Pagal sveikinimo kalbą, sakytą 2018 m. vasario 16 Lietuvos atkūrimo šimtmečio minėjime „Aušra 16“
Didžiavimasis išniekina. Tarkim, turì kokį nors sumanymą, bet, užuot jį įgyvendinęs, imi juo iš anksto girtis. Darbas dar toli gražu nepadarytas, gal nė nepradėtas, o tu jau bandai prisiskirti sau jo vaisius, nori jų sąskaita iš anksto pasidaryti didesnis savo ir kitų akyse. Ir sumanymas tampa išniekintas – praranda spindesį, galią, nebeįkvepia darbui. Nes tu pats sau svarbesnis negu tavo sumanymas ir tenori juo pasinaudoti, išnaudoji jį savo įvaizdžiui išpūsti.
Yra toks išeikvojantis ir kartu bejėgis, neįgalus gyvenimo būdas: viską nedelsiant išnaudoti, iš visko išspausti akimirkos naudą, čia pat pasididinti save, pasididžiuoti kad ir ko sąskaita. Taip viskas, prie ko tik prisilieti, pavirsta niekuo – tampa išniekinta. Panašiai vyksta pinigų infliacija.
Beje, infliacija (iš lotynų inflatio) pažodžiui yra „iš(si)pūtimas“, taigi išorinis regimas didėjimas ir tuo pat metu vidinis tuštėjimas. Muilo burbulas. Taip gyvena vadinamieji vartotojai, vartotojų visuomenė. Tiksliau būtų tarti, išnaudotojų visuomenė, pasipūtusių ir neįgalių, teturinčių vienintelį norą ir tikslą – nedelsiant kuo labiau išsipūsti ir pasididinti, taigi pasididžiuoti kitų atžvilgiu, tam tikslui kuo greičiau išeikvojant viską, kas tik pasitaikys po ranka.
Todėl begalinis noras pasididžiuoti Tėvyne atrodo apgailėtinai. Viskas aplink jau išeikvota, išsunkta, išniekinta, ir štai pasirodo Tėvynė Lietuva, visa tokia šviežia ir sultinga! Belieka paskubėti, nes daug čiulptuvėlių suleista, ilgai netvers nesubliuškusi…
Tokį prieskonį turi visas šitas proginis „pasididžiavimas Lietuva“ su visa jo pompastika, kuri, nori nenori, vėlgi primena prisipompavimą, taigi prisipūtimą, išsipūtimą, pasipūtimą.
Bet yra kitas gyvenimo būdas, kurį galima būtų pavadinti sodininko, arba augintojo. Kai myli ir dirbi, dirbi ir tyli, o darbo vaisiai galiausiai kalba patys už save. Bet net ir tada jais kažkaip visai nė nesinori didžiuotis. Džiaugies – taip, bet didžiuotis nebereikia. Meilės ir mylimo darbo gana, tai savaime atpildas ir laimė.
Šitoks gyvenimo būdas ne išeikvoja ir išniekina, bet įkvepia ir įkrauna, ligi spindesio. Ir tada viskas aplinkui savaime ilgainiui suspindi, ima spindėti. Be jokio didžiavimosi. Priešingai – gali sau glūdėti kamputyje, o viskas spindi! Nes ne tu, ne aš čia svarbiausia, o šitas didis Spindesys, tikroji Šlovė, tylì kaip sprogstantis pumpuras. Kaip didžiausia nuolatinė šventė. Tokia yra tikroji meilė Tėvynei.
***
Meilė sušvinta, ir mylimas darbas išryškėja tada, kai žmogus atpažįsta savo likimą. Tikrasis likimas – tai ne kažkieno primestos ribos tavo laisvei suvaržyti. Tikrasis likimas – tai tavo giliausios Širdies savaiminė apraiška. Tad atpažinti savo likimą reiškia pažinti save. O pažindamas save žmogus išsilaisvina, ir tai vienintelis tikras kelias į laisvę. Todėl atpažintas likimas – tai tikroji Laisvė ir didžiausias Išsipildymas.
Kiekvienas likimas, tiek žmogaus, tiek tautos, turi savo raktą. Kiekvienas likimas yra uždavinys, turintis savą sprendimą. Išsisukinėdamas nuo savo lemties uždavinio, tiek žmogus, tiek tauta, tolydžio silpsta, praranda gyvybines galias, gyvenimo džiaugsmą, pilnatvę ir laisvę.
Atpažinęs savo lemties uždavinį ir atsigręžęs į jį veidu, ėmęs jį už ragų, tiek žmogus, tiek tauta, savaime pradeda atgauti jėgas, gyvenimo džiaugsmą, pilnatvę ir laisvę. Tiesa sakant, imtis savo lemties uždavinio – tai jau dalis jo sprendimo. O viskas, kas daroma jį apeinant, nuo jo išsisukant – perniek. Nes iš tikrųjų lemtis – tai iššūkis ir tikrasis pašaukimas.
Įsivaizduokime, kad mūsų renginys vyksta tamsią naktį miške, ir mums rūpi, kaip geriau apšviesti aikštelę. Vidury liepsnoja laužas, aplinkui smaigstome deglus, o jeigu yra galimybė pasinaudoti technikos pažanga, tai užkuriame degalinius generatorius, išvedžiojame laidus, įžiembiame elektrines lempas… Bet štai ima brėkšti, stoja aušra, ir visa mūsų aikštelė savaime nušvinta, taip, kaip jokios dirbtinės lempos niekuomet neapšvies. Panašiai nušvinta gyvenimas, tiek žmogaus, tiek tautos, kai jame sušvinta dvasios Aušra, atpažinus savo tikrąjį pašaukimą.
Atpažinęs savo likimą žmogus, atpažinusi savo pašaukimą tauta išsprogsta kaip pumpuras pavasarį, pražysta kaip žiedas, ir tikrovėje staiga išaušta tai, ko joje iki šiol tarsi visai nebuvo, ko jokiais išvedžiojimais nebūtų buvę galima įrodyti esant. Šita akių šviesa savaime yra Meilė, šitoje akių šviesoje atpažintas likimas savaime yra aukščiausia Laisvė, o gyvenimo uždavinys ir mylimas darbas, jį sprendžiant, savaime yra didžiausia Laimė ir Pilnatvė.
Lietuva jau ne kartą yra tai patyrusi ir, duok Dieve, dar patirs. Jei neišsižadės savojo likimo, savo tikrojo pašaukimo. Jei nenusigręš nuo savo širdies.
***
Įsivaizduokime: Dievas iš Galaktikos aukštybių dairosi po visatą. Kas, kad vienos žvaigždės šimtą, tūkstantį kartų mažesnės už kitas, kitos šimtą, tūkstantį kartų už jas toliau. Dydžiai ir atstumai čia nieko nereiškia. Dievas užsėjo šitą dirvą savo sėkla ir žiūri, kaip dygsta Jo pasėlis. Tyku tyku, kiek akys užmato… Tik staiga lauko pakrašty vienas grumstelis lyg krustelėjo. Nagi! Nagi!? Ech, ne, pasirodė…
Pala pala, o gal vis dėlto? Nagi! Nagi!! Nagi!!!
Nenulenk galvos, nelink į šalį! Aukštyn! Aš čia, su tavimi, tiesiai virš tavęs! Aš laukiu tavęs!
Nenulenk galvos, mano Tėvyne!
Tai pati gražiausia kalba pasakyta Lietuvos atkūrimo šimtmečio minėjimo proga!
Apsoliut
Tikrai taip.
Meilė sušvinta, ir mylimas darbas išryškėja tada, kai žmogus atpažįsta savo likimą. Tikrasis likimas – tai ne kažkieno primestos ribos tavo laisvei suvaržyti. Tikrasis likimas – tai tavo giliausios Širdies savaiminė apraiška. Tad atpažinti savo likimą reiškia pažinti save. O pažindamas save žmogus išsilaisvina, ir tai vienintelis tikras kelias į laisvę. Todėl atpažintas likimas – tai tikroji Laisvė ir didžiausias Išsipildymas.
Gražiai išsakyti žodžiai. O kas ta tikroji Laisvė? Ją išsikovojome 1990-taisiais . Keletą metelių Laisvėje pagyvenome ir kuo tapome? Išdarkytos ekonomikos, nuskurdintos ir išvaikytos tautos kraštu, valdomu savanaudžių, plėšikautojų, net teisėsaugą pasiglemžusių savo tikslams , kraštu. Policininkas Skvernelis jau baigia supolicininti visą Vyriausybę, ir rengiasi įvesti policininkišką valdymą visoje Lietuvoje.
Per visus tūkstančius metų mūsų aisčių palikuonių tautoje gyvavo SAVASIS TIKĖJIMAS SU DIDELIU TINKLU DVASININKŲ- KRIVIŲ, VAIDILŲ IR VAIDILUČIŲ, kurie , vykdydami Tvėrėjo – Dievo valią, mokė tautą meilės ir pagarbos Dievui, artimam, savajai Žemei – Motinai maitintojai, meilę Visatai, kurios dalelėmis esame. Mūsų šventikai ne tik vienijo maldai ir dvasingumui, dorovei ir sąžiningumui, bet ir darnos ir susiklausymo ŠEIMOSE, GIMINĖSE IR VISOJE TAUTOJE. Mes kažkaip pamiršame, ir nekeliame sau klausimo, o kas mokė mūsų protėvius krašti apsaugos, karinių veiksmų: gi priešai, kaip germanų riteriai, rodos, buvo geriausiai ginkluotais visoje Europoje, o mes nuo jų gynėmės ir gana sėkmigniausiai iš visų tautų. Germanų su Vatikano kryžiais geriausiai ginkluoti riteriai jau buvo pavergę visą Vakarų ir vidurio Europą, o iš piet – ryčių per slavų žemes pergalingai žengė kita Vatikano atskala- Provoslavų krikštytojai su milijoninėmis žudynėmis, nė kiek nenusileidžiančiomis germanų – krikštytojų žudynėms… O Lietuvos Karalsytė vis laikėsi tartum galingiausioji Ola. Išsilaikė daugiau 1000 -čio metų. Ir kieno dėka? Taip , mielieji Alkiečiai- romuviečiai ir pagonys, mūsų tautinio tikėjimo nešėjų ir tautos mokytojų dvasios ganytojų, mūsų tautiečių mokytojų pastangomis. Iš niekur neatsirado nei mūsų galingieji žvalgai, nei mūsų galingieji kariai, nei mūsų išmintiengieji karvedžiai. Galvojate, kad mūsų Kriviai ir Vaidlos nežinojo, kokiomis galiomis ir kokiais žiaurumais į kaimynines tautas atėjo Vatikano ir germanų ordino krikštytojai? Ar Jūs tikite, kad mūsų Kriviams nerūpėjo mūsų tautos LAISVĖS- LAISVO LIKIMO IŠSAUGOJIMAS? Jiem rūpėjo pirmiausiai Lietuvių tautos ir visų tarminių bendrijų išsaugojimas, o drauge ir pačių savęs IŠSAUGOJIMAS. Ir kaip matome, nuo Jogailos laikų Katoliksų religijos įvedimo Lietuvos Didžiojoje KARALYSTJĖJE ( Lenkija buvo vandalų kunigaikštystė) , nuo to meto, kai į Lietuvą buvo BE KOVOS , bet NE BE TAUTINIO – DVASINIO – PAPSIPRIEŠINIMO UŽPLŪDAI ŠIMTAI TŪKSTANČIŲ VANDALŲ LENKŲ, VATIKANO PALAIMINTŲ KRIKŠTYTOKŲ, išskerdusių šimtus tūkstančių mūsų Krivių, Vaidilų ir Vaidilučių, žiauriausiai tiesiog išskerdusių milijonus mūsų, nenorėjusių prievarta peršamą naująjį – svetimą žydų sukurtą ŽYDIŠKĄ tikėjimą KITŲ TAUTŲ PAVERGIMUI IR IŠNAUDOJIMUI . Nuo to laiko – 1386 metų Lietuvių tauta praradusi ir savo tikėjimą, ir savo brangiuosius dvasios ganytojus ir dorovės ir saviginos mokytojus, 650- tams metų prarado ir viltį į SAVAJĄ LAIMĘ, SAVAJĄ ATEITĮ. Judėjai užvalė pasaulį, Judėjai darko pasaulį, dėl SAVĘS ĮTVIRTINIMO, visas kitas tautas padarant sugyvulėjusiais – vergais – GOJAIS. Deivas – Tvėrėjas sutvėrė milijonus- milijardus vienataučių žmonių, ir jiems paskyręs žemės, įsakė gyventi ir daugintis, tobulėti , SAVO PAVYZDŽIU. IEŠKOKITE DIEVO – TVĖRĖJO SAVYJE ir radęs Jo dorąsias savybes, puoselėkite jas, kad kuo daugiau būtumėte panašiais į Tvėrėjo Dorovę ir Gėrybę. Dievas sutvėrė milijonus vienarūšių gyvūnų ir gyvulių, ir Jo Didybė ir Išmintis nedavė valios tiems gyvūnams maišytis : liūtams daugintis su krokodilais, arba Bezdžionėms – su rykliais… Visi gyvena ten, kur Tvėrėjas paskyrė jų gyvenimams tinkamas žemes ir klimatą. Ar matėte krokodilą, gyvenantį Šiaurės ledjūryje? Arba Šiaurinį ruonį- Afrikos smėlio dykumose, džiunglėse? Jie bematant nugaištų. O štai žmonėms- tobuliausioms Tvėrėjo būtybėms judėjai sukurė GLOBALIZAVIMO – tautų išvietinimo ir sunaikinimo programas, tautinių valstybių sunaikinimo programas, kad galėtų susikurti beveidžių- pilkamasių vergų – gojų bendriją, dėl savo LAIMĖS, LAISVĖS IR NUOSTABIAUSIOJO JUDĖJIŠKAI DANGIŠKO LIKIMO. Taip, mes kiekvienas gauname Tvėrėjo skirtą LIKIMĄ, KIEKVIENA TAUTA GAUNA SAVO LIKIMĄ. tačiau pasaulyje, tik viena- vienintekė ŽYDŲ TAUTA SU SAVO RABINAIS – TAUTOS GLOBOTOJAIS IR MOKYTOJAIS, PER 5000 METŲ IŠLIKO IŠMOKSLINTA IR PROTINGIAUSIA tarp visų tautų, sugebėjusi NIEKADA NEDIRBTI SUNKIŲ DARBŲ, KARIAUTI SVETIMOMIS RANKOMIS IR AUKOMIS, NUODAIS IR APNUODYTU MAISTU, VALDYTI PASAULĮ PINIGAIS , NEPADENGTAIS AUKSU. Judėjų rabinų – dvasinių ir visapusiškų mokytojų pagalba. žydų tauta tapo išmintingiausia – SAVOJO LIKIMO KŪRĖJA. Tad , noriu paklausti mūsų Alko skaitytojų: AR NEGALVOJATE, KAD TAUTIŠKUMO PAGRINDU YRA NE TIK MUMS TVĖRĖJO DOVANOTĄ LIETUVIŲ KALBA , BET IR PRIGIMTINĖ TAUTINĖ RELIGIJA- TIKĖJIMAS , PUOSĖLĖJAMAS SAVŲJŲ DVASININKŲ – KRIVIŲ IR VAIDILUČIŲ, BESIRŪPINANČIŲ MŪSŲ TAUTOS LIKIMU IR TAUTOS VEDIMU TO DIDŽIOJO LIKIMO KELIU. Nebeturime tikrųjų Krivių ir Vaidlučių, sumenkėjo ir mūsų TAUTIŠKUMAS – MEILĖ TĖVYNEI IR SAVOSIOMS ŠEIMOMS, SENELIAMS IR PROSENELIAMS, SAVAJAI TAUTAI, SAVAJAI ŽEMEI. Nebeturime ir , liūdniausia, kad nebesirūpiname Jų atranka, auginimu, mokymu ir rengimu TAUTOS LIKIMO IŠSAUGOJIMUI, GALINGOSIOS LIETUVOS KARALYSTĖS ATKŪRIMUI. Ne Indijoje ar Ceilone, ar Inkų šalyse reikia blaškyti savo LIKIMO ENERGIJĄ, o tą LIKIMO ENERGIJĄ BŪTINA KURTI SAVOJOJE TAUTOJE IR SAVOJOJE ŽEMĖJE , kad IŠLIKTUME.
Čia pat Lietuvos Karalystės 1009 metinės – 6537 metinės nuo pasaulio sutvėrimo, pagal Pirmąjį Lietuvos DK Statutą, išleistą 1529 metais Vilniuje. Ar ir vėl mes, ALKIEČIAI, ROMUVIAI, PAGONYS, – SAKYČIAU IŠTIKIMIAUSI LIETUVIAI, paklusime tautos išsigimėliams, kurie nuo 2009 metų vos kelis metus pašventę Lietuvos 1000 metį , bumblui užteršus akis, ėmė ir minkštakūniškai atsisakė gražaus ir garbaus mūsų tūkstantmečio, surasto ir atkurto iš įtikinamiausio 1000mečio paminklo – Pažaislio vienuolyno, Vatikano archyvų ir Kvedlinburgo rūsiuose saugotų dokumentų, pradėtų tyrinėti net nuo 1560 metų – 7068 LDK metų , Lietuvos Karalystės Vyriausiojo Kanclerio Paco laikų ir ligi 2009 metų ištirtų archyvinių įrodymų.
Pagaliau, ir dar vienas kreipinys į mūsų TIKRUOSIUS PATRIOTUS – ALKIEČIUS IR ROMUVIUS, PAGONIS – KODĖL MES – LIETUVIAI NESIDIDŽIUOJAME SAVO 7526 METAIS NUO PASAULIO SUTVĖRIMO? Šiuo kalendoriumi mūsų tauta naudojosi ligi 1386 ir net ligi 1700 metų. SVARBU PAŽYMĖTI, KAD nė vienas Lietuvos Karalius to mūsų kalendoriaus neatšaukė ligi šių dienų. Ir tik vienintelis Rusijos imperatorius Petras Pirmasis – LIETUVOS KARALYSTĖS OLUPANTAS – 1700 metais , kai Lietuvoje ėjo 7208 metai , užkariavęs LDK , visoje Rusijoje atšaukdamas senąjį kalendorių, atšaukė ir mūsų TAUTINĮ- VALSTYBINĮ KALENDORIŲ, įvesdamas Vatikaniškąjį Šventosios Romos katalikų bažnyčios imperijos kalendorių.
SAVOJO LIKIMO KALVIAI, TAUTIEČIAI, prisijungdamas prie Krivio Dainiaus Rožausko kvietimo, kreipiuosi ir aš į Jus visus: MŪSŲ AISČIAMS – LIETUVIŲ TAUTAI LIKIMĄ DOVANOJO TVĖRĖJAS GYVENTI IR TOBULĖTI SASVOJOJE LIETUVOS ŽEMĖJE. LAIKE MES IŠBANDOME SAVO LIKIMĄ. TAČIAU AISČIAI ILGUS TŪKSTANMEČIUS IŠSAUGOJO SAVO PATIRTĮ IR ATMINTĮ, TAD IR MES- AISČIŲ PALIKUONYS, TĘSKIME PROTĖVIŲ GERĄJĄ PATIRTĮ SAUGOJANT TAUTĄ, KALBĄ, DVASINGUMĄ, IR VISUS . LABAI MENKAI IŠLIKUSIUS FAKTUS. MOKYKIME SAVUOSIUS AISČIUKUS- LITUVIUKUS MYLĖTI IR GERBTI SAVE, SAVĄJĮ PALIKIMĄ, PUOSELĖTI , KAD PALIKTUME ATEITIES KAROMS. MES PATYS SAVOJO IR SAVOSIOS LIETUVIŲ TAUTOS LIKIMO KALVIAI. VIENYKIMĖS IR DRAUGE GELBĖKIMĖS NUO NAIKINTOJŲ. NEBŪKIME SAVIŽUDŽIAIS. NES JAU ESAME PRIE IŠNYKIMO RIBOS.
Aisti, kas galėtų būti m_ū_s_ų vadas, kad išvengti išnykimo. Kas galėtų būti mūsų prezidentu? Rinkimai po metų, o Lietuvos griovėjai jau bruka mums kenkėjus (milicininką Skvernelį, milicininką Matijošaitį, … )
Rolandas Paulauskas !!!
L. keista, kai Dainius Razauskas smerkia ir niekina žmones, pavadindamas “vartotojais, vartotojų visuomene”.
Dainiau, smerkti žmones kurie:
v_a_r_t_o_j_a maistą, kad t_u_r_ė_t_i gyvybę;
v_a_r_t_o_j_a kitokius gamtos išteklius, kad t_u_r_ė_t_i aprangą apavą, važiavimo susisiekimo priemonę (auto), namą, ryšio priemonę (mobiliaką), darbo priemonę – geležinę ranką (robotą).
Dainiau, kodėl moralizuodamas burbi žmonėms, kurie nori g_y_v_e_n_t_i kaip žmonės?
Deja… pajėgos ne jungtinės ir tikrai ne lietuviškos…
“Vartoja… kad turėtų… ir gyventų kaip žmonės”… taip SAVE VIRŠ VIS(K)O ( pirmiausia – gamtos ) įsivaizduoja vakarų monoteistai. KOL SUSIVARTOS
Kokios gilios ir švarios mintys. Tie rėkiantys nesupras ką pasakė mūsų mąstytojas. Jie neskaito ir šio puikaus puslapio.
O gal? Gal ir tauta , kaip tas pumpuras pavasarį susprogs?
Taip norisi tikėti tėvyne Lietuva…
Visada laukiame Vaidilos iš Dievo garbingų žodžių.
Ačiū
Ačiū!
Nu graziai, tikrai graziai ir prasmingai… Aciu ir sekmes
Dera pripažinti (japonai tai jau padarė), kad visi indoeuropiečiai yra “tarmiškai” kalbantys mūsų vaikai. Mes – medžio kamienas, o jie yra šakos, lapai, lapeliai. Noras kuriai nors šakai užimti kamieno viršūnės vietą, o ne užstoti ją nuo vėjo, veda į jų pačių pražūtį.
Esame civilizuoti tarp civilizuotų ryklių. Susitvarkome ir susitvarkysime, nes esame indoeuropiečių tėvai. Ir diržo, jeigu kas, galime griebtis. Kokį prezidentą (prezidentę) išrinksime, tai tokio duotam momentui ir reikės. Kamieną saugo NATO karinės pajėgos, dorą saugo gamtonys + bažnyčia (75 proc. visų tikinčiųjų yra katalikai), nuo kenkėjų saugo vyriausybė, ką vyriausybei reikia daryti – stuksena seimo opozicija, o kaip ką reikia daryti – žino Seimo pozicija. O kitiems reikia žinoti, kad, jeigu nulaušite medžio viršūnę, – pasaulis tik pablogės.
Būtų įdomu sužinoti, kada ir kaip japonai mus pripažino IDE tėvais?
Girdėjau kalbą gyvai, tačiau ryškiai pamenu tik tą momentą apie Dievą, žvelgintį iš Dangaus aukštybių, gal krustels kur dygdama jo pasėta sėkla. Ir toji, kur patyliukais bando stiebtis aukštyn, tai Lietuva. Dabar skaitant viskas dar aiškiau susidėliojo. Ačiū.
Vasioniui: 2016 m. spalio mėn. per LTV ir kitų kanalų žinias buvo parodyta, kaip japonai, sudėję visų IDE kalbų garsus ir pašalinę triukšmą, gavo “kardiogramą”, kur girdėjosi aiškūs garsai, skiemenys ir net žodžiai (pvz.”trys”). Buvo parodyta tik ištrauka iš viso didelio darbo ir pakomentuota, kad “japonų mokslininkai, sudėję žodžių garsus, padarę išvadą, kad visų indoeuropiečių kalbų prokalbė prieš 9 – 10 tūkstančių metų buvo lietuvių kalba”.
Manyčiau, jog baltistai, užsakę tyrimų medžiagą Japonijos ambasadoje, turėtų ją išstudijuoti ir paskleisti žinią visame pasaulyje.
8-9 ….ar ne per menku atstu …matas šis? Tikėtina ženkliai gelmingiau praeities posluoksny (virš 15-os).
Ne…ne… mes tai jau tikrai japonų tyrimo medžiagos nei domėsimės, nei garsinsime, nes jūs tapys suprantate, Kam tai nepatiks. ŠA… ir, kad žemiau už plintusą.
Galiu pasakyti tik AČIŪ. Linkiu straipsnio autoriui sveikatos ir tvirtybės. Ir mums visiems pagaliau suvokti esmę ir,atsikračius gėdingo atsargumo ir baimės, veikti. Ir patys gražiausi žodžiai be darbų ilgainiui taps beverčiai…
Vilniaus forumas.
Dėl nacionalinės manifestacijos „Už Kovo 11-osios Respublikos idealus“
vilniausforumas.lt/2018/03/vilniaus-forumas-del-nacionalines.html
Gal vėl iš visos Lietuvos susirinkti taip, kaip rinkomės Seimo ir Bokšto ginti, įkvėps šis „didingas opusas” (eilutė iš dainos: „Diadia Vova, my s toboj!”) –
euvsdisinfo.eu/we-will-return-alaska/
(teksto viduryje rasit vaikų choro įrašą – stebėkite vaikų akis!)
Patiko… Tikra.
Susidomėjau autoriumi. Pažiūrėjau į – “susiję straipsniai”. Paspaudžiau straipsnį ” Kur yra Dievas” Ilgas ir komentarų – 115. Viso neperskaičiau, neturiu tiek laiko… Bet kai ką supratau. Atsakius į ano straipsnio klausimą, aiškiau pasidarys ir dėl Lietuvos likimo.
Dievas yra visur. Kiekviename materijos atome ir už jos ribų. Tai kiekvieno žmogaus tikrasis AŠ. Visi paklydimai iš tapatini mosi su kūnu – protu (netikruoju aš). Netikrųjų aš daug – Daugis. O tikrasis tik vienas – Vienis.
Vienybė telydi…
Bet juk tuo, kas kasdien vyksta, to ir siekiama – kad netektume vilties, kad nuolankiai nulenktume galvas ir netrukdytume…
Įsivaizduoju, jog šiemet mirtingumas stipriai šoktelės – žmonės neatlaiko tokios lavinos kasdien iš Seimo bei vyriausybės sklindančių žinių, kurios reiškia tik vieną – IŠDAVYSTĘ PO IŠDAVYSTĖS… To, kam rūpi jo Tėvynės likimas, širdis tokių dalykų ilgai neatlaiko.
Mūsų Tėvynė, Dainiau, niekada nenulenkė galvos. Ką reiškia jau vien beveik dešimt metų karo su sovietais, kurį pagaliau laimėjome Sausio 13-ją…