MŪSŲ ŽIEMOS
Žiemos Plateliuose visai kitokios negu kitur Lietuvoje. Čia jos prasideda anksčiau ir baigiasi vėliau. Be to, čia visada sniego būna žymiai daugiau.
Mūsų žiema prasidėdavo pašalu ir gruodu. Užšaldavo balos ir balutės, mažesnės – baltu traškiu ledu, vadinamuoju sausledžiu, kuris lengvai lūždavo, o balutėje vandens nebūdavo. Žemę ir purvynus sukaustydavo gruodas. Nebereikėjo klampoti purvynais. Paskui užšaldavo mūsų pelkė, ežero pakraščiai, miške esantis tvenkinys – Pyliava. Kadangi mūsų pelkė vasarą būdavo nušienauta, o ežeras rudenį patvinęs, tai užšalusi pelkė tapdavo pirmąja čiuožykla plateliškiams. Vaikai dar čiuožinėdavo ant pačiame miestelyje buvusios Butkaus kūdros Kalvarijos gatvėje netoli miestelio centro. Dar viena čiuožyklėlė buvo Kalvarijos gatvėje ant Kleinauskio kūdros – bet tai buvo nedidelė erdvė, tiko tik įsibėgėjus nuo krašto perčiuožti kūdrą apsiavus klumpėmis. Tai ir buvo pats populiariausias čiuožinėjimo būdas. Didesni vaikai pasidarydavo pačiūžas, kurias čia ledžingom vadino. Pagal savo pėdos dydį iš medžio pasidarydavo kaladėlę, prie jos apačios pritvirtindavo geležinę pavažą – štai ir ledžinga. Prie kojos ją pritvirtindavo virvelėmis, kurias perverdavo per specialiai medinėje kaladėlėje išgręžtas keturias skylutes – dvi priekyje ir dvi iš nugaros.
Į užpakalines skylutes įverdavo storesnę virvelę, ją surišdavo ir padarydavo kilpą. Į priekines skylutes įverdavo gerokai ilgesnę virvelę. Virvelę žemaičiai vadino apara. Ant medinio ledžingos pagrindo (kaladėlės) deda koją, apautą vilnone kojine arba nagine, tada priekinę virvelę ant kojos sukryžiuoja, perkiša per užpakalinę kilpą, gerai suveržia, vėl sukryžiuoja priekyje ir tvirtai pririša. Kad geriau priveržtų prie kojos, dar prakiša sprindžio dydžio pagaliuką tarp sukryžiuotų virvelių, ir, sukdami pagaliuką, priveržia ledžingą prie kojos. Viskas! Galima čiuožti. Čiuoždavo dažniausiai ledžinga ant vienos kojos. Ant antrosios prisitvirtindavo vadinamąjį kirteklį – tai iš storesnės geležinės skardos padaryta plokštelė, žemyn nulenktais ir nusmailintais galais. Kirteklį prisitvirtindavo prie kitos kojos ir ja pasispirdami gana greitai čiuoždavo. Pasakoju apie patį primityviausią čiuožimo būdą. Pavažą darė iš geležinės vielos arba iš seno kibiro lanko. Būdavo ir kalvių padarytų pačiūžų. Jos jau buvo tobulesnės: priekinis jos galas buvo gražiai užriestas, neužkliūdavo už ledo nelygumų. Vėliau atsirado ir fabrikinės pačiūžos, tvirtinamos prie batų.
Užšalus pelkei, kūdroms vaikai rinkdavosi ant ledo su savo įvairiausiomis čiuožimo priemonėmis: klumpėmis, medinėmis, geležinėmis ledžingomis ar rogutėmis. Rogutės taip pat buvo įvairios: dažniausiai vietinių meistrų padarytos, medinės. Kai kurios būdavo „pašienytos“, t. y. pavažos pakaustytos metalo juostele. Jos žymiai geriau slysdavo ledu. Iškritus sniegui, vaikai įsiruošdavo čiuožyklas rogutėms. Kadangi Plateliai kalvotoje vietoje, todėl tokių čiuožyklų čia netrūko. Mėgstamiausia vieta buvo Pašto kalnas, čia pat miestelyje, kur dabar Nacionalinio parko informacinis centras. Tik dabar čia kalnas gerokai pakeistas, kelias iškeltas. Tada čia buvo gana status ir miestelio vaikų mėgstamas kalnas. Klumpėmis, rogutėmis nugludintas kalnas virsdavo ištisu ledu, nuo kurio lėkė vaikai – kas rogutėmis, kas klumpėmis, kas tiesiog ant užpakalio. Čia buvo pati triukšmingiausia vieta. Kita vieta čiuožinėjimui buvo pakalnė į Ežero gatvę. Čia nors ir ne tokia stati nuokalnė, bet vaikus tenkino. Dabar ir čia iškeltas kelias, o nuokalnė lėkšta. Nemanau, kad čia vaikai čiuožyklą daro. Nebeliko ir Butkaus kūdros nei Kleinauskio kūdrelės. Viskas keičiasi kaip ir mes patys.
Paskui prasidėdavo tikra žiema: sniegas, pūgos, šalčiai. Kartais anksčiau, kartais vėliau užeidavo šalčiai. Užšaldavo ežeras. Dažniausiai ežeras užšaldavo staiga: nurimsta vėjas, giedra, o rytojaus rytą – ežeras jau užšalęs. Ledas, kaip sakydavo vietiniai plateliškiai, plynas – t. y. lygus. Visas ežero plotas užšalęs. Vaikams – džiaugsmas, eina išmėginti ledo, bus plotas čiuožinėjimui. Džiaugsmas ir žvejams: prasidės poledinė žūklė. Pats pirmutinis ir, mano supratimu, primityviausias žuvavimo būdas buvo kulkiojimas. Nežinau, kodėl jį taip vadino, bet jo esmė tokia: kai dar plonas ežero ledas, dažniausiai tik vakar užšalęs, jis permatomas it stiklas. Atsargiai juo einant per jį matosi visa, kas yra po ledu: žolės, dugnas ir žuvys. Kulkiotojas atsargiai eina ledu (ledas dar netvirtas) ir stebi poledį. Jis nešasi lenktą lazdą, gal ne lazdą, o storesnį lenktą pagaikštį. Pamatęs per skaidrų ledą gulinčią lydeką, tvoja per ledą tuo pagaikščiu, o gulėjusi lydeka išplaukia į paviršių pilvu į viršų. Reikia greitai pramušti ledą ir lydeką išgriebti. Jei greitai to nepadarysi – lydeka atsigaus ir nuplauks. Man neteko žuvauti tokiu būdu, bet lydekas per skaidrų ledą mačiau – nuostabus reginys, kai gali matyti ežero gyvenimą po ledu. Paskui, kai ledas sustorėja, jau kulkiavimas nebeįmanomas. Tada naudojami kiti žuvavimo būdai. Populiariausios – blizgiavimas. Tam reikia turėti šiokią tokią įrangą: blizgę, durą (peikeną), šiltą apavą ir aprangą. Blizgė – tai sidabro ar kito žibančio metalo žuvelės formos plokštelė su kabliuku gale. Blizgė pritvirtinama prie tvirto, bet plono iš kanapių ar kito tvirto pluošto valo. Durą arba peikeną darė vietiniai kalviai. Tai geležinis keturkampis strypas, kurio vienas galas baigiasi aštriais konusu nusklembtais ašmenimis, o kitas pritvirtinamas prie medinio koto, padaryto taip, kad būtų patogus darbui – apvalus, pastorintu galu, kad neišslystų iš rankos. Dažniausiai dar būdavo išgręžiama skylutė, per kurią perverta virvelė ir padaryta kilpa, kurią užsinerdavo ant rankos kirsdami ledą. Duru išsikirsdavo eketaitę, per kurią įleisdavo blizgę ir retsykiais ją tampydavo, kol ant jos užkibdavo žuvis – ešerys ar lydeka, kartais vėgėlė. Šiam žuvavimo būdui reikėjo turėti gerą kantrybę. Bet tokių žmonių buvo nemažai, nes taip žuvaujančių matydavome kasdien tai vienoje, tai kitoje ežero vietoje. Žvejai žinojo vietas, kur geriausiai žuvys kibdavo. Mėgstama buvo tiltvietė – tarp Pilies salos ir Šventorkalnio ir kitose vietose.
Kai jau ežero ledas pasidarydavo pakankamai storas ir tvirtas, per ežerą nusidriekdavo keliai. Kitoje ežero pusėje gyvenantys žmonės į Platelius važiuodavo ledu. Tų kelių buvo bent keli – nuo Virkšų, Paežerės Rūdaičių važiuodavo pro Kumelkaktę ir į krantą išvažiuodavo ties Skalbykla, kur dabar Jachtklubo elingas. Iš Paplatelės ir Plokštinės važiuodavo pro Pilies salą ir krantą pasiekdavo ties maudykla Šventorkalnyje. Buvo ir daugiau kelių, visi rinkdavosi tiesiausią ir artimiausią.
Na, o esant ledui tvirtam, prasidėdavo tikroji žvejyba tinklą traukiant po ledu. Čia jau buvo sudėtingesnė žvejyba, todėl reikėjo ir patyrusių žvejų profesionalų. Reikėjo žinoti, kur žuvauti, kur įleisti tinklą, kur jį ištraukti, kad nesuplėšytų. Tinklas buvo didžiulis – dviem sparnais, kurie užsibaigdavo maišo pavidalo susiaurėjimu, vadinamu makne ar maku. Šis žvejybos būdas yra detaliai aprašytas istoriko Mickevičiaus. Per žiemos atostogas ir aš eidavau padėti žvejams, o už tai gaudavau šiek tiek žuvų. Taip žuvaujant daugiausia sugaudavo seliavų ir sykų. Tai buvo vertingiausios ežero žuvys, sugaunamos tik žiemą.
Prie žvejų profesionalų, kurių buvo apie 5 ar 6, ateidavo nemažai pagalbininkų. Jų daug ir reikėjo. Žvejai profesionalai durais (peikenomis) kirsdavo eketes, atlikdavo kitus svarbius darbus, o atėję pagalbininkai dirbdavo nekvalifikuotą darbą: sukdavo „bačkeles“, ant kurių vyniojosi tinklą traukianti virvė. Paskui „bačkelę“ perveždavo prie kitos eketės ir vėl sukdavo. Buvo dvi „bačkelės“, kurias sukant buvo traukiami du tinklo sparnai. Nutempus po ledu tinklą iki numatytos vietos, abi bačkelės suartėdavo prie plačios eketės, per kurią tinklas buvo ištraukiamas į paviršių. Čia jau reikėjo daug fizinės jėgos. Ir žvejai, ir atėjusieji čiupdavo už tinklo virvių ir sutartinai traukdavo tinklo sparnus ant ledo. Žvejai tvarkingai vyniodavo virves ir klostydavo tinklo sparnus. Žvejų brigadininkas, užsidėjęs guminę prijuostę, specialiu prietaisu „baidoku“ retsykiais užsimodavo ir tvodavo juo eketės vandeniu, panerdamas „baidoką“ gelmėn, kiek leido jo kotas. Baidokas – tai prietaisas pagąsdinti žuvims, kad jos nepabėgtų iš tinklo, o plauktų į tinklo smaigalį – į „maknę“. Tai buvo toks medinis varpo formos dviejų kumščių ar kiek didesnis bumbulas, nejudamai pritvirtintas prie dvimetrinio koto. Juo ir darbuodavosi brigadininkas. Kuo arčiau „maknė“, tuo dažniau brigadininkas smūgiuodavo „baidoku“. Tinklo sparnuose įstrigusias akutėse žuvis pagalbininkai išsilukštendavo ir dėjo į savo terbas, pasikabintas ant kaklo. Žvejai pykdavo ir keikdavo ne dėl to, kad žuvis ėmė, bet kad nebetraukdavo tinklo. O čia artėjo žvejybos kulminacija – reikia greitai uždaryti tinklą ir užkirsti galimybę pasprukti žuvims. Pagaliau ateina ir „maknės“ apačia. Ją išvelka ant ledo. Dabar jau žuvys nepaspruks. Visos žuvys čia pat eketėje, iš visų pusių apsuptos tinklo. Brigadininkas „baiboką“ deda į šalį, ima didelį graibštą ir juo lyg samčiu semia iš eketės čia knibždančias žuvis, nuvarvina vandenį ir krečia į specialias dėžes. Atskirai deda lydekas, atskirai kitas žuvis ir dar atskirai saliavas ir sykus. Žmonės tuo metu lukštena iš tinklo sparnų įstrigusias žuvis, o kiti, apgulę eketę, bando rankomis išsigriebti žuvelę, rizikuodami įslysti į eketę. Atkakliausiems brigadininkas vožtelėja graikštu, bet tai nelabai padeda. Visiems labai reikia žuvų. Juk to jie čia ir atėjo. Čia didelis triukšmas. Žvejai rėkia, kad nesuveltų tinklų, žmonės stumdosi, rėkia vieni ant kitų. Geresniems pagalbininkams brigadininkas įkrečia žuvų į atkištas terbeles. Mes, vaikai, krapštinėjame ir lukštename tinklo akutėse įstrigusias žuveles. Mums tikrai brigadininkas graibštu neįkrės. Nebent, jei geros nuotaikos, pasėmęs graibštą, švystelės žuvyčių ant ledo. Tada visi vienas per kitą puola jų rinkti stumdydamiesi ir rėkdami. Pagaliau žuvis supilta į dėžes, surinkta į terbeles. Žvejai krauna tinklus į roges, eketes pažymi į sniegą ir ledo krūvas įsmeigdami nukirstas eglaites. Žuvis išvežama į Platelius ar kur kitur pardavimui, o tinklai vežami į kitą vietą, kur žvejai jau iškirtę eketes kitam žvejojimui. (Tokių vietų buvo apie 30.) Ir vėl viskas prasideda iš naujo. Per dieną ištraukdavo du valksmus. Ir žvejai, ir pagalbininkai dirbo be pirštinių. Visų rankos raudonos. Kai ima šalti, daužo jas sau į pečius, tarsi patys save apkabindami. Taip padaužius rankos parausta ir ne tik nešąla, bet, atrodo, net dega nuo šilumos. Nedažnai, bet eidavau ir aš prie žvejų. Parsinešdavau po kelias dešimtis seliavų, o jos ir buvo pačios skaniausios ir vertingiausios. Jų nereikia nei skusti, nei skrosti: nuplaudavo ir į keptuvę. O valgydavome su visom ašakom – su duona, bulvėmis arba su koše.
Žiemos Plateliuose labai sniegingos. Supustydavo sniego didžiausias pusnis. Mūsų daubos šlaituose sniego priversdavo tiek daug, kad tie šlaitai statmeni tapdavo. Vandenį nešdavome iš daubos šlaite buvusio šaltinio. Užpustydavo jį po kiekvienos pūgos. Atkasdavome sniegą nuo šaltinio, atkasdavome taką į šaltinį, o rytojaus dieną – vėl užpustytas. Žiemos metu rūbų skalbimui vandens gaudavo ištirpinę sniegą – prikrauna didžiulį puodą sniego, uždeda ant krosnies ir gauna gerą minkštą vandenį, tinkantį skalbimui.
Beje, apie ano meto skalbimą šį tą daugiau reikėtų pasakyti. Skalbimui naudojo pelenų šarmą. Pelenus kaupdavo valydami krosnių pakuras ir pildami juos į didžiulius katilus. Paskui pelenus užpildavo karštu vandeniu, leisdavo nusistovėti, o nuo paviršiaus nupiltame šarme virindavo skalbinius. Paskui trindavo juos uždėję ant medinės trinktuvės, o skalauti nešdavo į ežerą. Iškirsdavo nemažą eketę, joje skalaudavo ir skalbdavo medinėmis kultuvėmis ant atsinešto medinio suolo. Mūsų namuose tokius didelius skalbimus darydavo prieš Šv. Kalėdas ir Šv. Velykas. Skalbimui samdydavo miestelio moteris. Dažniausiai padėti ateidavo Severina Brazdeikienė ir dar kokia nors moteris. Džiaudavo skalbinius lauke ant ištemptos virvės arba ant namo aukšto. Skalbiniai sušaldavo, bet per porą dienų išdžiūdavo. Tada lininius ir medvilninius didžiuosius skalbinius – paklodes, užvalkalus kočiodavo specialiu prietaisu – mediniu kočėlu. Dabar toks įtaisas tik muziejuje matomas būna. Ežere išskalbti ir šaltyje bei vėjyje išdžiovinti skalbiniai turėjo specifinį gaivų kvapą, buvo gera atsigulti į šviežiai išskalbtais skalbiniais paklotą lovą ir kvėpuoti tuo mielu lino šviežumu.
Kai dar buvome maži, sniego atkasti ateidavo kaimynystėje gyvenęs Jonas Kadys. Mudu su Kastyčiu eidavome pasižiūrėti, kaip kasdavo, kaip pasidarydavo sniege takas, tarsi tunelis giliose sniego pusnyse. Aprengdavo mus šiltai, kad nesušaltume, bet tada judėti būdavo sunku. Sykį abu su Kastyčiu stovėjome ant daubos krašto žiūrėdami, kaip Kadys atkasa užpustytą šaltinį. Kastytis žengtelėjo žingsnį pirmyn, susipynė jam kojos ir pargriuvo į pusnį. Sniegas minkštas – smunka gilyn ir rankos, ir kojos, nėra į ką atsispirti. Spurda Kastytis ant sniego, šaukti negali, nes veidelis visas sniege, o aš neturiu nei už ko jį paimti, tik šneku: „Nu kelkis, kelkis, Kastytėli“. Gerai, kad pamatė Kadys. Atbėgęs ir pats klimpdamas iki juosmens ištraukė pridususį Kastytį ir parnešė namo.
Kai grįždavo iš mokyklos Algiukas ir Danguolė, eidavome pasivažinėti rogutėmis. Turėjome medines rogutes, o kalnų čia daugybė – ir statesnių, ir slėnesnių. Įdomiausia būdavo leistis rogutėmis nuo daubos šlaitų. Algiukas dažniausiai nuo kalnų leisdavosi slidėmis, o Danguolė – rogutėmis. Danguolė ir mus su Kastyčiu ant tų pačių rogučių pasisodindavo. Švilpdamos skriedavo rogutės nuo kalno, kol įstrigdavo pusnyje, o mes išgriūdavome ant sniego. O tada vėl ropščiamės ant kalno tempdami rogutes.
Ant mūsų kalnų pačiuožinėti ateidavo ir vaikai iš miesto. Aštresnių pojūčių mėgėjai leisdavosi nuo daubos šlaitų, kiti čiuoždavo ežero link – čia ilga nuokalnė, o prieš pat mūsų pelkę – trumpas, bet status šlaitas, čia įsiruošdavo trampliną, šonkyne čia vadinamą. Apie miestelį – daugybė kalnų: ir didesnių, ir mažesnių – čiuožimui vietų daugybė. Leisdavosi nuo žvyrduobės kalno Gintališkės gatvės gale, nuo Bokšto kalno ir kitų, daugybės čia esančių kalnų. Slides darydavosi patys arba vietiniai meistrai. Dažniausiai iš beržo arba uosio medienos. Galus užlenkdavo virindami slidžių galus. Ir mums vaikams buvo padarytos slidės. Padarė jas nagingas mūsų kaimynas – Dvariono Petris. Neilgai jos mums tarnavo – greitai sulaužėme. Kastytis buvo pats sau pasidaręs iš lentgalių, kirviu patašęs galus, kad nesmigtų į sniegą. Užlenkti jų galus – sudėtinga. Reikia ir įrangos, ir išmanymo.
Kai sniego prisnigdavo labai daug, Algiukas ir Danguolė į mokyklą jodavo mūsų arkliais. Nujoję iki miestelio, arklius paleisdavo, o šie pareidavo namo patys. O mudu su Kastyčiu laukdavome ir grįžusius arklius pririšdavome bei pašerdavome.
Žiemos metu mūsų darbai buvo gyvulių priežiūra. Kasdien du kartus girdydavome ir keturis kartus šerdavome. Iš ryto paleisdavome arklius, paskui karves ir gyvuliai patys nueidavo prie Pyliavos, kur iš eketės kibirais pasemdavome vandenį ir šie atsigėrę neskubėdami pareidavo į savo vietą, kur jų laukdavo į ėdžias pridėtas šienas. Dienos metu – vėl šėrimas pietums, o vakare – vėl girdymas ir vakarienė. Dar vakare, prieš eidami miegoti, apie 22 val., nueidavome pašerti nakčiai pasišviesdami liktarna – žibaliniu žibintu.
Nusibosdavo žiema, ypač jei ji ilga ir šalta. Laukdavome pavasario. Džiaugėmės, kai saulutė pradėdavo tirpdyti sniegą, kai atsirasdavo ant kalvų žemės lopinėlių. Pirmiausia nutirpdavo daubos šlaitas, atgręžtas į pietų pusę, o prie namo – pietų pusėje esantis plotelis, nors priešais namą visada didžiulė pusnis pūpsodavo.
Kasdienis mūsų abiejų – mano ir Kastyčio – darbas buvo gyvulių priežiūra, namų aprūpinimas vandeniu ir malkomis.
Vandenį nešėme iš mūsų šaltinio dauboje. Daubos šlaitai statūs, aplaistyti nešamu vandeniu, pasidarydavo labai slidūs. Ropodavome į kalną keliais, dar labiau aplaistydami vandeniu taką, o šis dar slidesnis tapdavo. Su malkom būdavo paprasčiau: atnešdavome keletą glėbių, paėmę iš vasarą sukrautų malkinėje krūvų. Vienais metais nebuvo pakankamai priruoštų malkų. Teko ruošti jas žiemą. Čia pat malkinėje pjovėme rankiniu pjūklu šlapius pagalius, o Mamutė vargo juos kūrendama: nedega, šnypščia krosnyje – nei šilumos iš tokių malkų. Paskui, jau paaugę, visada jau nuo pavasario pradėdavome ruošti malkas žiemai.
Pjaudavome paežerėje alksnius, parveždavome į kiemą, supjaudavome, suskaldydavome ir sukraudavome išdžiūvusius į pastoges. Vasarą kūrendavo krosnį žabais arba kankorėžiais, kurių maišais parnešdavome iš miško.
VASAROS
Man vasara susijusi ne tiek su šiluma, kaitra, kiek su kvapais: pražydusių jazminų, žemuogių ir šieno. Žemuogiauti eidavome į mūsų daubos šlaitus. Pirmosios uogos prisirpdavo į pietų pusę atsigręžusiame šlaite priešais mūsų namą, taip pat toliau pamiškėje, tačiau tame šlaite šalia žemuogių augo ir dagiai, kurie skaudžiai badė mūsų basas kojas. Nelabai noriai Mamutė leisdavo mus čia žemuogiauti: dar nebūdavo nušienautos pievos, o mes vaikščiodami išmindydavome žolę ir šienpjoviams sunku būdavo šienauti. Siūlydavo eiti toliau, į mišką. Eidavome.
Geriausia uogautoja buvo Danguolė. Pirmiausia pririnkdavome uogų tiek, kad jos padengtų puoduko dugną, o tada prikišę nosis uostydavome jas ir galiausiai užsivertę puodelį uogas „išgerdavome“, t. y. sukramtydavome į burną visas iš karto ir suvalgydavome. Na paskui jau rinkdavome, kol pririnkdavome pilnus puodukus arba kol nusibosdavo. Namuose parsineštas uogas valgydavome su pienu. Paskui jau atsirasdavo mėlynių. Uogų mums užtekdavo iš uogynų, augančių netoli namų. Toliau, už Kumelkaktės, eidavome retai.
Miestelio moterys uogaudavo už ežero esančiuose Plokštinės miškuose. Per ežerą jas perirdavo vyrai, kurie likdavo ten pažvejoti, o pavakariais vėl grįždavo atgal su pilnais krepšiais ar kibirais mėlynių. Iš mėlynių virdavo uogienę arba jas džiovindavo. Užsukamų stiklainių, kaip dabar, tada nebuvo, todėl uogienes supildavo į įvairaus dydžio 1–2–3 litrų molinius puodus. Ant uogienės paviršiaus uždėdavo „sviestinio“ popieriaus lakštelį, o tada puodą uždengdavo storesniu popieriumi, kurį lininiu siūlu tvirtai aprišdavo. Puodus padėdavo vėsioje vietoje – rūsyje ar kamaroje ir laikydavo iki žiemos.
Žiemą, atidarę puodą, nuimdavo „sviestinį“ popierių, šaukštu nugriebdavo pakraščiuose susidariusius pelėsius ir valgydavo uogienes su blynais ar kitokiu maistu. Pokario metais, kai cukraus sunkiau buvo galima gauti arba visai jo nebuvo, žmonės iš cukrinių runkelių virė sirupą ir juo saldino uogienes. Sirupas – savotiškai saldaus skonio rudas tirštas skystis. Nemėgau jo. Kažkoks gaižus skonis. Net tokiu būdu dar darydavo uogienes: cukrinius runkelius tarkuodavo ir tą tarkę dėdavo į uogienę. Sugalvodavo moterys visokių būdų, kad stalas nebūtų tuščias.
Birželio pabaigoje ar liepos pradžioje prasidėdavo šienapjūtė. Pirmiausia nušienaudavo mūsų pelkę, prie dabartinio jachtklubo. Nekoks čia buvo šienas – viksvos, nenoriai gyvulių ėdamos, bet tada kiekvienas šieno kuokštelis buvo branginamas ir visos pakrūmės, visos balos ir pabalės buvo nušienaujamos. Ir mūsų pelkę nupjaudavo iki pat nendryno. Džiovinti šį šieną išnešdavome į pakraščius, kur sausa, kur galima vežimu privažiuoti šieną parvežti.
Daržinėje (dabar ji nugriauta) paklodavo pagrindą iš nukirstų žalių alksnių, kad šienas negulėtų ant žemės. Parvežtą šieną kraudavome ant pakloto pagrindo. Vežti šieno eidavome visi: Mamutė ar samdyta moteris kraudavo vežimą – t. y. tinkamai sudėliodavo vežime paduodamą šieną. Tai labai svarbu – blogai sukrautas vežimas gali nugriūti, šieno vežimo vienas ar kitas šonas gali nuslysti vežant. Gera krovėja moka sukrauti aukštą ir dailų vežimą. Į vežimą šakėmis paduodavo kas nors iš vyrų – dažniausiai Plaipos Antanas arba Stanislovas. Jie ir šienaudavo mūsų pievas. Paduoti šieną į vežimą taip pat reikia mokėti: duoti vienodo dydžio nelabai dideliais glėbiais, užsmeigtais ant šakės. Duodant reikia saugoti, kad aštria šake nesužeistum krovėjos, kuri ant vežimo stovėdama rankom priima šieną, padeda jį į reikiamą vietą ir jį prispaudžia keliais ar kojom mindydama šieną. Trečias darbininkas su grėbliu sugrėbia nubyrėjusius šieno kuokštus, kad vežimui pavažiavus toliau liktų švari pieva. Mūsų, vaikų užduotis būdavo vaikyti bimbalus, aklius ir kitokius gyvulių kankintojus nuo arklių. Pasiėmę lapuotas šakas, jomis šukuodavome pakinkytus arklius braukydami šakomis per nugaras, kojas, galvas, papilves, kad vabzdžiai nekandžiotų ir jie galėtų ramiai stovėti.
Sukrovus vežimą, šieną priverždavo išilgai vežimo uždėta stora kartimi, kurios abu galus pririšdavo prie vežimo specialiai tam skirtomis virvėmis, vadinamomis ratgaliais. Vežime sukrauto šieno šonus ir galus apgrėbstydavo grėbliu, kad šienas nebyrėtų. Ant vežimo užlipdavome visi – įdomu važiuoti ant aukšto, siūbuojančio šieno vežimo. Važiuodavome aplinkui, per mišką, nes tiesiai į statų kalną didelį vežimą arkliai sunkiai įtraukdavo.
Mums, vaikams, dar įdomiau – toliau važiuoti ant kvepiančio šieno vežimo. Važiuojam pro Skalbyklą (dabar – jachtklubą), pro dabartinę krepšinio aikštelę, per mišką, pro girininkiją. Vežimas supasi per duobes važiuojant. Pavojingesnėse vietose, kur vežimas labiau pakrypsta, suaugusieji nulipa nuo vežimo, įremia į vežimo šoną šakes ir prilaiko jį neleisdami apvirsti. Jei taip atsitiktų, reikėtų vėl iš naujo vežimą krauti. Laimingai pasiekiame daržinę. Čia vėsiau, arklių nebepuola bimbalai. Nuimama kartis, krovėjas su šakėmis meta šieną iš vežimo, o mes glėbiais velkame jį tolyn į pat daržinės galą ir mindome jį, kad daugiau jo sutilptų. Ir čia reikia jį gražiai sukrauti, kad šonai būtų gražūs, kad būtų vietos vėliau čia atvežamiems javams sukrauti. Vežimas iškrautas. Sėdame į tuščią vežimą ir važiuojame vėl į pievas. Dabar jau tiesiai į pakalnę. Arkliai įsirėžę laiko vežimą, kad jis neįsibėgėtų į pakalnę, kad ant kulnų neužvažiuotų. Čia irgi reikia mokėti arklius suvaldyti. Negalima paleisti jų bėgti – sudaužys vežimą, sutraukys pakinktus ar susižalos. Kartais virve ar „lenciūgu“ parišdavo vieną vežimo ratą, kad šis nesisuktų. Tada arkliai ramiai nueina į pakalnę, o vežimas nelipa jiems ant kulnų – nesisukantis ratas šliaužia ir neleidžia vežimui įsibėgėti. Parvežus ir antrą vežimą, jau susidaro nemažas sluoksnis šieno ir atsiranda galimybė naujai pramogai – šokinėjimui ant šieno. Užsikabarodavome ant storo, skersai daržinės einančio balkio ir nuo jo šokdavome į minkštą šieną. Pradžioje lyg ir baugu būdavo, nes mūsų daržinė gana aukšta buvo. Paskui vis drąsiau šokinėdavome, net ir kūlį „išversdavome“ ore, kol nukrisdavome ant žemės.
Suvežus šieną iš pelkės, šienapjūtę pradėdavo pievose už daubos. Čia jau šienas visai kitas, su dobiliukais, nepaprastai kvapus. Šienavimo buvo nemažai. Juk reikėjo šerti du arklius, dvi karves, vieną ar dvi avis. Sunkiausia buvo šienauti daubos šlaitus. O ir šieną iš daubos išvežti nelengva – šlaitai statūs, o dugnas klampus.
Šienaudavo dažniausiai Plaipų vyrai – Antanas ir Stanislovas. Kartais dar ką nors pasamdydavo. Šienauti pradėdavo anksti iš ryto, kol dar rasota žolė. Plaipos vyrai apsirengę būdavo baltomis drobinėmis kelnėmis, baltais drobiniais marškiniais, sujuostais platoku odiniu diržu. Ant diržo kabojo medinis dėklas su vandeniu, kuriame pamerkti galandimo įrankiai – gudė ir brukštė. Pastaroji – mediniu kotu rupia medžiaga padengta lentelė, kuria galąsdavo dalgiui atsitrenkus į akmenį ar kokį pagalį, sumedėjusias žoles, o gudė – švelnesnis, pirktinis galąstuvas. Stanislovas vietoj galąstuvo naudodavo paprasto medžio dailią lentelę. Per dieną dalgį porą kartų išplakdavo, arba, kaip čia sako, – ištindavo. Tam naudojo specialų prietaisą – tintuvą. Tai į medinį kelmelį įkaltas plokščias geležinis priekalėlis, ant kurio padedamas dalgis ir plaktuko aštriąja puse plakami jo ašmenys, kad plonesni pasidarytų. Tam reikia įgūdžių. Žemaičių dalgiai prie koto pritvirtinami labai tvirtai ir taip laikomi, kol nulūžta kotas arba dalgis. Plaka dalgį, jo kotą pakėlę aukštyn, atrėmę jį į medį arba ant specialiai įsmeigto kuolo su virvele ir svareliu jo gale. Virvele apsukamas dalgiakotis ir jis laikomas tokiame aukštyje, kokiame jį nustato dalgio tynėjas, kad dalgio ašmenys lygiai gultų ant tintuvo priekalėlio. Dalgio tynimas trunka 10–15 minučių. Šienavimui dalgis būna labai aštrus. Priešingu atveju pjovėjas vargsta, reikia daugiau pastangų.
Grėbdavome šieną patys. Mamutė apsirengdavo baltą drobinę suknelę, apsirišdavo galvą balta skarele. Mes rengėmės bet kaip. Ateidavo padėti grėbti šieno moterys iš miestelio. Mūsų, vaikų užduotis buvo nešti šieną ir krauti jį į pakūges arba kūgius. Pakūgės – tai puriai sukrautos sugrėbto šieno eilės, iš kurių šienas jau kraunamas į vežimą. Kūgiai – tvarkingai sukrautos šieno kupetos, kai dar šienas ne visai išdžiūvęs, bet gresia lietus, arba išdžiūvęs, bet dar nebus vežamas, o artinasi lietus. Šienapjūtė – atsakingas laikotarpis. Didžiausia nelaimė – lietus, ypač jei lietingas metas užsitęsia. Per šienapjūtę kas vakarą žiūrėdavome į saulėlydį ir iš jo spręsdavome apie rytojaus orą. Auksu žėrinti vakaro saulė ir žara – bus giedra. Sidabrinis saulėlydis žada lietų. Iš daugybės kitokių ženklų spręsdavo apie orus. Žemdirbiui labai svarbu orų permainos. Kai kurie gudresni ūkininkai įsiruošdavo savotiškus barometrus iš eglės šakos, kurios labai reaguoja į atmosferos slėgio pokyčius. Tokį barometrą teko matyti Kentų kaime netoli Gintališkės Platelių vargonininko Gedgaudo sodyboje.
Praėjus lietingam orui, į kupetas sukrautą šieną vėl reikėdavo išskleisti, išdžiovinti jį vartant ir tik tada suvežti į daržines. Žinoma, toks šienas jau būdavo prastesnis, ne toks kvapnus. Dar blogiau, jeigu šieną sulydavo dar nesugrėbtą, gulintį pradalgėse. Toks šienas paruduodavo, nebuvo toks gražiai žalias, prarasdavo kvapą. Žinoma, žiemą jį gyvuliai suėsdavo, kur dėsis, bet maistingumo nuostoliai buvo dideli. Kartais šieną, ypač dobilus kraudavo į žaginius – tai iš karčių padarytos lyg ir aukštos tvoros, ant kurių sukraudavo apdžiūvusį šieną. Žaginiuose šienas baigdavo išdžiūti, o jei užeidavo vėl lietūs, žaginiuose sukrautas šienas mažai sušlapdavo, nes nuo jo lyg nuo stogo lietus nubėgdavo, o nuo žemės drėgmė ant jo nepatekdavo.
Baigus šienapjūtę ir suvežus šieną į daržinę, prasidėdavo rugiapjūtė. Tada rugius sėjo visi – tai visų metų duona. Duoną kepdavo visi namuose. Tik po karo atsirado pirktinės duonos.
Rugiapjūtė liepos viduryje, apie Škaplierną. Mes didelės talkos nedarėme. Užteko vieno kirtėjo ir vienos rišėjos. Mūsų rugius geras pjovėjas per dieną ir nupjaudavo. Pėdų nešioti ir sustatyti juos į gubas eidavome visi. Nukirsti rugiai gubose stovėdavo kelias dienas (apie savaitę), kol išdžiūdavo. Tada juos vežė į daržinę ir kraudavo šalia jau sukrauto šieno. Krauti irgi reikia mokėti: krauna stačius pėdus, kad varpos būtų viršuje, o ant žemės – ražai. Paskui ražienas nugrėbia grėbliais ir pagrėbas parveža į daržinę. Į ražienas atvarydavome žąsiukus, ančiukus, kurie kruopščiai surinkdavo išbyrėjusius grūdus ar likusias rugių varpas. Kolchozų pirmaisiais metais rugienose likdavo daug varpų. Miestelio moterys su vaikais visą dieną darbuodavosi ražienose: rinkdavo varpas vaikščiodamos po ražienas. Prisirinkdavo po kelis maišus varpų, kurias paskui iškuldavo, išvėtydavo, nusijodavo ir turėdavo šiek tiek rugių duonelei. Tai buvo labai svarbu, nes iš kolchozo nieko negaudavo, savo nebeturėjo, o pirkti nebuvo kur.
Po rugiapjūtės – javapjūtė. Sėjome ir auginome ir kviečių, ir miežių, ir avižų. Mūsų žemė nebuvo labai derlinga, bet mūsų šeima iš jos išsimaitindavo. Derėjo visi javai – kartais geriau, kartais blogiau, priklausomai nuo metų, nuo šilumos, nuo drėgmės ir t. t. Javus pjaudavo kitaip negu rugius. Rugiai aukšti. Juos kerta dalge į nepjauto lauko pusę, o rišėja eina paskui pjovėją, renka nukirstus rugius ir čia pat suriša juos į pėdus. Paskui pėdus stato į gubas, kitur vadinamas mendeliais.
Javus gi pjauna į priešingą pusę – į nupjauto lauko pusę ir guldo į pradalges. Kad javai gražiai gultų, prie dalgiakočio pritvirtina lankelį iš lankstaus medžio – karklo ar blindės. Lankelis gražiai suguldo javus – varpos būna vienoje pradalgės pusėje, šalia viena kitos, o ražai – kitoje. Taip nupjauti javai grėbliu ar rankomis surenkami į pėdelius, surišami ir sustatomi į eiles varpomis į viršų. Tokie pėdeliai nebūna aukšti, o jų eilės vadinami kareivukais. Po kelių dienų pėdams išdžiūvus, jie vežami į daržines. Mūsų javuose, ypač miežiuose, būdavo labai daug usnių. Renkant į pėdus, usnys žiauriai badydavo rankas. Jų rinkimas ir vežimas bei krovimas buvo nemalonus darbas. Į javų ražienas, jas nugrėbsčius, atvarydavome paukščius – žąsiukus, ančiukus ir kt. Tik juos reikėdavo čia saugoti nuo vanagų, lapių, nes laukai jau toli nuo namų ir plėšrūnai čia jautėsi drąsiai. Ne vieną mūsų jauniklį nusinešdavo lapės ar vanagai.
Rašiau vien apie darbus vasaros metu, nes juose daugiau ir teko dalyvauti. Teko ir paprakaituoti, ir pavargti, bet nebuvo tie darbai nei atgrasūs, nei nepakeliami. O be to, ir pramogų sugebėdavome rasti tarp tų darbų. Rašiau apie šieno vežimą, jo krovimą daržinėje, šokinėjimą nuo balkio į minkštą kvapnų šieną. Dar viena pramoga buvo, kad, daugėjant šieno kiekiui, ta kupeta daržinėje pasiekdavo stogą, o stogo pašlaitėje būdavo vienas, kartais du ar trys kregždžių (šelmeninių) lizdai. Kai šieno kaugė pasiekdavo stogą, galėjome iš arti apžiūrėti tuos lizdus ir juose augančius kregždžiukus. Nieko jiems nedarydavome, bet galėjome stebėti, kaip juos maitina, kaip jie auga.
Didžiausia pramoga buvo maudymasis ežere. Maudynes pradėdavome anksti pavasarį, kai tik išeidavo ledas, ir baigdavome vėlai rudenį. Žinoma, maloniausia maudytis vasaros karštomis dienomis arba vakarais po darbo dienos. Vakare oras atvėsdavo, todėl vanduo atrodydavo labai šiltas. Maudėmės nuogutėliai. Žinoma, berniukai atskirai nuo mergaičių.
Įdomu būdavo žiūrėti, kai maudytis ateidavo suaugę miestelio vyrai. Jie lenktyniaudavo plaukdami ar nardydami iš valties – kas giliau paners. Buvo labai gerų plaukikų, gerų nardytojų. Panerdavo taip giliai į vandenį, kad net skaidriame ežero vandenyje nebesimatydavo boluojančio nardytojo kūno. Iškildavo į paviršių saujoje laikydami dumblo ar smėlio – kaip įrodymą, jog pasiekė dugną. Plaukdavo į Veršių salą arba į Pilies salą. Pasiekę Pilies salą buvo laikomi gerais plaukikais.
Be to, vyrai rungtyniaudavo, kas toliau nusvies akmenį, kas daugiau „iškeps blynų“ – t. y. vandens paviršiumi smarkiai mestas plokščias akmuo šokinėdamas palieka ratilus vandens paviršiuje – tai blynai. Dar – „kopūsto kirtimas“: išmeta akmenuką kaip galėdami aukščiau ir šis krisdamas žemyn turi neištaškyti vandens, o gražiai niurktelti išleisdamas garsą „čiakš“, tarsi kirviu būtų nukirstas kopūstas. Tokius pačius žaidimus mėgdžiodavo ir paaugliai, ir vaikai.
Kalvarijos gatvės vyrams kažkas pasiuvo maudymosi kelnaites – ganėtinai ilgas, kaip dabar krepšininkų – beveik ligi kelių. Visiems mėlynos spalvos, o ant šono buvo jo vardo pirmoji raidė, užsiūta iš baltos juostelės. Jie labai didžiavosi ir puikavosi savo uniforma, o mes su pavydu žiūrėjome į pasipuošusius vyrus. Turbūt labai prašėme, kad Mamutė ir mums su Kastyčiu pasiuvo panašias maudymosi kelnaites, tik rudos spalvos, o Danguolė spalvotais siūlais išsiuvinėjo monogramas. Dabar jau ir mudu galėjome išdidžiai vaikščioti paežere, keldami vaikėzų pavydą.
Dar viena pramoga buvo sekmadieniai. Esant geram orui sekmadieniais jau nuo pat ryto visais keliais į miestelį traukdavo žmonės: ir pėsti, ir važiuoti arkliais ar dviračiais. Ypač daug sueidavo atlaidų metu: Šv. Petro ir Povilo (birželio 28 ir 29 d.), per Škaplierną (liepos 16 d.), per Žolinę (rugpjūčio 15). Aikštėje prie bažnyčios palapines (bagamazus) susistatydavo prekiautojai rožančiais, maldaknygėmis, paveikslėliais, kitur – saldainių pardavėjai su savo pypkėmis, voveraitėmis, arkliukais ir kt. Kitur tiesiog vežimuose pardavinėdavo pyragą, riestainius, kitokius kepinius. Dar kitur pardavinėdavo „limonadą“, kurį čia pat ir gamindavo atsinešę vandens iš klebonijos šulinio. Buvo įdomu slankioti tarp tų prekeivių, stebėti, ką kas perka. Žmonių susirinkdavo labai daug. Būdavo didžiausias šurmulys. Prie to dar prisidėdavo būgnų dundėjimas. Būgnus (tympanus) mušdavo varpininkai Rušinskis arba Pargaliauskis, gyvenę špitolėje. Pradėdavo būgnai dundėti prieš valandą iki sumos. Duodavo ir mums pamušti tuos būgnus, bet tokių grožybių kaip Rušinskis niekas nesugebėdavo iš tų būgnų išmušti: ritmo pasikeitimai, pauzės, pritildymai, pagarsinimai, akcentai. Niekur daugiau tokių dalykų nesu girdėjęs. Rušinskis taip įsijausdavo į savo muziką, kad, atrodo, nieko aplink nematydavo, o lazdos, atrodė, pačios šokinėjo. Ypač, kai procesija eidavo apie bažnyčią: skambėjo varpai, tilindžiavo varpeliai, giedojo choras, grojo pučiamųjų orkestras ir dundėjo Rušinskio būgnai. Visas šis garsų mišinys, atrodė, kilo tiesiai į giedrą vasaros dangų, tiesiai Šv. Petrui ir Povilui, sėdintiems kažkur aukštai ant balto debesėlio krašto. Taip tuomet įsivaizdavau šių atlaidų prasmę.
Bažnyčioje būdavo spūstis – daugybė žmonių. Didelė dalis, netilpusių bažnyčioje, stovėjo šventoriuje. Šventoriuje klūpodavo ar sėdėdavo daugybė ubagų. Kokių tik nesusirinkdavo. Ir vyrų, ir moterų. Vieni, pasiraitoję kelnes, demonstravo žaizdotas kojas, kiti sutrauktomis rankomis, išsukinėtais sąnariais, treti be kojų, atsisėdę ant žemučio, mediniais ratukais vežimėlio. Vieni poteriauja, kiti gieda. Visi prašo išmaldos, šalia pasidėję dėžutes ar kepures pinigams.
Pamokslą sakydavo mišioms pasibaigus, dažniausiai šventoriuje. Įgarsinimo nebuvo, todėl kunigas sakydavo garsiai, pakeltu balsu. Po pamokslo – mišparai. Bet juose nedaug kas pasilikdavo. Jau mišioms pasibaigus visi virste virsdavo iš bažnyčios.
Ne visi ir pamokslo likdavo klausyti. Rūpėjo susitikti pažįstamus, gimines, iš toliau atvažiavusius.
Mudu su Kastyčiu nuo pat mažens eidavome patarnauti mišioms, todėl tos spūsties ir nepatogumų nejautėme. Prie altoriaus – visada erdvu, užtenka oro, ne taip tvanku. Be to, kai per atlaidus atvažiuodavo svetimų kunigų, jie už patarnavimą mišioms mums sumokėdavo. Mums vietos klebonas už mišias duodavo po 1 rublį, o atvykę svetimieji kartais net 10 rublių duodavo. Pinigus parnešdavome Mamutei, nes namuose pinigų labai trūko. Nepirkdavome nieko nė tuose bagamazuose. Ko reikėjo, nupirkdavo Mamutė.
Po Sumos skubėdavome namo. Ten mūsų laukdavo išalkę ir ištroškę gyvuliai. Pagirdę, perrišę gyvulius, pavalgę patys, eidavome prie ežero. Sekmadieniais čia susirinkdavo nemažai žmonių, ypač jaunimo. Kartais ir muzikantų atsivesdavo. Vykdavo šokiai, skambėjo dainos. Kartais kokia ekskursija atvažiuodavo, dažniausiai atviru sunkvežimiu. Susikurdavo laužą paežerėje. Čia vaišindavosi, dainuodavo. Išvykus ekskursantams, šmirinėdami apie laužavietę rasdavome paliktų saldainių, sausainių ar kitokių skanėstų. Keletą kartų ekskursantai prašėsi nakvynės pas mus. Priimdavome. Į daržinę ant šieno Mamutė neleisdavo. Šieno atnešdavo į saloną ir čia ant grindų jie sumigdavo. Už nakvynę sumokėdavo, nors Mamutė niekada kainos nesakydavo. Mokėdavo pagal sąžinę, kaip sakydavo Mamutė.
Tai tokios buvo mano vaikystės vasaros, kol buvau Plateliuose. Paskui jos keitėsi. Keitėsi viskas. Netekome žemės, gyvulių, keitėsi materialinės šeimos sąlygos, keitėsi ir aplinka. Mūsų žemės gražiausiose vietose atsirado koncertinė estrada, jachtklubas, pradžioje dar kuklus, paskui vis didėjantis, vis triukšmingesnis. Atsirado vasaros festivaliai, sutraukiantys vis daugiau žmonių. Plateliai prarado savo vasarų žavesį, grožį ir ramybę. Viskas keičiasi, deja, – ne visada į gerąją pusę.
Bus daugiau.