Iš Motiejaus Agurkio prisiminimų sąsiuvinio (tęsinys)
1939 m. rugsėjo mėn. 1 d. prasidėjo Vokiečių-lenkų karas, žlugus lenkų ponekšom gryžom į Alksnėnus pasižiūrėti, Ona labai nusigando, manė kad jau gyvensim visados.
1939 m. spalių mėn. 27 d. įžigevo Lietuvos kariuomenė į Vilnių ir jo kraštą.
1940 m. sausio mėn. 27 d. aš vėl išvykau į Lietuvą.
Birutė liko namie, nes laukėsi ant dienų sūnaus.
Aš turėjau galvoje vykti į Vilnių bet nuvykau su Pajaujų Petru į Lazdijus ir apsigyvenom viešbūty, už viešbūtį mokėjo Lazdijų mokyklų inspektorius, nes jis buvo atbėgėlių globėjas, kur prabuvau apie 5–6 dienas, tame laike vakare Inspektorius šaukė mane prie telefono.
Per telefoną skambino Sapiega iš Alksnėnų sargyb. būstin., kad Birutė pagimdė sūnų ir jaučiasi gana gerai.
Po to aš nutariau vykti į Vilnių.
Sūnus gimė 1940 m. vasario mėn. 1 d. bet krikštydami užrašė 5 d. vasario.
Pakrikštijo vardu Giedrutis-Kazimieras.
Aš atvykęs apsigyvenau Vilniuje Lietuvių Atbėgėlių Bendrabūty.
Pabuvęs Vilniuje išvažiavau į parubežį parsivesti Birutės ir sūnaus.
1940 m. kovo mėn. 4 d. atėjo Birutė į Lietuvą, nakvojome pas Sapiegą, ant rytojaus nuvykom pas Sendus, ten prabuvom pora dienų ir išvykom į Vilnių.
Į Kalvariją nuvežė Senda.
Kalvarijoj nakvojom pas Dovitką.
Kaune nuvykus Birutę su Giedručiu palikau stoty o aš nuėjau į Draugiją Užsienių Lietuviams Remti.
Ten gavau bilietus ir leidimą, nes tada buvo reikalingi leidimai iš Lietuvos važiuojant į Vilnių.
Tenai radau savo Bendrabučio buhalterį p. Vadeišą.
Iš ten nuėjau dar pas pulk. Matusaitį ir gavau kelioniai 70 litų.
Į Vilnių gryžom kartu su p. Vadeiša.
Atvykus į Vilnių gavau tarnybą Lietuvos Raudonojo Kryžiaus sandėlio vedėju ir pradėjau eiti pareigas nuo kovo mėn. 15 d. Artinant likviduoti L. R. Kryžiaus sandėliams pasiliuosavau 18 d. gegužės mėn.
1940 m. ir nuo tos dienos pradėjau eiti pareigas geležinkelio konduktoriaus.
Konduktoriaus ir bendrai geležinkelių tarnyba man visai netiko nes buvo be galo varginanti, o mano sveikatai tas labai kenkė, bet prie bolševikų laikų negalima buvo pasiliuosuoti ir turėjau kankintis iki galo.
Tarnybos pareigas einant susirgau t.y. pasikartojo kraujoplūdis.
Iškart nubėgau į ambulatoriją ir daktaras kraujoplūdį sulaikė ir išrašė į Sanatoriją.
Ten nuėjus pradėjau jaustis kiek geriau.
Nuvykus į Sanatoriją padarė spiaudulių analizą ir rentgeno nuotrauką, analizos duomenys buvo toki, bacilų „kocho“ 30–60 palyginus tai labai daug, o iš rentgenos nuotraukos buvo matyti kad kairiame sparne viršūnėje buvo žaizda (kaverna) vištos kiaušinio dydžio.
Man būnant Sanatorijoj Birutė irgi atvažiavo į Geležinkelių ligoninę ir ten pagimdė dukterį 5 d. gegužės mėn.
1941 liko pakrikštyta Rūtelės vardu.
Birutei būnant dar ligoninei susirgo kita liga būk tai vidurių šiltine ir tuojaus išvežė į užkrečiamų ligų ligoninę 19 d. gegužės mėn.
1941 m. Aš tuomet buvau priverstas išsirašyti iš Sanatorijos, nes Rūtelė liko ligoninej pas ligoninės slaugitoja, kuri įsakė pasiimti.
Sugryžus man namo abu su Valinčiene (Veronika Tumelytė Valinčienė) nuvažiavom ir parvežėm mergaitę į namus ir galvojau kas reikės daryti.
Ne po ilgam tą pačią dieną parvažiavo Pijus (Pijus Jankauskas Jankus), Leokadija (Jankauskaitė) ir parsivežė mamą (Agota Tumelytė Jankauskienė) iš Pakuonio palaidoję savo Tėtę (Juozą Jankauską).
Birutė iš ligoninės sugryžo birželio mėn.
S.S.S.R. kariuomenė įžygiavo į Lietuvą 1940 VI 15d..
Aš Birutė su vaikais išvažiavom į Pakuonį pas Viktorą (Viktoras Jankauskas) atostogų, nes aš buvau gavęs iš ligoninės visam mėnesiui 1941 VI 17 d.
Būnant Pakuonyje 1941 VI 22 d. kilo karas rusų-vokiečių 3 val. ryto.
Vilnių vokiečiai užėmė naktį į 24 d. Kauną užėmė dieną 24 d. Už savaitės aš iš Kauno išėjau į Vilnių pėsčias.
Iš Kauno išėjau pusė antros diena ir vakare buvau Žiežmarių miestely, ten pernakvojus tą dieną pasiekiau Vilnių apie 8:30.
Iš geležinkelių tarnybos išėjau 1941 liepos mėn. 1 d., nes man buvo per sunku.
Kitą darbą gavau Trikotažo Fabrike Žaliavų sandelio vedėju.
Man būnant Vilniuje gavau laišką nuo Birutės kad Rūtelė mirė 1941 rugpjūčio mėn. 5 d. Rūtelę palaidojus gryžo į Vilnių ir Birutė.
1942 m. kovo mėn. 23 ant 24 d. nakti buvo rusų lėktuvų puolimas.
Aš tą nakti ėjau tarnybos pareigas Fabrike Švidrigailos gt..
Per tą puolimą liko sugriautas mūsų namas (namas prie Šv. Mikalojaus bažnyčios), bet iš mūsų šeimos aukų nebuvo.
Tame pačiame gyvenusius kitam gale užmušė kn. Čibirą**, jo šeimininkę ir kn. Taškūno** seserį.
Sužeisti liko tame pačiame bute kur kn. Čibiras užmuštas Arkiviskūpas Reinys liko jam nulaužtą raktikaulis ir kn. Taškūnui nulaužta koja.
Iš Fabriko pasiliuosavau 1942 m. rugpjūčio mėn. 17 d. 1942 VIII 8 d, Birutė pagimdė sūnų Raudonojo Kryžiaus Ligoninėje.
Pakrikštijom vardu Tauragis-Julius.
Nuo 1942 m. rugsėjo mėn. 22 d. paskirtas kepyklos vedėju koop. „Rūta“, kepykla nedidelė, per parą iškepdavo duonos 3500 kg., dirbo darbininkų 12.
Nuo 1943 m. rugsėjo mėn. 30 d. perkeltas į kep. Nr.1 ten pagamindavo duonos apie 25 tonas į parą.
1944 m. gegužės mėn. 1 d. perkeltas į kep. Nr. 2 visai mechanišką, duonos pagamindavom truputį mažiau, gamindavom į parą 17 tonų bet buvo geresnės pajamos ir lengviau man pačiam nes buvo geresnė bendra tvarka.
Ten vedėjavau iki 1944 m. liepos mėn. 1 d. Nuo liepos 1 d. gavau atostogas.
Atostogų išvažiavau 30 d. birželio, tą dieną Vilniuje buvo baisus chaosas nes artinosi frontas ir žmonės bėgo kas kaip galėjo.
Aš išvažiavau irgi per didelę bėda, nors turėjau atostogų pažymėjimą ir leidimą traukiniu važiuoti kurį pirkau iš vienos tarnautojos Sockomisarjato už 200.
Atostogų metu pora savaičių pabuvau pas Viktorą.
Vėliau nuvažiavom pas pusbrolį Agurkį Adomą Kalniuose ir ten praleidom frontą.
Pas mumis sovietų kariai užėjo 1944 rugpjūčio mėn. 3 d.
Už savaitės išvažiavom visi pas brolį į savo tėviškę Oškiniuose ir ten turėjom perbūti iki karo pabaigos.
Po kiek laiko Oškinių km. evakavo kaipo pafrontę, tuomet išsikraustėm visi į Ramoniškę pas Konstantą ir ten prabuvome iki 28 dienos rugsėjo 1944 m.
Birutės mamai atėjus ir prašus kad grįžtume į Cyrailę nes vyrams reike kariuomenen tai nors aš būses, tat paklausę ir sugrįžom.
Sugrįžus į Cyrailę aš tuojaus nuvažiavau į Vilnių dėl tarnybos ir gavau Socialiniam aprūpinimo komisarijate<…> (paaiškinimas: šioje vietoje trūksta trijų lapų, kurie jo M. Agurkio mirties buvo iškirpti. Jų turinys nežinomas).
1945 III 3 d. gimė Narutė pakrikštyta Sangrūdos bažnyčioje 1 d. balandžio Narutė Kunigunda (sakinys įrašytas vėliau žmonos Birutės Jankauskaitės-Agurkienės ranka).
Karas Vokiečių su sovietų Sąjunga Anglais ir Amerikiečiais baigėsi 1945 gegužės mėn. 8 d. 3 val.
1945 m. VII 7 d. atvykom į Vilnių gyventi ir gavau tarnybą Vilniaus Mėsos Kombinatas „Maistas“ nuo 13 d. liepos perkeltas į N. Vilnios Fabriką „Maistas“ pareigoms M.P.O. ir kartu Ūkio Vedėjo pareigoms.
(Paskutinis įrašas rašytas žmonos Birutės Jankauskaitės-Agurkienės ranka)
1946 IV 26 d. Motiejus pabaigė tarnybą.
Išei į griuvą Kalvarijų gatvei apie 10 v. prie policijos durų apalpo ir milicininkams įnešus į vidų mirė 11 v. greitoji pagalba nuvežė į Šv. Jokūbo lavoninę kur aš atradau į 4 dien pomirties, 30 d. palaidojom Vilniuje Rasų kapinėse.
Užbaigė savo vargus, palikęs mus našlaičius, Giedrutis Tavutis ir Narutė liko man vienai rūpestis.
Oi koks baisus likimas netekus to žmogaus kuris buvo brangiausias užviską.
Paskutiniame Motiejaus Agurkio prisiminimų puslapyje parašyta
vyno receptas iš barštelių cvikliukų (Vilnius 1941 XI 3 d.)
Keturi litrai sutarkuotų barštelių.
Užpilti 8 litrus vandens, virinti kol pasidaris minkšti, paskiau perkošti.
Į tą skystimą įdėti vieną apelsiną dvi galvutes muskato 2,5 kg. cukraus (250 gr) padeginti and petelnios, viską sudėjus virinti 15 minučių.
Ataušus įdėti 20 gr. mielių.
Pilant į butelius perkošti ir padėti vidutiniame ore 9 dienoms, paskui užrišti su pergamentu ir užleisti su laku.
** Kristupas Čibiras, kunigas, Vilniaus krašto visuomenės veikėjas. Vincentas Taškūnas, kunigas, visuomenininkas. Mečislovas Reinys, arkivyskupas, teologijos ir filosofijos profesorius, diplomatas, politikas, Lietuvos užsienio reikalų ministras.
