J. Melnikas. Alternatyvioji Lietuva, arba Apie propagandos naudą

Protingas žmogus niekad pernelyg netikės realybe. Tam nereikia būti budistu – juk realybė sukuriama mūsų smegenyse. Ir šiandieninė Lietuva – tik fikcija. Gyvename ne realioje Lietuvoje. Kas yra realybė? Mes gyvename savo galvose sukurtoje Lietuvoje. Kieno – nepastebimai – sukurtoje?

Nenoriu gyventi pasmerktoje šalyje. Tai mane žemina. Juolab kad tas pasmerktumas – psichikos reiškinys. Tai žemina visus lietuvius. Noriu suprasti, kas lemia tą masišką bėgimą iš Lietuvos, kurio negalima paaiškinti jokiomis darbų paieškomis – žmonės, palikę savo vaikus, sutinka spaustis po šešis viename kambaryje Londono priemiesčiuose, ten kankinasi, kovodami su emigranto kompleksu, kad tik nereikėtų gyventi „prakeiktoje Lietuvoje“, savo žemėje. Ir net kankindamiesi rėkia: „Nė už ką negrįšiu į prakeiktą Lietuvą!“ Kažkoks proto aptemimas. Mažiausiai pusė išvažiavusiųjų tai pasirinko ne tik dėl pinigų: tiesiog duso nuo beviltiškumo atmosferos, kuri viešpatauja Lietuvos visuomenėje. Bet kiek tas beviltiškumas atitinka realybę, o kiek jis dirbtinai sukurtas mūsų smegenyse? Mūsų sieloje? Tai ne juokai. Lietuva ant demografinės katastrofos slenksčio – ar mes tai suprantam? Ar įvertinam psichologinio veiksnio svarbą?

Žinoma, jei šalis „prakeikta“, „raupsuotoji“, tai iš jos reikia bėgti. Reikia bėgte gelbėtis. Ir bėga. Raupsuotasis gali užkrėsti. Kodėl Lietuva „prakeikta“? Kodėl „raupsuotoji“? Niekada negalėjau to suprasti. Tai normali Europos valstybė, ne blogesnė už daugelį kitų – o kai kuriais požiūriais ir geresnė. Ir nuo mūsų pačių aktyvumo priklauso, ar ji bus dar geresnė (iš pradžių organizuokite savo laiptinės remontą ir tada pasirodys, kad gyvenate Suomijoje).

Pažvelkime į Lietuvą ukrainiečių akimis. Tie žmonės, kurie šiandien stovi Maidane, baltu pavydu pavydi Lietuvai. Būti ES ir NATO nare, keliauti savaitgaliais į Paryžių, jokių vizų! Apie tai ukrainiečiai gali tik pasvajoti. Lietuva jiems – rožinė svajonė, dėl kurios jie net galvas padeda barikadose.

Tai kas darosi lietuviams? Kas žmonėms įteigė tokį neigiamą požiūrį į savo Tėvynę kaip į „dugną“? Kas atlieka tą juodą darbą?

Sovietų Sąjungoje buvo siaubingai lakuojama tikrovė – bet būtent dėl to lakavimo šiandien daugelis vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių prisimena tuos laikus – paradoksas – su nostalgija. Propaganda nuo ryto iki vakaro skelbė, kad esame „geriausi pasaulyje“, „esame visos žmonijos priešakyje“ – žmonės gaudavo savo minimalų šimtą rublių ir prekių pasirinkimas buvo apgailėtinas, tačiau jausmas, kad „šalis žengia komunizmo link“, „gyvena šviesia ateitimi“, negalėjo nepaveikti vidinės žmonių būsenos. Juolab kad nuo ryto ligi vakaro skambėjo žvalūs maršai ir radijo taškas kėlė visą šalį – „Visiems į mankštą!“ Optimizmo, sporto, jaunystės, žvalumo kultas – nors jis buvo kuriamas dirbtinai ir nepaisant pilkos tikrovės, bet žmogaus širdis nevalingai atsiliepdavo į bendrą nuotaiką šalyje. Ir tik kai galutinai ištuštėjo parduotuvių lentynos, propaganda visai atitrūko nuo realybės, ir imperija žlugo.

Iškelsiu provokuojamą klausimą: ar turime visiškai už borto išmesti tą gebėjimo veikti žmogaus sąmonę patirtį? Ar ir šiandien nepaveikinėjamas žmogus – tik kitaip? Ar apskritai žmogus nėra būtybė, kuri formuojasi spaudžiama siaubingo propagandos, ideologijos, reklamos preso, traumuojančio jos silpną psichiką? Ar šiandieninės reklamos veikimas nėra geriausias įrodymas, kad žmogus yra būtent tokia būtybė? Viena mano pažįstama, dirbanti vaistinėje, paaiškino: „Vakare pamačiusi naujo vaisto reklamą per televizorių, iš pat ryto ruošiu to vaisto pakuotes – parodžius reklamą, jau kitą dieną ims plaukti žmonės, kurie jo teirausis.“ – „Nejau viskas taip primityvu?“ – nepatikėjau. „Būtent taip – žmonės iš ryto plūsta ir teiraujasi vaisto, kurį vakare reklamavo.“

Ar dabar jums aišku, kodėl taip bėgama iš Lietuvos? Kiek tų žmonių iš tiesų ieško didelių pinigų, o kiek – bėga, kad dingtų iš „siaubingos“, „paskutiniausios pasaulyje“, kaip jie galvoja, šalies: „dugnas“, „bananų respublika“, „liūnas“ – tai dar geriausi iš epitetų, kuriais jie paskui, sėdėdami londonuose, apdalija Lietuvą, savo Tėvynę. Kažkas jų galvose sukūrė būtent tokį šalies įvaizdį. Bet ar tai tikrovė? Ar kažkieno sukurta virtuali realybė?

Gyvename demokratijos, tegul ir netobulos, sąlygomis: ir aš anaiptol nekviečiu grįžti prie sovietinio tikrovės lakavimo. Bet gal reikia sukurti alternatyvų televizijos kanalą, kuris propaguotų (būtent propaguotų) visa, kas yra geriausia Lietuvoje. Kuo Lietuva išsiskiria gerąja prasme iš kitų šalių. Bet propaguoti subtiliai, talentingai, ne primityviai. Tai nebūtinai turėtų būti patriotizmo išpūtimas, aukštinant istoriją (nors ir šauni istorija čia turėtų užimti savo vietą). Toks primityvus šalies ir tautos aukštinimas – ne tai, ko reikia, to nepakanka. Tam tikra prasme isteriškas patriotizmas yra būtent kita nevisavertiškumo komplekso pusė. Televizijos kanalas, kuris sukurtų „valstybės, kuriai sekasi“, „šiuolaikinės“ („laimingos!“), „europietiškos“ šalies, ES ir NATO narės įvaizdį – gyvybiškai svarbus Lietuvai ir tautai.

Ir televizijos kanalas, ir žurnalas, ir laikraštis… Jie sugrąžintų žmonėms savigarbą, orumą – be šito nacija žus nuo kompleksų. Sovietų Sąjungoje visi televizijos kanalai ir visi laikraščiai užsiėmė propaganda. O aš kalbu tik apie alternatyvų segmentą informaciniame lauke (kiti segmentai liks, kokie ir yra). Kam? Tam, kad žmonės turėtų pasirinkimą – yra nemažai žmonių Lietuvoje, kurie nori teigiamos informacijos, kurie nebepakelia neigiamų dalykų, besiliejančių iš kone visos Lietuvos žiniasklaidos. Jie nenori, kad juos atspindėtų nusikaltėliai ir mafijos bosai, parsidavėliai politikai ir skandalistai. Jie nori matyti save kaip besišypsančius studentus, talentingus mokslininkus ir poetus, orius ūkininkus ir darbininkus. Jie nori matyti save kaip europiečius, kaip suomiai ar prancūzai.

Kažkaip negaliu prisiminti nė vieno interviu su darbininku kuriame nors lietuviškame kanale. Įdomus pasakojimas apie „paprastą“ mokytoją irgi retenybė. Užtat nuo ryto iki vakaro – interviu su bereikšmėmis vakar iškeptomis „žvaigždėmis“ iš įvairiausių šou, apie kurias rytoj, kai jos dings iš ekrano, visi pamirš. Ir tuo balastu užkemša žmonių sielas ir širdis, svarbiausia – mūsų nieko nenutuokiančius vaikus, formuodami iškreiptą vertybių sistemą.

Pavyzdys Vakaruose? Atsiverskite bet kurį rimtą laikraštį – „Le Monde“, „Le Figaro“, „Le Liberation“. Nors čia pateikiama problemų analizė, kiekviename numeryje nujaučiamas pasididžiavimas savo šalimi. Prancūzai nesiliaudami kritikuoja Prancūziją, bet, patikėkite, kiekvieno prancūzo širdyje puoselėjamas jausmas, kad jam labai pasisekė gyventi tokioje šalyje.

Viduramžiško Vilniaus gatvelės, jo kavinių atmosfera, amžini bažnyčių kupolai, varpų gaudesys…

Graži muzika, prasmingos dainos, įdomūs žmonės, teigiami įvykiai, geriausi atsiliepimai apie Lietuvą ir lietuvius iš kitų šalių gyventojų lūpų (taip pat ir gyvenančių Lietuvoje užsieniečių).

Nuolatos rodyti (priminti) gražiausius lietuviškos gamtos vaizdus. Jos miškus ir ežerus. Bangas ir saulėlydį prie jūros. Ir „egiptietiškus“ Kuršių nerijos smėlynus. Kiekvieną dieną. Nes žmonės pamiršta, kur jie, kokioje šalyje gyvena.

Ir galbūt nė žodžio apie politiką (kas pasakė, kad Lietuva – tik politinė realybė?). Nė žodžio apie skandalus. Apie aistras. Harmonijos salelė, kur aistroms nėra vietos. Kiek politikų pergyveno Nidos kopos?

Meilė teigiamiems dalykams gyvena kiekvieno žmogaus, taip pat ir lietuvio, širdyje. Tai esminis žmogiškos sielos poreikis. Ir žinote kodėl? Nes tai yra dirva vilčiai, o be vilties žmogus negali gyventi. Žmonės bėga, nes iš jų atėmė viltį.

Esu tikras: daugelis žmonių Lietuvoje kenčia be to alternatyvaus segmento – alternatyvaus požiūrio į savo šalį ir savo tautą. Žvilgsnis į Lietuvą kaip į pasmerktąją ir yra pagrindinė lietuvių nacijos problema, kuri gali sukelti labai liūdnų padarinių. Todėl pasaulėjautos pakeitimas, alternatyvaus televizijos kanalo, žurnalo, laikraščio sukūrimas – yra pirmasis uždavinys nacijai ir jos išlikimui.

Taip, propaganda. Pozityvi propaganda. Nereikia bijoti to žodžio. Gyvename totalitarinės propagandos pasaulyje – tik nevadiname propagandos propaganda. Nuo ryto iki vakaro mus – o ypač mūsų vaikus – užgriūna prievartos, melo, blogio, lėkštų jausmų, aistrų propaganda. Taip, aistrų. Net jei dažnai tos aistros atsiranda dėl piktinimosi neteisybe, net jei tai neretai „teisinga kritika“ (o koks to piktinimosi – be veiksmo – rezultatas?) – mes pavargome nuo aistrų. Mes siaubingai pavargome nuo aistrų. Nuo barnių. Norime atsikvėpti, pailsėti. Pasisemti jėgų kovai.

Bet kur mums dėtis? Kokia alternatyvi informacinė erdvė? Kur mums pailsėti? Iš mūsų atėmė pasirinkimą: bet kuriame TV kanale, bet kuriame laikraštyje – paskalos, neigiami dalykai, lėkštas humoras, prievarta. Įsijungi televizorių – vienur kažką smaugia, kitur – šaudo į žmogų, dar kitur – užsiima seksu, perjungi kanalą – politikai kone daužo vienas kitam per galvą, rėkauja, arba vedėjai, pasitelkdami primityvų, kartais vulgarų humorą, mėgina mus juokinti, nors tai nejuokinga, o tarsi ir solidūs žmonės, sėdintys greta, turi vaidinti klounus ir jiems linksėti: tokios žaidimo taisyklės. Nori būti garsus – būk idiotu.

Kur mes gyvename? Kokioje visuomenėje? Kur galima pabėgti – į kokį alternatyvų pasaulį, į kokį alternatyvų požiūrį? Kur tas pasaulis, kur tas požiūris? Kas yra laisvė, kai nėra alternatyvaus pasaulio?

Metai. 2014/3. P. 3–5.