Trumpa istorija ir misija
Atmintinų metų ar dienų rengimas paskatina žmones bent tą dieną prisiminti ir daugiau dėmesio skirti pasirinktai temai, įvykiui, miestui, kraštui, valstybei.
Sūduvos kraštas yra pats seniausias Lietuvoje, vienas seniausių Europoje, todėl jo paveldo ir kitų vertybių puoselėjimui buvo pradėta minėti Sūduvos dieną ir dar geriau ją pažinti.
Minėjimus pradėjome nuo simbolinių 2020 metų, “nulis du mėnesio, du nulis” dieną, t.y. 2020.02.20. Tai data, susijusi su Dvynių simbolikos kultūra, kuri buvo viena iš kertinių mūsų protėvių savimonėje, pasaulio pradžių pradžioje.
Sūduvos dienos minėjimai – tai senosios istorijos pažinimo ir dainos, šokio bei muzikos šventė, jų įprasminimas ateities kartoms.
Joje kiekvienais metais daugiau dėmesio skyrėme vis kitai asmenybei ar įvykiui. Pavyzdžiui, Sūduvos metų minėjimo pradžiai (2022), Plinijaus Vyresniojo gimimo 2000-mečiui (2023), Dievų Motinai Letuvai (Letai) – 2024.
Praeitais metais pagrindinį dėmesį skyrėme Sūduvos bei, trumpuoju laikotarpiu, visos Lietuvos vadovui Skomantui Jaunesniajam, jo gimimo 800-mečio proga, bei Didžiajam prūsų sukilimui ir jo vadui Herkui Mantui.
Minėjimai tapo paprotiniu, jau atpažįstamu ir laukiamu renginiu. Per šešerius metus į minėjimus Marijampolėje atvyko ir kalbėjo daug iškilių pranešėjų, puikių meno kolektyvų, aktyvių žmonių. Jo metu Sūduvai nusipelnę asmenys apdovanojami „Sūduvos Vyčių kryžiumi“.
Šie renginiai buvo organizuojami Marijampoliečių bendrijos ir Sūduvos regiono tarybos vardu, kartu su kitais partneriais.
Nuo šių metų, prie Sūduvos dienos minėjimo organizatorių prisijungė Sūduvos etninės kultūros globos taryba, kartu su labiausiai nusipelniusių Sūduvos etninės kultūros puoselėtojų pagerbimu.
Minėjimas 2026 metais
Minėjimą pradėjo Marijampolės Sūduvos gimnazijos mokytoja Rasa Slankauskienė ir jos udytinės – moksleivės kanklininkės. Atlikėjai pasikviesti siekiant pabrėžti 2026 metais minimus Kanklių metus ir puoselėti šį lietuvių vertybę.
Renginio vedantieji, šakietė Eglė Plančiūnienė ir vilkaviškietis Andrius Milinkevičius trumpai pristatė Sūduvos dienos minėjimo istoriją ir prasmę.
Sveikinimo žodžius tarė Seimo pirmininkas, Laikinosios Sūduvos krašto bičiulių grupės pirmininkas Juozas Olekas. Už Sūduvos puoselėjimą, Sūduvos dienos proga J. Olekui buvo įteiktos simbolinės Kanklytės su įrašu.
Sveikinimo žodžius taip pat tarė Seimo narys Karolis Podolskis, Kultūros viceministrė Edita Utarienė (ji taip pat perdavė ministrės Vaidos Aleknavičienės sveikinimą), Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda, Etninės kultūros globos tarybos narys, naujos kadencijos išrinktasis (turi sulaukti Seimo patvirtinimo) pirmininkas Virginijus Jocys.

Lietuvai svarbūs Sūduvos istorijos pasakojimai
Minėjime išklausėme tris istorijos geresnio pažinimo pranešimus.
Vilniaus universiteto tyrėjas, archeologas Mantas Daubaras su pranešimu “Sūduva: seniausio mūšio Lietuvoje pėdsakai” praeitų metų pabaigoje atvėrė mūsų 3 tūkstančių metų istoriją, saugotą ir jo su bendradarbiais surastą Turlojiškės durpyne, Kalvarijos savivaldybėje.
Jos tęsinio lauksime po jau sutartų, papildomų archeologų kasinėjimų Turlojiškėse, o gal ir kituose Sūduvos durpynuose, mokslininkų tyrimų.
Vienas šio renginio rengėjų Gintaras Skamaročius kalbėjo apie „Sūduvos seniausių miestų pavadinimai ir jų kaita“ – apie Sūduvos dalies miestų, esančių dabartinėje Lenkijoje ir Karaliaučiaus krašte, lietuviškuosius pavadinimus, jų atminties atgaivinimą. Pranešimas artimiausiu metu bus paskelbtas spaudoje ir minėjimo vaizdo įraše.
Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas, istorikas dr. Tomas Baranauskas atvyko su pranešimu: „Jotvos“ (Sūduvos) vyskupo Henriko veikla XIII a. viduryje. Atsižvelgiant į šventinių minėjimų nuostatus buvo pristatyta tik temos santrauka, bet ir ji patvirtino, kad istorikų diskusijose šis klausimas bus išplėstas, o XIII a. istorijos vadovėlius, ypač apie religines kovas, reikės persirašyti.
Apdovanotieji 2026 metais
Marijampoliečių bendrija Sūduvai nusipelniusiems asmenims apdovanojimus „Sūduvos Vyčių kryžius“ šiais metais skyrė dviem asmenims.
Vyskupo Antano Baranausko fondo „Lietuvių namai“ Seinuose darbuotoja, kultūros puoselėtoja, projektų vadovė DALIA ASTRAUSKIENĖ Sūduvos Vyčių kryžiumi apdovanota už ilgametį lietuvių kultūros puoselėjimą Suvalkų krašte, Seinų lietuvių bendruomenės telkimą, kultūros ir bendruomenės projektų rengimą bei įgyvendinimą.
Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotojas, humanitarinių mokslų daktaras, istorikas TOMAS BARANAUSKAS Sūduvos Vyčių kryžiumi apdovanotas už ilgametį Sūduvos istorijos tyrinėjimą, kultūros paveldo puoselėjimą ir sklaidą, jaunosios kartos prasmingą ugdymą.
Apdovanojimus šiems asmenims įteikė bei juos pasveikino Seimo pirmininkas Juozas Olekas ir Marijampoliečių bendrijos pirmininkas Gintaras Skamaročius.
Sūduvos regioninė etninės kultūros globos taryba Sūduvos etninės kultūros puoselėtojus apdovanoja jau treti metai. Šiais, Kanklių metais, etninės kultūros puoselėtojai buvo apdovanoti prieniškio skulptoriaus Algimanto Sakalausko, mūsų užsakymu sukurtomis Sūduvių kanklytėmis su vardiniais įrašais.
Punsko folkloro ansamblio „Alna“ ir Suvalkų ansamblio „Ančia“ vadovas, kraštotyrininkas Vytautas Batvinskas apdovanotas už ilgametį gimtosios kalbos ir tautinės tapatybės saugojimą Sūduvoje, Suvalkų krašte, lietuvių etnokultūrinių tradicijų puoselėjimą bei sklaidą Lietuvoje ir Lenkijoje.
Marijampoliečiai žurnalistė Nijolė ir fotografas Romas Linioniai apdovanoti už ilgametę Sūduvos etninės kultūros stebėseną, vertinimą ir sklaidą žiniasklaidoje, parodose bei leidyboje.
Šakių kultūros centro Sintautų folkloro ansamblio „Santaka“ vadovė Jūratė Navickienė apdovanota už ilgametį Sūduvos etninės kultūros puoselėjimą, apeiginių programų rengimą, tautosakos rinkimą bei sklaidą Lietuvoje ir užsienyje.
Muziejininkui, liaudies amatų mokyklos įkūrėjui, kauniečiui Zigmui Kalesinskui apdovanojimas skirtas už ilgametę etninės kultūros mokslinę tiriamąją veiklą, institucinį valdymą ir praktinį amato meistriškumo perdavimą, Sūduvos vardo ir regioninės tapatybės stiprinimą. Jis minėjime dalyvauti negalėjo, todėl apdovanojimas bus perduotas vėliau.
Gražiškių folkloro ansamblio „Gražupis“ bei Vištyčio folkloro ansamblio „Šilojai“ buvusiai vadovei Aldonai Krapavickienei apdovanojimas skirtas už ilgametį Sūduvos etninės kultūros puoselėjimą, vadovavimą ir programų rengimą Gražiškių folkloro ansambliui „Gražupis“ bei Vištyčio folkloro ansambliui „Šilojai“, šio krašto dainų skaitmenizavimą ir išsaugojimą ateities kartoms. Ji minėjime dalyvauti negalėjo, todėl A. Krapavickienei apdovanojimas bus perduotas vėliau.
Apdovanojimus šiems asmenims įteikė bei juos pasveikino Kultūros viceministrė Edita Utarienė ir Etninės kultūros globos tarybos narys, naujos kadencijos išrinktasis pirmininkas Virginijus Jocys.

Meninė dalis – gyvoji sūduvių kultūra
Minėjimą papildė Punsko fokloro ansamblis “Alna”, vadovaujamas apdovanotojo V. Batvinsko. Jie atliko tik vieną, bet ypač šiltai sutiktą lietuvių liaudies dainą.
Vakaronės iškilmingumą ir gerą nuotaiką įtvirtino Marijampolės kultūros centro folkloro ansamblio „Žibinyčia“ (vadovas Žydrūnas Rutkauskas) pasirodymas, dainų ir muzikos skambesys.
Marijampolės kultūros centrui, šio minėjimo partneriui, esame dėkingi už darbuotojų pastangas, paminėto ansamblio programą, suteiktas patalpas, įrangą, techninį renginio aptarnavimą, nuotraukas (autorė Morta Bilinskienė).
Etninės kultūros globos tarybai ir savo bendraminčiams iš šios tarybos Sūduvoje bei Marijampoliečių bendrijoje esame dėkingi už finansinę paramą, savanorystę.
Už Sūduvos dienos minėjimo, istorijų ir nusipelniusių žmonių pasiekimų sklaidą esame dėkingi informaciniams rėmėjams: portalams suduvosgidas.lt ir punskas.pl; medijų grupei MMM; laikraščiams: „Suvalkietis“, „Santaka“, „Draugas“ ir „Gyvenimas“.
Tikiuosi, kad artimiausiu metu galėsime pasidalinti ir šio minėjimo vaizdo įrašu.
Dabar pateikiu tik keletą M. Bilinskienės darytų nuotraukų, daugiau jų Marijampolės kultūros centro paskyroje – https://www.facebook.com/marijampoleskc:
Ateityje
Džiugu, kad sūduvių gerąja patirtimi užsikrėtė ir aukštaičiai – Aukštaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba nusprendė, kad spalio 2 diena bus Aukštaitijos diena.
Sūduvos etninės kultūros puoselėtojų turime daugiau nei apdovanojome per tris metus. Jų yra labai daug – džiaukimės jų pasiekimais, labiau domėkimės jų veikla ir pasiekimais, ir sekančių metų konkursui iki 2027 m. sausio 5 d. prašysime vėl teikti kandidatus 2027-ųjų apdovanojimams.
Sekančiais, 2027 metais minėsime 1950 metų nuo pirmo sūduvių paminėjimo – 77-aisiais metais, Plinijaus Vyresniojo veikale “Gamtos istorija”, tad sekančiam Sūduvos dienos minėjimui tikiuosi galėsime parengti ir jums papasakoti šias ir kitas senąsias sūduvių ir visos Lietuvos istorijas.






















Sūduva nėra atsiejama nuo Punsko ir Suvalkų, kuriuos šiuo metu yra užvaldžiusi Lenkija. Kadangi Lenkija su Lietuva yra lygiaverčiai strateginiai partneriai, tai būtų labai gražu, jeigu Punską ir Suvalkus Lenkija grąžintų Lietuvai. Todėl, gerb. Nawrocky, dėkoju Jums už tai iš anksto, suprasdamas, jog ir gerb. Juozui Olekui šiuo klausimu yra dar neišarti dirvonai. Prosit!
Manau, Aukštaitija neatsiejama nuo Naratų ( Neretos), Aknystos, Brėslaujos ( brasla-brasta), gal ir Drujos, Pastovių,Svyrių, Gervėčių, Ašmenos, Smurgainių, Krėvos; ar net Petriškių, Dzūkija- nuo Lydos, Gardino ( Gardyno?) ,Skydelių, Zietelos, gal ir Naugarduko, Didžiųjų ir Mažųjų Eismantų.
>skt.
Vertinant tai, ką jūs minite, ši tema svarbi bus ateityje, kai taiki Baltrusė su gerb. Lukašenka priešakyje panorės tapt naudingu abiem pusėm su Lietuva strateginiu partneriu irgi. Žodžiu ministrui pirmininkui gerb. Olekai raitot reikia marškinių rankoves draugiškiems, gal net ir strateginiams, santykiams su Baltruse ne netolimoje ateityje. Prosit!
Pirmiau yra būtina Lietuvai atsikratyti “prilipusios” Lenkijos, nepratęsinėjant kas 5-eri metai 1994 m. valstybinio bendrumo su ja sutarties 2009 m. pasibaigusio termino, tada būtų galima gręžtis į Baltarusija.
Mano nuomone, kol rusijos caras putinas tvirtai laiko Baltarusią savo gniaužtuose, jokie “draugiški” ar “strategiški” santykiai su Baltarusia neįmanomi.
Todėl ir parašiau, kad “ne netolimoje ateityje”. Ir, visgi, jei į valdžią ateis Cichanauskaja (dabar ji gyvena Lenkijoje), tai, ko gero, galima ir neapsirikti. Dėkoju.
Tai kad per penkeris gyvenimo Lietuvoje ji taip ir neišmoko lietuvių kalbos.. Galimai tai rodo jos požiūrį į Lietuvą, lietuvius ir lietuvių kalbą. Apie jos vyro Cichanouskio pažiūras: tv3.lt/naujiena/lietuva/del-cichanouskio-praeities-abejones-lietuvoje-lankesi-kryme-naudojo-putino-nuotraukas-n1430571
Manau, nereikia mums tų baltarusių salų Lietuvoje : lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2620020/cichanouskio-ideja-apie-galimas-baltarusiu-salas-lietuvoje-politikai-vadina-absurdu?srsltid=AfmBOoo312QUfQZM2TsWcxTlZ1MxDQmq-kFbMqHA97Y10RW1aXoV9Lzv
O mokyklų vadovėliuose ar tai parašyta, ar moksleivija supažindinama – kokie gražiai skambantys buvo dabar be lietuvių likę lietuviški pavadinimai. Ar daromi kokie žygiai mokslininkų, politikų į Baltarusijos valdžią, kad šių gyvenamųjų vietų lentose būtų užrašyti kaip istoriniai ir lietuvių kalbos formomis skambantys pavadinimai.
Nelabai suprantama, kodėl renginyje visai neminimas Juozas Šeimys, perskaitęs ant Dovinės upelyje rasto akmens įrašą runomis, taip pat – įrašą runomis metalinėje plokštelėje, rastoje Valdovų rūmų kieme, Vilniuje.
>Kažin
Logiška. Nes runologas Juozas Šeimys gyvena čia pat, t. y. visai netoli nuo Marijampolės. Galima gi, buvo ir jį renginin pasikviesti, nudžiugint visus.
Sveiki, Juozą Šeimį kvietėme į visus Sūduvos dienos minėjimus. Šiais metais jis dalyvauti negalėjo. Tikiuosi sekančiais metais ir jis, ir jūs galėsite dalyvauti. Iki
Malonu., nes tėvas yra kilęs iš Kudirkos Naumiesčio Suvalkijoje.
>dar
Betgi, gyvenant pas lenkus, Cichanouskajai, kaip moteriai, gali kilt praktiškesnė mintis, – daryt Lenkijoje baltarusių salas sutartinai su lenkų salomis Baltarusijoje ‘oboigo slovianskich narodov’ pagrindu. Ir tuomet gautųsi viskas puikiai, įskaitant, strateginę partnerystę mūsų su tokia “ŽečposPolBela” karo su Rusija grėsmės akivaizdoje. Dėkoju.
Įdomus tas Plinijaus Vyresniojo vos ne prieš 2 tūkstančius metų paminėtas ‘Sudinoi’ pavadinimas, bet kokios jis kalbos žodis, ką reiškia kalbotyrai – vis dar yra neįkandama. Alytuje prie Nemuno yra Sudvajų kaimas, kurio pavadinimas laikytinas sudarytu iš priešdėlio ‘su’ ir žodžio ‘dvejis’, reiškiančio tai, kas atrodo kaip dvejintas. Tai atitinka žodį – dvynys. Be to, yra sakoma ir – dvejinasi akyse, kai jose vietoje vieno rodosi du vienodi daiktai. Beigi tai, kas atrodo dvejintas, lietuvių gali būti vadinamas žodžiu *dusis, pasidarytu iš ‘du’. Toką kilmę iš žodžio ‘du’ patvirtintų ežero pavadinimas Dusia, vietovių – Dusmenys, Dusetos. Tai sudaro pamato pavadinimą ‘Sudinoi’ laikyti lietuvišku žodžiu sudarytu iš priešdlio ‘su’ ir žodžio ‘dvyniai’, laikant, kad Plinijaus pavadinmas ‘Sudinoi’ užrašytas praleidus po ‘d’ buvusį ‘v’. Tokiu atveju Sūduvos pavadinimas atstatytinas į istoriškai ir kalbiškai deramą Sudvina arba Sudveja.
>Saulės Vilna
Sudveja? Alytus kaip sudvejintas Nemuno upės abejose pusėse yra, todėl pirminis Alytaus pavadinimas ir buvo Sudveja.
Na kam jūs taip pašaipiai-juk žmogus nuoširdžiai pasidalijo savo matymu,nebūtinai sutampančiu su mokslininkų,akademikų tyrimų išvadomis?
Joko pašiepimo čia nematyčiau. Tai tik dar paargumentuota tikrais Alytaus istorijos faktais tai, ką išdėsčiau. Beje, Dvynių simbolika lietuvių kultūroje yra seniai pastebėta daugelio mokslininkų, taigi nieko akademiško tuo, ką pasakiau, negriauna. Be to, o kas gi nemoksliško – mano samprotavime?
Kuris iš pavadinimų – Sudvajai ar Alytus yra pirmesnis yra sunku pasakyti. Mat, ir žodyje ‘Alytus’ šaknimi laikytina -ly-, reiškianti dvejumą, skaičių ‘du’ – vieno su kitu lygumą, vienodumą, dvynumą. Tai, kad žodyje Alytus šaknimi yra -ly- bylotų ir prie Alytaus esančio Likiškių kaimo, o gal ir jame prie pat Nemuno einančios senas Lelijų gatvės ar net ir tolesnis Liškiavos miestelio pavadinimas. Šiuo atveju žodžio Alytus (lenkų -Olita) pradinį ‘A'(O,U) laikant priešdėliu, manytina, kad pradžioje tai buvo šaknis *Dai-/Dou-/Du-, kap minėta, reiškusi dvejumą. Tą patvirtintų ir mieste esančio Dailidės ežerėlio pavadinimas, taipogi latvių žodis ‘dėli’ – dvyniai. Tokiu atveju Alytaus pavadinimas radosi iš dai-/da- ir ly- sudėtų šaknų, abiejų reiškusių dvejumą, dvynumą. Tai mitinių laikų lietuviškas pavadinimų žodžių sandaros būdas.
Štai Suvalkuose veikia draugija ‘ Pera Sudinoi-Synowie Jačwiežy’ ,kuri rengia Jotvingių šventę Pera Sudinoi prie Ančios ežero: facebook.com/PeraSudinoi/?locale=lt_LT ,
facebook.com/groups/1346487282889128/?locale=lt_LT
Ne ten parašiau komentarą,tad kartoju- nežinojau, kad Lenkijoje vis dar gyvas jotvingių ( sūduvių) atminimas.lt.wikipedia.org/wiki/Baltai#/media/Vaizdas:Baltų_gentys_XII_amžiuje.svg
Kada bus įteisintas oficialus Sūduvos pavadinimes?