo, nesugeba suvokti sudėtingesnių tekstų ir įvairių faktų sudėliojimą į vientisą mozaikos audinį drįsta prilyginti kompiliacijai. Kur gi literatūroje dėlioti į visumą baltų kalbotyros, paleogenetikos, archeologijos ir mitologijos faktai? Dar 1990 po taikomosios matematikos (įvairiuose moksluose) laimėjau I Lietuvos mokslininkų premiją, man glotochronologijos formulė iki šiol kelia siaubą dėl savo primityvumo, o tamsta bandote supurvinti naują mokslinę teoriją net nežinodamas Bolonijos profesoriaus Marko Alinėjaus ir jo mokyklos darbų paleolitinio tęstinumo teorijoje
Kaip visad yra įdomu paskaityti tokius straipsnius. Gretinant baskų kalbos žodžius su baltų k., manau dėmesio yra vertas baskų mitologinės būtybės pavadinimas – Basajaun, basa reikštų laukinis, miško; jaun – dievas.
Manau, yra dar įdomesnių baskų dievybių vardų- pavyzdžiui Lamia- laumė.
dėkui skt. Apie lamią parašiau tekstelį dar rudenį ir dalinausi su akdemike, kuri atrašė, kad tai verta dėmesio
Skaičiau, kad baskų dievo Sugaar vardas kilęs iš ‘suga’- gyvatė ir ‘ar’-patinas. Suga šiek tiek primena latvišką žodį gyvatei pavadinti- čūska.
> skt
Vargu. kad… Veikiau latv. čūska – gyvatė, lygintina su liet. tarminiu kųsti, – sakoma gyvatė įkundo, įkando.
Baskų dievo vardas Sugaar gali būti lyginamas tiek su liet. ‘angis’, tiek ir su prūsų ‘suge’ – lietus, liet. sugerti, sugeremas, netgi – su žodžiu ‘daug’ bei rusų ‘dažibog’ – vieno iš dievų vardas. Taip, kad giliai senų kalbinių ryšių tarp lietuvių (baltų) turima. Tarkim, kad ir pats pavadinimas ‚baskai‘ gali būti lyginamas su liet. vienišu žodžiu ‘paskui, paskutinis, pastarasis’ – galinis reikšme. Taip prieiname, galbūt, ir prie senovės Galų, buvusių netolimoj kaimynysyėje su baskais, pavadinimo. Į giminystę su baskais galėtų taikytis ir lietuvių pavardės Baskas, o gal ir Basanavičius, miesto Bauskė pavadinimas.
Atsiprašau, kad nukrypstu nuo temos, bet gal galite atsakyti, ką manote apie nulinę mūsų valdžios rekaciją į Lenkijos atstovo EP Gžegožo Brauno atvykimą į Lietuvą. Skaičiau Dariaus Kuolio straipsnį ‘feisbuke’ ir pozicija.org, jame patalpintas įrašas iš G.Brauno paskyros socialiniame tinkle apie Lietuvą. Manau, tokiu įrašu šis asmuo įžeidžia Lietuvos valstybę ir turėtų būti neįleistas į Lietuvą. Kol kas mūsų valdžia ( Lietuvos prezidentas, Užsienio reikalų ministras, Valstybės saugumo departamentas) tyli? Dėkoju. pozicija.org/darius-kuolys-vilnius-laukia-svecio-greta-kurio-remigijus-zemaitaitis-tik-pilkas-apipesiotas-zvirbliokas/ facebook.com/kuolys/?locale=lt_LT
buvo toks sovietinis filmas su GŽEGOŽ BŽENČIČKIEVIČ… Prokuratūrai priklauso kelti bylą dėl tautinės nesantaikos kurstymo, bet jie piršto nepajudina, net kai maskolių ruporai gąsdina ir ragina susidoroti su pribaltais
Yra pagrindo manyti, kad Skverneliui perduodant Lenkijos pranciškonams tą Pranciškonų vienuolyną su bažnyčia, statytus dar Vytenio valdymo laikais – apie 1313 metus, gali būti piktnaudžiavimo premjero galiomis požymių, kas laikytina korupcija politikoje, taigi susidomėti tuo būtų STT pareiga – ištirti tai ikiteisminio tyrimo procesu ir gautus galimos korupcijos požymių duomenis prijungti prie dabar jau pareikštų kitų kaltinimų byloje .
Iš Dariaus Kuolio straipsnio: „Aš manau, kad Lenkijos Kariuomenė neturi nė piršto pajudinti gindama tą mažą, žmonių apleistą, šlykštų, antilenkišką, bismarkišką, anglosaksišką ir žydišką padarą, kokia yra dabartinė Lietuva“, – skelbia būsimas Lietuvos viešnys, Lenkijos Karūnos Konfederacijos, „remiančios lenkus ant Lietuvos“, pirmininkas Braunas…pozicija.org/darius-kuolys-vilnius-laukia-svecio-greta-kurio-remigijus-zemaitaitis-tik-pilkas-apipesiotas-zvirbliokas/
Ar jis atvažiavęs į Lietuvą skleis panašias mintis?
yra planas “ORŠA” numatantis bendrus abiejų valstybių kariuomenių veiksmus maskolijos užpuolimo atvejui
>Dar. Taip, jei Lenkija nebūtų iki šiol okupavusi Lietuvos dalies, Lietuva būtų daugdidesnė.
tai buvo ilgas istorinės praradimas, kuris susijęs su jotvingių, prūsų genčių išnaikinimu, o paskutinis – Seinų-Suvalkų-Augustavo krašto praradimas
Čia jau panašu į pasakėlę, kadangi planas “Orša” būtų ne gynybos, o puolimo veiksmai, siekiant užgrobti svetimą teritoriją. Čia gal galėtų būti vien Lenkijos politika, o ne NATO ir Lietuvos.
BŪTŲ… bet, kad jis ne būtų ir yra, tad nereikia klaidinti žmonių ir menkinti karinį abiejų tautų sutarimą, Tad neskleiskite pasakėlių pats
yra žymių archeologių Rimutės Rimantienės, Marijos Gimbutienės hipotezės apie baltų kultūros susiformavimą gan vėlai – jau neolite su virvelinės keramikos, laivinių kovos kirvių, žemdirbystės ir gyvulininkystės atsiradimu. Deja, jos pačios neužsiėmė kalbotyra, už “gryną pinigą” priėmė gerokai senstelėjusį vokiečių kalbininkų prieš du šimtus metų sumanytą indoeuropiečių kalbų medžio modelį. Bandau gerokai paankstinti baltų kultūros susidarymą – iš karto poledynmetyje, juolab kalbos chronologizavimas ir paleogenetika bei nenutrūkstama archeologinių kultūrų raida tam duoda argumentų. Ar atrodo įtikinamai naujoviškas požiūris? Juk radikaliai pats einu prieš mokslo oficiosų tiesas,,,
>Kęstutis K. Urba
Įsigykite, prašau, per firmą “Patogupirkti.lt” 2-jų dalių (ofsetas + e-formatas su USB raktu, kaina 25 Eu kartu su pristatymu į artimiausią paštomatą) lietuvotyros (Science of lithuanian studies, – prof. Vladimiras Toporovas) knygą “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023), kuri remiasi kalbotyra (lingvistika), turėtu bei esamu raštu, taip pat mitologija ir suprasite, kad ne vien jūsų požiūris į Lietuvos istoriją yra naujoviškas, – jis apima ne tik Europą, bet ir Afriką bei dalį Azijos. O dar labiau nustebsite perskaitęs, kad rusų genetikai, atlikę plačius tyrimus konstatavo, jog lietuvių vyraujantį DNR kodą turėjo mamutų medžiotojai, Sibiro rusai, maskviečiai, ukrainiečiai, baltrusiai. O lenkai to mūsų DNR kodo turi tik 28 proc. Šaltinis: Rusijos informacinių tinklų mokslinė medžiaga. Dėkoju.
Manytina, kad indoeuropietiškoji yra vėliausiai atsiradusi kalbinė bendrystė lietuvių kalbos pagrindu. Prieš tai lietuvių kalbos ploto atskiros dalys gyveno bendrystėse su ugrofinų, baskų, o gal ir tiurkų bei atitinkamomis kitomis kalbų grupėmis. Tuo gali būti paaiškintas lietuvių kalbos pasaulėžiūrinis archaiškumas bei aptinkamas nostratiškumo požymis kalbose.
Manytina, kad mezolito laikotarpiu jau būta lietuvių ? O prūsų, latgalių dar nebūta?
Kalbotyroje manoma, kad kalbinis prūsavimas kaip skirtingumas nuo lietuvių kalbos radosi apie V-IV amžių prieš Kr., o latviškumas, latgalumas – tik apie V a. po Kr.
Latviškumas ėmė rastis nuo XIV amžiaus po Kr.
būta būta tuose plotuose žmonių jau mezolite su skirtingomis kalbėsenomis, kurias vienijo prekybos ryšiai. Tačiu savęs identifikavimas lietuviais, latviais priskirtinas jau žemdirbystės laikams, kai buvo meldžiama lietaus derlingumo dievui Lituwanis, garbinamas didis Lado – Ladonas – romėnų Latonės analogas
Dabartinėje Gudijoje yra kelios vietovės vienodu pavadinim Liady- į rytus nuo Minsko link Červenės, į šiaurės rytus nuo Minsko link Lagoisko , į pietus nuo Minsko link Šacko. Buvusių Vilniaus ar Gardino gubernijų plotuose vietovių panašiais pavadinimais neskaičiavau( Lediniai link Slanimo ir pan.)
važiuojant iš Vilniaus į Minską šalia dvi gyvenvietės – Liady ir Ižy, t.y. Ledai ir Ižas.
Neperskaitėte komentaro iki galo -juk parašyta: ‚Buvusių Vilniaus ar Gardino gubernijų plotuose vietovių panašiais pavadinimais neskaičiuoju ( Lediniai link Slanimo ir pan.)‘ . Jokių stebuklų nėra, kad važiuojant iš Vilniaus į Minską, iki Maladečininos beveik visi vietovių pavadinimai lietuviškos kilmės arba išversti iš lietuvių kalbos. Už Maladečinos ( Maldupių) link Minsko taip pat nemažai tokių pavadinimų (Petriški, Gerveli, Dauguli, Skirmantava, Daunary, Baubli,Kiršy ir pan.) , paskutinis prie pat Minsko- Antaniški. Aš rašau apie turinčias galimai lietuviškos kilmės pavadinimą Liady turinčias vietoves į šiaurės rytus, pietryčius nuo Minsko ir už Minsko, t.y. ne buvusių Vilniaus ir Gardino gubernijų teritorijoje.
Manau, kad vanduo lietuvių kalba kalbančiųjų supratimu buvo gerbiamas nuo ledynmečo ar net nuo sąmonės radimosi laikų, kaip tekanti, lietaus, rasos, sniego, ledo forma besireiškianti būtybė, turinti gebėjimą susitelkti ar tai į debesį, lietų, ežerą, balą ar net sniegą, ledą, kaip atitinkamos būsenos būtinybę gyvybei palaikyti. Dėl telkimosi prie vandens, upių, drėgnų vietų ir jų dėl vandens dieviškumo šventomis laikymo, dievybių jose garbinimo lietuviškai kalbėjusių žmonių ir galėjo rastis deivės Leitos, Lituvanos bei jos garbinimui skirtos upės Lietvos ir iš jos pavadinimo lietuvių tautos (genties) pavadinimas.
Vis dėlto pavadinimas Liady Baltarusijoje gali būti laikomas slavišku iš Ladja – ‘žirgas’ (šachmatuose). Tokiu atveju Liady gali būti vertinys iš liet. pavadinimo Žirgiai, Žirginiai, bet gali būti ir apslavėjęs liet. žodis – liaudis – ‘žmonės’. Beje, sovietmečiu galėjo būti šitai kalbiškai ir istoriškai patyrinėta giliau, tačiau tuo kažkodėl liko deramai nepasidomėta.
Be to, pavadinimo Molodečina gretinimas su Maldupis kalbiškai negali būti vertas dėmesio. Galbūt tai buvęs Gedimino sūnaus Jaunutučio dvaras. Slaviškoje viduramžių aplinkoje ėmus jo lietuvišką mažybinį vardą versti į rusiškai – Molodečiną. Bet gali būt, kad čia jau apslavintai pavadinta naujai pastatyta pilis, plg. XIII a pabaigoje lietuvių naujai pastatytos pilies pavadinimą Junigeda – Naujametė.