Nepaisant konstitucinės valstybės ir bažnyčios atskirties, katalikų bendruomenės vyskupai vis dar bando sugrąžinti viduramžių krikščioniškai konservatyvią moralę koreguodami įstatymus ir teikdami pasiūlymus Seime.
Krikščioniško kulto ypatumai
Autoritariškas, diktatoriškas vienos tiesos, idealo – alegoriškai kalbant vieno dievo išaukštinimas apibrėžiamas monoteizmu. Išpuikęs ir save pervertindamas jis keliauja po žemę skelbdamasis, jog žino visus atsakymus ir išgelbėsiąs žmoniją ar tautą nuo prapulties.
Visi su juo nesutinkantys, jo nuomone nesidomintys ir prieštaraujantys, nepriklausomai nuo argumentų, priskiriami blogio jėgoms, tapatinamoms su mitopoetine „tamsa“. Vieno tikrojo dievo kultas ne tik gerais pažadais, dovanėlėmis ar kalaviju išsikovoja vietą pasaulyje, bet ir pasireiškia, kaip archetipas kuriantis mūsų sąmonę visose pasaulio kultūrose, bei kiekviename iš mūsų. Net žlugę Europos totalitarizmai, utopijos – fašizmas/nacizmas ir komunizmas kilę iš to paties vienintelio ir tikrojo dievo pirmavaizdžio. Polinkis dominuoti sutrypiant konkurentus bet kokiais būdais, save laikyti geresniu, aukštesniu, kilnesnės rasės – monoteistiškas.
Krikščioniškos moralės ypatumai
Moralė tik viena. Vienintelis ir tikrasis dievas kurdamas savo kultą mėgsta daug moralizuoti jam ne visada suprantamus reiškinius. Jo moralė kažkodėl turėtų būti taikoma ne tik kulto pasekėjams (kurie tokiais ne visada tampa savo noru), bet ir visiems sekuliarios valstybės piliečiams. Beje, dažniausiai krikščioniškoji moralė pateikiama kaip vienintelė dorovės alternatyva, o pati krikščionybė – vienintelė Europos kultūros ar etnokultūros alternatyva.
Kaltė. Nusigręžę nuo kulto, ar nepaklusę vienintelio tikrojo dievo prisakymams mes privalome jausti kaltę. Vyskupai seime teigia, jog vaikai kilę iš stiprių embrionų jausią kaltę dėl žuvusių prastų embrionų, kaip ir išgyvenę Vietnamo kariai. Mūsų palikuonys turėsią būti mažučiai ir silpnučiai, tokie parankiausi tikrajam kultui. Tačiau tai menkniekis, todėl, kad tik pradėję pažinti savo kūną (ar šiaip ką pažinti) ir po pirmojo meilės akto šie žmonės vėl turės pasijusti kalti bei daug atgailauti vieninteliam dievui. Ir taip kiekvieną kartą. Viduramžiais berniukai po sapnų su poliucijomis būdavo labai prasikaltę ir versti atgailauti bei melstis, o moterys sapnavusios erotinius sapnus – raganos santykiaujančios su tamsos demonais – jos taip pat kaltos ir net degintinos ant laužų. Tačiau paatgailavęs ir išpažinęs kaltes vieninteliam tikrajam dievui (ne būtinai tiems, kuriems prasikaltai) – būsi išganytas.
Krikščioniškoji meilė. Meilės moralę ir gyvybę skatinantis kultas aukština senmergišką/senbernišką nekaltybę iki vestuvių, ką jau ten kalbėti apie atgailavimų vertą pasileidimą: meilės ieškojimą išbandant daugiau nei vieną būsimų mylimųjų. Vaikai nieko negali žinoti apie meilę (lytinis švietimas – blogis), lai patys viską išsiaiškina, tačiau jie ir vėl kalti, kuomet nežinojimą bando kompensuoti būdami dvylikos. Vienintelė tikroji meilės moralė, pasak sociologo Mišelio Fuko (Michel Foucault), draudžia bet kokias seksualumo ugdymo priemones: erotikos ar neįprastas kūniškos meilės apraiškas kultūroje – dėl to viduramžių Europoje sunyksta meilės menas, jis dar šiek tiek amoraliai reiškiasi tik pagoniškoje žemdirbių gyvensenoje ir liaudies mene, tačiau krikščioniškasis diskursas pagimdo meilės mokslą apibrėžinėjantį draustinus dalykus meilėje ir šėtoniškus nukrypimus. Pagoniškoji antikinė dietetika [1] skatino atsižvelgiant į gamtos ciklus reguliuoti lytinių malonumų kiekį. Krikščioniškoji dietetika atsižvelgdama į liturginių metų ciklus reguliavo lytinių malonumų draudimo kiekį. Galų gale tikroji meilė susiveda į atgailavimą tikrajam ir vieninteliam dievui, o rituališkai reiškiasi sadomazochistiniu pėrimusi rimbais viduramžių vakarų Europoje ar šiuolaikiniuose Filipinuose, bei šliaužiojimu reumatuotais keliais Kalvarijose. Vardan meilės ir gyvybės reikia daug kentėti.
Kančia. Visas gyvenimas yra nepakeliama kančia, nes tu turi tik du pasirinkimus: kopti į dangų prisilaikydamas vienintelės tikrosios moralės paliepimų, arba degsi pragare. Taigi užuot gyvenęs įvairialypį gyvenimą, savo noru ir valia pasirinkęs savo laimę, daug pamatęs, išbandęs ir pakeitęs daug sielos pavidalų esi priverstas kentėti ir apsiriboti viena vaga: pragaras – rojus. Gyvenimas – kryžius, kurį reikia nešti su kančiomis ir kraujais, kitokių būdų nėra. Kančią galima paįvairinti kankinių (kartais šiek tiek kriminalinių) mirusių už vienintelę tikrąją moralę kultu.
Šeima. Pagal krikščioniškąją moralę – santuoka iki mirties. Sutuoktiniai – vienas kito nuosavybė pakirptais sparnais tikrojo dievo akivaizdoje. Net jeigu tėtukas muša mamytę, jei ši nesuplovė indų. Mamai dera gimdyti vaikus ir suktis apie puodus. Dažnai šeimos ir baigiasi mirtimis – vaikai randa namie kirviais užsikapojusius tėvus. Vienišų tėvų šeimos – už moralės ribų, tai ne šeimos. Ką ten jau bekalbėti apie žmonės, kuriems gamta ar aplinka nedavė galimybių kurti šeimų atitinkančių krikščioniškąjį modelį.
Natūralumas. Krikščioniškoji moralė autoritariškai aukština natūralumą ignoruodama žmogaus prigimtį ir gebėjimus patobulinti pasaulį. Seniau moksliniai žmogaus išsišokimai baigdavosi inkvizicija, akių išbadymu, kaip Galileo Galilėjui ar pagoniškosios Aleksandrijos bibliotekos suniokojimu. Pasak vyskupų, įstatymas draudžiantis lytinių ląstelių donorystę ir embrionų šaldymą yra mažesnis blogis ir mažesnė žala vienintelei tikrajai moralei. „Silpnųjų“, t.y. nevaisingųjų, vaikų negalinčių susilaukti šeimų galimybė turėti palikuonis manipuliuojant mokslu (jo ištirtu gyvybės vystymosi procesu) prilyginama genocidui, kitaip tariant dauginimasis yra genocidas.
[1] Gyvensenos menas
kaip sakoma šaukštas deguto medaus statinę pagadina. taip ir šis autoriaus straipsnis. tarp tiesios ir teisingai išsakytos kritikos autorius įpina savo įsivaizduojamus ir šiuolaikinių bedvasių materialistų sugalvotus (stereotipinius) teiginius ir pateikia visą mišinį kaip vieną neginčijamą tiesą. puikus pavyzdys kaip gimsta propaganda ir demagogija.
religijų yra daug, kai kurios iš jų turi gerai organizuotą hierarchinę valdymo struktūrą, kuri siekia įtakos, valdžios ir tiesos monopolio. taip mes su tokia prievarta nesutinkame. bet pažvelgus giliau ir iš esmės suprantame, kad moralės ir doros supratimas visgi yra vienas ir vienintelis visose tautose (bent jau toje teritorijoje kur gyvena/gyveno indoeuropiečių kilmės žmonės). taigi kritikuojant išgverusią hierarchinę struktūrą ir jos veiksmus negalime paneigti doros, moralės ir siektinų idealų nepavaldumo laikui. pliuralizmas yra vien savo ego tenkinančių žmonių ideologija, sukurta norint pasiteisinti prieš savo sąžinę (jei jos nors kiek yra) už visuotinių sugyvenimo dėsnių laužymą.
trumpai tariant negražu yra manipuliuoti žmonių nuomone suplakant tiesą ir netiesą, bei pateikiant kaip “pažangią, mokslinę, šiuolaikinę ir išlaisvinusią iš stereotipų” išvadą.
už demagogiją stiprus 8. o viso kito nesinori net vertinti.
“Išpuikęs ir save pervertindamas jis keliauja po žemę skelbdamasis, jog žino visus atsakymus ir išgelbėsiąs žmoniją ar tautą nuo prapulties.
Visi su juo nesutinkantys, jo nuomone nesidomintys ir prieštaraujantys, nepriklausomai nuo argumentų, priskiriami blogio jėgoms, tapatinamoms su mitopoetine “tamsa”.”
Tu čia, Lukšai, apie save ? 😀
Puikus straipsnis, galėtumėt pasiūlyti Delfi”iui. Sveikinimai Alkui!
O kodėl Natūralumas blogai? Juk natūra – tai gamta. Šito tai aš Vytautai nesuprantu.
Žmogaus galimybė naudoti savo smegenis irgi natūrali, taigi visi būdai žmogui pagerinti savo gyvenimo kokybę irgi natūralūs: “Krikščioniškoji moralė autoritariškai aukština natūralumą ignoruodama žmogaus prigimtį ir gebėjimus patobulinti pasaulį.”
Jūs klystate, krikščionybė atsispiria būtent nuo žmogaus prigimties. Visi, kas dirba jos iškraipymui (pvz, lyties keitimui), ją ignoruoja.
Apskritai, daug neišmanymo straipsnyje.
Man nepatiko šitas straipsnis, nors tikrai nelaikau savęs bažnyčios tarnaite.
Tai blogas ir net deminiškas straipsnis. Toks manipuliatoriškai gudrus.
Pagonys buvo (ir tie tikrieji, tikiu, tebėra) už monogamiją, mylinčiųjų ištikimybę ir tikrai žinau – prieš negimusios gyvybės žudymą. Antraip jie – jokie pagonys.
Prieš negimusių žudymą ir už santuokinę ištikimybę beigi už tai, kad žmogaus teisė apsispręsti, kam skirti svao galingą kuriančiąją lytinę energiją — Tėvynei, darbui, šeimai ar Dievui – yra visos pagarbos vertos pasaulio religijos: induizmas, budizmas, daosizmas, musulmonybė, kitos.
Dorumas ir pagarba gyvybei – pirminis etinis tikrų religijų rodiklis.
Taigi nevarinėkite čia savo masoniškai-demoniškų-gudžiųjų-manipuliatoriškų teorijų ir nespekuliuokit pagonybės vardu, neterškit jo. O gal, pons Lukšai, esi kokių masonų infiltruotas?…
Reto kvailumo, paaugliškas straipsnis. Hau, aš viską pasakiau.
Agne1615, čia buvo kalbama apie autoritarinės moralės ypatumus, o ne apskritai apie universalų dorumą. Dorovės supratimas skirtingose pasaulio religijose skirtingas.
Negimusią gyvybę išskirtiniais gyvenimo atvejais deja tenka paaukoti sąmoningos gimdančios gyvybės labui.
O taip, straipsnistikrai demoniškas, juk jis kritikuoja vienintelę tikrąją moralę.
Jokios “pagonybės apskritai” niekur nėra ir nebuvo, ir žinoma tokia “pagonybė” nieko bendra su Lietuva neturi, bet suklaidinti vieną kitą gali, juk “mes lietuviai – pagonys” – žino kiekvienas vaikėzas. Gerai, kad Alko tikslai ne tokie: https://alkas.lt/apie/
Kai turėsite humoro skyrelį, dėkite į jį šito pono pasisakymus. Kitąsyk lauksiu išvedžiojimų apie tai, kokiai moralei arba amoralumui (liberaliam, ateistiniui, poligaminiui, etnofuturistiniui?..) valstybė turėtų būti įsipareigojus ar neįsipareigojus, ir kokiomis daugialypėmis ir viena kitai prieštaraujančiomis moralinėmis nuostatomis vadovavosi viduramžių pagoniškos žemdirbių bendruomenės (gal vertėtų rašyti “įsivaizduojamos bendruomenės”, Lukšo vaizduotės dionisiškosios projekcijos).
Stebiuosi, kad alkas skelbia tokius niekalus.
O ką, negalima kritikuoti “vienintelės ir tikrosios moralės”?
Gerbiama Inga, redakcijos nuomonė ne visada sutampa su straipsnio autorių nuomone. Gerai būtų, kad kiltų diskusija ir atsirastų kitų nuomonių. Nes jei mes neskelbsime, tai nuomonės nuo to nesikeis. O jei skelbsime įvairias, tai manau bus apie ką žmonėms pagalvoti ir apsispręsti kurią nuomonę palaikyti.
Gerb Vytautai Luksai, str. labai patiko, nes labai gerai sukoncentruoti teiginiai apie krikscionybes iskrypimus. Nesu krikscionis tikrai, bet mano intelektas nesurisha jusu str. ir jo pavadinimo??? PS tas mazas filmukas apie filipinieciu fanatizma idomus tuo kad pas tuos “jogus” ne lasas kraujo neprasisunke – reiskia jie tai jau ne be pirma karta daro 🙂
Na, kai kurie bažnyčios moraliniai marazmatikai iškelia požiūrius arba vertybes, kurie tikrai nepaskatina populiacijos gausėjimo (pvz. gėdos ar kaltės jausmas susijęs su lytiniais santykiais, bei nekaltybė iki vestuvių nesuderinama su 21 a. visuomene), pilnavertės/nepilnavertės šeimos stereotipas sukelia psichologines ir visuomenines problemas tų šeimų nariams, galų gale viskas nueina iki nesąmoningų embrionų: svarstoma kad amoralu atmesti silpnesnį embrioną. Kitaip tariant genocidas yra pseudomoralūs marazmai 🙂
Tai kiek gi Vytai, jau vaikų augini, jei sakai, kad kuo daugiau lytinių santykų apturint ant kiekvieno kampo su visais iš eilės, yra gera praktika, skatinanti populiacijos gausėjimą? Gi ant kiekvieno kampo su visais iš eilės pasidulkinus, paskui gali tekti dar vieną kitą pagoniškosios pasaulėžiūros šventą ritualą atlikti – darytis abortus, nes ne laiku ir ne vietoj čia ta populiacija pradėjo didėt.
Bjauru, kai ateizmas suplakamas su pagoniškom vertybėm. Ko daugiau norėt iš Lukšo. Gaila, kad Romuvos dvasiniams lyderiams, kurie turėtų ugdyti savo bendruomenėje moralinį pagrindą, tokie pezalai, skatinantys anei jokio šventumo ir gyvybės nekuriantį bedvasį seksą (kuris neturi nieko bendro su tikru dievišku ritualu, skirtu sujungti vyrišką ir moterišką polius, ne siekiant fiziologinio malonumo, o dvasinės pilnatvės ir gyvybės sukūrimo), kuo daugiau tuo geriau, ir pasaulio vartojimą (kuo daugiau tuo geriau).
ašei, straipsnis iš panteistinės, o ne ateistinės pozicijos, o apie seksą ant kiekvieno kampo su visais iš eilės nieks nerašė, žmonės labai krupščiau renkasi su kuo tai daryti ir kaip atsargiao ir kur ir kokias sveikatos saugojimo priemones naudoti.
Vilmantas Rutkauskas
2010 12 09 at 01:32 · Reply
Inkvizicinės bažnytinės tarnybos ”profesoriai” ir toliau UŽSIIMA avelių ir avinų ganymu. KIŠA savo mazochistinės kančios garbinimo ĮRANKĮ-judaistinį kryžių- visur kur papuola…. Panašu, kad tokiu būdu stengiamasi įgyvendinti pašauktųjų, pateptųjų monopolistinius tikslus.Braunasi į mūsų protėvių žemes-Kauno pilies Santakoje ruošiasi statyti paminklą popiežiui ir taip iš lėto, 600 metų okupuojant, christianizuoti Lietuvą.
Aš irgi stebiuosi,kad ALKAS pagaliau skelbia tokius straipsnius-LIUKS. Komentarų gausa patvirtina,kad autoriaus straipsnyje yra daug erdvės pamąstymams.
Nu kam dar Lukšas, jeigu yra Vasiliauskaitė.
Taip, Lukšas – demoniška blogio jėga 😀
Oi Buolundi, išvarysim nes vieną kartą iš tavęs tuos demonus 🙂
O apie straipsnį, tai jis tikrai pilnas naftalinu atsiduodančių klišių, nelogiškų suplakimų. Iš Lukšo tikrai nesitikėjau tokio žemo lygio straipsnio (bent kiek esu skaitęs ankstesnių jo publikacijų).
Jei jau norim diskutuoti apie katalikų bažnyčią, atskirkim du esminius dalykus: bažnyčios mokymą ir hierarchų ambicijas. Pažystu daugybę tikrai tikinčių katalikų, nuoširdžiai dvasingų asmenų, kurie patys nepritaria bažnyčios administracinėse struktūrose vykstantiems dalykams ir reiškiamoms mintims.
Katalikybė savaime nėra bloga, ko nepasakyčiau apie daugumą dvasininkų.
Bet ar pagonybėje trūksta “neklystamumo sindromo” pasireiškimų? Ar Romuvoje nėra prasisiekėlių, iš to verslą darančių? Į nieką nerodau pirštais, pats irgi žmogus.
Vytautai, gali nepriimti pastabų, gali net neatsakyti į komentarą, bet dar kartą pasiskaityk savo straipsnį, ir bent jau gramatiką pasitaisyk, nes linksnių vartojimas ir sakinių struktūra – tragiški 😉
Šiaip jau straipsnis apeliuoja į tam tikrus kraštutinumus ir realius reiškinius (kurie aptariami straipsnyje) kylančius iš tos pačios samprotavimų krūsnies – krikščioniško diskurso 🙂
Pavieniai dori ir geri krikščionys čia nieko dėti, straipsnio tikslas užsipulti krikščionišką naftaliną.
Baubuk, straipsnis LAKONIŠKAS (nuo žodžio ”lakti”?-toks klausimas ”kyla” tiems, kas ”mėgsta” kabinėtis ar lakti…).O autoriaus sakinių ”struktūra”savita, erdvi ir įdomi, ir filosofiška,- juodaskverniams ir jų koloborantams sunkiai ”įkandama”?
“autoriaus sakinių ”struktūra” savita, erdvi ir įdomi, ir filosofiška”
o aš sakyčiau tiesiogiai perimta iš pederastijos propaguotojų ir žmogaus nužmoginimo neomarksizmo teoretikų.
t. pederastija yra pedofilijos atmaina (apie tai galima paskaityt kad ir vikipedijoj). Pedofilija ir jos propagavimas draudžiamas įstatymų, ir joks marksizmas ar neomarksizmas to propaguoti negali ir nepropaguoja. Beje straipsnyje nėra nieko bendro su marksizmu ir pedofilija, straipsnis įtakotas G. Jungo, L. Strausso ir kitokių požiūrių į religiją 🙂 Gal tamstai prisisapnavo ko (pederastijos pvz.)? Tokiu atveju jau nieks padėt negali, belieka melstis
Straipsnis tiesiog “žavingas” – jame nuostabiai atsikartoja jaunųjų bolševikų (kokie 1918-30 metai)teorinė ir praktinė kova su katalikų religija. Štai kodėl, gerb. Vaiškūnai, čia diskusija neįmanoma, nes tokių mažaraščių berniukų, kai jų idėjos laimi, paskutinis žodis tariamas su naganu.
daugiarašti tata, rekomenduoju paskaityti Nyčę (Antikristą, krikščionybės kritiką), Freudą apie psichoseksualinę raidą ar šiaip ką nors į šią temą 🙂 Tai gan ikibolševikinis reiškinys, o ir pats bolševizmas prieštarauja straipsnio idėjoms
na, nereikia man nieko rekomenduoti, 10 dievo įsakymų gerb. drauge, yra žmonijos – ne bezdžionių- išmintis, t.saknat, atidirbta milijonais metų. Būtent – milijonais, nes netgi primatai ja naudojasi. ACHTUNG: gerb. Froidas psichologiją 19-20 a. įvarė į akligatvį, tai sako autoritetai, kurie
susidūrė su praktika, praktiškai remdamiesi Froidu.
Kita vertus, juk negalima diskutuoti su piemeniu, kuris užuot pasirėmęs faktais, mėtosi arkliašūdžiais…
projektuoji į mane savo neigiamas autoritariško charakterio savybes? 🙂
Beždžionės mūsų seserys, žmonės už jas ne gersni, tuom ir skirias tamstos mąstymas nuo manojo 🙂
Tata,
krikščionių šovinistinis autoritarizmas(beje,kaip ir pati krikščionybė- autoritarinis tikėjimas) ir judėjiška teisumo pasaulėžiūra-SAU ”pasiimti” pasaulį, jau 600 metų Lietuvai ant galvos.
Ištisa armija gudrių, gobšių veltėdžių(veltui gyvenant) su juodu kryžiumi ir mazochistine kančios garbinimo ”teologija”gudriai manipuliuoja ir dangaus ”paėmimu”….
”ganant” aveles ir avinus.
Tokiais straipsniais tik atstumti nuo pagonybės galima, o ne pritraukti, sudominti žmones, ar diskusiją iškelti. Man ta idėja straipsnio taip ir pasiliko neaiški. Neva apie Bažnyčios kraštutinumus bandyta pakalbėti, bet kad nelabai pavyko. Tik Vytas parodė, kaip jam norisi laisvo ištvirkavimo, moralės nebuvimo.. Per tokius laisvos moralės žmones, kurie daug ir garsiai visada kalba, labai daug žmonių nusigręžia nuo pagoniškų judėjimų, todėl, kad kaip tik, šiais laikais labiausiai ir trūksta moralės, stabilumo, dvasingumo, to ieško žmonės ir pagonybėje, ir bažnyčioje, ir kur tik nori, ir niekur jos neranda. Bažnyčia lietuvio sielai automatiškai matyt nėra tinkamas maistas, mat Lietuvos miškuose neauga.. Bet tokia “pagonybė”, ir tokios “pagoniškos vertybės”, kurias demonstruoja Vytas Lukšas, irgi nemaitina lietuviškos sielos ir Lietuvos miškuose nei laukuose nesutinkama. Tokie straipsniai, verdantys paauglišku pykčiu, pagieža tik atstumia. Reikia parodyti gražią, gilią pusę mūsų filosofijos, o ne pasirodyti kokie mes esam pavergti, ir paspausti po kažkokios “vienos neginčijamos moralės” sparneliu. Kol taip sakysim, tol taip ir bus. Lietuvoj tokia moralė neauga, todėl ji mums netinka, bet nereikia manyti, kad lietuviai buvo kažkokie paleistuviai. Vien jau dėl to, kad šitas žodis egzistuoja, akivaizdu, kad toks reiškinys buvo, ir, matyt, retenybė, mat kitu atveju būtų taikomas didžiajai daliai žmonių apibūdinti, o ne mažumai, ir dar be to neigiamu atspalviu.
Diskusijoje turi būti požiūro taškai, mano požiūris ir kritika išsakyta 🙂 O diskusija kažkokia vyksta.
“Tik Vytas parodė, kaip jam norisi laisvo ištvirkavimo, moralės nebuvimo..”
Nesupykit, bet teiginys visiškai nelogiškas ir nepamatuotas 🙂
“Tokie straipsniai, verdantys paauglišku pykčiu, pagieža tik atstumia. ”
Straipsnyje nėra nei pagiežų, nei pykčių, juk straipsnyje neraginama deginti bažnyčių ar pnš., o krikščionybe nėra bjaurimasi, o ir šiaip drįstu manyt, kad jis visai ne paaugliškas, beje, panašias mintis rašė žinomi pasaulio mąstytojai ir psichologai (tikrai ne kvaili paaugliai), kurie įtakojo mano supratimą 🙂
“Reikia parodyti gražią, gilią pusę mūsų filosofijos, o ne pasirodyti kokie mes esam pavergti, ir paspausti po kažkokios “vienos neginčijamos moralės” sparneliu.”
Parodytos turi būti visos visų reiškinių pusės. Mitinė pasaulėžiūra iš principo nėra idealistinė: ji konstatuoja pasaulio sąrangą. Straipsnio tikslas pakritikuoti bažnyčią konstatuojant krikščionybės, kaip autoritarinės ritualizuotos etikos sąrangą, o ne atskleisti mūsų filosofiją. Kritika – labai teigiamas dalykas.
“Vien jau dėl to, kad šitas žodis egzistuoja, akivaizdu, kad toks reiškinys buvo, ir, matyt, retenybė, mat kitu atveju būtų taikomas didžiajai daliai žmonių apibūdinti, o ne mažumai, ir dar be to neigiamu atspalviu.”
Palaidas lietuvių kalboje reiškia laisvas, laisvė drauge su saiku (nepažeidžianti kitų laisvės) yra apskritai teigiamas reiškinys. Švankumas yra vedinys iš žodžio švinkti, švinkimas kaip reiškinys yra neigiamas. Laisvės traktavimas neigiamai o švankumo – teigiamai jau išplaukia iš autoritariškos moralės.
Milda,
rašyti poetiškai- gražu. Pirmyn, – taip ir liksi ”dūdas dūduoti” šiltai sėdėdama.Parašyk, ką dar gali.
Norėtusi tikėti, kad tai tik nesubrendusio vaikelio bandymas papostrigauti ir nieko daugiau?
papostringauti
Aš suprantu, kad autorius jaunas ir trykšta energija pasisakyti, maištauti ir t.t. Bet geriau skirtų tą energiją merginoms, o likusiu nuo to laiku keltų savo kvalifikaciją klausimuose kuriuos nagrinėja. Klausimai svarbūs be galo – visos mūsų Vakarų pasaulio problemos pirmiausia yra seksualiono pobūdžio t.y. iškreiptos moralės sistema neatitinka gentinės bendruomenės kuria buvome ir iš dalies vis dar esame sistemos.
Autorius redakcijos skiltyje pristatytas kaip “Vytautas Lukšas – antropologija”… kuo toliau tuo menkiau suprantu kas čia ir kodėl taip vyksta :/ Kur čia antropologija? Pritariu kažkam iš anksčiau pasisakiusių – demagogija. Gal autoriui metas būtų bent “pagooglinti” prieš sėdant rašyt ką nors ateityje, ir tai patarimas būtų ne po idėjiškai artimus puslapius, o po rimtas, antropologų publikacijas, susipažinti pvz su tradicinių kultūrų šeimos, visuomenės, moralės galų gale principais. Vargina šitie tekstai, su antru susidūriau ir jau tikrai nekils ranka ką nors dar skaityti bent kurį laiką…
Aš suprantu – nėra kam rašyti ir t.t. ir pan. Bet kaip dėl kokybės o ne kiekybės? Įsivaizduokim kokį įspūdį šie tekstai palieka užeinančiam paprastam LR piliečiui (kuriam beje puslapis ir yra skirtas paskaičius deklaruojamas idėjas redakcijos)?