Balandžio 23–24 d. Kulionyse, šalia Molėtų astronomijos observatorijos esančioje Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje, jau penkioliktus metus iš eilės, pagal senovinius papročius, bus švenčiama Pirmosios pavasario žalumos šventė Jorė.
Nuo to laiko, kai 1996 metais prie Lenktinio ežero kranto prisiglaudusioje senoje sodybvietėje buvo įrengta Senovinė dangaus šviesulių stebykla, pavasario šventė Jorė čia švenčiama kasmet. Į šventę kviečiami visi, kas nori įsijungti į pavasarinį gyvybės ir gamtos prisikėlimo vyksmą, pasisemti galių visiems metams iš sprogstančių pavasarinės gyvybės pumpurų.
Balandžio 23 d., šeštadienį, rengiama tradicinė talka, tvarkoma šventvietė, pirmąją pavasario žaluma puošiami šventiniai vartai, Senovinės dangaus šviesulių stebyklos stulpai, į Labanoro girios pakraštyje metai iš metų kylančią Perkūno šventovę vežami lauko akmenys. Po darbų visi protėvių papročiu bus pakviesti išsiperti lietuviškoje pirtyje.
Vėliau Vilniaus Romuvos nariai visus norinčius mokys sutartinių giedojimo paslapčių.
Pavakaryje norintys sužinoti daugiau dangaus paslapčių rinksis Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje – čia etnoastronomas ir Romuvos vaidila Jonas Vaiškūnas pasakos apie senovės baltų pasaulėžiūrą ir jos reikšmę žmogui seniau ir dabar.
Saulei nusileidus ir sutemus, nepakartojamą reginį šventės dalyviams dovanos „Ugnies ženklų“ žmonės. Paskui bus dainuojama ir šokama iki pažaliavimo – kol pirmieji tekančios Saulės spinduliai nušvies pirmąja pavasario žaluma pasidabinusias medžių viršūnes.
Šventės antrosios dienos rytą bus užkaistas didelis apeiginis šventinio viralo katilas, o 11 val. visi apeigų dalyviai rinksis Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje, tam, kad iš ten darnia eisena lydima „Kūlgrindos“ dainų ir būgnų žygiuotų į Želvų ežero kyšulyje dunksantį, seną kaip Pasaulis, Kulionių piliakalnį.
Ten giesmėmis ir apeigomis bus pagerbtas Lietuvos laisvę gynusių karžygių atminimas bei visų iki šiol gyvenusių mūsų protėvių vėlių išmintis ir galia. Kiekvienas pasiryžęs įkvėpimo ir išminties semtis iš mūsų tautos dvasinio paveldo, galės susirinkusiųjų bendraminčių ir protėvių vėlių akivaizdoje įsišvęsti į Romuvius.
Tuomet senovės baltų kovų brolijos „Vilkatlakai“ kariai sukryžiuos kalavijus, trumpam atgaivindami atmintyje tikrą čia vykusių kovų už mūsų kraštą vaizdą, ir taip ne žodžiais, o darbais ir tvirtu pasiryžimu, pagerbs už mūsų gyvenimą čia ir kitur kritusių pilėnų atminimą.
Užsidegę deglus nuo piliakalnio aukuro visi darnia grandine grįš užkurti šventės aukuro Dangaus šviesulių stebykloje. Čia bus aukojama seniesiems baltų dievams, dėkojama už Visatoje palaikomą gyvybę ir teikiamas pavasarines galias bei gėrybes, giedamos apeiginės giesmės.
Bus pagerbti ir palaiminti vaikai, gavę Jorės, Jorio, Jorigės, Jorūno, Jorūnės ir kitus jorėniškus vardus…
Paskui kiekvienas šventės dalyvis, tardamas iškilmingus linkėjimus Perkūno šventovei, aukos savo atvežtąjį lauko akmenį.
Vėliau visi kartu ragausime didžiuliame katile visą šventę virusį apeiginį viralą, supsimės, šoksime ir dainuosime….
„Nebus čia linksminančių koncertų ar žiūrovus užimančių pasirodymų. Bet bus visus apjungianti ir suvienijanti pavasarinė dieviška gamtos galia – Jorė. Pasitikdami ir išgyvendami šią gamtos šventę, pasisemsime jėgų visiems metams, gausime postūmį eiti pirmyn, kurti Darną. Kunkuliuojantis pavasarinis kūno nerimas Jorės dieną turės virsti dvasios Galia ir užpildyti mūsų sielas atgaivos ir stiprybės jausmu.
Todėl paskutinį balandžio savaitgalį kiekvienais metais ir kviečiame visus švęsti mūsų protėvių šventę Jorę“ – sako vienas pagrindinių šventės rengėjų etnoastronomas Jonas Vaiškūnas.
Jorė‘2009, sauliausstudija.lt:
httpv://youtu.be/XUfXqevIDRc
Jorė‘2010, Virginijaus Kašinsko filmas I dalis:
httpv://youtu.be/qv3yuVCldLg
Daugiau šventės videovaizdų siūlo VideoAlkas
Jorė’ 2011 šventės plakatas A3 [pdf].
Jorė’ 2011 lankstinukas [pdf].
Pagrindinis šventės rėmėjas Kultūros rėmimo fondas: www.krf.lt
Dievas yra vienas-vienintelis,bet religijų daug,kuriose tikima skirtingai.Visų populiariausių religijų pamatai pagonybė,ji niekados nesmerkė kitų tikėjimų tik prašė nenaikint seno tikėjimo.Daugelis tai suprato,gaila,kad krikščionybė šio tikėjimo nekentė,griovė,žudė ir degino iki pamatų.Tikras pagonis ant jų pykti negali,nes jo tikėjimas daug,daug aukštesnis,tolerantiškesnis ir senesnis.Jis niekados nebruks savo įsitikinimų,bet apsidairykim aplinkui mus supa saulė,žemė,vanduo,miškas mylėkime tai ir pajausime protėvių išmintį.Kad ir kaip save apgaudinėtume nuo to nepabėgsim,kiek kartų teko save pagauti,dar to nežinant,sodinau sodyboje ąžuolus,radęs didelį akmenį tempiau sodybon,per velykas uždegdavau pora žvakių ant artimų kapų,pas kalvį pasidariau žalvarinį papuošalą,kai labai sunku ne bažnyčioje,o gamtoje atgaudavau tikrą ramybę ir palaimą.Tai visa ateina per genus,nori to ar ne,tai ateina su meile ir pagarba savo kraštui,o kai kitatikiai sako,kad nauji tikėjimai atnešė civilizaciją,mane paima juokas,seniausios civilizacijos šumerų,Egipto,indų,kinų,graikų ar romėnų jos gi mus tokių atradimų davė,kuriais po šiai dienai naudojamės.Dar neaišku kaip gyventume dabar,jeigu nauji tikėjimai būtų tai nesunaikinę.Aš galvoju,galim tikėti ką norim,bet nemylėdami savo žemės,dangaus,saulės ar medelio mes paprasčiausiai susinaikinsim,paskendę savo materialiniame košmare.VISUS SVEIKINU SU PAVASARIO JORĖS ŠVENTE,KOKS JIS PANAŠUS Į MŪSŲ VYTĮ,SU VELYKOM,PROTĖVIŲ VĖLIŲ PAGERBIMU,SU PERKŪNO SIUNČIAMU ŽAIBU,GRIAUSTINIU,LIETUČIU IR VISOS GAMTOS ATSIGAVIMO ŠVENTE.
Krikščionybė yra pastatyta ant pagonybės, visos jos šventės yra juk pasisavintos. Pagonybė skatina mylėti ir branginti gamtą ir visa kas gyvą… krikščionybė- branginti bažnyčia ir viska kas blizga auksu.
Gražios pavasario šventės 🙂 ( visi lietuviai – pagonys, norit ar ne )
Atvažiuokite į Jorę. Nebijokite – čia nėra pagononių ir kitokių musmirių. Tik baltai. Balti balti baltai.
🙂
o kodel baltai? gal labiau tiktu sarmatai ? lyg ir taip anuomet mus vadino . Sarmata – dora , kaip ir musu tikrasis tikejimas
o siaube, jokiais sarmatais niekas niekad baltų nevadino 😀 Daugiau klausykit A.Lileikos sapalionių, tai pasimesit istorijoje.
Jonas Vaiškūnas per Jorės Šventę buvo apie tai kalbėjęs:
Turint savigarbos – nesivadinti tais, kokiais kažkokie kažkada kažkaip pavadino…