1940 m. birželio 14 d. sovietų sąjunga savo ultimatume melagingai apkaltino Lietuvą dėl seržanto Gadžibalo Butajevo nužudymo*, o jau kitą dieną okupavo mūsų kraštą. Tuo baigėsi sovietų sąjungos žadėti Lietuvai draugiški santykiai. Ir prasidėjo: ką iškart sušaudė, ką sodino į kalėjimą, ką trėmė į Sibirą, iš kurio sugrįžimas būdavo prilyginamas stebuklui.
Kaip sunaikinta Lietuvos kariuomenė, gana išsamiai aprašyta Antano Martinionio knygoje „Lietuvos kariuomenės tragedija”**. O šis trumpas pasakojimas – apie Lietuvos karininkams surengtas „pratybas“ Varėnos poligone ir apie didžios širdies Emiliją Kapočiūtę, išgelbėjusią iš tremties sugrįžusiojo gyvybę.
1941 m. pavasarį lietuvių karininkai ir kareiviai žygiavo pėsčiomis į Varėnos poligoną, į lauko pratybas Kai kelionės tikslas buvo pasiektas, poligono stovykloje įsikūrę lietuviai netruko pastebėti, kaip dingsta vienas karininkas, antras, trečias… Dingusiuosius keitė rusai. Šiurpią realybę suvokiančių lietuvių nuotaika buvo tamsesnės už naktį.
Vieną dieną komisaras Kovalionokas pratyboms išvedė karininkus į aikštelę, kur jau buvo šviežiai iškasti apkasai, o juose – ginkluoti rusų kareiviai. Komisaras įsakė karininkams išsirikiuoti nugara į apkasus. Staiga iš apkasų iššoko ginkluoti rusų kareiviai ir nukreipė ginklus į karininkus. „Rankas aukštyn!“ – sušuko komisaras.
Tuomet politiniai vadovai (politrukai) puolė iš karininkų atiminėti pistoletus, planšetes su žemėlapiais, plėšė nuo uniformų karininkų ženklus, griebė viską, ką vertinga turėjo karininkai: pinigus, laikrodžius, žiedus.
Netrukus komisaras Kovalionokas perskaitė divizijos vado įsakymą: „Krašto gynybos komisaro įsakymu karininkai (perskaitė pavardes), kaip nepatikimi sovietinei santvarkai, degraduojami ir ištremiami iš sovietų Lietuvos“.***
Visi karininkai buvo suvaryti į sunkvežimius, kiekvienam sunkvežimy – po keturis ginkluotus rusų kareivius. Analogiška klasta buvo surengta ir Pabradės poligone. Prasidėjo Lietuvos karininkų trėmimas.
Vienas man žinomas tremtinys – išsekęs, iš marlės pasiūtais marškinėliais vilkintis Antanas Šantaras – grįžo į Tėvynę. Grįžo su didžia viltimi. Deja, gimtoji žemė jį pasitiko šaltai, abejingai. Žiaurus nusivylimas apėmė tarpukario Lietuvos karininką, sugrįžusį į sovietų tebesmaugiamą Lietuvą.
Nežinia, kaip būtų pasibaigęs jo gyvenimas, jei ne viena kilni asmenybė, užjautusi ir suskubusi gelbėti tremtinį. Tai – šių eilučių autorės buvusi mokytoja (pradžios mokykloje Šiauliuose) Emilija Kapočiūtė, Kauno Mažosios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios pirmojo klebono Felikso Kapočiaus sesuo. 1944 m. pasitraukęs į Vakarus F. Kapočius tebesirūpino Lietuvoje likusia Emilija. O ši atvira širdimi darė viską, kad sugrąžintų į gyvenimą žiaurių likimo smūgių suluošintą A. Šantarą.
Tremtinio Antano beribis dėkingumas Emilijai peraugo į šiltus jausmus. Nors Antano jėgos sparčiai seko, įvyko jų santuoka. A. Šantaras buvo be galo dėkingas savo gelbėtojai Emilijai. Ir laimingas, žinodamas, kad amžino poilsio guls gimtojoje žemėje. Mirė Ukmergėje.
Lietuvos karo aviacijos leitenantas Antanas Navaitis, 1947 metais grįžęs iš raudonųjų pragaro, surašė beveik visus lietuvių kareivius ir karininkus, su juo kalėjusius Norilsko konclageryje. 1941 m. rugpjūčio 10 d. ir tų pačių metų rudenį į Norilsko konclagerius atgabentų Lietuvos karininkų ir kareivių vardinis sąrašas, kuriame tarp 330 mūsų krašto sūnų įrašytas ir Antanas Šantaras, išspausdintas minėtoje A. Martinionio knygoje.
_____________________
* Butajevo byla – Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 661 psl.
** A. Martinionis. „Lietuvos kariuomenės tragedija“. Mintis, 1993.
*** A. Martinionio knyga, 84 psl.
