Ne kartą keliaudamas Slovakija nuo čekiško Tešino link Žilinos, o toliau link Bratislavos, vis pasijusdavau labai lietuviškais pavadinimais skambančioje aplinkoje. O netoli Žilinos aptikęs gyvenvietę Lietava, negalėjau nesusidomėti tuo labiau.
Lietava įsikūrusi kalno, kurio viršūnėje stūkso tvirtovės griuvėsiai, papėdėje.
Taigi, kokia šios tvirtovės ir gyvenvietės istorija? Tvirtovė ir gyvenvietė, pasirodo, yra viename iš gintaro kelių, kuris vedė iš Prūsijos. XIII a. viduryje (po 1241 m.) pirmuosius tvirtovės mūrus įsakė sumūryti didžiūnas, vardu Balašovic / Balaš(s). Asmenvardis labai lietuviškas, kuo ne dabartinės lietuviškos pavardės Balaišis, Balašaitis? Lotyniškuose, vokiškuose šaltiniuose gyvenvietės pavadinimas nurodomas kaip Litova, Letava, Lethowa, t.y. visiškai taip pat, kaip nurodomas ir Lietuvos pavadinimas.
Ar gyvenvietė Lietava susikūrė tuo pačiu metu, kai lietuvių (prūsų) didikas pastatė pilį (atvykęs čia, greičiausiai, kartu su būriu pavaldinių), ar gyvenvietė buvo nuo dar senesnių laikų, nuo tų, kai apskritai atsirado sąvoka / pavadinimas „Lietu(a)va“? Ar pilies pastatymas tiesiogiai susijęs su prekyba gintaru, ar su kitais įvykiais (1241 m. – tai laikas, kai Prūsija jau buvo pavergta Kryžiuočių ordino, bet Didysis prūsų sukilimas dar neprasidėjęs)?
Tai klausimai kuriems reikia gilesnių tyrinėjimų. Aš tiesiog pateikiu pastebėjimus, kai kuriuos, pagal galimybes, pakomentuodamas.
Palei prekybos kelią visada kuriasi gyvenvietės, kurios susijusios, jei taip galima pasakyti, su prekybos aptarnavimu. Be grynai ūkinės tokių gyvenviečių paskirties – poilsio, maisto atsargų papildymo ir pan., tai ir prekybos kelio apsauga, mokesčių rinkimas. Prekybos keliu juda įvairiausių tautų, etninių grupių žmonės, t.y. marga liaudis. Tuo pačiu prekyba – tai dažnai ir plėšikavimas viename. Taip pat, be gintaro, prekyba, deja, vyko ir žmonėmis – vergų poreikis antikiniame pasaulyje buvo didelis ir tai irgi buvo gera prekė.
Negalima, matyt, tvirtinti, kad lietuviai (prūsai) tik parduodavo gintarą atvykėliams pirkliams nekeldami kojos iš namų. Tikėtina, kad ir patys gabendavo gintarą (bei kitas prekes) į tas tolimas šalis, kur jį parduodavo ir grįždavo atgal su kitomis prekėmis.
Taigi, mūsų protėviai, tikėtina, irgi judėjo prekybos keliais, irgi kūrė gyvenvietes / atramos taškus palei juos. Ar taip buvo visada, ar tik nuo kurio/kuriuo tai laikotarpiu, taipogi atviras klausimas.
O dabar grįžkime į Lietavą. Įdomu tai, kad tvirtovėje ant uolos, kelių metrų aukštyje, rasta iškaltų rašmenų runomis.
Runų šifruotojai perskaitė, kad čia kalbama apie germanišką dievą Torą. Nors vietos žmonių padavimai kalba apie lietaus deivę Lietvy, ar Lady. Abu deivių pavadinimai visiškai lietuviški – supainioti „lietų“ su „liet-vy„ tikrai neįmanoma. O ar „Lady“ yra pakraipytas „Lietvy“ pavadinimas, o gal tai irgi baltiška „Lada“ ir kalbama apie dvi deives? Kaip bebūtų – akivaizdūs lietuviški (prūsiški) pėdsakai.
O dabar pakeliaukime šia gintaro kelio atkarpa, konkrečiai ta, kuri prasideda Tešinu ir baigiasi ties Dunojumi, Romos imperijos laikų pasieniu ir paieškokime lietuviškų (prūsiškų) pėdsakų – vietovardžių, vandenvardžių, kurių pavadinimai „skamba“ lietuviškai. Žinoma, be užmojų į profesionalią pavadinimų kilmės analizę.
Reikia pažymėti, kad prekyba gintaru prasidėjo vėlyvajame neolite ir, apimant bronzos amžių, gintaras keliavo daugiausia į Egiptą, vėliau į Senovės Graikiją, o vėliau, iki I m.e. tūkst. vid., į Romos imperiją, Artimuosius rytus. Ir tų kelių buvo ne vienas, jie kito. Tad tas, kuriuo keliaujame, yra vienas iš jų ir pasakyti, iš kurio laikotarpio yra mūsų galimai atrastinos gyvenvietės lietuviškais (prūsiškais) pavadinimais, ne taip, matyt, paprasta atsakyti. Orientacijai pateikiu gintaro kelių žemėlapius skirtingais laikais.
Gintaro keliui nuo dabartinės Lenkijos pietinės dalies reikia „persiristi“ per Tatrus, ir labiausiai į rytus esanti patogiausia vieta tam yra nuo Tešino sukti link Žilinos. Pradžioje kelias veda Olsa upės slėniu. Sunku suabejoti šio vandenvardžio lietuvišku pavadinimu. Upė pavadinimu Alšia teka Prienų ir Kaišiadorių raj., Prienų rajone yra ir to paties pavadinimo ežeras.
Pakeliui pravažiuojame gyvenvietę Vendryne, kurios pavadinimas skamba labai lietuviškai. Tiesa, panašiai skambantis yra lietuviškas žodis „vėdrynas“ (augalo pavadinimas), o žodžio „vendrynas“ lietuvių kalboje nėra. Nors per šimtmečius tarimas galėjo ir pakisti. Bet ir slovakų kalboje kokios tai prasmės šis žodis neturi.
Nuo gyvenvietės Jablinkovo kelias pereina į upės Ošetnice slėnį, o tolėliau pereina upių baseinų takoskyra ir vingiuoja palei upę Renštok. Mieste Svrčinovec minėta upė įteka į Čiernanka ir kelias jau vingiuoja jos slėniu. Čadsa mieste ji įteka į Kisuca ir kelias toliau driekiasi jos slėniu.
Pakeliui pasiekiame miestelį įdomiu pavadinimu Oškerda. Kuo ne „Užkarda“? Labai su patikros postu susijęs žodis. Toliau pasiekiame Žiliną, kur Kisuca įteka į upę Vahas ir kelias toliau vingiuoja jos slėniu. Šalia Žilinos yra minėta Lietava ir dar keletas su šiuo vietovardžiu susijusių gyvenviečių – Lietavska Zavadka, Lietavska Svinna-Babkov, šalia kurios ant kalno irgi yra pilies griuvėsiai, Lietavska Lučka.
Nuo Žilinos gintaro kelias turėjo sukti į Panonijos (Romos imperijos pasienio) pasienio tvirtovę ir prekybos centrą Karnunte, kuris buvo Dunojaus dešiniajame krante tarp dabartinių Vienos ir Bratislavos, iki pastarosios gal apie 15 km. Ta kryptimi nuo Žilinos, panašu, kad kelias vedė ir vėlyvojo neolito bei bronzos amžiais (žiūr. žemėlapius).
Už gero atstumo nuo Žilinos dešiniajame Vahas krante privažiuojame gyvenvietę Pruske, tai slovakų kalboje reiškia „prūsų“, o kairiajame krante išsidėsčiusi gyvenvietė Ilava. Žinome apie buvusią prūsų notangų gyvenvietę Ylava, minimą ordino nuo 1317 m. (bet tai nereiškia, kad jos nebuvo ir gerokai seniau). Taigi, tai prūsiškos kilmės pavadinimas.
Pavažiavus toliau, kitoje upės pusėje nuo Nove Mesto nad Vahom, kiek tolėliau, kylant į kalną, yra gyvenvietė Kalnica. Panašu į lietuvišką žodį, o ir pati ji yra aukščiau slėnio, kalnuose.
Pavažiavus nuo Nove Mesto nad Vahom tolyn, pasiekiame gyvenvietę Považany – Pavežėnai? Spėčiau, kad greičiau nuo „pavežti“, kas artimiau prekybos keliui pagal prasmę, nei nuo „vėžiai“. Toliau, visai netoliese – Potvorice. Labai panašu į Patvoryčiai. Dar toliau yra Pieštiany. Skamba labai lietuviškai, nors toks žodis yra ir slovakų kalboje.
Jau netoli Tnavos pasiekiame įspūdingo pavadinimo gyvenvietę – Trakovice! Tai vienintelis toks vietovardis ne etninės Lietuvos (su Prūsija ir vakarų Baltarusija) žemėse. Ir, kas pažymėtina, taip pat, kaip ir pavadinimas Lietava, neiškraipyta šaknimi – ne Troki-, kaip ir ne Litva, kas visada būna rusėniškuose ir lenkiškuose šaltiniuos.
Dar kiek toliau pravažiuojame Bučany – Bučionys? O dešiniau jų yra Malženyce. Irgi lietuviškai skambantis pavadinimas. Toliau privažiuojame Trnava. Šiose apylinkėse esu radęs ir gyvenvietę pavadinimu Vištoki. Visiškai susišaukia su lietuvišku Vištokai – kaimeliu suslavintu pavadinimu Vištoki vos tik per važiavus Lietuvos Baltarusijos sieną ties Medininkais.
Nuo Trnavos gintaro kelias, žiūrint į žemėlapius, skirtingais laikais suko į skirtingas kryptis. Vėlyvojo neolito ir bronzos amžiais – palei Vahas upę iki santakos su Dunojumi. Ten jis šakojosi – vienas driekėsi į Adrijos jūros šiaurinę pakrantę, o kitas Dunojumi iki dabartinio Belgrado, o iš ten vėl šakojosi.
O štai Romos laikais šios atšakos nuo Trnavos nebuvo, o kelias vedė į jau minėtą Karnunte, Romos Imperijos pasienio miestą, o iš ten jau per Akvilėją į Romą. Tikėtina, kad Trnava buvo prekybos kelių sankryža ilgus laikus.
Keli vietovardžiai tokiu pavadinimu yra ir kitur – pvz., senojoje Trakijoje, taip pat dabartinėje vakarų Baltarusijoje, senojoje etninėje Lietuvoje, piečiau Lydos – Tarnova ir tokiu pat pavadinimu dabartinėje Lenkijoje, Lomžos apskrityje.
Pasukus nuo Trnavos upės Vaha slėniu, nedaug nutolus nuo Trnavos, dešiniajame upės krante yra miestelis Seredis (Lietuvoje prie Nemuno, kairiajame jo krante, yra Seredžius), o priešais jį, kairiajame krante – Šintava. Nepasakyčiau, kad labai svetimai skambėtų. Toliau kažkokių atpažįstamų pavadinimų iki pat Dunojaus kaip ir nėra.
O pasukus nuo Trnavos link buvusio romėnų Karnunte, yra gyvenvietė Bernolakovo. „Berno“ slovakiškai „bernas“, kaip ir lietuviškai. Nors koks buvo senasis miestelio pavadinimas, informacija painoka. Wiki- nurodomi kitokie senieji pavadinimai, bet pripainiota, kuria kalba kokie buvo. Ir žinios pateikiamos jau iš m.e. II tūkst. pradžios.
Taigi, matome, kad nemažai vietovardžių pavadinimų minėtoje gintaro kelio atkarpoje yra neabejotinai lietuviškos (prūsiškos) kilmės.
Krašte, gerokai nutolusiame tiek nuo istorinės Lietuvos, kuri apėmė kur kas didesnę teritoriją nei dabartinė, tiek ir nuo apskritai baltų gyvenamos teritorijos. Visa tai, manyčiau, tikrai įdomi sritis gilesniems tyrinėjimams.
P.S.
Gintaro prekybos keliai – tai, manau, ne tik gintaro, bet apskritai prekybos ir susisiekimo keliai. Jais taip pat galėjo keliauti ir didesni žmonių srautai migracijos atvejais.
Pvz., gintaro keliu, kuris Romos laikais ėjo palei Pireto (Pruto), Tisos, Bugo upes galėjo mūsų eros pradžioje migruoti ir trakai su dakais, kai jų kraštus vieną po kito užkariavo romėnai.
Visiškai logiška manyti, kad karo pabėgėlių buvo ir tais laikais, ir dalis trakų bei dakų bėgo iš savo kraštų nuo užkariautojų romėnų. Ir, visiškai tikėtina, kad jie galėjo pasiekti istorinės Lietuvos teritoriją.
Tiek trakai, tiek dakai buvo rytiniai (auštros / ost) getai, o štai galai – vakariniai (vest) getai, kurie romėnų nukariauti buvo dar anksčiau. Galams jų karuose su Roma vadovavo vadas Vercingetoriksas. „Išvertus“ šį vardą, kuris užrašytas lotyniškai, gauname „Veršingetorikis“, t.y. Vyriausias / Viršiausias getų karo vadas (rikis).
Turint omeny, kad karuose su romėnais žuvo iki pusės galų, neabejotinai būta daug jų pabėgėlių į gretimus kraštus. Ir, tikėtina, kad visi minėti įvykiai ir pavadinimai turi sąsajų su vėlesniais ostro ir vest gotais (getas – gotas), gudais, taip pat tuo, kad būtent I m.e. tūkst. pradžioje istorinės Lietuvos teritorijoje labai pradeda daugėti piliakalnių, taip pat pradedant tuo laikotarpiu, atsiranda turtingų karių kapaviečių. Bet tai atskira ir labai įdomi tema.
Paplitusi nuomonė, kad gotai – tai germanai, kritikuotina. Kaip, kad, pvz., ir vandalai. Toks platus germaniškas pėdsakas nulemtas to, kad būtent vokiečiai pirmieji ir daugiausia pradėjo tyrinėti šiuos klausimus ir buvo linkę visur įžvelgti germanizmą.
Bet tai, matyt, būdinga visiems. Baltai vos ne visur mato baltus, slavai – slavus. Nors, pvz., Elbės senasis pavadinimas Laba rodo, kad prie jos gyventa baltų, nes tai baltiškas žodis, kurį vartojame po šiai dienai – “laba diena”. O palabio slavai – ar tai tikrai slavai ankstyvuoju laikotarpiu, ar tai suslavėję baltai – dėl irgi yra ginčų.
Labai vertingų duomenų pateikta. Darbo pagal juos būtų visam institutui. Senos kronikos pateikia, kad už Panonijos gyveno letovicy gentis. Taigi gali būti, kad Lietavos tvirtovė ir yra jų gyventoje vietovėje. Prekyba vyko vandenų keliais, daugiausiai upėmis. Yra pagrindo manyti, kad lietuviai nuo seno – iki žemdirbystės išsiplėtojimo – buvo vandenų savininkai, taigi pagal to meto tvarką buvo atsakingi už jų nuosavybe esančiais vandenimis, pakrantėmis gabenamų prekių apsaugą nuo plėšikų. Tam buvo reikalinga karinė jėga ir tvirtovė. Taip atsirado tvirtovė ir prie jos esanti gyvenvietė Lietavos vardu. Apie upės, upelio buvimą šiuo vardu, iš kurio būtų galima kildinti tvirtovės pavadinimą, autorius nenurodo. Be to, ir patį Čekijos vardą yra pagrindo laikyti kilusiu iš lietuvių kalbos, plg. pavadinimą Čekoniškės, Čekiškės, pvd. Čekys, Čekuolis, Čekasinas ir t.t.
Čia dar galima pridurti dėl autoriaus abejojimo, kad pavadinimas Vendrynas yra lietuviškas. Tai jis lygintinas su lietuvių žodžiais tuos pačius prie vandenų augančius augalus vieniems vadinant švendrynas, kitiems – nendrynas žodžiais.
Kai dėl prekybos gintaru, tai yra pagrindo manyti, kad juo daugiausiai prekiavo kuršiai, kad Egipte jie net buvo įkūrę prekybos, centrus, kolonijas. Prekyba baltišku gintaru Egipte turėjo tokį didelį pasisekimą, kad netgi šalį prie Nilo imta vadinti Egipto (Eglipto) pavadinimu, nes kuršiai gintarą vadino eglysu (eglyptu).
Aš manyčiau, kad vietovardių su šaknimi “Ček-” ankstesnis skambėjimas buvo “Tek-” nuo “Tekys”.
Pvz., Gudijoje, etninėje Lietuvoje yra labai daug vietovardžių gyvūnų pavadinimais – Žvirbliai, Gervelės, Karviai, Palūšiai, Varnėnai,Vištokai ir t.t. Ir netoli Girių yra toks keistas kaomelis, kurį sugudėję lietuviai vadina “Čechi”. Vis galvojau, kuo čia dėti čekai, kol sumojau, kad tai “Tekiai” . Tekis – tai tilvikų šeimos paukštis, perkūno oželis, taip pat vyriškos giminės gyvulys. Manyčiau, kad tai pirmasis variantas, kuris gražiai įsipaišo šalia Gervelių, Žvirblių.
Tek- tapo Ček-, Čech- suslavėjusių gyventojų lūpose.
Manau, kad šaknis ček- iš tek- vargu ar kalbiškai tiesiogiai yra galima. Juolab, kad liet. kalbai turint žodžius ‘čia’, ‘čionai’, ‘šičia’, reiškiančius konkrečią vietą bei žinant seną ir geografiškai plačią žmonių vadinimosi vietiniais, čionykščiais, šišioniškiais, ‘tuteišais’ praktiką, vargu ar tai būtų reikalinga. Čia autoriaus pateiktieji lietuvių kalbos duomenys bei kiti istoriniai faktai pakankamai byloja, kad senieji Čekijos, Slovakijos gyventojai galėję būti lietuvių gentys. Dėl Slovakijos tą aplinkybę patvirtintų dar ir Vengrijos lotyniškai rašyta kronika, kurios 13 a. vidurio žinutėje pažymėta, kad gyventojai tų žemių kur dabar Slovakija vengrų buvo vadinami žodžiu ‘tot’. Kalbotyroje šis pavadinimas laikomas baltų k. žodžių ‘tauta’ vengrų k. virtusiu į ‘tot’, t.y. skoliniu iš baltų. Yra ir kitų Čekijos karalystės gentinę giminyste su Lietuva, Prūsija menančių istorinių faktų. Tai Popiežiaus bulė, kuria pavedama Čekijos karalystei prisijungti apkrikštytą pagonišką Lietuvą, bei Čekijos karaliaus žygis į pagonišką Prūsiją, kurio metu buvo galutinai palaužtas Sembos pasipriešinimas, taip pat ir 15 a. sukilusių Čekijos husitų kvietimasis Vytauto į vadus. Taip, kad lietuvių k. žodžiai ‘čia, čionai’ kaip reiškiantys vietą, kurioje nuo seno žmogaus gyventa, kuri suvokiama kaip sava, su kuria tapatinimasi, gali būti plačiai naudota pirmykščiuose genčių, žmonių grupių pasivadinimuose. Kas ir matyti Čekijos ir Slovakijos atveju. Nuo senovės vietos turėjimas reiškė nuosavumo, laisvės turėjimą joje. Tie principai eina nuo pirmykštės sąmonės laikų.
Dar ir dabar galima išgirsti dzūkus sakant “bitių”, o ne “bičių, “eitiau”, o ne “eičiau”. T.y. jie išlaikę senąjį tarimą, kai t nevirsta č. Manau, č yra kalbos kitimo pasekmė iš t. Tad ir “čia” pirminis tarimas galėjo būti “tia”.
Kaip bebūtų, mano minėti “Čechi” dabartinėje Gudijoje tikrai nėra “Čekai”, o “Tekiai”. Tai ir logiška šalia Gervelių, Karvelių, Žvirblių.
Bičių ir eičiau žodžiuose atsiradęs ‘t’ yra jų kaitymo pasekmė. Žodis ‘Tekiai’ gali būti iš tekėti, takas, be to, yra mechanizmas tekėlas vardu, jį sukant galandami geležiniai įrankiai, taip pat giminiuotis su žodžiu tekinis – ratas.
Žodis čechi nereiškia, kad žmonės yra čekų tautybės, tas reiškia, kad jie ten jau gyveno kitiems apsigyvenus kaiminystėje. Dėl ‘Tekiai’ tai reikalinga apsidairyti ar aplinkui nėra kokio upelio Tekė vardu, ar per to kaimo kiemus nėra kažkada ėjęs koks visų naudojamas takas ir pan. Pagaliau gali būti, kad suduslėjo žodžio pradžioje buvęs skardesnis ‘d’ į duslesnį ‘t’. Tokiu atveju pradinis žodis galėjo būti Dekiai ar net Degiai. O pavadinimų iš šių žodžių Lietuvoje yra. Taip, kad žodžiai Čekai/Tekiai – manau kalbiškai nesigiminiuoja.
Gerveli netoli Radaškovičių, Karveli netoli Vileikos, o dveji Žvirbli jau 1920 m. Lietuvos teritorijoje.
Kodėl kalbiškai neįmanoma? Dar ir kaip įmanoma.
Pvz., lietuviškas žodis “bitela” ir rusiškas “pčiela” yra tas pats žodis, tik rusiškas – tai pakięs lietuviškas. T perėjus į č ir nelikus į, b suduslėjo ir tapo p.
K perėjimas į č (kernius – černius), t į č (jau minėti bitių – bičių) yra visiškai dėsningas tarimo kitimas.
Kaip ir kitimas tokia tvarka “leipa – lėpa – liepa – lipa”, kaip ir “Leituva – Lėtuva – Ietuva – Lit(u)va”.
Ir, kas labai įdomu – jeigu slavo paprašai ištarti žodį Leituva, jis pasakys Lietuva, jei kėnis, tai ištars kienis, sėsti – siesti. T y. slavai paprastai ištaria, jei taip galima pasakyti, viena pakopa žemiau.
Manau rusų pčela – bitė yra iš pykti, piktas – ‘piktelė’ = piktalė/ piktuolė, kur kt>č. Pasidaryta pagal tą požymį, kaip yra širsti – širšė.
gal kas gali pasakyti kaip baltu Vapsva pavirto teutonu : Wasp …?
Bite -Bee-Bite (veiksmazodis ikasti,kasti )…?
kaip Midus -Mead…?
gal kas galetu paneigti kad getu Zalmoxis ir Gebeleizis yra baltu vardai ?
Gal dar reikėtų neišleisti iš akių ir Jono Basanavičiaus skelbtos baltų ryšių su Trakijos kraštu teorijos…
Ir lietuviai, ir dakai, ir hetitai, ir lotynai, ir iranėnai, ir indoarijai- indoeuropiečiai, tad nenuostabu kad jų kalbose yra panašių žodžių.
Tas taip, bet trakų ir dakų pėdsakai mūsuose yra gan ryškūs. Pvz., žirgo spalvą nusakantys žodžiai – bėras, keršas, širvas – yra trakiški. O dabartinėje Rumunijoje, buvusioje Dakijoje, labai daug lietuviškai skambančių vietovardžių. Yra ir Nida. Toks vietovardis ir vandenvardis yra Lenkijoje, o taip pat ir mūsų bei latvių pajūryje. Sutapimas? O gal, kaip paminėjo Vilna, tai kuršių palikimas? O gal atvirkščiai – tai dakų palikimas?
Žodžiu, čia nearti dirvonai. Faktas neabejotinas tas, kad pabėgėlių, romėnams užkariaujant naujus kraštus, tikrai būta, ir nemažai. Ar jie galėjo pasiekti baltų kraštus? Tikrai negalime atmesti to.
Beje, Dakijos pavadinimas vestinas iš ilyrų ‘zakra’ – vilkas, liet. seno žodžio žiogras – vilkas, taip pat angl. dog – šuo. Laikytina, kad iš šios dak-/zak-/dziūk-/ žūk- šaknies radosi Dzūkijos ir Dakijos pavadinimai. Tokiu atveju visai gali būti, kad romėnų buvo kautasi su ilyrais, trakais, dakais kaip iš šiaurės nuo Baltijos jūros ligi Adrijos gyvenančiomis giminingomis baltų gentimis (tautomis), prekiaujančiomis gintaru, kailiais, javais žmonėmis. Iš tikrųjų tais klausimais Europoje, ypač gintaro reikšme baltų gyvenime, pasaulėžiūroje, nearti dirvonai.
Beje, trakų kalboje (ir dakų, nes tai iš esmės ta pati kalba) kaimas – seina.
Turime Seinus, taip pat Raseinius – Ra-sein(i)us. Rumunijoje, buvusioje Dakijoje, yra dvi Palangos, turime ir mes Palangą, o taip pat P(a)lungę.
Rašoma, kad Seinų pavadinimas kilęs nuo upės Seina, kurios pavadinimas jotvingiškas.
Tai gal jotvingiai ir yra pabėgėliai nuo romėnų dakai ir trakai, o gal tai pastarųjų ir baltų asimiliacijos “produktas”?
Kaip jau minėjau, arklių spalvą nusakantys žodžiai mūsuose yra dakiški / trakiški – bėras (rudas), keršas (juodas), sartas (rausvas).
Jotvingių pavadinimas kildinamas nuo joti. T.y. tai raiteliai. Tai kaip ir dėliojasi grandinėlė.
Problema čia būtų, ar trakai, dakai nebuvo šiaurine ilyrų kalbos dalimi, kuri nepakluso romėnams, kuriems jau buvo pasidavę pietvakarinai ilyrai.
Sekant prof. Algirdo Juliaus Greimo išmintimi, jog viskas turi tarnauti žmogui (semiotika), ogi vardai, pavadinimai taip pat (semantika), žodis “ilyrai” išsikoduoja kaip “lijyrai”, t. y. su lietumi susijusiais žmonėmis. Kaip kad daina, pavyzdžiui: “Anoj pusėj Dunojėlio/ pievelės žaliavo/ Grėbė pulkas mergužėlių/, grėbdamos dainavo…”. A, ne?
Iranėnų kalba “upė” yra “danu”. Dono Dnepro upių pavadinimai yra iranėniški. Dunojaus senasis pavadinimas Duna. Taigi, panašu, tai irgi iranėniškas pavadinimas.
Lietuviškoje sutartinėje giedama “Dūno, Dūno upė”, t.y. naudojamas senasis pavadininas.
Taigi, klausimas, iš kur lietuvių folklore dainos, giesmės apie Dūno upę. Kaip, beje, ir apie aukštus kalnus stiklo (sniego) viršūne. Ar tai atnešta baltų prekiautojų, pvz., gintaru, kurie tai matė tolimuose kraštuose, ar tai atnešta pabėgėlių dakų ir trakų? O gal ir tų, ir tų?
Baltiskas grynuolis isliko teutonu kalboje – Danube…
kai baltai ten gyveno buvo:Danupe….
Dan-Upe (p>b)…
dunojelis ir pan. tai jau velesni pavadinimai…..
Dunojus, duna, liet. Dūno upė yra iš liet. dūmti – smarkiai bėgti, išdūmė – išvyko, išrūko miestan. Dzkai dar sako – dūij ir išbėgo, upelė teka duijnoja. Taigi priartėta prie žodžio dainuoja, taipog ir pavadinimo Dainava. Čia ir dūmyti – rūkyti, traukti dūmą ir kt. panašios reikšmės yra arti (kaitaliojimas m>n ar atvirkščias – dėsningas tarp prūsų-lietuvių). Šaknis dūm-/dūn-, gal ir daun- laikytina dar indoeuropietiškų laikų.
Pietų Švedijoje yra vietovė Perstorp. Gal ir čia kažkada gyventa lietuvių- juk “perst” skamba labai lietuviškai 🙂 ?
Žinot, man pernelyg jau pritempti jūsų žodžių paaiškinimai. Nepykite, bet tikrai taip.
Upės pavadinimas nuo dumti… na, stsprašau… ana- konda🙂
Ką padarysi…, – nesuvokiate kas senovės žmogui buvo vanduo, neišsenkantis jo tekėjimas upe, virtimas lietaus lašais, kad lygiai pagirdžius visus, – ledu ir sniegu, kad užklojus žiemą miegančias žuvis ir žemę. Kalbą kūrė ją jaučiantys, be jausmo jai – organiškai žmogaus negalėta prabilti… Taigi kalbą kūrė ją jaučiantys, kiti tebuvo jos vartotojai.
O kur tame, ką parašėte apie vandenį, yra “dumti”?.. žinote, negalima taip pritempinėti reikšmių prie tiesiog sau norimos pagak kažkiek panašų skambėjimą. Kas svarbiausia, juose nėra nei turinio, nei logikos. Upė, jos sovė dumia… na, ji gali nerti (Neris), gali vilnyti (Vilnia), bet dumti…