Ko tik nerandu tvarkydama tėtės, Mykolo Karčiausko, archyvą. Daugiausiai tai stori laiškai iš visos Lietuvos ir užsienio su eilėraščiais. Laiškeliai neilgi, prašantys, turint laiko, užmesti akį į rašančiojo eiles ir išsakyti savo nuomonę.Vartydama tuos laiškus prisimenu vaikystę, kai po pamokų ateidavau į Rašytojų sąjungą ir ten laukdavau, kada tėtė baigs darbą.

Užlipdavau gražiaisiais paauksuotais laiptais į antrą aukštą, braukdama turėklus nutipendavau iki koridoriaus galo ir dviem rankomis įsitvėrus atverdavau sunkias duris.

Tuo metu tėtė dirbo konsultantu. Prisimenu tą įstrigusį vaizdą – sėdi pasilenkęs prie lapų su eilėmis, dešinėje rankoje rašiklis, kairėje – cigaretė, šalia krištolinė (man tada taip atrodė) peleninė, o šalia jaunas rašytojas nervingai sekantis kiekvieną tėtės krustelėjimą, įkvėpimą, lyg nuo to priklausytų jo paties kvėpavimas ir egzistavimas.

Grįžtant prie tėtės archyvo jame randu daug įvairiausių kvietimų į vakarus, renginius, laikraščių, žurnalų iškarpų jam įdomiomis temomis ir visokiausių prisiminimų nuotrupų. Keliomis iš jų ir dalinuosi. Jie apie poetą Paulių Širvį, su kuriuo tėtė nemažai bendravo.

Atsimenu, kaip skaičiau P. Širvio eiles, žiūrėdavau į nuotraukas, klausydavausi nepagražintų pasakojimų apie jį ir bandžiau savo vaikiškoje galvoje viską sujungti į vienį, vardu Paulius Širvys.

Sekėsi sunkiai, nes buvo kažkoks disonansas tarp romantiškų žodžių eilėse ir šiurkštokos tikrovės.

Tačiau tėtė, nieko per daug neaiškindamas, tik paduodamas jo knygą ir pasakodamas prisiminimus, suteikė galimybę pačiai aiškintis ir ieškoti atsakymų į klausimą, kas yra žmogus, kokia daugiasluoksnė ir spalvota būtybė jis yra ir kad neverta vertinti visų sutiktų žmonių, ypatingai pagal kažkokį vieną bruožą.

Geriausia yra tiesiog būti su kitais žmonėmis arba su jais susipažinti, giliai ir iš esmės.

Iki šerdies sprogęs medis

/Mykolo Karčiausko prisiminimai apie poetą Paulių Širvį/

Prisiminimai – tai tarsi muzika, jie sustiprina pasitikėjimo jausmą, skatina blaiviai ir atvirai mąstyti. Ir laiku stabtelėti, padaryti pauzę, kartais reikšmingiausią visame kūrinyje, nors kiek atsigręžti, viską išreikšti derinamais garsais.

Taip žmonės suartėja. Ir mirusieji. Nes jie sudaro tautos daugumą. Bet prisiversti rašyti prisiminimus labai sunku. Ypač dabar, kada kasdien girdime prisiminimus iš visų aukštųjų institucijų apie vakarykštę, dar garuojančią, į nykią klaikumą skandinamą dieną…

O gal tai tik senatvės turtai, sukrauti niekam nereikalingo gyvenimo dienų apie tuos, kurie tikrai buvo vieniši, neturėjo kam pasakoti savo sapnus. Taip save apsiriboję gyveno tik savimi.

Girdėjau nemažai prisiminimų apie iškilius mūsų krašto žmones. Tai įdomu, savitas žanras. O kartais tik tampomi po literatūros pakraščius žarnokai. Kalba kaip ant karsto jodami, smagiai sureikšmindami patys save.

Buvau prisiekęs niekada nedalyvauti prisiminimų vakaruose, nerašinėti.

Paulius Širvys. O ką Paulius? Jį reikėjo mylėti, gerbti ir įsileisti į savo širdį jo paties žodžiais. Dabar – šaukštai po pietų. Jis turi tik savo žodžius. Ir tik sau. Tai ir yra menas, paslaptis, gyvenimas. Jis niekada nebuvo atviras, gyveno savyje, tik iš savęs. Iš žemės, kurią taip mylėjo, syvų.

Kai jau susikraudavo pumpurai, išsprogdavo, tai vis žiedais. Nuojautomis. Nei raudų sieloje, nei skausmo, tik aidesys. Gal šitas aidesys jam atstojo namų malonę, buvo saugiausiu prieglobsčiu, nes kito ir neturėjo.

Tas aidesys su medžių katedrom suaugęs. Bet tik tam, skaitančiam. Įsiklaususiam. O kartais imi galvoti, jog dažnai jis buvo lyg suiręs, tartum iki šerdies sprogęs medis, tvainus, neryžtingas.

Taip gyveno – kuolo tvoroj nebuvo… O buvo turtingas, net nenusakomai. Nors prašalaičiui kartais galėjo atrodyti kaip žydo už skolas išrengtas girtuoklėlis.

Jis buvo paveldėjęs Tėvų ar Gamtos dovaną – nuostabų jausmą – gerbti kitą žmogų. Jeigu nesulaukdavo atsako, išeidavo tylus į nieko nelaukiančius namus… Ir nieko nebelaukdavo. Iki ryto…

Tyliai rūkydavo, krestelėjęs galvą apžvelgdavo savo būstą ir prasitardavo: atėjau namo ir nieko nebelaukiu… Ištarė su tokiu gailesčiu, kuriame, atrodė, jauti motinos meilės laimę ir tikėjimą, kad pavasariop prisikels visas gyvenimas.

Kas jam atsilygino už šitą širdingą, mildingą jausmą? Kaip Paulius jausdavo dėkingumą už bendravimo akimirkas. O kas jam už tai atsidėkojo? Gal ne taip, gal už jo gyvenimą, kuriuo jis jautriai iliustravo savo eilėraščius.

Bus daugiau.