Lietuvos ir Aisčių vardų kilmės tyrinėjimai trunkantys pusę tūkstantmečio davė ne vieną gerai žinomą ir ne kartą aptarinėtą aiškinimą [1].

Nuo XV-XVII a. populiaraus Lietuvos vardo kildinimo iš ‚litus‘ – lot. krantas, Vaidevučio sūnaus Litalanus arba Litwos, nuo itališkos iki keltiškos versijų, bei kalbininko Kazimiero Kuzavinio – „iš upelės Lietaukos“ iki pasak Zigmo Zinkevičiaus „pakibusios ore“ istoriko Arūno Dubonio karių – ‚leičių‘ versijos.

Joms visoms mūsų žymusis kalbininkas Z. Zinkevičius, sekęs ankstesniais etimologiniais žodynais ir lyginęs šaknis ‚Liet‘, ‚Lit‘ ir ‚Leit‘‚ priešpastato gamtameldišką Lietuvos vardo versiją. Esą buvo nusižiūrėta į žemuose krantuose lengvai išsiliejančius vandenis [2].

Pastarųjų dešimtmečių fundamentalios kalbininko Simo Karaliūno ir archeologo Eugenijaus Jovaišos monografijos [3], [4] pateikė naujų įžvalgų, sugretinimų ir rekonstrukcijų, tačiau pakankamai pagrįstos ir patikimos tiek Lietuvos, tiek ir Aisčių vardų kilties hipotezės iki šiol nebuvo sukurta.

Aisčių vardo kildinime [5] susidūrė du skirtingi požiūriai – baltiškasis ir germaniškasis, apėmę net aštuonis kilties aiškinimus [6].

Akivaizdu, kad kurio nors vieno ar net keleto mokslų ribose šios problemos sprendinio negalima tikėtis, ir tik integralus kalbotyros, archeologijos, bei istorijos, numizmatikos, mitologijos, genetikos ir etnomuzikologijos faktų sugretinimas bei apjungimas galėtų duoti pakankamai patikimas teorines konstrukcijas.

Mitologinės derlingumo, vaisingumo deivės Lat paleolingvistinės šaknys

Abejoti, kad Lietuvos vardas turėtų būti kažkaip susijęs su „lieti“, vargu bau ar bent truputį bevertėtų. Itin svarbu, kad šio žodžio šaknies L/a/tʌ – ‚drėgnas‘ [7] geografija, pasak nostratinio (ikiindoeuropinio) kalbinio sluoksnio tyrinėtojų, yra nusidriekusi nuo Afrikos žemyno (vakarų Čado) iki Graikijos, Airijos, Velso, Islandijos, germanų, baltų ar Kaukazo tautų [8], todėl jo amžius yra gretintinas vos ne su pirmomis žmonių migracijomis ar bent jau žemdirbystės išplitimu iš jos lopšio – Artimųjų rytų.

Ne mažiau įspūdingas ir L/ä/jʌ – ‚vanduo, lieti‘ išplitimas nuo Čado, Somalio, Egipto iki indoeuropiečių ir uraliečių bei altajiečių kalbų [9].

Helėnų mitologijoje yra žinoma pietų vėjo atnešta, itin aukštą vietą jos hierarchijoje užėmusi Dzeuso žmona, Apolono ir Artemidės – vaisingumo ir derlingumo dievybės [10] motina Leto (gr. Λητώ [11], dorėnų Λατώ) [12], kuriai, pasak istorijos tėvo Herodoto, tolimieji šiauriečiai – hiperborėjai gabendavę aukas į jos šventyklą Delo saloje. [13]

Mažojoje Azijoje – Likijoje ji buvo žinoma, kaip spėjama, ir Lado vardu, pietų Palestinoje Leto žinota vardu Lat su šventaisiais finikinių palmės ir alyvuogių medžiais [14] greta analogijos Tarpupyje – Al-Lat, o etruskų ir romėnų mitologijoje jos atitikmuo yra Latunė bei Latonė.

Lenkų, kitų slavų, lietuvių ir latvių mitologija žino, kaip spėjama, analogiškų funkcijų dievybę Lado [15], kuriai senovėje būdavo nuo gegužės 25 d. iki birželio 25 d. dainuojama „Lado, lado, lado, didė mūsų deivė“ [16] ir aukojami balti gaidžiai [17].

Graikų etimologiniai žodynai, apart jos paminėjimo [18], vardo kilmės nepateikia, tačiau nesieti jos su aukščiau minėtomis nostratinėmis šaknimis būtų neprotinga – koks gi derlius be lietaus ar laistymo?

Beje, bulgarų, serbų, slovėnų, s. čekų, rusų kalbose ‚lada‘, ‚lado‘ siejamas su ‚žmona, mergaite, sutuoktiniu‘, o iš čia bus ir kilęs pats ‚liaudies‘ terminas greta helėnizmo – ‚tautos‘ (gr. vienodi, tapatūs).

Kyla natūralus klausimas, kada ir kokiu būdu Leto [19]-Lado kultas išplito tokiame didžiuliame areale nuo Kretos salos iki Baltijos, ar net ir iki, kaip spėjama, Ignalinos rj. tarp šešeto ežerų esančio Ladakalnio?

Prielaidų gali būti ne viena – nuo akmens amžiaus „venerų“ figūrėlių, tarp kurių garsiausia iš Dolni-Vestonice Moravijoje [20] datuojama apie 24 tūkst. m. pr.Kr., nuo žemdirbystės slinkties arba dar gerokai vėliau, didžiosios helėnų kolonizacijos į skitų žemes ir jų pakraščius, prasidėjusios ir vykusios XI-VI a.pr.Kr. metu [21].

Visos versijos galimos, o ir trečioji, daugiau kaip po tūkstantmečio gerokai sustiprinusi galimą pirmapradį indoeuropietiško bendrumo [22] kultą, yra pakankamai tikėtina. Juolab, priskaičiuojamos 75 ar net 90 Mileto miesto, įsikūrusio Mažojoje Azijoje, Likijos pakraštyje kolonijų, tarp jų ir Apolonija, Odess, Olbija su vienintele išimtimi – Chersonu.

Galima teigti, kad Leto-Lato-Lado-Latonės kultas per amžius buvo itin stiprus, kadangi jis buvo susijęs su būtina išgyvenamumo sąlyga – derliumi ir giminės pratęsimu, mažiausiai trukdančiu sėjai bei rugiapiūtei.

Tai iš dalies patvirtintų ir latvių ‚Ligo‘ šventimas per ilgiausią dieną metuose (kildintina nuo lot. ligo – surišti) bei latvių mitologinė būtybė Jumis, kuris yra Leto proanūkio, Apolono vaikaičio Jamos [23] atitikmuo, juolab abu laikomi slėpingais.

Istorikas romantikas T. Narbutas, greta Lado [24], irgi mini, ypač Trakų vaivadijoje, Latvijoje, Estijoje žinotą laisvės deivę Liethua – Lietuva [25], tačiau be jai skirtos giesmės, kad nužengtų iš dangaus, bei maištininkų vado vardo Leicis, nei platesnės argumentacijos, nei šaltinio, deja, nenurodo. Dievą Lituans minėjo V. Martinijus 1666 m. bei D. Kleinas, M. Strijkovskis ir J. Lasickis [26], o jo atitikmuo – lietuvėnas žinomas iš tautosakos šaltinių [27].

Pamaskvio baltų, keltų ir latgalių vardų daryba

Didžiosios keltų ekspansijos iš derlingojo Europos vidurio į vakarus bei rytus metu jie Mažojoje Azijoje III a.pr.Kr įkūrė savo keletą šimtmečių egzistavusią valstybę – Galatiją (gr. Γαλατία), kuri patyrė stiprią helėnizaciją.

Miletietiško V a. pr.Kr. keltų (Κελτοί) etnonimo kilmė yra nežinoma, tačiau graikiškąjį irgi galima bandyti sieti su dorėnų Lato, kuri kažkiek atitinka keltų namų dievybės – Litino [28] kultą, o pačią ekspansiją su savo pagrindinės dievybės šventovių paieška – savotišku ankstyvuoju „kryžiaus žygiu“.

Pamaskvės baltų gentį Голѧдь paminėtą dar 1058 m., kurios baltiškumą įrodo neabejotinos kilmės hidronimų gausa [29], nuo K. Būgos laikų visi tyrinėtojai absoliučiai nekritiškai tapatina su galindais, nors pats K. Būga rašė tik, kad taip „galėjo vadintis“ [30] ta gentis. Siekiant aiškumo ir ieškant „rakto“ į istorinius pavadinimus tenka gilintis į pirmojo sando ‚– gal, -gol,‘ kilmę, juolab estiškai Lietuva yra Leedu, o ne tik Lietuvoje yra pilna vietovardžių su – gal, gala‘.

Yra galimos bent keturios versijos. Pirmoji paremta nostratinėmis šaknimis „šaukti, vadinti“ – „*KAyLa“,“kaLΔhΔ [31], [32] antroji bokšto, miesto pavadinimu (žr. – ghala [33]), trečioji baltiškoji, siejama su galu, kraštu, ketvirtoji siejama su senosios lenkų kalbos ‚gola‘ – tyrai, giria [34], ir penktoji, labai abejotina, galindų etnonimą siejusi su ‚rus. ‘golyj‘ – nuogas (neturtingas) [35]. Beje, pirmoji savo prasmių virsmuose galėjo duoti pradžią kitoms.

Tada pamaskvės baltų gentį Голѧдь [36], atsižvelgiant ir į estišką Lietuvos pavadinimą, tektų tapatinti su Ledų, galimai laikiusių save antikinės Lado garbintojais, o ne galindų vardu.

Šią versiją galimą grįsti ir archeologiniais duomenimis apie archeologinių Zarubincų, Koločino [37] ir Moščino [38] kultūrų sąsajas su legendinio Gelono miesto lokalizacijos, tapatinamos su įspūdingomis liekanomis ir gintaro bei helėniškais radiniais prie Vorsklos upės [39], išeiviais, pasitraukusiais šiauriau nuo antpuolių: jo apylinkėse yra baltų ir iranėnų hidronimijos, o pastaroji ten nuo III-II a. pr. Kr. Herodotas rašė, kad medinės tvirtovės Gelono „Šventyklos helėniškos, helėnų dievams skirtos. Jų kalba yra skitų ir helėnų kalbų mišinys.“ [40]

Vokiečių tyrinėtojas G. Mairas aiškino, kad Gelono gyventojai buvo lietuviai, kurie įsikūrę greta Skitijos pardavinėjo Ponto pirkliams gintarą, kailius… [41].

Analogiškai atvirkščiai galima aiškinti ir ne taip toli nuo Голѧдь – Galėdų genties lokalizacijos esamos Latgalos vardo dėmenų prasmes: Latais vadinti. Tęsiant mitologinę traktuotę yra verta atkreipti ir į gr. Γάλλος, kuris turi ir žynio prasmę, todėl Голѧдь turi ir tiesioginę –‚žynė Lada‘ interpretuotę arba bent jau tokį atspalvį.

Dar vienas argumentas gal-‚ – ‚vardo‘ traktavimui yra susijęs su Pomponijaus Melos tekste minimais audros atblokštais į Germaniją indais (indus quosquam), kuriuos tyrėjai iki šiol tapatino su vindais, venedais [42], bet, deja, ne su galindais. Taigi, tiek keltai – galatai, tiek ir latgaliai bei Голѧдь savo varduose turi Europos, Mažosios Azijos, Palestinos derlingumo dievybės bei Tarpupio Al-Lat, susijusių su nostratinio ikiindoeuropinio horizonto „signatūra“ – ‚LT‘, vardus.

Istorinės kultinės – militarinės helėnų įtakos [43] kolonijoms ir jų pakraščiams

Jei, taip pat, bandytume Lietuvos ir Latvijos vardus, tapatinti su Leto-Lato kultu [44], tai tektų atsakyti į klausimą, kaip gi miletietišką Lado, garbintą ir baltų kultinę dievybę „pastūmėjo“ helėnų – Leto ir doriečių – Lato?

Atsakymo tenka ieškoti ir praeities tyrinėtojo signataro Algirdo Patacko publikacijose, kuriose jis aptardamas A. Dubonio aiškinimą, atkreipia dėmesį į „λειτον = ληιτον (lēiton, leito). Achajai šitaip graikų ankstyvojoje istorijoje vadino rinktinių vyrų tarybą ir pastatą, kur ši taryba rinkdavosi – leito pritaneion (Her., 7, 107) – „lietos“ pritanija“ .

Todėl derėtų svarstyti lietos pritanijos – Brutenio leksinio panašumo šaknis. A. Patackas nurodo, kad „λειτονργια (leitourgia) – bendruomeninė tarnyba, pareiga, tarnavimas valstybei (N. Testamente – tarnavimas Dievui, iš čia – liturgija)“. [45]

Tenka pastebėti, kad A. Patackas aiškindamas šias prasmes pernelyg sureikšmino vien militarinę ir valdymo prasmes, interpretuodamas Lietuvių kalbos žodyne pateiktą tekstą – „pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivule būk vadinamą“ [46].

Krivių – pagrindinis senovės baltų žynių vaidmuo buvo religinis, o kad po aukojimo (galbūt, susijęs su lot. auctum – didinti, garbinti, augur – žynys, augeri – augti) būdavo aptariami ir ūkio bei karo reikalai, stebėtis nereikia, todėl yra tikslinga, pirmiausia, tapatinti krivulę – lietą su Leto atitikmens kultu, juolab ne tik genčių vadai [47], bet ir didieji LDK kunigaikščiai atlikdavo ir žynių vaidmenį [48], o Lietuvių kalbos žodynas pirma „lieta“ prasme nurodo „naudą, pelną“, sietinus ir su derlingumu.

Galima teigti, kad kultas – būrimas ir prieš derlių, kitus svarbius darbus ar ir prieš karo žygį, buvo pirma jų [49], tiek amžių laikotarpyje, tiek ir kasdienybėje:

• sakralinis kultas (Leto, Lata, Lada…) → valdymas (lieta), ūkis → militarizmas (leičiai),
• juolab proto įžodinimas yra sietinas su πρωτοπαπάς – (pirmasis) vyriausias žynys.

Graikijos jūreivystės istorija pasak archeologinių duomenų siekia sunkiai įsivaizduojamą net VIII tūkstantmetį pr. Kr., kuomet jie plaukdavo į salas vulkaninio titnago – obsidiano, todėl ši lyginamosios kalbotyros, archeologijos, istorijos bei mitologijos helėnų įtakų Skitijos pakraščiams problema baltų etnogenezėje laikytina viena prioritetinių.

Pateiktoji analitika atlikta nebojant griežčiausių lingvistinių apribojimų [50], kurie, visgi, yra išvesti indoeuropiečių prokalbės skilimo schemos ir to modelio kontekste, o ne sąlygoti ankstesnių ir gerokai vėlesnių galimų istorinių-kultūrinių įtakų bei įvairiausių, netgi, spontaniškų dialektinių kaitų.

Lyginamoji mitologija su istoriniu pagrindu yra galingesnė priemonė etnologijai, nei ją suteikia vieni lyginamosios kalbotyros metodai, ypač, jei pastarieji neturi laiko dimensijos.

Visgi, siekiant įrodyti Leto-Lado-Latonės kultų svarbą Lietuvos ir Latvijos vardų kiltims, tektų sureikšminti tiek antikinių gintaro kelių įtakas ir pasekmes nuo Pelasgų bei Achajų laikų, tiek ir vėlesnes Ponto, padneprės helėnų įtakas, netgi, pabaltijui per Dnepro-Dauguvos ar kitus Nemuno, tapatinamo su ‚Chronos‘, baseino vandens kelius.

Yra gi rašytinis ant kaulinės plokštelės įrodymas, datuojamas VI a. pr. Kr., kad helėnų kolonijiniame mieste, įsikūrusiame P. Bugo žiotyse – Olbijoje būta Leto garbinimo, [51] o jos sūnui Apolonui buvo pastatyta šventykla.

Su Dauguva tapatinama III-IV a. Peutingerio kelių žemėlapyje (šias dienas pasiekė tik X-XII a. kopija) pažymėta Sėlių upė (Fluvius Selianus) gal ne atsitiktinai atitinka helėnų bei romėnų žynių vardus: Dodonės Σελλοί ir romėnų salii (Marso, ieties nešėjų žynys), juolab. V. Toporovas sėlių etnonimą susiejo su Balkanų vardynu [52].

Leto-Lato kultą galima sieti ir su ukrainiečių litj – sueitis apvaisinimui, ir su dviejų Herodoto paminėtų skitų genčių, lokalizuojamų Dnestro ir Pietų Bugo ištakų kairiame krante [53] – skolotų (gr. Σκολότους) ir paralatų (gr. Παραλάται ) [54] vardo aiškinimu, jei tai interpretuoti kaip gentį su Lato kulto mokykla –gr. Σχολή (plg. su sklaveni [55] – venetų mokyklos gentis) ir gentį, esančią prie Latų.

Su tokiu aiškinimu dera ir galima Haličo bei Galicijos [56] žemių, Lucko miesto, Uličių (улутичи, лютичи), Lučėnų, Litomeričių, Zličėnų genčių vardų kilmė – nuo ‚keltų‘ ir ‚Leto‘, kuri būdingai ukrainiečių dialektams transformavosi į Lito, Liuto.

Kad ten būta Leto-Lato kulto liudytų ir A. Patacko skyrelyje „Ukrainos Lietuva – Лeτaвa“ pavardinti vietovardžiai ir hidronimija: „iš čia ko gero ir bus kilę tie pavadinimai L(i)etava, L(i)etičiv, Liatiči (gal būt ir ten pat esantys Litin, Ladyčin?)… šalia L(i)etava teka upelis L(i)etavka… Dunojaus deltoje yra sala ir kaimas Leti (Letea rumuniškai)“, kuriuos A. Patackas, anaiptol, tapatina ne su helėnų kolonizacija, o su tūkstantmečiu vėlesniais LDK laikais.

Beliktų pridurti Dnepro deltoje esančią salą Litovka ir konstatuoti dviejų kultūrinių-lingvistinių-istorinių sluoksnių samplaiką. Taigi, yra tikslinga sieti Latvijos ir Latgalos vardų kiltis su Paralatų (-prie Latų) gentimi, jos migracija į šiaurę nuo antpuolių, o Lietuvos su – lietomis, tikriausiai įsitvirtinusiomis per prekybą gintaru nuo XVI a.pr.Kr.

Visa tai paneigia Baltarusios pseudoistorikų pretenzijas Lietuvos valstybės susiformavimą susieti su gudų (gotų ir baltgudžių, slavų) etnosų pagrindu, Lietuvai paliekant žemaičius, nes Baltarusios slavų leksika neturi lietos – valstybės reikalų tvarkymo vieneto sąvokos.

Lietuvių kilmės legendų helėniški, alaniški, skitiški atspindžiai

Mūsų lingvistikoje nuo Pilypo Ruigio, lyginusio lietuviškus ir graikiškus žodžius, laikų (apie 1745 m.), nėra sistemingai ištyrinėta jų leksinės bendrybės, taigi, ir nėra jų susidarymo chronologizacijos, o antikos mitologijoje nėra išnagrinėta laiko tėkmėje vis tolesnius kraštus pasiekusių argonautų, tarp kurių buvo ir legendiniai Palemonu pravardžiuotas Heraklis bei Palaimon‘o (Παλαίμων) (kalvio Hefaisto, aprūpinusio strėlėmis Leto sūnų Apoloną [57], užmušusio Pitėją Delfuose sūnaus) žygio mito svarba vienam pirmų Lietuvos kilmės aiškinimų.

O tai atlikti, kaip ir archeologinių radinių lyginamąją analizę, tikrai verta, kadangi baltiški žalvario dirbiniai primena helėniškus aptiktus Dnepro baseine, bet ne zoomorfinių motyvų sklidinus skitiškus. Juolab, trijų legendinių Palemono sūnų vardai (Kunas, Barkas ir Speras) turi aiškią helėnišką medžiotojo, jūreivio ir sėjėjo – žemdirbio lingvistinę interpretaciją, bet ne lotynišką.

Ir mitologiniai Hebos – Gabijos, Hestijos – Austėjos, Jumio – Jamos, šventų akmenų – baitylos (βαίτυλος) – Vaidilos ir Vaideloto, vardų Alkimantes, Iliadoje minėto Troidzenos – Algimantas, Traidenis, latv. ‚mantat‘ – burtininkauti ir gr. ‚µαντίς‘- žynys, atitikimai verstų nagrinėti antikines helėnų įtakas Skitijos pakraščiams įvairių mokslų metodais, neatmetant ir Ponto valdovų Palemonų (Πολέμων) dinastijos [58] įtakų lietuvių kilmės mitui versijos [59].

Dar vienu argumentu tokiam aiškinimui yra pateikta Lietuvos kilmės, susijusios su Brutenio (Pruton nuo Pruto(?)), Brudon), Vaidevučio (Widowuto) atvykusių į Ulmiganiją (tikslinga gretinti su žemėmis pradedant Kulmu ir baigiant Igaunija – lat. Estija, kaip ir Ulmigeriją – nuo Kulmo iki Geros upės) legenda [60], pusės tūkstantmečio laikotarpyje nuo Erazmo Stelos ir Simono Grunau leidinių nedavusi ramybės daugeliui tyrinėtojų [61], jei pirmąjį vardą kildinti nuo helėnų valdžios, bendruomenės centro ar prieglaudos (rus. притон atitikmuo), kuriame Hestijjos saugojo ugnį, bendrinio pavadinimo – Prytaneus (Πρυτανεῖον). Gal būt, tai susiję ir su Austėjos kultu, nes bitininkystei reikia dūmų.

Tuose tekstuose yra minimi ir žyniai – vaidelotai (K. Būga tai aiškina kaip vaidilos deminutyvą [62], T. Narbutas mini ir slavizmą ‚vaidelotkas‘), kuriuos N. Vėlius priskiria keturioliktai nepaprastų žmonių kategorijai, neabejotinai susijusiai su vandeniu: „Udones, Wanduolutti, Neruttei, Udburtullli“ [63].

Beje, tarp, žinomų mitologemų yra ir Vilkalotas [64], todėl, tikėtinesniu atrodo ne K. Būgos  – deminutyvo (vaidilutė) versija, o T. Narbuto, kuris lotą siejo su švento akmens „baitilo-stabo“ veido „mazgojimo“ (lot. lōtio – plovimas) veiksmu [65], juolab helėnai savo šventus akmenis – dievų namus tepdavo aliejais, laistydavo vynu, krauju [66]. ‚Lōtio‘ lingvistinės ištakos, neabejotinai, vėl gi, nostratinės. Taigi, galbūt, todėl jos neišsitekusios vien prūsų, kurie puolė Mozūrų kunigaikštį Lottko [67], ribose.

Patį Widowuto vardą yra tikslinga laikyti sudurtiniu ir sieti su jo galėtu valdymu nuo Vidivarijų (gentis Vyslos deltoje) iki Votų (finų gentis Peipaus-Čiudo ež.aplinkoje), o legendinį religinį centrą Rikojotą (Rickoyot) – galbūt, vadų ‚rikių ‚Jotą‘ , saistyti ir su Jotvingių genties vardu.

Neatrodo įminta ir žymiojo Ptolemajo (100-187 po Kr.) paminėtų veltų ir su jais siejamų pilkapių – ‚valatoukų‘, kuriuose palaidoti milžinai – volotai, kiltis [68].

Gali būti, kad ‚veltai‘ yra trumpinys iš ‚Waidtlotten‘ [69], o šie susiję su kriviu ‚kirwaido‘ [70] (nuo Curche) [71] – forma, neatsakingai sulietuvinta į ‚krivaitį‘. Beje, galima sieti legendinę Plinijaus minėtą Thuli su Saremos sala bei estišku ugnies įžodinimu [72], tačiau, galbūt, vertėtų atkreipti dėmesį ir į prūsų kulto tarnus Tulissones – laidojimo apeigų dalyvius [73]? A.Vijūko-Kojelavičiaus minimi geruliai, kurie V a. pabaigoje prašėsi praleidžiami į Tulę, savo kilme yra sietini su Geros upe [74] – Juodosios jūros intaku.

Pietų įtakų kryptį Lietuvos kilčiai liudytų ir A. Vijūko-Kojelavičiaus istorijoje [75] pateiktas legendinis Litalano vardas, jei jį sieti su alanais (populiariu aiškinimu ir Volynės kariais (?)) bei atvykimu ir grįžimu į protėvių žemes), o priešpriešinės krypties – gausūs baltiški radiniai (pvz. lankinės segės lenkta kojele, žieduotos segės) Černiachovo kultūroje greta Juodosios jūros [76].

Verta atkreipti dėmesį, kad garsiajam Katalaunijos mūšyje 451 m. dalyvavę romėnų pusėje liticiani, tyrinėtojų tapatinami su bretonų lokalizacija [77], kovėsi alanų pusėje [78], dalyvaujant (ostr-) rytų gotams [79], todėl pajėgų geografija neleidžia atmesti liticiani – lietuvių pulkų prielaidos, juolab Jordano minimi Goltescytha ir Coldas [80] vardai traktuotini kaip ‚gal-lit-scythia‘ (vadinami lietuviais ir skitais) bei galindai arba Голѧдь .

Baltų daug kontaktuota ne tik su antikos pasauliu gintaro keliais – vien Romos monetų radimviečių Lietuvoje žinoma apie šimtinę, bet ir su pietesnėmis gentimis bei skitais ūkiniame ir kilmingajame lygmenyje.

Kalbinį sąryšį rodo prūsiškas duonos pavadinimas ‚geytys‘ [81], kuris yra sietinas su pietesnės Getų, genties, nusiaubusios ir Olbiją, vardu, savo ruožtu kildintino nuo ukrainiečių ‚rugių‘ – ‘жито’ pirmapradės formos.

Neaiški slaviško lietaus pavadinimo ‘дождь’ kiltis [82] šiame kontekste jį verstų sieti su itin svarbaus žemdirbystėje lietaus sulaukimu (‘дождаться – sulaukti‘, žr. ‘ждать – geisti [83] ) rugiams, kad jų neįveiktų sausros. Slavų mitologijoje Dažbog yra siejamas su saule, tačiau yra ir kitų nuomonių: remiantis baltarusių ornamentika – jis ir lietaus iš saulės prašytojas [84].

Taigi, jei baltuose natūraliai ir dėl fonetinio panašumo su lietumi buvo įsitvirtinęs Leto – derlingumo ir vaisingumo deivės kulto atitikmuo, paliudytas ir sustiprintas krivio lazdos lietose buvimu, tai slavų protėviai šią savo dievybę turėjo įsitvirtinusia dar nuo žemdirbystės atėjimo į jų žemes laikų.

Laukas – ‚lauks‘ lat. yra siejamas ir su lot. ‚‘lucus‘ – šventa giraitė [85], todėl nuo VI-V a.pr.Kr. baltuose naudota lydyminė žemdirbystė su lauko ruošimo apeigomis ir yra sietina arba su dorėnų įtakų ‚Lato‘, arba su romėnų – ‚Latona‘.

Herodotas pateikia ir skitų, kurių dauguma vardų yra iranėniški, valdovų tragediją: Skilo, žuvusio nuo jo brolio Oktamasado rankos, istorijos atpasakojimą. Šio, gal būt, ne tik lingvistinis, bet ir istorinis atitikmuo – Auktumas (prūs. valdžios vyras). Helėniškų radinių (pvz. auksiniai auskarai su liūto atvaizdu) yra aptikta net Kijevo apylinkėse, o šių brolių istorija primena, netgi, skitų valdovų buvojimą helėnų miestuose dar VI a.pr.Kr. [86]. Plačiausius muzikinius ryšius rodo gr. λαλεω – muzikuoti‚ lietuvių velykiniai lalavimai ir estų, suomių ‚laul, laulu‘ – daina.

Aisčių vardo kiltis

Helėnai yra žinomi ir savo kalendoriais. Slavų metų laikų periodizacijoje vasaros sezono (rus. лето…) įžodinimo kiltis mitologiniame kontekste, tikėtinai bus radusis nuo Leto ir Niobės (gr. mit. – dėl nepagarbos paversta vasarą nuo viršukalnės verkiančiu akmeniu) antagonizmo, nusidriekusio iki vaikžudystės, kuris, galbūt, atspindi žiemos triūso į nieką pavertimą atkopus saulelei.

Kodėl įsitvirtinusi tokia duslesnė forma ‚лето‘ – Leto atspindžio atitikmuo, o ne Lados kulto sąlygota forma ‚ледо‘ ar net ‚лaдо‘ yra sudėtinga atsakyti. Tikriausiai, tai sąlygojo pietvakariškesnės Graikijos – etruskų – Romos įtakos iš slavų helėnų genčių paribio, o ne keliavusios iš Mažosios Azijos Mileto kolonistų įsigalėjimo padneprėje metu.

Vasara (lot. aestās), kuri baltų praeityje žinoma ir visų metų Ilgiausios dienos šventimais su Lados… Liethua ir lietaus prašymo derliui su ‚Zolininkei‘ [87] kultu, bus suteikusi pagrindą kitų kraštų tyrinėtojams bei keliautojams (geresnių žemdirbių nei inertiški germanai [88]), baltų gentis, ir Tacitui apie 98 m. vadinti lotyniškai Aestii dėl vasarų garbinimo jų pradžiose net ištisą mėnesį papročio. Tad gan natūralu, kad šio vardo aiškinimo lotyniškos traktuotės neaptiko vėliau keliavęs Ptolemajas, o ir latviai estus tebevadina igauniais.

Taigi, jei helėniškos įtakos bus sąlygoję slavų vasaros laiko įžodinimą (jei ne atvirkščiai), tai romėniškos tiesiogiai įvardino suvoktą kaip gyvybiškai itin svarbų baltų paprotį derliaus laukime.

Išvados

Latgaliai ir latai bei jų vardai yra sietini su Herodoto skitų aprašymuose minimais Paralatais ir Skolotais, o Lietuvos vardas – su helėnų įtakomis gintaro keliu ir valdžios, pasak Brutenio vardo interpretavimo – nuo prytanėjų, su lietų sistema.

Pamaskvės baltų vardas Голѧдь, sietinas su Mileto kolonistų padneprėje įtakų bendruomenės, garbinusios Lado, slinktimis į šiaurę nuo antpuolių. Jų etninės lingvistinės bendrybės, susietos mitologija (keltai, lieta, latai, lado) savo pradines šaknis turi toli nuo baltų kalbų arealo: užliejamoje, lietinamoje bei lydiminėje žemdirbystėje – amžių gilumoje Levante.

Atitinkamai gausiai baltiškai hidronimijai (Latava…) vardus bus davusi mitologema, kuri ir nulėmė genčių ir tautų vardus, bet ne atvirkščiai, kaip buvo teigiama, dažniausiai, iki šiol.

Aisčių vardas tėra lotyniško vasaros, kurios atėjimą visą mėnesį švęsdavo baltai, pavadinimo perkėlimas baltų genčių apibūdinimui, vėliau įsitvirtinęs pas juos pačius.

Šios etnonimų kilties teorijos dar didesniam pagrindimui būtini tiek platesni archeologiniai tyrinėjimai, tiek ir betarpiškų baltų-helėnų leksinių bendrybių, kurių neturi slavai, (pvz. plg. pr. palaipin ir pa-liepti (tik lietuvių ir latvių kalboms bendras žodis) su gr. Λίπττοµαι – siekiu [89] (susižinojimui liepsna [90], kuriai naudota liepos malksna?) ) sąvado sudarymas bei jo chronologizacija – išplitimų lokalizacija.

Nuorodos

[1] Zigmas Zinkevičius. Lietuvos vardas. Kilmė ir formų daryba. V., 2010

[2] Z.Zinkevičius. Lietuvių tautos kilmė. V., 2005, psl.189-1990

[3] Simas Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, V., 2004-2005, I ir II t.

[4] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012

[5] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, 2005, II t. psl. 11-187

[6] Ten pat, 35 psl.

[7]Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. I.t., 118 psl., 265-ta nostratinė šaknis

[8] Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. II.t., 31 psl.

[9] Владислав Маркович Иллич-Свитыч. ОПЫТ СРАВНЕНИЯ НОСТРАТИЧЕСКИХ ЯЗЫКОВ, М. II.t., 32-33 psl.

[10] Rolandas Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.498

[11] Роберт Грейвс. Мифы древней Греции. М., 1992, с. 39

[12] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, LKI, 2004, I t. 36 psl.

[13] Herodotas.Istorija. V. 2012, psl. 202

[14] Р. Грейвс. Мифы древней Греции. М., 1992, с. 39

[15] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, LKI, 2004, I t. 36 -37 psl.

[16] LKŽ, V., 1966, VII t., 9 psl.

[17] Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Kl., 2010, psl.62

[18] Hjalmar Frisk. Griechisches Etymologisches Vörterbuch. Heidelberg, 1960, psl. 117

[19] gr.Ληίτη – viešose vietose aukojimus atliekanti žynė

[20] Marija Gimbutienė. Senoji Europa. V., 1996, psl.179

[21] М.В.Скржинская. Скифия глазами эллинов. Санкт Петербург, 1998, с.11

[22] A.C .Renfrew, Archaeology and Language: The Puzzle of Indo-European Origins, London: Pimlico, 1987

[23] Aleksandra Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. Kn., 1995, psl.161

[24] Teodoras Narbutas. Lietuvių tautos istorija. V., 1998, I t., psl. 115

[25] Ten pat, psl. 128-129

[26] Norbertas Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės. V., 1977, psl.56-57

[27] ten pat, psl 25.

[28] The Oxford handbook of Latino epigraphy. O., 2015. p. 421

[29] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015, 41 psl.

[30] Kazimieras Būga. Rinktiniai raštai, V., 1958, I t.,412 psl.

[31] Aaron Dolgopolsky. Nostratic Dictionary – Third Edition. (2012), psl. 2607.

[32] Julius Pokornyj etimologinis žodynas pateikia pvz. angl. call atitikmenį gal-so- in:

osset. ɣalas `φωνή’, aksl. glasъ, russ. gólosъ`Stimme’, lit. galsas `Widerhall’, anord. kall n. `das Rufen’, wovon kalla `rufen, singen’, ags. callian (engl. call) ds., ahd. kallōn `viel und laut sprechen, schwatzen’, mit –ll– aus -lz-, woneben –ls– in anord. kalls n. `Aufreizung’.

Ob lat. gallus `Hahn’ (erst nachträglich an den Galliernamen angelehntes) vorderas. Lw., ebenso wie gr. κάλλαιον `Hahnenkamm’?, psl. 350-351 https://indo-european.info/pokorny-etymological-dictionary/whnjs.htm

[33] The Middle East.Abstract and index. Volume 21, Part 3 – Page 482

[34] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai, V., 2015, 30 psl.

[35] ten pat, 44 psl.

[36] Dar žr. ‚Gelida‘ –Lukas.Davidas, Prūsijos kronika / Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius./ psl.275

[37] E. Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012, psl.54: V.Sedovas ir šią kultūrą priskiria baltams

[38] А. М. Воронцов. Культурно-хронологические горизонты памятников II–V веков на территории Окско-Донского водораздела, Тула, 2013

[39] Б. А. Шрамко. ВЕЛЬСКОЕ ГОРОДИЩЕ СКИФСКОЙ ЭПОХИ (город Гелон), КИЕВ, НАУКОВА ДУМКА, 1987

[40] Herodotas.Istorija. V. 2012, psl.220

[41] žr. S. Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, V., 2004, psl.37

[42] Jerzy Strelczyk. Užmirštos Eurazijos tautos. V., 2010, 28-29 psl.

[43] Jas abejomis kryptimis šiek tiek mistifikavo Vilniaus garbės pilietis – paminklosaugininkas, archeologas Sigitas Lasavickas. Žr. „Baltų archeologija“, 1995, Nr. 1(4), psl. 8-9.

[44] Žr. lieti – rus. лить kaitą su lenk. lac

[45] Algirdas Patackas. LIETUVA, LIETA, LEITIS Arba ką reiškia žodis „Lietuva“. Naujasis židinys-Aidai 2009 / 7, 245-274 psl.

[46] LKŽ, V., 1966, VII t., psl.437

[47] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.158

[48] ten pat, psl. 159

[49] ten pat, psl. 160

[50] Z.Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija. V., 1984-1994, I-V t.

[51] „… είμήνη Όλβίη πόλι, μακαρίζω έκεΓ, μ έμ νη μ αι Λητο“ (…мир Ольвийскому государству. там, сам я благословен Лето. Žr. Ю.Т. Виноградов ПОЛИТИЧЕСКАЯ ИСТОРИЯ Ольвийского ПОЛИСА VII-I вв. до н.э. историко эпиграфическое исследование. M., 1989, c.78

[52] S.Karaliūnas. Baltų etnonimai.V. 2015, psl.408.

[53] Б.А.Рыбаков. Геродотова скифия. М., 1979, с. 191.

[54] Herodotas. Istorija. V., 2008, 196 psl.

[55] Анфертъев А.Н. Иордан // Свод древнейших письменных известий о славянах (далее СДПИС). Том I (I–VI вв.). Составители Л.А. Гиндин, С.А. Иванов, Г.Г. Литаврин. «Восточная литература» РАН: Москва, 1994. С. 98-160.

[56] V.Kubiyovych, Y.Pasternak, I.Vytanovich, A.Zhukovsky. Internet Encyclopedia of Ukraine

[57] Zygmunt Kubiak. Mitologia Grekov i rzymian. W., 1997, s.253

[58] Страбон. География. Книга 11

[59] G. Beresnevičius. Palemono legendos periferinis turinys: religinė istorinė studija. V., 2003 – 110 psl.

[60] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius.

[61] Valdemaras Šimėnas. Legenda apie Videvutį ir Brutenį. Iš kn. Prūsijos kultūra, V., 1994, psl.18

[62] K.Būga. Rinktiniai raštai, V., 1958, I t.,186 psl.

[63] N.Vėlius. Chtoniškoji lietuvių mitologija. V., 2011, psl. 194

[64] Ten pat, psl.249

[65] T.Narbutas. Lietuvių tautos istorija. V., 1998, I t., psl. 293

[66] A. Veličkienė. Antikos mitologijos žinynas. Kn., 1995, psl.

[67] Simonas Grunau. Prūsijos kronika. /Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė Norbertas Vėlius. II t./, psl.100

[68] S.Karaliūnas. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, 2005, II t. psl. 249

[69] Simonas Grunau. Prūsijos kronika. /Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai. V., 2001. Sudarė N.Vėlius.II t./, psl. 110

[70] ten pat, psl.108

[71] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.96-155

[72] Lennart Meri (1976). Hõbevalge (Silverwhite). Tallinn, Estonia: Eesti Raamat.

[73] R.Kregždys. Baltų mitologemų etimologijos žodynas,V.2012, psl.156

[74] Herodotas. Istorija. V., 2008, psl.208

[75] Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija, Vilnius, 1988, p. 47–54.

[76] Eugenijus Jovaiša. Aisčiai (kilmė). V., 2012, psl. 301

[77] Jordanas. Apie getų kilmę ir žygius. V., 2017, psl.258

[78] ten pat, psl. 271, 283

[79] ten pat, psl. 269

[80] ten pat. psl. 181

[81] Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologinis žodynas, V., 2013, 224 psl.

[82] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.2, с. 521.

[83] М.Фасмер. Этимологический словарь русского языка. М., 1986, т.2, с. 39.

[84] Шилинговский К.В. Созвездие Кола, Перун и русский Хорс-солнце в плену у индоиранских лингвистов // Proceedings of the Academy of DNA Genealogy», vol. 7, No. 3, 2014. C. 556-573.

[85] Algirdas Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990, psl.49

[86] М.В.Скржинская. Скифия глазами эллинов. Санкт Петербург, 1998, с.106-111

[87] N.Vėlius. Chtoniškoji lietuvių mitologija. V., 2011, psl. 194

[88] Tacitus. Dialogus Agricola germania, psl. 328-330

[89] A.Sabaliauskas. Lietuvių kalbos leksika. V., 1990, psl.186

[90] Laurynas Kurila. Signaliniai laužai Lietuvos piliakalniuose? Teorinis aspektas. LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. 2018. T. 44, p. 71–115.