J. Užurka. Lietuva išgyvena antrąjį išmėginimą po Sovietų Sąjungos žlugimo

Prieš dvidešimt trejus metus mums iškovojus politinę ir juridinę Nepriklausomybę, bet kuo toliau tuo vis giliau  prarandant dvasinę-kultūrinę Laisvę, V.Landsbergio žodžiai, kad: „Lietuva išgyvena antrąjį išmėginimą po Sovietų Sąjungos žlugimo“, kuo toliau tuo tampa vis aktualesni. Kodėl?

Ar ne todėl, kad niekur nesidėjo ir šiandien tie, kurie mus trėmė, dvasiškai nuodijo, klastojo mūsų istoriją. Stribų vaikai, sovietiniai ideologai, provokatoriai, „paleckiukų“, „jedinstveninkų” gaujos, KGB rezervistai, agentai – tarp mūsų. Šis paliktas daugiatūkstantinis ardomasis tinklas ir toliau aršiai griauna  mūsų valstybės pamatus, vykdo mūsų Tautos dvasinį nutautinimą.

Idealistai, atvedę Lietuvą į Nepriklausomybę, buvo nušluoti, išskaidyti, supriešinti. Įvyko tyli bedvasė nomenklatūrinė-biurokratinė okupacija susiliejusi su naujaisiais laukinio kapitalizmo atstovais. Prisidengę demokratine laisve okupavo mūsų turtą, kultūrą, išniekino Laisvės idealą.

Valstybės pripažintos liko ir partinių pakraipų bei institucijų baigimo diplomai, nuliui vertos  visuomeninės mokslų disertacijos. Mokslinėje, meninėje visuomenėje egzistuoja informacijos filtras, ginamos sovietinės okupacinės istorinės traktuotės, sampratos, nusistovėjusi klaidinga pasaulėžiūra suformuota nuo jaunystės okupacinėse organizacijose. Ši dvasiškai, kūrybiškai impotentinė sistema negailestingai dorojasi, naikina tuos, kurie bando kitaip elgtis, jai priešintis, keisti, teikti naują informaciją. Sutartinai kritiškai puola siekiančius dvasingos pažangos.

Po 1990 m. valstybinės institucijos, įstaigos, kultūrinės organizacijos nepasikeitė – jose liko dirbti „buvusieji“. Neįsileisdami veržlios jaunosios kartos ir toliau tęsia koloborantų darbą. Akivaizdu, kad ir meninės organizacijos, išaugusios iš raudonojo proletariato, artimai bendrauja kaip bendraminčiai su Lukošenkos, Kinijos bei Putino režimo kūrėjais o ne su opozicijos meninėmis draugijomis. Ir šiandien dar nėra žuvusių už mūsų Laisvę vardo premijų. Yra kolaborantų premijos kaip Petro Cvirkos, Liudo Dovydėno ir kt., ne tik vežusių saulę iš Maskvos, liaupsinusių okupantus, bet ir naikinusių mūsų Tautos savastį. Jomis apdovanojami ir dabar rašytojai už prisiminimus apie  sovietinius laikus. Nostalgiškai gerbiami ir Sniečkus, ir partizanų žudikai K.Kubilinskas, A.Skinkys savo rankomis sušaudę partizanus.

Ir toliau iš visų pakampių traukiami seni „draugai“, šalininkai, vis labiau užsukami rafinuoti, profesionaliai įvaldyti propagandiniai mechanizmai. Sukurtos išmirti baigiančios nomenklatūrinės sąjungos. It talibai atgyja buvusieji sovietinės ideologijos veikėjai, glavlitininkai, „meno ekspertai”, kritikai, buvusieji įvairių ideologinių sovietinių leidinių redaktoriai, triuškinę sovietmečiu kitaminčius, negabios, asmeninių interesų siekiančios vidutinybės. Visas šis talibanas mūsų mokslui, menui, kultūrai ir valstybingumui daro nepataisomą žalą.

Kol mūsų šviesuoliai idealistai tik stebi, kol valdiškos institucijos snaudžia, buvę nomenklatūrininkai ne tik skubiai sukūrė „savas“ organizacijas, bet ir sulindo į valstybines pinigus skirstančias kultūrines institucijas, tapo įtakingais, fariziejiškai formuoja žmonių nuomonę per informacines priemones, skleidžia žemą instinktinę kultūrą, pyktį. sutelktai priešinasi pažangai, tautiškumui, naujovėms, rafinuotai blokuoja pažangą, kylantį tautinį – istorinį meną.

Šitaip apraizgę visą valstybę, prisidengę žmogaus teisėmis, demokratija, patyrę sovietiniai ideologai, KGB informatoriai, kuruodami, kontroliuodami ne tik knygų leidybą, pinigų skirstymą, jau atvirai tyčiojasi iš  sąjūdiečių, kovotojų už laisvę, iš mūsų Tautos istorijos – išjuokiami Pilėnų gynėjai, Vytautas Didysis, naikinamas Algirdo kapas… Sausio mėnesį savaitraštis „Literatūra ir menas“ datuotas sausio tryliktąja diena, neparašė nei antraštėlės, nei eilutės apie kruvinuosius Sausio įvykius, žuvusiuosius. O per tradicinius Sausio tryliktosios poezijos skaitymus Televizijos bokšte,  Nepriklausomybės gynėjai neišgirdo iš skaitovų lūpų žodžių: „Tėvynė, Patriotas, Nepriklausomybė, Didvyriškumas, Pasiaukojimas“. O juk poetus – skaitovus skiria meno kūrėjų „ekspertai“.

Panašūs „ekspertai“ skirsto ir mūsų valstybės pinigus, skiriamus intelektualiai kūrybai, leidybai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla populiarindama platina V. Daujotytės parašytą ir už mokesčių mokėtojų pinigus išleistą monografiją apie poetą Sigitą Gedą, kurioje ne tik kad neatskleidžiama S. Gedos veikla Sąjūdyje, bet netgi Jo veikla žeminančiai vertinama. S. Geda sovietmečiu, nesutikęs liaupsinti sovietinę santvarką, buvo cenzūruojamas, griežtai izoliuojama jo kūryba. Sąjūdžio aktyviausi šaukliai negailestingai trypiami – V. Petkevičius pašalintas iš Rašytojų Sąjungos, S.Geda  po mirties šia monografija apdergtas, buvo išguiti iš Lietuvos ne tik V.Noreika, S.Sondeckis, bet šimtai ir jaunų, gabių mokslo, meno talentų.

„Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkui. Kadangi didžioji Rašytojų sąjungos narių dalis – buvę komunistai ar net nomenklatūrinininkai, kurie dar ir dabar šioje kultūros organizacijoje tebeskleidžia sovietinę dvasią, nutraukiu savo narystę Lietuvos rašytojų sąjungoje. Toliau dirbsiu kūrybinį darbą jau kaip tikras nepriklausomybinininkas…“ Šį pareiškimą pasirašo meno kūrėjas poetas Vytautas Vilimas Skripka, išbuvęs  šioje sąjungoje 36 m.

Aišku viena, kad straipsniais, rezoliucijomis, taktiniais lokaliais veiksmais padėties nepakeisime.

Ką daryti? Ar dar įmanoma per kultūrinį sąjūdį atstatyti dvasinį visavertį pasitikėjimą savastimi, atgauti ir atgaivinti prasmės jausmą, atimti kultūrą, švietimą iš tylios okupacijos gniaužtų?

Ar ne tik būtina perspektyvi strategija, apjungiant idealistų, nesiekiančių asmeninės naudos, pajėgas, sutelkiant pažangius politikus, mokslininkus, menininkus, signatarus, visuomenines patriotines, kultūrines organizacijas?

Jeigu pritariate šioms mintims, prisijunkite dalykiškai diskusijai, siūlykite.