A. Vėželienė. Mirties kultūros triumfas: Vive, ut vivas

Kiekvieną akimirką mes mirštame, kiekvieną akimirką mus lydi mirties dvelksmas. Net kur ne kur rudenėjantys lapai mums primena apie artėjantį gamtos sąstingio laikotarpį. Gyvename mirties kultūros triumfe – tai taip kasdieniška, jog nepastebima.

Skulptoriaus Gedimino Piekuro ir architektės Aušros Gvildienės skulptūrinis sprendimas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos kiemelyje (2026) – paauksuotos Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės kaukolės, komponuotos vienoje pagalvėje ant klasikinio postamento – tapo dar vienu impulsu, privertusiu visuomenę krūptelėti nuo savo pačios laikinumo suvokimo.

Ar ne todėl, kad mirties eskalavimas, ypač tebesitęsiančių geopolitinių tragedijų ir karo Ukrainoje akivaizdoje, tapo pernelyg arti mūsų? Ir šis visą apimantis mirties eskalavimas yra nusivylimo viskuo priežastis. Žinoma, tai tik prielaida.

Galbūt todėl ši mirties estetika sukėlė priešpriešą ir taip sutrikdė mūsų kasdienį saugumo jausmą?

Tuo pačiu Barboros ir Augusto meilės mitą ji ne pakylėjo, o įžemino ir, kas dar skaudžiau, nuplėšė nuo jo blizgius romantiškus apdarus, palikdama pliką, negailestingą realybę, kurioje karaliauja viską sulyginanti amžinybė. O juk nuo vaikystės slapta linkę tikėti istorija su gera pabaiga. Tiesa?

Tačiau ar kaukolių demonstravimas yra svetimas mūsų kasdienybei? Žinoma, ne. Garsusis vanitas (lot. tuštybė) motyvas Vakarų dailėje iškilo dar XVI amžiuje, nors pačios mirties bei laikinumo alegorijos šaknis turi gilioje viduramžių kultūroje.

Dailėje, ypač sakraliniame mene, kaukolė tradiciškai buvo vaizduojama kaip memento mori („atmink, kad mirsi”) priminimas. Mirtis ir jos ženklai seniai persmelkė mūsų kultūrinį audinį.

Pavyzdžiui, dar XVI-XVII amžiais Europos ir LDK didikų bei mokslininkų rezidencijose ėmė rastis kunstkameros (vok. Kunstkammer) – retenybių ir gamtos stebuklų kabinetai, muziejų pirmtakai.

Juose turtingieji ir išsilavinę asmenys kaupė ne tik egzotikos elementus, mineralus, mokslo prietaisus, bet ir žmogaus anatomijos pavyzdžius bei mirties reliktus – kaukolių fragmentus, gyvūnų kaulus ar antikinius artefaktus, turėjusius liudyti pasaulio įvairiapusiškumą ir trapumą.

Beje, iki šių dienų muziejuose ir privačiose kolekcijose esančios gyvūnų iškamšos bei medžioklės trofėjai lieka interjerą puošiančiu mirties monumentu.

Pažvelkime atidžiau, kaip mirties dvelksmas jaukiai ir nepastebimai įsikūręs mūsų aplinkoje: nuo lėtai vystančių skintų gėlių ar specialiai džiovintų augalų kompozicijų mūsų svetainėse, kurios iš tiesų yra ne kas kita, kaip kasdienis estetizuotas mirusios gamtos kultas, iki mirusiųjų vardais pavadintų gatvių, paverčiančių miestus milžiniškais nekropoliais, kur kiekvienas adresas dvelkia praeities epocha.

Senamiesčių fasadus tankiai nutupdę bronziniai profiliai ir atminimo lentos su nekrologiniais datų rėmais („čia gyveno…”, „čia kovojo…”) paverčia namų sienas tyliais priminimais apie išėjusius. Visas mūsų istorinis naratyvas pastatytas ant griuvėsių, karų, netekčių ir dinastijų žlugimo pamatų.

Istorijos vadovėliai iš esmės yra didžiulės mirusiųjų knygos. Bibliotekos ir archyvai – tai didingiausios mirties šventyklos, kokias tik yra sukūręs žmogus, kur saugomi jau išėjusiųjų ir dar išeisiančių balsai, mintys, rankraščiai bei testamentai.

Teatruose statomos praėjusių laikų pjesės nuolat atkartoja tas pačias žmogiškąsias lemtis ir baigtumą. O muziejai – tai atvira, materializuota mirties erdvė.

Juose eksponuojame mirusiųjų daiktus: drabužius, papuošalus, ginklus, o bažnyčių rūsiuose – net palaikus. Žmonės juos lanko vedami smalsumo ir tradicijos, nes praeities pažinimas įmanomas tik per materialius artefaktus.

Kitas klausimas – kuomet iš istorijos daroma komercija.

Prisiminkime pasaulinio masto pavyzdžius, tokius kaip masiniam turizmui pritaikyta Veronos „Romeo ir Džuljetos” istorija, kuri yra turizmo verslo ir ne tik jo pelno šaltinis, ar garsių menininkų kūriniai, perkelti ant puodelių, lėkštučių, ženkliukų bei maišelių.

Galima kelti prielaidą, kad Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės paminklo pastatymas yra taip pat tam tikra prasme susijęs ne vien su gilia istorine refleksija, bet ir su viešosios erdvės kūrimu bei kultūrinio patrauklumo skatinimu.

Ir kelti klausimą – ar neatsiras artimoje ateityje Vrublevskio bibliotekos suvenyrų rinkiniuose atributikos su šia simbolika?

Smalsumo vedina randu 2024 m. liepos 16 d. mab.lt svetainėje skelbtą Dekoratyvinės skulptūros „Žygimantas ir Barbora” idėjos sukūrimo LMA Vrublevskių bibliotekos kiemeliui (T. Vrublevskio g. 8, Vilnius) kūrybinio konkurso nuostatus (cituoju):

Konkurso tikslas. Prasmingu, meniškai vertingu kūriniu įamžinti valdovų porą – Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę – bei papuošti antrą šimtmetį gyvuojančios Bibliotekos atnaujintą architektūrinį ansamblį.

Vizija. Skulptūrinė kompozicija „Žygimantas ir Barbora” – paminklas jaunystei, meilei ir knygai. Jaunuolių meilė lig tol neregėtais dvasios lobiais praturtino Renesansui atsivėrusį XVI a. Vilnių.

Įsimylėjėlių pora sostinę pripildė prakilnių jausmų ir šviesių stiprių emocijų, įkvėpusių tada ir tebeįkvepiančių šiandien poetus ir dailininkus kūrybai. Jų kūriniai Gedimino miestui suteikė andai ir tebesuteikia šiandien šimtabalsio geležinio vilko išpranašautos nemarios šlovės, skambančios ir skambėsiančios iš knygų, saugomų šioje Bibliotekoje.

Tai vilniečiams ir Vilniaus svečiams primins ši skulptūrinė kompozicija.

Taigi, vienas įdomiausių ir labiausiai intriguojančių kūrybinių paradoksų – tai institucinės-biurokratinės vizijos ir tikrovėje gimusio meninio kūrinio, mano manymu, neatitikimas. Absoliutus disonansas.

Konkurso apraše kalbama apie „jaunystę, meilę ir knygą”, „prakilnius jausmus”, „šviesias stiprias emocijas” bei Renesanso šviesą. Tai tradicinis, patogus, beveik turistinis ir akademiškai saugus naratyvas, kurio tikslas – papuošti miesto erdvę pozityviu istoriniu mitu.

O realybėje – ne odė jaunystei, o dvi paauksuotos kaukolės, gulinčios ant pagalvės. Tai tiesmukas, beveik šokiruojantis mūsų esaties pabaigos priminimas. Viso, kas mus pakylėja: gyvenimas, meilė, tikėjimas…

Bet šiuo atveju ar turime kaltinti kūrėjus? Jie pateikė savo matymą – radikalų istorinės meilės sprendimą per mirties lygybės pjūvį.

Paraišką vertino komisija. Komisija ir tik komisija atsakinga už priimto sprendimo legitimumą.

Beje, projektui buvo keliamas reikalavimas neviršyti 50 tūkst. eurų biudžeto ribos. Remiantis oficialiai skelbiama informacija, šio skulptūrinio projekto vertė siekia 60 tūkst. eurų.

Tačiau biblioteka pažymi, kad šis kūrinys – tai bendruomenės iniciatyvos ir dosnių privačių rėmėjų vaisius.

Reikšdama padėką visiems rėmusiems ir išskiria svarbiausius mecenatus: buvusią ilgametę VU bibliotekos vadovę Birutę Butkevičienę, negailintį paramos Vidmantą Martikonį bei Augustiną, Dominyką ir Kristijoną Vizbarus. Todėl galimas biudžeto viršijimas yra pačių iniciatorių bei rėmėjų apsisprendimas.

Konkurso sąlygose taip pat buvo numatyti apdovanojimai trijų geriausių eskizų autoriams: pirmosios vietos laimėtojui skiriama 1 000 eurų premija ir sudaroma autorinė darbų sutartis dėl tolesnio projektavimo bei įgyvendinimo (eskizo transformavimo į projektą, brėžinių ir įgyvendinimo medžiagos rengimo), antrosios vietos laimėtojui – 500 eurų premija, o trečiosios – 300 eurų premija.

Vis dėlto giliau vertinti, ar buvo paisoma konkurso reikalavimų, šioje apžvalgoje nebepratęsiu. Lai šiuos klausimus kelia kiti.

Žvelgiant giliau, G. Piekuro skulptūrinė idėja pasaulio meno kontekste yra kartotė (klišė). Būtent todėl ji ir sukelia tokį stiprų emocinį impulsą: sąmoningai pasirinkta ji be jokių užuolankų visiems visuomenės sluoksniams atvirai primena apie mūsų laikinumą.

Kaip žinoma, šių istorinių asmenybių palaikai fizine prasme saugomi atskirai (Barbora – Vilniaus katedros požemiuose, Žygimantas Augustas – Krokuvos Vavelio katedroje), tačiau autorius juos simboliškai sujungia, pateikdamas liejinius ant vienos pagalvės.

Tegu ilsisi ramybėje… Amen.

Būtent taip instinktyviai sureagavau išvydusi paauksuotas galvas Vrublevskio bibliotekos kiemelyje. Ir pasijutau nejaukiai. Tikėtina, tai pirmas kartas Lietuvoje, kai kaukolių simbolika iškeliama į atvirą išorės erdvę.

Vive, ut vivas („Gyvenk taip, kad gyventum”) būtų paskata švęsti gyvenimą.

Autorė yra Lietuvos režisierė, menininkė