M. Kundrotas. Politinė pagonybė: veidai ir įveikos

Politika ir religija – skirtingos būties sritys. Politika orientuojasi į žemiškojo gyvenimo sutvarkymą, religija – tai santykis su anapusybe, orientuotas į amžinybę.

Religijos ir politikos sutapatinimas kenkia joms abiems: asmeninę dievoiešką keičiant politiniu įstatymu, religija praranda autentišką ir gyvą tikėjimą, o politikoje dingsta teisingo ir visuotinio piliečių atstovavimo principas, piliečiai suskirstomi į geresnius ir blogesnius pagal požymius, nieko bendro neturinčius su politikos paskirtimi.

Dėl šių priežasčių demokratinėse visuomenėse vengiama tapatinti religiją su politika. Vis dėlto naivu būtų visiškai neigti jų ryšį. Politiką su religija jungia bendra dimensija – filosofija, bendri pasaulėžiūros principai.

Net demokratiškiausia musulmonų visuomenė skirsis nuo krikščioniškų demokratijų, net autoritariškiausia krikščioniška valstybė bus kitokia, nei atitinkama musulmoniška šalis.

Šiandien Vakarų pasaulyje vyraujanti politinė pasaulėžiūra tolsta nuo krikščioniškų šaknų ir vis aiškiau slenka į pagonybę.

Net jei patys politikai ir jų atstovaujami piliečiai laiko save krikščionimis, ateistais ar apskritai ignoruoja religinį būties dėmenį.

Pagonybė pirmiausiai susijusi su stabo sąvoka – tai yra, tam tikro objekto, kuris statomas į visuotinės ir vienatinės tiesos vietą.

Liberalizmui toks stabas – asmuo, fašizmui – valstybė, tam tikrose fašizmo variacijose – tauta arba rasė, marksizmui – klasė, ar ji būtų apibrėžiama profesiniais, ar kitokiais socialiniais kriterijais.

Stabais gali tapti ir tam tikri politiniai principai, kai jie suabsoliutinami ir savotiškai sudievinami, ignoruojant žmogiškosios ir visuomeninės būties daugialypiškumą. Liberalams toks principas – laisvė, fašizmui – galia, marksistams – lygybė.

Visgi yra kai kas, kas jungia visas šias modernias politines ideologijas ir šios jungtys kyla būtent iš pagoniškų sampratų.

Labiausiai išplitusi politinės pagonybės forma šiandien – liberalizmas. Lygiai kaip pagonybė religijoje, taip liberalizmas politikoje skelbia tiesų pliuralizmą. Tai – pasaulėžiūra, kurioje bet kas gali būti tiesa, o tai reiškia, kad niekas nėra tiesa.

Užtai ši teoriškai itin tolerantiška pasaulėžiūra pasirodo visiškai netolerantiška, susidūrusi su bet kokia apeliacija į visuotinę ir vienatinę tiesą.

Romos pagonys leisdavo kiekvienam garbinti savo dievus, jei lygiagrečiai būdavo pripažįstami Romos dievai, o kai kas nors sakydavo, kad yra tik vienas – jo – Dievas, tai iššaukdavo žiaurias represijas.

Nebe taip žiauriai baudžiami, bet politiškai spaudžiami krikščionys ir musulmonai šiandieninės pagoniškos – hinduistinės – partijos valdomoje Indijoje: jie primygtinai raginami pripažinti, kad šalia jų kelio į tiesą galimi kiti keliai.

O tai reiškia nei daugiau, nei mažiau, kaip savo autentiškos religijos išsižadėjimą, nes tiek islamo, tiek krikščionybės šerdyje glūdi vienatinės tiesos idėja.

Visiškai priešingą modelį pasirinko krikščionių dominuojamos Jungtinės Amerikos Valstijos: čia kiekviena religija turi teisę skelbtis pačia teisingiausia ar net vienintele teisinga, bet valstybėje vienodai gerbiamos visos religijos, jei tik jos priima šią bendrą – tikrojo pliuralizmo – sistemą.

Šiandieniniai liberalai elgiasi panašiai kaip Romos ir Indijos pagonys: jie reikalauja pripažinti, kad vienatinės ir visuotinės tiesos nėra, kad kiekvienas gali turėti savo tiesą.

O kas tariasi žinąs tokią tiesą ar bent siekia jos, patiria didesnes arba mažesnes liberalių režimų sankcijas.

Fašizmas daugeliu bruožų stipriai skiriasi nuo liberalizmo, bet juos jungia tas pats požiūris į tiesą.

Vienos ir visus žmones apimančios intelektualinės ir moralinės tiesos tiesiog nėra. Jos vietoje – galia, ir šiuo požiūriu fašizmas – tobulai pagoniška ideologija.

Kaip rašė žinomas religijotyrininkas Deividas Šenkas (David W. Shenk), pagoniškų dievų paskirtis – suteikti bendruomenei ar atskiram asmeniui galių, o ne duoti moralinį toną.

Kaip pripažino lietuvių mąstytojas ir politikos veikėjas Kazimieras Uoka, pats išpažinęs pagonių tikėjimą, pagonių dievai gali būti ir blogi, o velniai – ir geri. Absoliuto juose nėra.

Fašistai nuo liberalų skiriasi tuo, kad asmens kultą jie keičia kolektyvo – valstybės, tautos arba rasės – kultu, bet ir vieni, ir kiti vardan savo stabo gali persekioti ir net naikinti kitus žmones, kurie išeina už jų pasaulėžiūrinės sistemos ribų.

Kai nėra visuotinės moralinės tiesos, nėra ir kiekvienam žmogui priklausančių teisių, kurių autentiškasis šaltinis – tikėjimas tuo, kas viršija žmogų, bendruomenę ir pačią žmoniją, tikėjimas visuotine ir įasmeninta tiesa, visų teisių ir pareigų autoriumi.

Marksistai šiek tiek išsiskiria iš minėtų pagoniškų politinių ideologijų, nes daugelis jų skelbia esant visuotinę ir vienatinę tiesą, kurią kildina iš racionalaus mokslo. Vis dėlto čia glūdi paradoksas.

Atmesdami metafizinę tiesos kilmę ir esmę jie sudievina mokslą, kuris niekada nebuvo ir nebus vienalytė visuma.

Apskritai nėra tokio reiškinio, kaip vientisas mokslas, egzistuoja tik atskiri mokslininkai.

Kiekvienas – su savo įžvalgomis, tyrimais ir labai skirtingomis šių tyrimų išvadomis.

Savo ideologiją skelbdami mokslu marksistai kuria dar vieną stabą, kuris keičia autentiškąją tiesą, kokia ji yra.

Taigi, marksizmas – tiek klasikinis, tiek postmodernusis – vis dėlto yra pagoniška pasaulėžiūra, nes objektyviai neigia universaliąją tiesą, jos vietoje brukdamas savo įgeidžius ir samprotavimus. Klasikiniai marksistai manė, kad proletarų tiesa – tikresnė, nei buržujų tiesa, tad visuotinė tiesa buvo atmetama.

Postmodernieji marksistai teigia, kad kiekvienas gali pasirinkti savo tautinę ar lytinę tapatybę, taigi – vietoje tiesos duotybių skelbiamas reliatyvizmas, identiškas liberalų reliatyvizmui.

Atsakas pagonybei – tai intelektualinis ir moralinis universalizmas. Iš daugybės pasaulio religijų aiškiausiai į jį pretenduoja trys – krikščionybė, islamas ir budizmas.

Nesiginčijant, kurios iš šių religijų pretenzijos į visuotinę ir vienatinę tiesą labiau, o kurios – mažiau pagrįstos, šįkart užteks nukelti kepurę prieš kiekvieną iš jų dėl to, kad visos jos pripažįsta, kad universali tiesa apskritai egzistuoja.

Politikoje, deja, nėra absoliutaus atitikmens universalizmui, bet kai kurios politinės ideologijos – arčiau jo, nei kitos.

Galbūt arčiausiai jo būtų racionalus konservatizmas, apvalytas nuo primityvaus tradicionalizmo, kuris tiesą įkalina laike. Jei egzistuoja universali tiesa, laikas jai neturi reikšmės, seni įsitikinimai gali būti teisingi, nauji – klaidingi, bet gali būti ir atvirkščiai.

Konservatizmas a la Burke, kaip ir nacionalizmas a la Herder, pripažino tradicijos vertę, bet aukščiausiais matais skelbė dorybę ir sveiką protą. Universaliųjų religijų požiūriu ir viena, ir kita kyla iš metafizinio absoliuto.

Pirmasis žinomas lietuvių valdovas Netimeras, skirtingai, nei jo įpėdiniai Mindaugas, Jogaila ir Vytautas, pasak istorinių šaltinių priėmė krikščionybę – universalistinę religiją – ne dėl politinės naudos, o nuoširdžiai atsivertęs.

Belieka palinkėti, kad ir tarp šiandienos politikų atsirastų savi Netimerai, kurie įtvirtintų universalios tiesos principą politinės pasaulėžiūros lygiu.

O tos tiesos principai politikoje – gana konkretūs. Kiekvieno žmogaus teisė savarankiškai ieškoti gėrio, džiaugtis jam patinkančiu gyvenimu, kol iš jo nėra žalos kitam žmogui, bendruomenei ar aplinkai, kiekvienos tautos teisė savo tėvynėje kurti savo tvarką, stipresniojo pagalba silpnesniam, teisingas atlygis kiekvienam už jo darbus, pagarba gyvybei ir artimo meilė.

Atrodytų paprasta. Bet pabandykime tai įgyvendinti praktikoje ir suprasime, kad tai – didžiulis iššūkis. Iššūkis, vertas Žmogaus.

Autorius yra politologas