Juozinės. Aš vėl papasakosiu paprastai, be jokio ,,meno“, taip, kaip širdy įrašyta.
Taigi, buitinis vaizdelis. Mamytė iš vakaro kepa žuvį, gamina mišrainę. Ištraukia geresnes lėkštes, šakutes, šaukštus, peilius, stikliukus ir puodelius. Vis tiek kas nors ateis sveikinti tėvelį, juk visada ateina, o tėveliui reiks pačiam šeimininkauti, nes ji tai bus mokykloj. Reiks ką geresnio ant stalo padėti, tai ir gamina. Ji viską laiku padaro, apgalvoja.
Oi, nusibosdavo vaikystėje ta gavėnia, kad ją kur. O čia šventė! Ir dar tėvelio! Vaikas juk dar negali nieko suprasti, o per gavėnią ir to nėra, ir ano. Sako, kad negalima. Visas laikas – tai tik laukimas ir laukimas: laukiam, kol karvė apsiteliuos, tada bus pieno. Laukiam Velykų, laukiam ir kada pagaliau bus šilta. Laukiam vakaro, laukiam ryto, laukiam, kol užaugsim…
Per pirmas Juozines buvau dar maža, gal dar trejų metų nesulaukusi. Tikriausiai prisiklausiau kalbų, kad tėvelį sveikins ir labai užsimaniau pirmą kartą pati jį pasveikinti.
Mano tėvelis tada dažnokai sirgo, todėl būdavo su manim ir broliu namuose. Nuo jo sklisdavo Višnevskio tepalo kvapas. Ta smarvė gniauždavo kvėpavimą ir atimdavo pusę malonumo glaustis prie tėvelio. Bet jis nuolat skaitydavo, tai kaipgi prie jo nesiglausi?
Knygų pas mus niekad netrūko, bet vis atsirasdavo naujų. Būdavo ir žurnalų.
Aš prisitaikydavau prie lovoje gulinčio tėvelio dešinio šono, padėdavau galvą ant jo peties ir prašydavau: ,,Tėveli, paskaityk man“. Kaip gerai, kad tėvelis nežinojo jokių vaikų auklėjimo metodikų ir pradėdavo man garsiai skaityti viską, ką tik tuomet rankose turėjo. Gal kartais ir pakeisdavo knygą, tik aš neprisimenu. Aišku, jis suprasdavo, kad ne viskas mažo vaiko protui, tai komentuodavo, aiškindavo, labai spalvingai pasakodavo savais žodžiais. Ar tai buvo žurnalas apie gamtą ir sodus, ar ten buvo parašyta apie medžių genėjimą, naujas obelų ar bulvių veisles, jis skaitydavo, o aš visko klausydavausi. Norėdavau obuolių, kriaušių, vyšnių, man rodydavo paveiksliukus, aiškino, kokių nuostabių augalų yra, nors jie gal auga visai ne pas mus. Ir tada pradėdavau tikėti, kad kada nors pamatysiu, turėsiu, ragausiu, kad visur pabūsiu, o tas aprašomas pasaulis nežinomu būdu priartės prie manęs ir bus mano.
Jeigu Tadas Ivanauskas prisijaukino varną, tai ir aš norėčiau. O gal geriau papūgą? O jei ne papūgą, tai senbernarą, didelį, tokį, kuris gelbės žmones. Nenorėjau tik, kad kada nors sudužtų laivas ir tektų išsilaipinti nežinomoj saloj, kurtis ten kaip Robinzonui Kruzui. Bijodavau laukinių, tikėjau Penktadieniu. Kartais beklausant pasidarydavo baisu, tada aš smarkiai apkabindavau tėvelio kaklą, o jis juokdavosi ir sakydavo: ,,Oi, nesmauk tu manęs taip smarkiai, aš gi skaityt negalėsiu“. Tada jau suprantu, ranką atitraukiu, bet visa prisiglaudžiu dar labiau.
Ką skaitė tėvelis, kai aš išgirdau apie keturlapį ar penkialapį dobiliuką, kurį suradus gali pasveikti? Ar tik ne Simonaitytę? Aš įdėmiai klausiau ir vis galvojau, kaip man jo, to stebuklingo dobiliuko, reikėtų. Ir dar ne vieno! Oi, tikrai aš juos dovanočiau ne tik tėveliui. Kaip atrodo dobiliukai, aš jau žinojau. Iš kur, juk dar tokia maža buvau? Nežinau, gal tėvelis rodė kokį paveikslėlį, o gal išprašiau, kad nupieštų? Tėvelis mokėjo mokyti. Aš labai aiškiai žinojau, ko noriu. Su tuo dobiliuku mintyse aš ilgai gyvenau, ir dabar dar vis noriu jį rasti.
Tėvelis būdavo geras, bet reiklus. Mano darbai namuose prasidėjo labai anksti. Ne viską aš norėjau daryti, tingėdavau, bet reikėjo. Jeigu ne tėvelio šnekos darbų metu, tai tie darbai būtų neįmanomi. Bet jis įkalbėdavo, turėjo tokią dovaną. Pradėdavau be noro, o paskui įprasdavau, suvokdavau, ką darau, ir nejausdavau, kad sunku ar nemalonu. Ir nesuprasi, kur su tėveliu žaidimas, kur darbas, kur poilsis ar mankštinimasis – vis kartu visą laiką ir kartu. Buvau labai maža, kai reikėdavo plauti pieno separatorių. Oi, net užmiršau viską, tik žinau, kad jis susidėdavo iš daugybės detalių. Ir ką su juo darydavo? Dievuliau, pati savęs dabar klausiu. Taigi grietinėlė bėgdavo, gelsva, tirštesnė už pieną. Tai juk ją ir atskirdavo nuo pieno! O kaip tas aparatas veikdavo? Kad neprisimenu. Gal kokią rankenėlę tėvelis sukdavo? Tos metalinės detalės man būdavo kaip koks ,,Lego“. Aš jau mokėjau viską išardyti ir vėl sudėti. Reikėdavo plauti ir perplauti be jokių ,,Fairy” keletą kartų. Pirmiausia labai karštu vandeniu. Kartais rankos neatlaikydavo tokio karštumo, tai tėveliui reikėjo nutaikyti, kiek reikia įpilt šalto vandens, kad vanduo pernelyg neatvėstų. Šaltu tai neišplausi, o tėvelis tikrai patikrins, ar paviršius neriebaluotas. Jau mokėjau rankomis jausti, kada švaru, o kada dar ne.
Tėvelis išmokė ir grindis plauti. Būdavo dažytų ir nedažytų grindų, o kaime grindys greit prisimindavo purvo. Tada reikia imt specialų grindų šepetį ir šiūruot grindis iš visų jėgų. Aš pastumdau, pastumdau šepetį į vieną, į kitą pusę ir taip pavargstu, kad daugiau negaliu. Pamatęs, kad pasportavau, tėvelis ima ir pats brūžina grindis, o lentos tik bąla, tik bąla! Stiprus tas mano tėvelis, bet ant grindų pilna purvino vandens. Aš imu skudurą, stengiuos juo sugerti tuos nešvarumus, paskui atsinešu skudurą prie kibiro, mėginu nugręžti, bet tų rankų silpnumėlis! Tėvelis turi kantrybės, leidžia pasikankinti. Po to ima ir nugręžia skudurą, o aš vėl dirbu palinkus prie pat žemės. Na, jau gal ir gerai? ,,Oi ne!”– sako tėvelis. Jis išneša kibirą į lauką, išpila, o paskui pila naują vandenį, pašildo jį puodeliu karšto vandens. Ir vėl viskas iš pradžių. Tėvelis ant grindų papila švaraus vandens, jį išsklaido, vėl patrina šepečiu, o aš jau palindus po lova su skuduru. Jis sako, kad aš dar kruopščiau kampą iššluostyčiau. Ir taip visi veiksmai kartojasi iki durų. ,,Tėveli, ar jau viskas?” – ,,Oi ne, matai, kad dar vanduo nešvarus“. Ir vėl kibirą išpila, švaraus vandenuko pripila, dar kliūstelna puodelį pašiltinimui ir vėl: ,,Tu ten gerai kampus iššluostyk“. Ir tada man ateina į galvą įdomiausias klausimas, koks vanduo kibire bus šį kartą. Kartais pakakdavo trijų, o kartais ir keturių kartų. Ir skuduras turi būt gerai išplautas, kol vanduo bus skaidrus. Pavargstu kaip viščiukas, bet tėvelis tiek juokelių pridaro, tiek visko man pripasakoja, kad visą nuovargį tuoj užmirštu.
Mokė skalbti, mokė šluoti, mokė klot lovą. Viską darė kartu, nes dar buvau labai maža. Pavalgom ir tėvelis leidžia nors vieną kitą indą nuo stalo nuimti, virtuvėn plaut nunešti. Kartu dengiam stalą, nors jis man dar labai per aukštas, bet nors vieną staltiesės kampą reikia ir man patampyti, nes tėvelis sako: ,,Tai kokia tu merga būsi, jeigu tavo stalas bus netvarkingas? Visus bernus nubaidysi“. Aš, žinoma, tekėti dar labai nenoriu, bet staltiesė man patinka, nes mano liesoms alkūnėms ant staltiesės ir šilčiau, ir minkšta. Juk tėvelis prie stalo sėdės ir skaitys, o aš piešiu, ar ant patiesto laikraščio ką nors lipdysiu iš plastilino.
Su tėveliu nėra laisvo laiko, aš vis ką nors darau. Kartais tėvelis tarkuoja debesylo šaknis, sumaišys gal su sviestu, o gal su kiškio taukais ir teplios žaizdas. Oi, smaugia ir šitas kvapas, bet vis jau geriau už Višnevskio tepalą. Man reiks ir jo tvarsčius pratrinti. Tėvelis aiškina, kad visi bjauriausi darbai būna bjaurūs tik pačioj pradžioj, o žmogus, jeigu tik kantriai ir kruopščiai dirba, tai bet kokį purvą nugali. Ir pats tik tokiu būdu iš purvo išsiveržia. Kažin, ar tie vaiko darbai gali būt pakankamai geri, bet aš ,,studijuoju“ tėvelio universitete, kur sakoma: ,,Daryk, daryk, daryk, dirbk, krutėk, netingėk ir visko išmoksi“.
Ir nesuprantu, kodėl, bet su tėveliu nejausdavau nuobodulio. Aišku, kad man tik atrodydavo, jog aš tiek daug dirbu, o didžiumą darbų vis tiek padarydavo pats tėvelis, tik aš to nesuprasdavau.
Žinoma, laisvo, nereguliuojamo laiko labai norėjosi. Tas ,,laisvas laikas” ir buvo šventės. Taigi, pagaliau sulaukėm ir Juozinių. Girdžiu, kad atvažiuos sveikinti tas ir anas. O tai kaip aš? Kur mano dovana? Ką dabar daryti? Ir atvažiuoja svečiai, teikia dovanas. Ant stalo jau vaišės, yra ir buteliukas, daug smagių šnekų. Tada vaikams reikia trauktis į šoną.
O man reikia dovanos, tai aš išsmunku per duris ir pasuku link didelio lauko. Einu, pasilenkus tyrinėju, kas po mano kojom – man reikia tik dobiliuko! To ypatingo, nepaprasto. Tik kur gi jie, kodėl nė vieno? Eisiu dar toliau. Kai kur dar boluoja sniegelis, o kai kur lyg ir žaliau truputėlį. Aš vis tolstu nuo namų, bet nerandu net trilapių dobiliukų. Pavargstu, o kojos pradeda klimpti į purvą. Aš traukt, o purvas čiupt už guminio bato ir traukia jį nuo kojos, nori iš manęs atimti. Vieną koją ištraukiu, o kita dar giliau grimzta. Dabar ištraukiu tik koją, jau be bato, bet parvirstu ant šono. Stodamasi įmurkdau vilnonę kojinę į molį. Taip, buvo balta, dabar jau ne. Kišu į batą. Klampoju toliau. Baisiai nusivyliau, privargau, bet kaipgi man grįžt be dovanos, be to penkialapio dobiliuko? Pagaliau visiškai įklimpstu. Ką daryti? Ar jau bliaut visa gerkle ir šauktis pagalbos? O pempės taip klykia, o vyturiukas čyruoja! Dar vakar tėvelis mokė, kaip juos atskirti. Sako, kad pempė pavasarį atneša, tuoj bus vis šviesiau ir linksmiau, bus žalia, šilta ir labai gražu. Žinoma, gera ta pempė, bet aš visa purvina, šlapia, sušalus. Gal ir paverkti būtų neprošal, tik girdžiu už nugaros šliumpt, šliumpt: ,,A ko tu čia išmaklinai taip toli nuo namų? Ar nereikia duot kailiukan? Ar nematai, kad aš svečių sulaukiau, o turiu lakstyt paskui tave?” – ,,Aš dobiliukų ieškojau, norėjau tau penkialapio“, – ir visai rimtai užraudu.
Tėvelis pakelia ant rankų ir stipriai priglaudžia mane, neša šlapią ir purviną, pabučiuoja, jaučiu šiltą jo veidą. Jis tyli, nieko nesako, bet aš jaučiu, kad jis visai nepyksta. ,,Ale tu ir meškutė, fūū, vos atnešiau“, – stato jis mane, kaulų vyniotinį, prie pat durų. Aš nusiaunu, mano batai pilni vandens ir purvo. Bus darbo, kol išplausiu kojines, jau tikrai neišsisuksiu. Svečiai klausia, kur tėvelis mane tokią šlapią sužvejojo. ,,Taigi man gėlių ieškojo!“ Aš matau, kad jo akys blizga, jis taip maloniai šypsosi. ,,Kur čia bus gėlių, vaikeli, dar gi pavasaris vos prasidėjo“, – aiškina dėdė. ,,Dobiliuko – žalio, gražaus, penkialapio“, – pagalvoju aš, bet nieko nesakau. Ir jie aptarinėja, kiek kur vandens, ar greit nuleis visą sniegą, ar dar gali atšalti, džiaugiasi, kad gera žiema buvo, jau matos, kad geras bus ir pavasaris.
Štai ir mamytė pareina. Pamačiusi, kokia aš purvina, net susiima už galvos: ,,Ir ką tu padarei, aš tave geriausia suknute prieš svečius papuošiau!? Dieve Dieve, ir iš kur tu tokia neklaužada? Visos mergaitės kaip mergaitės, o tau tik balose išsivoliot! Nusirenk greičiau, praplausiu, gal dėmių neliks“. Pyksta mamytė, tai ir nesakysiu jai apie dobiliukus, bet girdėjau, kad tuoj bus pavasaris, o tada jau aš tikrai tą pasislėpusį dobiliuką surasiu. O gal ir ne vieną. Ir pasveiks mano tėvelis.
Seniai neturiu visų savo giminės Juozų. Sveikinu visus, kurie šiandien švęsit. Oi, ir šiais metais dobiliukų dar nėra, nes viskas taip, kaip įprastai būdavo, kaip būdavo, kai pavasariai buvo ,,teisingi“. Bet gera jūsų, Juozų, šventė, rimtas ir jūsų vardas, dėl kurio kažkada purvynėlį braidžiojau. Būkit visi sveiki. Lygiadienį ir Juozines švęskim ne tik į kalendorių, bet ir į dangų, į sugrįžtančią saulę pasižiūrėdami. ,,Gyvi gyvi“ sveikina pempės ne tik Juozus, tai visi gyvi ir būkim.
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
