
Meilė svarstoma ir skirstoma įvairiai. Graikų kalbos žinovai teigia, jog šioje kalboje yra bent keturios sąvokos, lietuviškai verčiamos šiuo žodžiu – agape (dvasinė meilė, grindžiama aukščiausiu pasiaukojimo laipsniu), filia (draugystė, grindžiama bendrais interesais ir sentimentais), eros (jausminė ir kūniška aistra), storge (dažniausiai taikoma vėlyvesnei santuokinei meilei, kai aistra jau gali būti išblėsusi, bet išlieka pripratimas ir prisirišimas).
Meilė – bene labiausiai išaukštinta ir kartu – labiausiai pažeminta sąvoka. Dažnas šių laikų vakarietis vartoja tokius žodžius ar žodžių junginius, kaip „mylėtis“, „užsiimti meile“, „daryti meilę“, kalbėdamas apie zoologinį instinktą ir su juo susietus veiksmus, be jokio tauresnio idealo ar net kiek aukštesnio jausmo. Kartu teigiama, kad meilė – aukščiausias galimas santykis, Dievo sinonimas ir pagrindinė savybė, kad ji – aukščiau proto, pareigos, valios. Dėl jos esą galima padaryti bet ką. Ir bet kokia meilė – teisėta, kilni ir gerbtina.
Meilę galima skirstyti ir kitu požiūriu – į sąlyginę ir besąlyginę. Plačiąja prasme bet kokia meilė yra sąlyginė – mylimi šeimos nariai, nes jie – šeimos nariai, draugai, nes jie – draugai, kitaip tariant – kiekviena meilė turi tam tikrų sąlygų arba priežasčių. Bent jau tarp žmonių. Bet žiūrint siauriau ir tiksliau, sąlyginė meilė būna tada, kai mylime asmenį dėl konkrečių jo savybių – charakterio, intelekto, moralės, pastangų, veiksmų ar pasiekimų. Kai mylime sąlygiškai, daugiau ar mažiau sąmoningai pripažįstame, jog asmuo – vertas šios meilės.
Ar pastebėjote, jog dažnam paaugliui šiame gyvenimo etape draugų meilė tampa brangesnė už tėvų ar kitų kraujo giminių meilę? Tai – pirmas protiškai bręstančios asmenybės žingsnis į labiau sąlyginę meilę. Išankstiniai, likimo lemti ryšiai nusileidžia bendriems interesams, bendroms pažiūroms, bendroms vertybėms. Žinoma, kraujo giminių meilė taip pat gali būti sąlyginė – kai savo gimines mylime už tai, kad jie – geri, protingi žmonės, dalijantys gėrį savo šeimai, bendruomenei, tautai ar – išskirtiniais atvejais – visai žmonijai.
Tėvų meilė vaikams dažnai būna besąlyginė, bet tik tam tikru mastu. Juk retam tėvui ar motinai vis vien, koks bus jo vaikas. Jį, paprastai, tikimasi būsiant geru ir protingu žmogumi. Net kol vaikas tėra kūdikis be jokių moralinių ar intelektualinių savybių, ar dar tiktai gemalas įsčiose, tokia meilė gali būti sąlyginė, tiesa – su nuoroda į tolimesnę laiko perspektyvą.
Kai meilė – visiškai besąlyginė, kai pateisiname savo gimines ar draugus, kaip jie besielgtų, tokia meilė kertasi su sveiku protu ir tam tikru mastu – net su dora. Tiesa, kai kurios religijos kalba apie meilę net amoraliems žmonėms, bet ji skiriasi nuo absoliučiai besąlyginės meilės, nes amoralumas iš principo – smerkiamas, toks žmogus – vertinamas, tikimasi jo atsivertimo, taigi – ir tai iš dalies yra sąlyginė meilė tolimesnėje perspektyvoje.
Savo atžvilgiu dažnai tikimės būtent sąlyginės meilės. Mums svarbu, kad kiti pastebėtų ir pripažintų mūsų moralines ir intelektualines savybes, mūsų pastangas ir pasiekimus. Tai – kur kas brangiau, nei tie atvejai, kai esame mylimi tiesiog už tai, kad esame ar kad lemtis lėmė santykius, į kuriuos mūsų indėlis – nulinis arba grįstas kažkuo kitu, nei mūsų pačių savybės. Tik moraliai ar intelektualiai silpni žmonės laukia besąlyginės meilės, meilės bet kokiu atveju, ką besirinktume ir kaip besielgtume.
Šiais laikais meilė dažnai redukuojama į chemiją. Bet prisiminkite savo meilės pradžią antrajai pusei. Ar tikrai traukė vien fizinė išvaizda, kūno kvapas, veido bruožai ar šukuosena? O gal turėjo įtakos pirmas ištartas žodis, pirmoji mintis, požiūris į gyvenimą? Išnykus dvasiniams ryšiams dažna šeima skiriasi, nors fizinės savybės keičiasi kur kas lėčiau. Taigi, dažnas žmogus kitus taip pat myli sąlygiškai, net jei pats apie tai mažai tesusimąsto.
Visiškai besąlyginė meilė tarp žmonių gali būti pagrįsta tik vienu atveju – kai meilės objektas dėl proto atsilikimo ar ligos stokoja galimybių tobulėti moraliai ar intelektualiai. Gal nuskambės žiauriai, bet tokia meilė panaši į meilę šuniukui ar kačiukui. Ne tuo, kad žmogus, vis dėlto, sutvertas pagal Dievo paveikslą, tolygus gyvūnėliui, o pačios meilės pobūdžiu. Tokia meilė vargu, ar gali būti itin reikli. Ji daugiau pasako apie mus, nei apie Kitą. Ji – kilni, bet be verto atsako. Jos vertė – vien mūsų pačių tobulėjimas, be abipusio santykio.
Vienintelis, iš ko galime tikėtis vien besąlyginės meilės, yra Dievas. Jam vargu, ar galime ką nors duoti, ko jis iš tikrųjų stokotų. Vargu, ar galime jį kuo praturtinti. Visi prieš jį esame tiek intelektualinės, tiek moralinės amebos, kurių aukščiausios savybės ir didžiausi pasiekimai tėra, pasak senovės rašytojo, purvini skudurai. Dėl to Dievo meilė mums – besąlyginė, tuo tarpu mūsų meilė jam – sąlyginė. Jį mylime už tai, kad jis – geras ir išmintingas. Jis mus – dėl tos pačios ir kartu – skirtingos priežasties: nes jis – geras ir išmintingas. Ne mes.
Svarbiausia tema (be ironijos). Ji aktuali kiekvienam žmogui, nuo pirmos iki paskutinės dienos. Nepriklausomai nuo lyties, išsilavinimo, nuoširdumo ar uždarumo. Tai gelmės matas. Žmogus, kaip jūra…
Dainų, eilių, romanų, filmų…
Akivaizdu, kad tai – svarbu
Kundrotui amžiaus krizė ? Gal ne : meilė, tėvynė, vertybės, tikėjimas….metama į arsenalą, kai baigiasi šoviniai.
Kaip ten bebūtų: Aš tikiu meile! Meilė man yra myslė. Meilė man yra sąmišis. Kas tai per jėga, iš kur ji – dar nesuprantu. Bet esu tikras: Meilė – esmė.
Puikus tekstas.
Gerai, Skalvi pasitaisei. Meilė daugiau, nei politika. Be meilės žmogus tiktai barškalas. Autorius “čiupinėja” šaknis, ieško priežasčių, to kas vyksta paviršiuje – politikoje.
Politikoje nebuvo, nėra ir negali būti jokios meilės. Kol jūs naiviai meilės ieškosit, apsukrūs niekšai jums virvę ant kaklo ners. Politikas gali vadovautis sąžine (labai retai), asmenine nauda (beveik visada) ir baime (tada gal dirbs kaip pridera). Niekada kitaip nebuvo ir negali būti. Politikas, tai toks žmogus, kurį reikia atidžiai stebėt ir sekt ką jis daro. Visada. Nepatiko? Lauk iš daržo, kol visko nenuedė ir nesukniso.
Kas dėl straipsnio. Jis protingas, bet… Beprasmis. Kiekvienas iš mūsų eis savu keliu ir baigs taip kaip turi baigti. Kiekvienas gaus savo kąsnį gero ir blogo. Nuo to niekas nepabėgs. Man stoiškumas, sąžiningumas ir atsakingumas, kur kas svarbiau nei meilė. Nesvarbu kieno, nesvarbu kodėl, nesvarbu iš kur ta meilė. Yra, gerai, nėra, ką gi, vadinasi nėra. Žmonės labai sureikšmina meilę, bet tai tik vienas iš gerų dalykų.Teko sutikt žmonių, kurie buvo ne itin malonūs, meile irgi niekam nedegė, bet jie buvo dori, sąžiningi žmonės. Dabar labai madinga, ypač vakaruose meilės ieškojimu užsiimti, pamirštant kas yra garbė, dora ir sąžinė, pamirštant ką reiškia turėt stuburą ir valią. Ieškant gyvenime tylaus užutekio, kur viskas gerai ir puiku, kur gyvenimo vėjai nepučia. Užsimerkt, ištirpt palaimoje ir meilėje. O tas viesulas kur siaučiau už tavo burbulo… Nesvarbu. Užsidaryt saugiuose namuose, sodelyje genėt obelis ir nesukt dėl nieko galvos, šiltas šeimos židinys. Kiekvienas apie tai svajoja. Aš žinau tą jausmą. Nenuostabu, kad atsiranda tie, kas tuo jausmu prekiauja. Nenuostabu, kad po lozugais apie meilę, daromi juodžiausi nusikaltimai ir niekšybės. Visiem ieškantiem meilės, siūlau prisimint vieną tokį labai seną posakį, caveat emptor. O palinkėt galiu tik stiprybės, aiškaus proto ir sąžinės.
Sutinku…ji pilna spalvų…., viso gyvenimo procesas…, vandenynas…kosmisas…..
Seniausia dabar moteris japonė jaučiasi laiminga,nors savo vyrą pamatė tik vestuvių dieną.Gyveno,susilaukė penkių vaikų,visko buvo,gyveno,nes aplinka dora ir sąžinininga.O tada ir pagarba ,meilė pamažu užauga?
Visiškai teisingai – ” pamažu užauga”.
Jau greit pražys sodai, bet vaisių žieduose nesimato. Tik po mėnesio pasimatys užuomazgos, o rudeniop…
Tas pats ir su meile. Padorumas, sąžinė, pagarba kitam – tai jos “užuomazgos”.
Meilė nebūtinai kažkas minkšta ir pūkuota. Jai tūkstančiai vardų…
įdomu kada alkas.lt uždraus šitam Juozaičio šmeižikui pas save tuos šūdstraipsnius dėti?
Jis jua visus užkniso su savo šmeižimais, puldinėjimais ir pan. sunkus psichinis ligonis.