AJ. Gyvenimo pamokos pagal Paulių Širvį (III)

Paulius lydėjo mane iki geležinkelio stoties. Dar buvo laiko ir užėjom į „Gintarą“ alaus. Lyg jautė dėkingumą už atvežtus sveikinimus iš tolimos Jakutijos, nuostabios šalies, sielos įšalo vergijos. Atsisėdom už stalo. Už gretimo stalo sujudimas, žiūrim, Juozas Grušas, smagus jau, su kažkuo sėdi prie apkrauto stalo ir rodo į mus, moja.

Paulius nerangiai, lyg geliančiomis kojomis eina prie jų staliuko. Grušas pristato savo bičiulį iš Amerikos, kuris rašytojui atvežė didžią dovaną – spausdinimo mašinėlę su lietuvišku šriftu. Specialiai Amerikoj padarė pagal užsakymą.

Plati jau pasivaišinusio amerikono šypsena, rankų paspaudimas… Ir priesakas mums, poetams: tik jau žiūrėkite, saugokite mūsų Lietuvėlę… Paulius mindžiukuoja, šypsosi, lyg sugautas…

Kviečia prisėsti, bet sutartinai atsisakom. Grįžtam prie savo staliuko. Juozas Grušas dar kažką pasakoja, vis į mus žvilgčiodamas, linksi amerikonas.

O Paulius griežia dantim: jomajotvajo… „saugokit tą mūsų Lietuvėlę“, mes tai saugom, – tyliai košia pro dantis, – o tu tai išnešei kudašių. Va, Miškinis liko, Dieve mano, koks poetas…

Klausyk, aš turiu keletą rubliašūdžių, jei turi kiek, susimetam, paimkim konjako, gero lai atneš, – jomajotvajo, – arba einam lauk. Išdidžiai užsisakėm tris šimtus konjako, kokio tik buvo geresnio, ir sėdim kaip tūzai, stengdamiesi nežiūrėti į amerikoną.

Paulius niršta: mašinėlę atvežė, Grušui, ar jis žino, kas tas Grušas, jam ne mašinėlę reikia atvežt, paminklą pastatyt. Paulius pratrūko ir pradėjo – žiūrėdamas kažkur į lubas ir pūsdamas primos dūmus, kalbėti apie Juozo Grušo noveles. Kiaulė… Mašinėlę atvežė… Mirksi kaip kiaulė, prisimeni tą novelę?

Gailėjausi, jog tokia pad4tis, o aš neturiu galimybės užsirašyti spontaniškas Pauliaus mintis apie Juozas Grušas.

Gal tokių proveržių apie kūrybą buvo reta, bet neabejoju, kad buvo, nes pats tapau liudininku. Paulius susimąstė ir jau su šypsenėle pakartojo amerikono žodžius: saugokit tą mūsų Lietuvėlę…

Atsikrenkštė ir vėl pradėjo šnekėti: o Miškinis, tikras poetas, aukštaitis, Miškinis parašė iš visos dūšios: „Mes norėjom tave jauną kelti iki saulės / Kai artojai pėsti nešė į Červonką kaulus…“ Miškinis, tai didelis poetas… Matperematj…

Apie savanorius parašė… Ne mergų krušt ėjo, kovot už Lietuvą. Savanoriai, stebuklas buvo… Ir visi juos pūdė… Kaip lietuviai lietuvius. Kas mus sutupdė ant šito tako? Visi, visi vis griauna gyvenimus…

Konjakas greit baigėsi, laikas sutirpo, o Paulius šaipėsi: dėl to amerikono… konjaką… kiek rašalo būtų išėję, rašalas turi daugiau kalorijų, nei šitas… Rašalas kaip maistas, ir vaistas… Tai kas mus sutupdė ant šito tako?

Kaip apie paukštelius… Numojo ranka su paslėpta delne nuorūka, kita brūkštelėjo panosę ir svarstė toliau: jeigu dabar reikėtų eiti savanoriais, tai tik tokie durniai, kaip rašytojai, gal eitų.

O kur tu eisi? Ai, čia tokios kalbos… Žinai, būčiau girtesnis, aš tam amerikonui pasakyčiau, – krizena Paulius, – saugokit tą Lie-tu-vė-lę… Mes ne tą, mes savo Lietuvą, ne kokią skiedrelę… Mes tai saugom, o ką tu gali toj… Aj, smagus diedokas…

Pauliaus gyvenime nebuvo stebuklų. Jis viską išgyveno pats savyje ir kūryboje atleisdamas, pateisindamas, tarytum viskas vyksta tik pirmą kartą, vienintelį, niekad nesikartos. O viskas vis kartodavosi, prasidėdavo ir baigdavosi ir jis vėl būdavo toje pačioje gatvėje, toje pačioje vienatvėje.

Neieškojo beprasmiškų nuotykių, nesivaikė merginų, visada pagarbiai su jomis bendraudavo: aj, merginos… Žodžio tartyje galėjau jausti aitrį ir gražius iškilius tolimėlius nenusakomo, tik išdainuojamo peizažo pakraštėlyje, kažką jau įvykusio, nebepakartojamo.

Jeigu ką vulgaresnio leptelėdavo, nuleisdavo galvą, nurausdavo, sukrusdavo: vaikinai, geriau išgerkim…

Priešingai, nei daugelis tikėjosi, ir parašė tik tiek, kiek norėjo. Jo prašydavo, maldaudavo: Pauliau, Pauluša, Pauliuk parašyk, parašyk… Galėčiau, prisipažindavo lyg sau, lyg dar kažkam nepasiekiamam, dabar jaunų yra, geriau parašys.

Gal reikėtų prisėsti, proza norėčiau, bet vis neprisiruošiu… Apie vyrus, mano krašto vyrus, kokie buvo vyrai, kai užplėšdavo dainą, gausdavo aplink… Kas apie juos parašys?

Ką tu, apsupo, apstatė kulkosvaidžiais, kaip paleido… geriau nematyt. Karas yra karas. Iš mano kariškų, žinai, gal tik „Žvaigždelė“ ir išliks. Ji tik viena… Tai jau buvo gyvenimas. Nesąmoningai tą supratau.

Aš neprisimenu, aš žinau. Jeigu kas sako, reikia prisiminti, tai jis nieko nežino. Nežinau, koks aš tada buvau… Laimingas ir laisvas. Taip ir eilėraštį rašiau, be jokių išprotėjimų.

Taip buvo, o kas liko? Viskas, …uj-ne, tik tos dvi eilutės. O tu miela… Pasikartoju kaip vaikas. Kas nekariavo, tas nieko nesupras. Aš kare turėjau brolių, reikėjo vienam už kitą. Ir rašiau, ten nebuvo: kas tu toks?

Partinis, nepartinis – kareivis… Reikėjo žvalgybon eit… Čia tau ne rimo ieškot, o dabar kas? Turiu medalius, kruvinus, gegužės devintoji man šventė, o daugiau… Aj, tie medaliai dabar kaip laidotuvių reikmenys, priedai prie vainikų, neša vaikai ant paduškėlių…

Kas dabar pasakys: pasibaigė Pauliui karas ar nepasibaigė iki mirties? O gal to pats nejausdamas pasiliko ten, kur tikri žygio draugai suklupo. Sunkiai, kaip nežinomas sukilėlis klampojo iki Sartų, kur jį pasitiko beržai baltieji – broliai.

Dabar jau neberašė dainų, dabar dainos atėjo pas jį patį iš savo giliausių klodų, iš tų laikų, kai mėnuo saulužę vedė. Dabar jam nereikalinga buvo karo tiesa, dabar jis tikėjo, kad reikia dainų, kurios pakeistų išgyvenimus.

Gal jam dainuojantis, deklamuojantis žmogus atrodė gražiai? Guodėsi: prirašiau visokių, gal reikėjo, o galėjo ir nebūti. Užgirstu kur skaitant, moksleivės deklamuoja, aj, aš tų eilių neskaitau, pragyvenau ir – nuėjo pakelėm… Tegu deklamuoja…

Dabar pagalvoju, koks ilgas kelias nuo beržų baltųjų brolių iki vienintelio savęs, prasilenkiančio… Nieko sau nepaliekančio. Net iš versmės išsilaisčiusio mėnulio.

Bus daugiau

I dalis čia;
II dalis čia.