I dalis čia;
II dalis čia;
III dalis čia;
IV dalis čia.
Manau, kad ne vienas yra girdėjęs apie Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo atliktus gerus darbus, rūpinantis tautinėmis mažumomis Lietuvoje ir lietuviais, esančiais už jos ribų.
Ir retas bus girdėjęs apie šios institucijos pradininką Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti (vadovas a.a. signataras Romualdas Ozolas), vėliau Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie LRV.
Taigi iš daugiau nei 30 metų atstumo pažvelkime į tuos laikus, į istorija tapusią praeitį. Rytų Lietuva buvo suprantama daugiausiai kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonai.
Juose daugiausiai gyventa lenkų (taip save vadino vietiniai lenkai), rusų, baltarusių ir daug mažiau lietuvių.
Asmeniniame archyve aptikau mano įrašytą pokalbį su „Rytsalio“ stovyklos vadovu Romu Vorevičiumi. Tai būta 1993 metų vasarą Klaipėdoje. Prieš 31-erius metus…
– Prašyčiau papasakoti apie tokių stovyklų (aut. pastaba – „Rytsalio“ stovyklų) atsiradimo istoriją?
Romas Vorevičius (toliau – R.V.).
– „Vilnijos“ draugijos Mokyklų skyriuje (aut. past. – Valstybinė regioninių problemų komisija glaudžiai bendradarbiavo su „Vilnijos“ draugija) buvo išanalizuota visa, kas siejasi su Rytų Lietuvos mokyklomis bei jų moksleiviais.
Prieita prie išvados, kad kai kurias problemas sprendžiant, galėtų talkinti ir visuomeninės organizacijos. Viena tokių problemų – prasmingas vasaros poilsis.
Juk ne paslaptis, kad jis dabar brangus, ir reta šeima gali, tarkim, už 15-os dienų poilsį „pakloti“ 180 – 200 litų. Mūsų gi moksleiviai poilsiauja nemokamai.
– O koks tokių stovyklų tikslas?
R.V.
– Be abejo, visuomeninė ir dar nemokama stovykla negali tenkinti kelių šimtų moksleivių norų.
Moksleivių parinkimo prerogatyva priklauso rajonams. Į pirmąją stovyklą rinkosi geriausiai mokantys lietuvių kalbą, į antrąją – norintys ją tobulinti ir nuodugniau pažinti Vakarų krašto kultūrą, istoriją.
Šiemet – kartojame praėjusius metus, taigi tarp stovyklautojų buvo ir ne vienas rusų, lenkų dėstomąja kalba mokinys.
Tikslas – visų pirma, parodyti Lietuvą Rytų Lietuvos moksleiviams: juk daugelis jų nėra buvę toliau Vilniaus, savo ar gretimo rajono centro.
Kita vertus, lietuviškoje aplinkoje (stovykloje ir už jos ribų bendraujama tik valstybine kalba) tobulėja jų šnekamosios lietuvių kalbos įgūdžiai, be abejo, geriamas saulėtos jūros oras, jodu užgrūdinama sveikata…
– Jūs kelis kartus prasitarėte, kad stovykla nemokama. Tai iš kurgi lėšos?
R.V.
– Šįmet padėjo Ignalinos ir Šalčininkų bei Vilniaus rajonų savivaldybės „Vilnijos“ draugija, Klaipėdos valstybinė naftos įmonė „Nafta“ (generalinis direktorius p. Martynas Gusiatinas).
– Paprastai stovyklautojų nuotaika labai priklauso nuo tų, kurie, negailėdami savo atostogų, dirba su jais. Taigi, kas tie vyresnieji draugai?
R.V.
– Mūsų stovyklos kontingentas – 9 – 11 kl. mokiniai. Tai daug žinantys ir dar daugiau norintys sužinoti žmonės.
Turėdami tai galvoje, prašėme talkinti jau ne kartą stovyklose dirbusius ir vaikų pamiltus mokytojus. Pavaduoti man sutiko Bronė Digimienė iš Vilniaus, Stasė Černiauskienė iš Visagino.
Teko girdėti, kad moksleiviai daugiau negu patenkinti jų darbu. Primintina, kad jie dirbo beveik nemokamai.
– Taigi, rengimo darbai buvo atlikti sostinėje, o kaip sekėsi Klaipėdoje?
R.V.
– Klaipėda mus pasitiko giedru dangumi, karštais saulės spinduliais. Svarbiausia, kad mūsų laukė 2-ojoje internatinėje mokykloje direktorė Ina Rybakova ir visi, kurie žinojo, kad mes atvyksime.
– Klaipėdos spaudoje teko skaityti, kad stovyklos programa – prisodrinta. Ar iš tiesų pavyko realizuoti tai, kas buvo numatyta.
R.V.
– Netgi su kaupu. Pirmiausia, stovykloje buvo bendraujama tik lietuvių kalba. Jos galėjo mokytis – kiek tai įmanoma per 15-a dienų – rusų, lenkų dėstomąja kalba moksleiviai. Apstu renginių.
Bene įdomiausia viktorina ,,Sudrausmink žodį, kad netektų dėl jo tau rausti“. Sunkoka buvo varžytis Šalčininkų komandai su Visagino ir Vilniaus rajono moksleiviais, tačiau, visų nuostabai, šalčininkiečiai nugalėjo.
Visi suprato, kad gimtoji kalba (šiuo atveju – lietuvių), įdėta lūposna, turi būti skambi, žodinga ir, svarbiausia, taisyklinga).
Manau, kad atvažiavę į Visaginą, Šalčininkų moksleiviai ištars jį VIsaginas, o VIsagino, atvykę į ŠaLčininkus, įvardins juos ŠaLčininkai. Ir vieni, ir kiti, ir treti žodį Klaipėda kirčiuos KlaIpėda…
– Tikriausiai, kaip ir buvo numatyta, lankėtės muziejuose ir kitur.
R.V.
– Pabuvota visuose Klaipėdos muziejuose: Jūrų, Laikrodžių, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje ir jo padalinyje Kalvystės muziejuje, Paveikslų galerijoje, pasiekta ir Palanga: gėrėtasi gintaro lobiais, pajusta Baltijos jūros bangos šiluma, rymota Birutės kalne ir pačių pasakoti padavimai apie šią vietą.
Jūrų žvejybos uosto viršininko D. Bružo dėka buvo leista susipažinti su plaukiojančios bazės „S. Girėnas“ darbu. Pamatytas ne tik denis, bet it triumai, sudėtingas mašinų skyrius, žuvų apdorojimo cechas.
Kitą dieną, Klaipėdos kultūros skyriui remiant (viršininkė N. Laužikienė), organizuota nemokama kelionė laivu „Šarkuva“.
– O vėliau… vakarais
R.V.
– Jauniems – jaunų! Diskotekos.
Dažnas lankydavo pamaldas netoli esančioje šv. Kazimiero bažnyčioje…
– Be saulės, renginių, vienas svarbiausių dalykų, yra maistas. Kas ir kaip jus maitino.
R.V.
– Maistą gamino 2-osios internatinės mokyklos virėjos. Man regis, pakankamai skaniai ir sočiai.
– Kaip jums atrodo, ar reikalingos tokios stovyklos Rytų Lietuvos mokyklų moksleiviams.
R.V.
– Čia jau galėčiau atsakyti stovyklautojų žodžiais. „Mes nenorėtume važiuoti namo,“ – teigė jie. O jei vaikai taip sako, – jiems patiko, o jei patiko, vadinasi, reikia.
Norint sparčiau įtraukti Rytų Lietuvos moksleivius į šalies politinį, kultūrinį gyvenimą, reikėtų kuo didesniam jų skaičiui sudaryti maksimalias sąlygas vasarą ilsėtis įvairiose (ateitininkų, skautų, gediminaičių ir pan.) rengiamose stovyklose.
Autorius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, buvęs Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentas švietimo klausimams
