Sausio 31 d. Seime vyko renginys „Prisimenam Romualdą Ozolą“, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Seimo nario (1990–2000), Pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko pavaduotojo, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Seimo, Seimo tarybos nario, filosofo Romualdo Ozolo 85-osioms gimimo metinėms.
Renginyje prisiminimais dalijosi sąjūdiečiai: Audronius Ažubalis, Arūnas Grumadas, Rimantas Kanapienis, Bronius Leonavičius, Linas Medelis, Birutė Vyšniauskaitė; Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai: Mečys Laurinkus, Petras Vaitiekūnas; Pirmosios Vyriausybės ministrai: Darius Kuolys, Albertas Sinevičius; Bendražygiai: Tomas Gižas, doc. dr. Algimantas Jankauskas, prof. dr. Giedrė Kvieskienė, dr. Vytautas Sinica, Rimantas Stankevičius ir kiti.
Renginį surengė Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius ir Romualdo Ozolo paramos fondas.
Gražu buvo pasiklausyti valstybininko Romualdo Ozolo darbo Lietuvai vaisių vertinimą bendražygių prisiminimuose. Taip, tai buvo Valstybininkas iš didžiosios raidės. Neveltui, šalia Lietuvai nusipelniusių šviesių žmonių, tokių kaip žemaičių vyskupas prof. Motiejus Valančius, kunigaikštis bajoras Jonas G. Beržanskis – Klausutis, prof. M. Riomeris, prof. V. Landsbergis, prof. N. Vėlius, žurnalistė Eglė Bučelytė, istoriniai šalies prezidentai A. Stulginskis, K. Grinius. A. Smetona, A. M. Brazauskas, R. Paksas, laik. prezidentas Artūras Paulauskas, prezidentai V. Adamkus, D. Grybauskaitė, G. Nausėda, kovojantys prezidentai J. Žemaitis ir A. Ramanauskas tautos istorijos knygoje “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla, 2023) yra įdėta ir savaitraščio “Atgimimas” redaktoriaus, Vilniaus universiteto dėstytojo filosofo Romualdo Ozolo nuotrauka. Garbė Lietuvos sargybiniams!
Tas R. Ozolo paminėjimas buvo daugiau panašus tik į “papoterivimą” už jo “dūšią” oficialioms prolenkiškoms valdžiukėms įtinkančiame Rupšytės ratelyje. Sąjūdžio siekių turinio ir apskritai laisvos Lietuvos gyvavimo esmės bei konkrečiai R. Ozolo vaidmens to meto idėjų ir interesų kovoje už lietuvybę atkurtoje Lietuvoje prieš smetoniškojo lenkizmos puoselėjimo įsigalėjimą, problemos, tai, kas iš tikrųjų buvo kas, taip ir paliko toliau viešai tylint, kai viešai pasakyti lenkizmui Lietuvoje – ne, yra būtina.
Partizanai, rezistencinis, disidentinis judėjimai, Sąjūdis niekada nesiekė, kad Lietuva vėl taptų valstybiškai ir Lenkijos valdoma šalimi. 1994 m. bendrumo su Lenkija sutartis yra lietuvio tautinės ir valstybinės savigarbos įžeidimas. Taip pat Įžeidimu yra ir bendri valstybiniai kartu su Lenkija Liublino junijos ir pan. minėjimai.
Na, užtat archeologas Vytautas Urbanavičius per kasinėjimus požemiuose Vilniuj po Katedros grindimis aptiko užblokuotą Vytauto Didžiojo kapą, tuo užčiaupdamas lenkų ekstremistų burnas riksmui “Vilno naše!”. Taip kad “papoteriavimas” per Romualdo Ozolo metinių paminėjimą irgi nenuėjo veltui.
O Vytautas Didysis, taigi, buvo sodieitis (lot. paganus – sodietis) ir todėl buvo seno tikėjimo žmogus – toks kaip Lietuvos kunigaikštis bajoras J. G. Klausutis – Beržanskis. Muziejinis Lietuvos kunigaikščio J. G. Klausučio – Beržanskio aukuras yra padėtas romuviečių žinioje. Dėkoju.
Kad “papoteriavo”, žinoma -gerai, bet tai šiuo atveju – tik lietuvio vergystės paguoda. Kai Ozolas kaip ir savo metu Vaižgantas iš to lietuvį vadavo…