Viso pasaulio romuviai švenčia didžiąją pavasario šventę Jorę (nuotraukos)

Paskutinį balandžio savaitgalį, šiemet – balandžio 23–24 dienomis, senojo baltų tikėjimo puoselėtojai iš visos Lietuvos ir pasaulio švenčia pirmosios pavasarinės žalumos šventę Jorę.

Šiemet jau 20-tąjį kartą Molėtų krašto muziejaus Etnografinė sodyba, esanti Kulionių kaime, greta turistų pamėgtos Molėtų Astronomijos observatorijos ir Lietuvos etnokosmologijos muziejaus, virs tikra baltų tikėjimo tęsėjų – romuvių šventove.

Šia proga Alkas.lt redaktorius Audrys Antanaitis kalbasi su vienu pagrindinių šios šventės rengėjų Jonu Vaiškūnu.

– Kodėl būtent Jorės šventę pasirinkote nuolat rengti čia Kulionių kaime? Kuo ypatinga, kuo išsiskirianti ši šventė lyginant su kitomis mūsų kalendorinėmis šventėmis?

– Praeito amžiaus 9-tame dešimtmetyje įsijungęs į tautinį etnokultūrinį sąjūdį, keliaudamas po Lietuvą bei kitas baltų žemes bei rinkdamas tautosaką ir etnografines žinias aš, kaip ir daugelis bendražygių, gyvai jutome, kad senasis mūsų protėvių tikėjimas ilgus amžius gyvavęs lietuvių širdyse – neišnykęs. Jutome jį gyvai alsuojant per kaimo žmonių kalbą, giesmių, dainų, pasakų ir padavimų žodžius, per papročius, burtus ir liaudiškus prietarus – gyvus, naudojamus ir tebeveikiančius kasdieniame lietuvio gyvenime.

Rinkome ir kaupėme šias žinias – gaudėme šio tikėjimo, šios pasaulėžiūros dvasią, tad nesitenkinome vien užrašinėdami ir klausydami, bandėme patys pakartoti, atlikti ir pajausti, kaip tai ką atradome, veikia mūsų jausmus, mūsų dvasią. Supratome, kad nykstančius papročius tegalima išsaugoti tik juos perimant ir vėl pakartojant, bandant pajusti jų išganingąjį paveikumą mūsų sielai

. To jau bemaž pusę amžiaus siekiame mes, senųjų protėvių tradicijų gaivintojai ir puoselėtojai – romuviai, susibūrę į Senosios baltų religijos bendriją Romuvą.

O iš visų mūsų tautinio sąjūdžio atgaivintų kalendorinių švenčių man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko būtent Jorės šventė. Prisimenu jos pirmuosius šventimus, berods 1985 metais, ant Karmazinų piliakalnio. Šventė – tai laikas ir vieta. Kai laikas tampa ypatingu reikia rinktis ypatingoje vietoje ir atlikti ypatingus veiksmus – štai kas yra kalendorinė šventė.

Mūsų krašte, man regis, ypatingesnio laiko nei Jorė nėra. Praėjus mėnesiui nuo pavasario lygiadienio, balandžio pabaigoje – iš Dausų suskrenda paukščiai, sprogsta pavasariniai pumpurai, teka beržų sula, prabyla Perkūnas, užkukuoja gegutė…

Pasaulis išsiveržia iš žiemos kalėjimo tvirtovės, – kaip grūdo kiaute įkalintas gemalas staiga sprogimo jėga sudaužo iki tol gyvybę kalinusio kiauto sienas ir prasiveržia į šviesą, kad augtų, lapotų, krautų žiedus ir brandintų vaisius… Šis laikas tikra mūsų pasaulio pradžia. Ją vaizdžiausiai išreiškia jorė – pirmoji sprogstančių pavasarinių pumpurų žaluma. Tai dieviškas laikas.

– Ar šios šventės esmę ir sudaro šių Jūsų minėtų pavasario reiškinių pašlovinimas pagarbinimas?

– Mūsų prigimtinėje kultūroje gamtos tvariniai ir reiškiniai suvokiami kaip savaiminės šventybės per kurias į žmogų byloja dieviškosios galios, tad šventame laike (šventėje) ir šventoje vietoje (šventvietėje) jie reiškiasi kaip Dievų tarpininkai. Šventa žemė, šventa ugnis, šventa duona, šventi medžiai, žolynai, upės, ežerai, šaltiniai, akmenys, kalnai ir gyvūnai – prigimtinėje lietuvių religijoje suvokiami kaip šventybės įsikūnijimai, kaip tarpininkai tarp žmogaus ir dieviškų galių.

Tad gimtinės gamtos ir visos gyvasties pavasarinis prisikėlimas čia iškyla kaip Dieviškojo prisikėlimo vaizdinė priemonė. Nušvitęs pavasarinis dangus, nutirpęs sniegas, parskrendantys paukščiai, sprogstantys pumpurai, tekanti beržų sula, pirmasis perkūnas ir kiti regimi ir juntami nuo mūsų nepriklausantys gyvybės pergalės vaizdai reiškiasi kaip patys tikriausi atgimstančių pasaulį prikeliančių dieviškų galių ženklai bei dvasinio prisikėlimo ir atsinaujinimo apreiškimai žmogui. Jų dėka mes galime užmegzti ryšį su šventybės galių šaltiniais ir savo paties sielos gelmėse.

Jorė – tai galimybė, atgimstant gyvajam pasauliui, kūniškai ir dvasiškai atgimti ir mums patiems. Atgimti tam, kad savo gyvenimo kelyje pradėtumėme naują tarpsnį, pasiryžtumėme naujiems didingiems darbams, nukreiptumėme savo gyvybines galias jų vaisiams įkūnyti.

Metinis kalendorinių švenčių ratas – tai žmogaus sielos ratas. Aukščiausiai į dangaus kalną įkopusi Rasos šventės Saulė įkūnija viso kas gyva brandos ir atsivėrimo dangiškajai Dieviškajai šviesai teikiančiai galių siekiamybės žiedams įsikūnyti vaisiais. 

Rudeninis Saulės žemėjimas ir rudens lygiadienio ribos peržengimas – nuteikia ir rengia susitikimui su pasaulį rėpiančia tamsa ir šalčiu, kuriuos turime būti pasirengę išgyventi, iškęsti artėjančiame žiemos kalėjime – susitelkę ties Kalėdinio namų židiniu – mūsų sielos šiluma ir šviesa.

Kalėdų saulė moko susitelkti ir atsispyrus nuo paties žemiausio pragarmių dugno nugalėti – Morę ir sugrįžti į šviesos ir sėkmės kelią – Jorę.

– Kokie pagrindiniai, svarbiausi veiksmai Jorės šventėje?

– Pats svarbiausias Jorės šventės veiksmas – tai buvimas tuo metu gamtoje ir su gamta. Juk mes patys esame – gamta. Ne kokia nors gamtos dalis, atsidalinusi atsiskyrusi nuo visos gamtos, bet – pati gamta. Tad šito pajautimas ir susitapatinimas su šventa gamta – šventame  laike ir šventoje vietoje – ir yra didžiausia šventės esmė. Šventės dalyviams nesiūlome jokių įprastų kultūrinių programų, aktorių ar dainininkų pasirodymu, koncertų… tiesiog kviečiame atvykti šiuo svarbiu laiku į šventvietę ir patiems švęsti didžiąją pasaulio prisikėlimo šventę.

Per 20 metų jau nusistovėjo svarbiausios apeigos, kurias visi bendrai atliekame Jorės šventėje. Tai, labai svarbi šventės dalis, – šventinė talka, kuomet tvarkome aplinką, skiname pirmąją pavasarinę žalumą ir puošiame šventvietę. Po to būtinai visi einame į kaimišką pirtį, kurioje nuskaistiname savo kūnus ir sielas perkūnišku karščiu ir garais bei beržinėmis vantomis ir tyru vandeniu.

Etnografinėje sodyboje visą dieną triūs amatininkai. Visi norintys galės patys pasigaminti baltišką žalvarinį papuošalą. Šio amato mokys nuolatinis Jorės šventės dalyvis, archeologinių žalvarinių papuošalų meistras Rimantas Ordinas. Galima bus nebrangiai įsigyti ir paties meistro rankų darbo papuošalų. Bus galima pamatyti kaip pinamos tautinės juostos, marginami šventiniai kiaušiniai – joručiai ir kitų įdomybių.

Į Etnografinės sodybos pirkią kvies fotomenininko Vytauto Daraškevičiaus nuotraukų “Jore atrakink  Žemę”, Ingos ir Kęsto Samušių iš vilnos veltų dirbinių, Jurgitos Badaraitės šiaudinių Sodų ir Lietuviško Zodiako ženklų parodos. Veiks įspūdinga Romualdo Petrausko paroda “Lietuvių Dievai”.

Pavakaryje bus galima pasimokyti šaudymo iš lanko ir tautinių žaidimų, o temstant, prie didžiulio šventinio laužo pavakaroti, padainuoti ir smagiai pasišokti atgimstančioje gamtoje. Na, o  naktį kvies naktinis žygis į Kulionių piliakalnį.

Sekmadienį, Perkūno šventovėje užkaičiame apeiginio viralo katilą, kuris kunkuliuoja visą šventę.  11 val. visi šventės dalyviai renkasi Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje, o iš ten nešini vėliavomis ir giedodami darnia eisena keliauja į protėvių žygdarbius menantį Kulionių piliakalnį.

Kulionių piliakalnyje pagerbiamas Tautos didvyrių atminimas, o jų vėlės kviečiamos įsilieti į švenčiančiųjų gretas. Paskui čia vyks iškilmingos vaidilų ir romuvių įšventimo apeigos.  Senojo baltų tikėjimo tęsėjai – vaidilos prisieks būti verti garbingo Vaidilos vardo ir pasišvęs eiti ir vesti Tautą protėvių pramintu keliu. O kiekvienas pasiryžęs tuo keliu eiti, galės iškilmingai prisiekti ir įsišvęsti į romuvius.

Primindami didingas protėvių kovas ir už mūsų Tautos laisvę paaukotas didvyrių gyvybes savo kalavijus ant piliakalnio rimtai sukryžiuos gyvosios istorijos klubo “Leitgiris” karžygiai.

Vėliau nuo piliakalnio atsinešta ugnimi Dangaus šviesulių stebykloje įkuriamas šventinis aukuras ir aukojama didiesiems baltų dievams – Gabijai, Žemynai, Perkūnui. Čia pagerbiami ir pasveikinami visi, o ypač gavę Jorės, Jorio, Jorigės, Jorūno, Jorūnės, Jurgio, Jurgitos vardus.

Paskui Perkūno šventovėje pašlovinamas dangiškąsis mūsų tautos valdovas Perkūnas. Jam aukojami švenčiančiųjų atsivežti akmenys. Ridenami joručiai. Visus susirinkusius į Jorę, šventės rengėjai vaišina apeiginiu viralu ir jorės kiaušiniene.

Šventė užbaigiama pašnekesiu “Romuva ir dvasinis tobulėjimas: baltiškos dvasinės patirties kelio paieškos”. Šiame laisvame pokalbyje prie pavakarių stalo šiemet dalyvaus Krivė Inija Trinkūnienė, akademikas hab. dr. Romualdas Grigui, prof. dr. Audrius Beinorius, dr. Dainius Razauskas, alpinistas  Vladas Vitkauskas, orientalistas Vytis Vidūnas, aš ir kiti neskubantys išvažiuoti namo.

– Sakėte, kad Jorėje sceninių pasirodymų ir koncertų neriangiate, bet gi, matau, kad šiemet šventės dienotvarkėje yra numatytas labai populiarios grupės “Skylė” koncertas?..

– Taip, tai neeilinis išskirtinis įvykis – šventė šventėje.  Šiemet švęsdami Jorę švęsime ir papročio švęsti šią šventę šioje vietoje 20-metį, tad prie darnoje su atgimstančia gamta besilinksminančių pakvietėme prisijungti ir mūsų tautinę gyvastį šiuolaikine muzikine kūryba žadinančius Aistę Smilgevičiūtę bei Roką Radzevičių su grupe “Skylė”.

Jie maloniai sutiko surengti Jorės 20-mečiui skirtą šventinį koncertą, kurio su džiaugsmu ir nekantrumu dabar laukdamas tikiuosi, kad šį neeilinį balandžio savaitgalį patirsime ne tik visos gamtos, bet ir dieviškosios mūsų sielos atgimimo šventę.

• Jorės šventės lankstinukas [pdf]
• Jorės šventės plakatas (A3)

2015 m. Jorės vaizdai: