J. Vaiškūnas. Gintaro keliu – nuo aisčių iki lietuvių (I)

Kaip Baltijos gintaras pasklido po Europą

Per 1977–1984 m. kasinėjimus Katalonijos Kova del Frarė (Cova del Frare) urve rastas gintarinis karolis. 2023 m. mokslininkai nustatė, kad jis pagamintas iš Baltijos gintaro. Tyrėjai jį susiejo su 3634–3363 m. pr. Kr. laidojimo sluoksniu – tai rodytų, kad Baltijos gintaras Iberijos pusiasalį pasiekė daugiau kaip prieš penkis tūkstančius metų.

Tačiau tai ne vienintelis ikiromėniškų gintaro mainų liudijimas. Rytiniame ir pietrytiniame Baltijos regione gintaro mainai prasidėjo dar neolite, ypač pagyvėjo trečiojo–antrojo tūkstantmečių pr. Kr. sandūroje. Šventosios, Sarnatės ir Lubanos gyvenvietėse veikė gintaro apdirbimo židiniai, o jų dirbiniai pasiekdavo dabartinės Suomijos ir Baltosios jūros pakrantes, Lenkijos bei Vokietijos žemes. Tai liudija archeologinių radinių paplitimas.

Bronzos amžiuje gintaro mainų geografija dar labiau išsiplėtė. Keliai iš Baltijos ir Šiaurės jūros pakrančių Elbės, Oderio, Vyslos bei kitų upių kryptimis vedė į Vidurio Europą, Adrijos pajūrį ir Italiją. Baltijos gintaras pasiekė Graikiją, Kretą ir Artimuosius Rytus, o XVII–XVI a. pr. Kr. jo karoliai jau buvo dedami į turtingus Mikėnų kapus. Tai buvo ne vienas ištisinis vieškelis, bet daugelį kraštų jungusi nuoseklių mainų grandinė.

Po kelių tūkstantmečių gintaro troško jau Romos diduomenė. Romėnų rašytojas Plinijus Vyresnysis pasakojo, kad imperatoriaus Nerono laikais į šiaurės pakrantes išsiųstas romėnų raitelis pargabeno tiek gintaro, jog juo buvo išpuošti amfiteatro užtvarų tinklai, ginklai ir kiti renginio reikmenys.

Vis dėlto žodžiai „Gintaro kelias“ neturėtų klaidinti. Senovėje nebuvo vieno nuo Baltijos iki Romos nutiesto ir visais laikais nekintančio vieškelio. Tai buvo sausumos, upių ir jūros kelių tinklas. Keitėsi jo kryptys, svarbiausi prekybos taškai ir tarpininkai.

Dažniausiai gintaras keliavo iš rankų į rankas, iš vienos bendruomenės kitai, kol pasiekdavo Vidurio Europą, Adrijos pakrantę ir Romos pasaulį.

Todėl Gintaro kelią derėtų suprasti ne vien kaip brangaus gintaro gabenimo kryptį, bet ir kaip vieną seniausių Europą siejusių mainų tinklų.

Aisčiai – senasis baltų pasaulio vardas

Svarbiausias rašytinis liudijimas, siejantis pietryčių Baltijos gyventojus su gintaru, yra romėnų istoriko Publijaus Kornelijaus Tacito veikalas „Germanija“, parašytas apie 98 m. po Kr.

Aprašydamas dešinįjį Svebų jūros – taip jo veikale vadinama Baltijos jūra – krantą, Tacitas pamini aisčius. Pasak jo, jie rinko jūros išmetamą gintarą, vadino jį „glesum“, neapdirbtą gabeno tolyn ir patys stebėjosi už jį gaunama kaina.

Apie 77 m., maždaug dviem dešimtmečiais anksčiau už Tacitą, Plinijus Vyresnysis „Gamtos istorijoje“ rašė, kad germanai gintarą daugiausia gabeno į Panoniją, o iš ten jį platino prie Adrijos gyvenę venetai. Jis taip pat nurodė, kad nuo Karnunto – svarbaus Romos miesto prie Dunojaus – iki pakrančių, iš kurių buvo gabenamas gintaras, skaičiuota apie 600 romėniškų mylių.

VI amžiaus pradžioje aisčių vardas vėl iškyla ostgotų karaliaus Teodoriko vardu Kasiodoro parašytame laiške. Jame aisčiams dėkojama už atsiųstą gintarą. Šis liudijimas rodo, kad gintaras buvo ne tik prekė, bet ir tolimus kraštus siejusi dovana bei valdovų bendravimo ženklas.

Aisčiai buvo baltų pasaulio dalis. Antikos autorių liudijimai neleidžia jų tapatinti vien su vėliau susiformavusia lietuvių tauta, tačiau tai nereiškia, kad aisčių ryšys su baltais būtų neaiškus. Lietuvos istoriografijoje, archeologijoje ir kalbotyroje aisčių vardas siejamas su baltų pasauliu, o archeologas Eugenijus Jovaiša juos įvardija vakarų baltais.

Tai, kad bendrasis mokslo terminas „baltai“ pradėtas vartoti tik XIX amžiuje, nekeičia pačių baltų genčių senumo. Galima svarstyti, kurias konkrečias gentis ir kokią teritoriją skirtingais laikais apėmė aisčių vardas, tačiau Tacito aprašyti Baltijos gintaro rinkėjai priklausė baltų pasauliui.

Lietuva, kaip viena iš tiesioginių šio istorinio baltų pasaulio paveldėtojų, turi pagrįstą teisę aisčių gintaro krašto palikimą laikyti savu ir pristatyti jį platesniame Europos Gintaro kelio pasakojime.

Ne tik prekė, bet ir kultūros ryšys

Apie šį ryšį byloja ne vien senųjų autorių žodžiai. Dabartinės Lietuvos kapinynuose ir gyvenvietėse randama Romos imperijos monetų, segių, spalvoto stiklo karolių bei kitų iš tolimų kraštų atkeliavusių daiktų. Vakarų Lietuvos pajūrio ir Nemuno žemupio radiniai rodo, kad čia gyvenusios bendruomenės nebuvo nuošali Europos pakraščio sala.

Tačiau romėniška moneta Lietuvos žemėje dar neįrodo, kad ją čia atnešė pats Romos pirklys. Daiktas galėjo pereiti per daugelio žmonių rankas, būti išmainytas, padovanotas ar parsineštas iš tolimos kelionės. Būtent todėl mokslininkai kalba ne apie vieną tiesioginį prekybos kelią, o apie mainų tinklą, turėjusį daug tarpinių grandžių.

Vakarų Lietuvos kapinynuose randama ne tik atvežtinių dirbinių. Vietos meistrai perimdavo svetur matytas formas bei puošybos būdus ir pritaikydavo juos savo aplinkai.

Ryšiai veikė abiem kryptimis: kai kurie Vakarų Lietuvai būdingi papuošalai ir aprangos dalys sklido į dabartinės Lenkijos šiaurės rytus, o iš ten Vakarų Lietuvą pasiekdavo kitokių pavidalų dirbiniai. Nemunas, Šešupė ir Jūra buvo ne kliūtys, o susisiekimo gijos, jungusios pajūrį su baltų žemių giluma.

Kartu su daiktais sklido žinios apie jų gamybą, grožio samprata ir suvokimas, kokie ženklai liudija žmogaus padėtį visuomenėje. Galėjo kisti ir papročiai bei tikėjimo vaizdiniai.

Šių nematomų mainų pėdsakų negalime atsekti taip tiksliai kaip monetų ar segių paplitimo. Tačiau pati mainų prigimtis rodo, kad žmonėms susitikus juda ne vien prekės. Juda žodžiai, pasakojimai ir pasaulio supratimas.

Šia prasme Gintaro kelias buvo ankstyvasis Europos bendruomenių ryšių tinklas. Jis nesulygino vietos kultūrų, bet leido skirtingiems kraštams vieniems kitus veikti.

Bendras Europos kelias, baltiška pradžia

Gintaro kelias driekėsi per daugelio dabartinių valstybių žemes. Jo atkarpomis naudojosi įvairios gentys, pirkliai ir tarpininkai, todėl visas kelias yra bendras Europos paveldas.

Tačiau bendras kelio pobūdis neturi užgožti jo pradžios. Baltijos gintaras buvo renkamas jo kilmės krašte, o aisčių gentys buvo vienos svarbiausių šios žaliavos rinkėjų ir pirminių tiekėjų. Toliau į pietus gintarą iš rankų į rankas gabeno daugelio kitų kraštų žmonės.

Lenkijoje Gdanskas, Malborkas ir kitos Pamario vietovės plačiai pristato gintaro dirbinius, apdirbimą bei prekybos kelių istoriją. Austrijoje romėnų Karnuntas pristatomas kaip svarbi Dunojaus ir Gintaro kelio kryžkelė.

Italijoje Akvilėja primena laikus, kai šis miestas buvo vienas svarbiausių prekybos centrų, jungusių Viduržemio jūros kraštus su Vidurio Europa.

Gintaro kelio vardas gyvas ir dabartiniame turizme. 2 050 kilometrų ilgio EuroVelo 9 dviračių kelias jungia Baltiją su Adrija ir kerta Lenkiją, Čekiją, Austriją, Slovėniją, Italiją bei Kroatiją. Jis kartais vadinamas Gintaro keliu.

Tai nėra tikslus senovės kelių atkūrimas, tačiau šis vardas tebėra patrauklus ir padeda skirtingų šalių vietoves sujungti į bendrą pasakojimą.

Bendras europinis paveldas nepanaikina Gintaro kelio baltiškosios pradžios. Priešingai – jis suteikia Baltijos gintaro kraštui ir jo kultūros paveldėtojams ypatingą teisę bei pareigą šį pasakojimą tyrinėti, saugoti ir prasmingai pristatyti.

Lietuvos teisė ir atsakomybė

Lietuvos santykis su Gintaro keliu nėra atsitiktinis ar pagrįstas vien šiandieniniu gintaro, kaip šalies ženklo, populiarumu. Dabartinė Lietuvos teritorija yra Baltijos gintaro krašto ir istorinio baltų pasaulio dalis.

Vakarų Lietuvos pajūryje, Nemuno žemupyje ir kitose dabartinės Lietuvos teritorijos vietose gyvenusios baltų bendruomenės dalyvavo mainuose, siejusiuose pajūrį su žemyno giluma ir tolimais Europos kraštais.

Šį paveldą liudija kapinynai, piliakalniai, archeologiniai radiniai, muziejų rinkiniai, gintaro apdirbimo meistrystė ir iki šiol gyvas gintaro, kaip Lietuvos ženklo, suvokimas.

Tačiau teisė į paveldą neatsiejama nuo atsakomybės. Vien turėti gintaro radinių ar paskelbti juos savais nepakanka – paveldą reikia tyrinėti, saugoti ir perduoti.

Lietuvai nepakanka savo žemėlapyje pažymėti kelias Gintaro kelio vietas. Ji galėtų burti Baltijos ir Vidurio Europos tyrėjus, muziejus, paveldo saugotojus, savivaldybes ir vietos bendruomenes. Gintaro kelias galėtų susieti archeologiją, baltų kultūrą, amatus, švietimą, keliones ir šiuolaikinę kūrybą.

Taip Lietuva Europoje būtų matoma kaip viena svarbiausių Baltijos gintaro krašto paveldėtojų – šalis, kviečianti bendrą Gintaro kelią drauge tyrinėti, saugoti ir atgaivinti.

Tam reikia ne vien turizmo reklamos. Reikia aiškaus, mokslu pagrįsto pasakojimo ir valstybės valios.

Ar Lietuva pasitenkins būdama viena iš daugelio Gintaro kelio stotelių, ar ryšis veikti kaip viena svarbiausių Baltijos gintaro krašto paveldėtojų ir šio bendro Europos kelio telkėja?

Sumanymas, kuris dingo iš viešumos

Ir tai nėra vien ateities svajonė. Daugiau kaip prieš dešimtmetį Valstybinis turizmo departamentas paskelbė kuriantis „Pasaulinį gintaro kelią“.

Sumanymas buvo pristatinėjamas Lietuvoje ir užsienyje, prie jo jungėsi kitos šalys, o Lietuva buvo skelbiama šio kelio pradžia.

Tačiau šiandien apie šią plačiai skelbtą veiklą beveik nieko nebegirdime. Kur dingo sukurtas tinklas, jo interneto svetainė ir viešai žadėtas tęstinumas – jau kito tyrimo klausimas.

Jeigu Gintaro kelias buvo paskelbtas vienu iš tarpvalstybinių Lietuvos turizmo ir kultūros sumanymų, kodėl šiandien apie jį beveik nieko nebegirdime?

Apie Gintaro kelią kaip aisčių ir baltų paveldą, ankstesnio Lietuvos sumanymo likimą bei naujo tarpvalstybinio kelio galimybę bus kalbama 2026 m. rugpjūčio 29 d. 18.30 val. Vilniaus Bernardinų sode, diskusijų festivalyje BŪTENT!

Diskusija vyks Lietuvos žurnalistų sąjungos erdvėje „Medijų tiltai“. Pokalbyje „Gintaro kelias – nuo aisčių iki lietuvių“ dalyvaus visuomenės veikėjas ir istorijos tyrėjas Gintaras Songaila, archeologas prof. Aleksejus Luchtanas ir Kultūros paveldo departamento Tarptautinių ryšių ir paveldo sklaidos skyriaus vedėjas Alfredas Jomantas. Pokalbį ves šių eilučių autorius Jonas Vaiškūnas.