A. Navys, M. Sėjūnas. Maskva griebiasi branduolinio šiaudo

Rasiejos Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas pareiškė, kad Prancūzija, Didžioji Britanija ir Vokietija ketina Ukrainai perduoti branduolinius ginklus. Dėl to esą kreipiamasi į minėtų šalių parlamentus, kad būtų sustabdytas šis katastrofiškas pasekmes turėsiantis žingsnis.

Kremliaus žinutė skubiai ištransliuota iškart po Rasiejos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) pranešimo, kad „Paryžius ir Londonas aktyviai dirba, siekdami aprūpinti Ukrainą branduoline bomba ir jos pristatymo priemonėmis“.

„Remiantis SVR duomenimis“, tai apima slaptą atitinkamų Europos gamybos komponentų, įrangos ir technologijų perdavimą Ukrainai.

Po šių SVR fantazijų paskelbimo pragydo ir SVR pranešimų atstovas spaudai Dmitrijus Medvedevas, pareiškęs, jog Rasieja bus priversta panaudoti taktinius branduolinius ginklus prieš Ukrainą – ir galbūt Didžiąją Britaniją bei Prancūziją, jei branduolinė technologija bus perduota Kijevui.

SVR, panaudojant Medvedevo „Telegram“ paskyrą, taip pat pareiškė, kad Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos ketinimai perduoti branduolinę technologiją „Kijevo nacių režimui radikaliai keičia situaciją“.

Kadangi politikai ir ekspertai kol kas tyli, nežinodami, kaip vertinti tokius Kremliaus pareiškimus, verčiame juos į žmonių kalbą.

Ši kremlinė komunikacija yra jau įprasta psichologinio karo korta kare prieš Ukrainą ir Vakarus, kai daugiau niekas neveikia. Branduoliniai grasinimai traukiami – kitaip tariant, griebiamasi branduolinio šiaudo, kai visuose lygiuose nuo taktinio iki politinio-strateginio gaunama į kaulus.

Atominio vėzdo šantažu mėginama išpešti kuo daugiau naudos, įnešti dinamikos į įstrigusį Ukrainos–Rasiejos derybų imitavimo procesą. Tačiau iš esmės tai – išsikvėpusi SVR mnogochodovka, kuria siekiama:

• Spausti Kijevą, priversti atsitraukti (padovanoti Donbasą), įtikinus, kad Rasieja iš tiesų gali panaudoti branduolinį ginklą Ukrainos teritorijoje.

• Įbauginti Europos valstybes, politikus, kad pastarieji nustotų remti Ukrainą ginklais ir kitais resursais. Kai kuriuos jų – vatinukų džiaugsmui – vėl paraginti vapėti apie draugystę su Putleriu mainais į kruviną naftą ir/ar dujas, taip pat paskatinti agentūrinį tinklą ir silpno protelio matrioškų mylėtojus imtis aktyvesnių veiksmų, pavyzdžui, suvažiuoti į Kapčiamiestį ir ten kelti „demokratinį“ chaosą.

• Įnešti sumaištį tarp ES, NATO lyderių, valstybių vadovų, sprendimų priėmėjų, idant atsirastų daugiau nepasitikėjimo, prasidėtų įvairūs vidaus ir išorės tyrimai; nukreipti resursus, dėmesį, drumsti politinį ir visuomeninį vandenį, kuriame galėtų laisviau veikti kadrinė Kremliaus užsienio žvalgybos tarnyba.

• Sutelkti Rasiejos piliečius, ypač elitą tolesniam karui, mobilizuoti visuomenę, kariškius, deklaruojant naują Ukrainos ir jau Vakarų šalių kartu kuriamą Rasiejos sunaikinimo scenarijų.

Šios mnogochodovkos kombinacijos ašimi SVR pasirinkta neatsitiktinai, nes Maskva puikiai supranta, kaip skausmingai į branduolinę retoriką reaguoja Pekinas ir kiti Kremliaus sąjungininkai. Kremlius šiuo ėjimu, matykite, sako, mes ne čia niekuo dėti – tai britai, prancūzai ir Zelenskis slapta rezga branduolinius planus, visa laimė, SVR infiltravosi į Makrono ir DGSE (Direction générale de la sécurité extérieure), Starmerio ir MI6 (Secret Intelligence Service) susitikimus, „praklausė“ pokalbius, raportavo Naryškinui, Naryškinas – Putinui, o Kremlius – viso pasaulio taikos labui – ėmėsi veiksmų.

Esą Paryžius, Londonas ir Kijevas rengia pražūtingą, branduoliniu susinaikinimo karu kvepiantį scenarijų, kurį demaskavo rusiškieji „štirlicai“.

Būtų tikrai baisu (ko rosijanai ir tikisi), jei nebūtų graudu, matant šią baltais siūlais siūtą grasinimų pasakėčią. Už jos slepiasi Kremliaus desperacija, bejėgystė, suvokiant, kad nei fronte, nei užsienio politikoje norimo progreso nebus. Šis „ėjimas arkliu“ – nevykusi „false red flag“ operacija (dirbtinis, sufabrikuotuotas įspėjamasis signalas, skirtas nukreipti dėmesį nuo tikros grėsmės ar apkaltinti nekaltus), puikiai žinant, kaip Vašingtonas, Briuselis ir Pekinas reaguoja į bet kokias kalbas apie branduolinę eskalaciją. Pabrėžiame – kalbas.

Apie branduolinių ginklų perdavimą nekalbama jokiuose planuose. Neplanuojama ir nekalbama apie branduolinio arsenalo dislokavimą rytiniame NATO sparne. Apskritai, ši tema yra tabu, įskaitant Ukrainą po to, kai Ukrainos prezidentas buvo netyčia išsižiojęs apie tai, jog Ukraina be reikalo atsisakė branduolinio ginklo mainais į saugumo garantijas.

Tada Maskva kaip mat pasičiupo ir išvartė šiuos žodžius, esą būtent Kijevas nori pasigaminti branduolinį ginklą, o diplomatams ir patarėjams Vakaruose teko ilgai dirbti švelninant neapgalvotų žodžių pasekmes.

Todėl labai aiškiai sakome: „branduolinę naujieną“ snarglių rutuliukais susuko Liubiankos kabinetuose, patrėškė ant popieriaus ir pateikė kaip faktinę realybę.

Tokia skubota ir prastai parengta informacinė operacija rodo, kad Kremliuje tvyro labai prasta atmosfera, o SVR „atominės bombos“ pasakėčia yra žvalgybos profesionalų gėda ir fiasko. Gąsdinimai baisiomis branduolinio ginklo pasekmėmis skirti kvailiams ir beraščiams.

Visas pasaulis mato, kuo virto okupantų nusiaubtos, sunaikintos Ukrainos žemės, miestai ir miesteliai. Vien ant Mariupolio rosijanų išmestų sprogmenų sprogstamoji galia kelis kartus lenkia įprasto branduolinio užtaiso destrukcinį potencialą.

Mes suprantame, kodėl Aljansas tokias Maskvos provokacijas sutinka iškalbinga tyla. Nenorima suteikti svorio ir dar labiau įaudrinti Europos šalių visuomenes.

Bet atsakyti į tokius branduolinius grasinimus veiksmu, sureaguojant nedelsiant atskirų valstybių lygmeniu, būtina: galima išsiųsti iš suokalbiu apkaltintų šalių Rasiejos ambasadorius poilsiui į Maskvą, „per žvalgybas“ į spaudą pateikti informaciją apie provokatorių autorystę ir, kaip įprasta, pasiųsti porą strateginių B-2 virš Suomijos įlankos.

Ore jie galėtų pasukti ratus, išpaišant ženklą, reiškiantį palinkėjimą Kremliui eiti paskui „Maskvos“ kreiserį.