Briuseliui nepatinka, kai tauta iš tikrųjų gina vertybes, kurias ES tik deklaruoja.
2026 m. įsigaliosiančiu Migracijos paktu siekiama sumažinti neproporcingai didelį krūvį Italijai, Graikijai ir Viduržemio jūros regiono šalims, kurioms iki šiol teko visa atvykėlių į visą Europos Sąjungą našta.
Tačiau, užuot pirmiausia kontroliavus ES išorės sieną, paktu įgyvendinamas oficialus susitarimas dėl prekybos žmonėmis, pagal kurį šiaurinės ES valstybės turi mokėti po 22 000 eurų už žmogų tam, kad atmestų migrantus, kurie iš tikrųjų dar neatvyko prie jų sienų.
„Tai pusiausvyra tarp solidarumo ir atsakomybės“, – sakė Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola. „Toks yra Europos kelias.“
Taip, teisingai!
Migrantų paktui pritariantiems eurokratams akivaizdžiai reikia meistriškumo pamokų iš tų iš mūsų, kuriems griežta sienų kontrolė jau seniai tapo nacionalinio išlikimo reikalu.
Paktas atsirado šalyse, kurios pamiršo, kaip elgtis konfrontacijos atveju, ir dabar nori perkelti neasimiliuotų, radikalizuotų, antros kartos islamo visuomenių, siautėjančių jų jurisdikcijoje, naštą.
Lenkija ir Vengrija buvo vienintelės dvi šalys, balsavusios prieš, tačiau prie jų balsų dabar prisideda ir vis daugiau neramumų keliančios šalys palei rytinę ES sieną, kur dar yra tvirtų, veikiančių pavyzdžių, kad tvarkingas požiūris į sienų kontrolę gali būti naudingas tiems, kurie labiausiai nusipelnė Europos pagalbos.
Rusijos įsiveržimas į Ukrainą parodė, kad uždrausti Maskvos naujienų tinklus, kai tuo tarpu tokie kanalai kaip Kataro valstybei priklausanti „Al Jazeera“ toliau kursto antivakarietiškas nuotaikas Balkanuose ir kursto neasimiliuotas migrantų bendruomenes Vakarų miestų centruose, yra didžiulė veidmainystė.
Žinia aiški: jei negalime kontroliuoti naratyvų, turime kontroliuoti migraciją, tačiau ES negali kontroliuoti nei vieno, nei kito.
Per pirmuosius karo Ukrainoje metus per Lenkiją perėjo daugiau kaip 5 mln. pabėgėlių, o daugiau kaip 2 mln. nusprendė pasilikti. Tai buvo didžiausias žmonių perkėlimas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų – 13 proc.
Jei ES iš tiesų būtų suinteresuota pasidalyti migracijos naštą, Lenkijai priklausytų nuolaida. Tačiau, nepaisant rekordinės sėkmės asimiliuojant pabėgėlius, ES pasmerkė Lenkiją už tai, kad ji nepriėmė pakankamai migrantų.
Rytų raginimai kontroliuoti sienas nuolat ignoruojami, o Vakarų žiniasklaidoje kilo ažiotažas, kai Dominykas Tarčinskis paskelbė, kad, nors Vokietija savo teritorijoje prarado 200 000 migrantų, Lenkija be savo valdžios institucijų sutikimo nepriėmė nė vieno migranto.
„Mes tai pažadėjome“, – piktinosi D. Tarčinskis. „Štai kodėl buvome išrinkti.“
Vengrija taip pat sulaukė nesibaigiančių ES pasmerkimo srautų už tai, kad jai pavyko už 1,5 mlrd. eurų užkirsti kelią 271 000 nelegalių bandymų patekti į ES, tačiau tai buvo prieš Briuseliui balsuojant dėl Migracijos pakto priėmimo.
Dabar iš tiesų prasidės ES nesėkmingos migracijos politikos gynimas. Jis prasidės nuo politinių išpuolių būtent prieš tuos, kurie nepakluso griežtai Briuselio kritikai, kad pradžioje pasiektų gerai sutvarkytas ir tinkamai apsaugotas sienas. Kaip drįstame gėdinti Vakarų galybes?
Lietuva, kaip tauta, čia jau yra buvusi. Lenkų ir lietuvių bendradarbiavimas Jogailos laikais gimė būtent iš šios dinamikos, kai kryžiuočiai manė, kad galės primesti savo valią lietuviams. Stebėtina, argi ne, kaip nedaug pasikeitė per šešis šimtmečius nuo Žalgirio mūšio?
Vis dėlto mūsų Vakarų kaimynai apsimeta, kad palaiko tvarką. Ir vis dėlto jie pyksta, kai mes juos pranokstame, kai iš tikrųjų tai darome. Vis dėlto kaukė nuslysta ir mes matome, kad jie nori ne tvarkos, o valdžios sau.
Tad kas būtų, jei, iškeliant hipotetinį klausimą, elgtumės kaip jie? Iki šiol, jei nesaugotume savo rytinių sienų, būtume buvę užpulti. Tačiau Migracijos paktas tai keičia, nes mūsų siena tampa jų siena. Mūsų derybinė pozicija tampa stipri.
Hipotetiškai, jei mes nusileisime, tuomet vakarinės ES valstybės pagal savo Pakto sąlygas privalės priimti tuos, kurie pateks į mūsų teritoriją. Lietuvos politikų nuomonės dėl to, ar geriau priimti migrantą, ar sumokėti 20 000 eurų baudą, išsiskiria.
Tad norisi klausti, kas būtų, jei dėl kompromiso nuspręstumėte subalansuoti savo sąskaitas, siųsdami vieną migrantą į Vakarus už kiekvieną migrantą, kurį ES bando pasiųsti pas jus? Kas, Briuselio manymu, kontroliuoja potvynio vartus?
Jei Vakarai gali būti per silpni, kad atsisakytų blizgančių, naftos turtingų Persijos įlankos Emyratų, tokių kaip Kataras, globos, ir per bailūs, kad reformuotų savo gynybą prieš Afrikos ir arabų pasaulį, tai galbūt jie būtų suinteresuoti, kad mūsų migracijos politika patirtų nesėkmę?
Osmanai, totoriai ir rusai ne kartą krito po lietuvių kardais. Tik retai kada Vakarai žvilgteli į tai, ką Rytų Europos žmonės sustabdė, išlaikydami savo užnugaryje.
Vienintelė išminties dalelė Migrantų pakte yra ta, kad jie davė sau laiko iki 2026 m. viską apmąstyti.
“Istorija yra romanas, o tauta – jo autorius”, – teigia prancūzų rašytojas Vigny knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” šeštame puslapyje. O susivienijimas PRO PATRIA sako, kad “Lietuvos valstybę kuria tauta”. Išvada: perskaitę knygą “Istorija pareinant į Lietuvą” žinosime ką jau padarėme, o skaitant PRO PATRIA medžiagą aišku taps ką reikia daryti, kad tautą išsaugot toliau. Prosit!
ŽR: Mokslo balsu Klausykitės
Migracija ir aukos: sankirtos šiandieniame pasaulyje
− ziniuradijas.lt/laidos/mokslo-balsu/migracija-ir-aukos-sankirtos-siandieniame-pasaulyje?video=1
„Su MRU Teisės mokyklos prof. dr. Lyra Jakulevičiene kalbėsime apie šio reiškinio daugialypiškumą ir iš to kylančius skirtingus padarinius. Kokią įtaką besikeičiančios aplinkybės pasaulyje (I-asis ir II-asis pasauliniai karai, Ukrainos karo kontekstai) daro migracijai bei su ja susijusiems teisės srities pokyčiams? Kaip tinkamai sureguliuoti neteisėtai atvykusių migrantų srautus? Aptarsime platų migrantų spektrą – nuo kvalifikuotų darbuotojų, kurie į savo kilmės šalis grįžta pasibaigus darbo santykiams užsienyje – iki pabėgėlių ir karo aukų migracijos, kurios dalis sudaro tik vos 10 proc. bendro migracijos srauto. [ … ] Laidoje dalyvaus ir ukrainiečių kilmės mokslininkė iš MRU Teisės mokyklos dr. Kateryna Latysh.
Ar žinote, kad Vilniuje veikia taip vadinamas integracijos centras „International House Vilnius“?
Čia truputis ištraukų iš left-liberastų propagandos („Vilniuje gyvenantys užsieniečiai čia kuria ir verslus, ir ateities planus: įvardijo, kodėl Lietuva – tokia patraukli“):
Integracijos centro „International House Vilnius“ vadovė Indrė Laučienė pabrėžė, kad naujakuriai į Vilnių atvyksta iš visur: iš Azijos, Afrikos, Šiaurės ir Pietų Amerikos… – vardijo I. Laučienė, pridurdama, kad ją maloniai stebina iš Afrikos atvykstančių žmonių bendruomenės augimas.
Kalbėdama apie iš Afrikos atvykusių užsieniečių bendruomenę Vilniuje, I. Laučienė neabejoja – ši bendruomenė tik augs. „Manau, kad ilgą laiką mes nebuvome atrasta šalis tarp tokių mums egzotiškesnių krypčių. Bet mes labai aiškiai matome, kad tas bendruomenių kūrimąsis padeda atvykstantiems į miestą, – kalbėjo „International House Vilnius“ vadovė. – Atvykti čia daug drąsiau, kai žino, kad yra bendruomenė, kai yra kažkas, kas jiems padeda.“
„Rasdami bendruomenes, jie daug drąsiau jaučiasi čia atvažiuodami. Ir mes matome labai įvairių atvejų, kad atvyksta šeimos ir net kelios kartos.“ – džiaugėsi „International House Vilnius“ vadovė.
Kuo toliau, tuo įdomiau pas mus darosi. O priežastis, manau, paprasta. Mat, kai prancūzai dėl iškasenų norėjo kiek “pakolonizuoti” šiaurinę Afriką, nusiuntę savo “turistus” iš vietinių šamanų sužinojo, kad spalvotų žmonių atsiradimas Afrikoje yra DIEVO EKSPERIMENTAS. “Pakolonizavimas” nepasisekė, pasiųsta kariuomenė dėl pralaimėjimų turėjo grįžti (OAS byla). Na, o dabar jau spalvotieji nutarė mus “pakolonizuoti” ir gaunasi, jog čia – tik eksperimento, buvusio pas prancūzus tęsinys ir ne tik pas mus.