V. Rubavičius. Neįtikėtina Talibano pergalė: daug klausimų ir jokių atsakymų

Talibano judėjimas, o su juo ir didelė dalis islamiškojo pasaulio švenčia pergalę: Jungtinių Valstijų vadovaujamas NATO aljansas priverstas pasitraukti iš Afganistano.

Lygiai po 20-ies metų. Nutarusios nubausti anuo metu Afganistaną valdžiusius talibus dėl jų bendražygio Osamos bin Ladeno įvykdyto Niujorko didžiųjų dangoraižių susprogdinimo Jungtinės Valstijos liko šalyje, kad joje nebeįsikurtų veiksmingi tarptautinio terorizmo centrai.

Talibai pasitraukė iš miestų, tačiau kova tęsėsi dabar jau ne su sovietiniais, o su amerikiečiais ir natojiečiais okupantais. Vakariečiams Afganistano taip ir nepavyko „įsisavinti“ – šventojo Korano kariai pasirodė esą atsparūs visokioms vakarietiškoms ar demokratinėmis vadinamomis vertybėms bei gėrybėms.

Kartkartėmis žiniasklaidoje pasirodydavo žinių apie sėkmingą tai mokyklų, tai moterų organizacijų darbą, tačiau pastaruoju metu ėmė vyrauti gero nežadantys pranešimai apie talibų vis naujas užimamas teritorijas ir jose įtvirtinamą valdymą.

O jau paskutinės amerikiečių ir NATO aljanso pasitraukimo iš Kabulo dienos sunkiai nusakomos – staigus Kabulo užėmimas daugeliui su amerikiečiais ir vakariečiais bendradarbiavusių ir bendravusių afganų tapo tragedija, nes visi prisimena ankstesnį nuožmų ir negailestingą Talibano valdymą.

Nepaisant dabartinių Talibano vadovų taikių patikinimų, niekas neabejoja, kad liesis kraujas. Bus ieškoma bendradarbiavusiųjų visuose regionuose, bus baudžiami ne tik jie, bet ir jų šeimos.

Daugeliui teks atgailauti, išdavinėti buvusius kolegas. Taip jau visada būna. Reikalingų žinovų, valdininkų, kariškių įtakingų kariškių bei žvalgybininkų bus pasigailima, nes geri kadrai, jų ryšiai ir patirtis reikalingi visoms valdžioms.

O evakuacija stringa, Kabulo oro uostas perpildytas. Prieštaringi JAV prezidento Džo Baideno (Joe Bideno) pareiškimai taip pat kelia neviltį. Į kaimynines šalis plūsta pabėgėliai. Nujaučiama ir humanitarinė katastrofa.

Tad kyla daugybė klausimų: kaip ir kodėl Talibanas nugalėjo vakariečių aljansą, kodėl amerikiečių kurta afganų armija pasirodė esanti neveiksminga, kodėl jos su talibais kovojantis apie 50 tūkst. karinis branduolys pastaraisiais mėnesiais buvo išduotas – neteko aviacijos ir žvalgybos paramos, kodėl tokios galingos, naujausiomis technologijomis aprūpintos žvalgybinės institucijos pasirodė visiškai nenujaučiančios greitos Talibano pergalės, kokios bus civilizacinės ir geopolitinės tos pergalės pasekmės…

Apie netikėtumą kalba visų NATO šalių politiniai lyderiai, tad galima tvirtinti jį esant tikrą. Klausimų daug, tačiau atsakymų labai mažai, o ir tie patys yra vienokio ar kitokio pagrįstumo pasvarstymai.

Tad kai kuriuos klausimus drįsime pasvarstyti ir mes, pasiremdami kai kuriomis užsienio analitikų įžvalgomis.

Pirmiausia kiek apie tam tikrus civilizacinius dalykus – juk Afganistanas jau ne kartą tampa Vakarų ir Islamo civilizacijų nuožmios karininės sandaužos vietove.

Talibų pareiškime, kad afganai įveikė visas didžiausias pasaulio imperijas – britų, sovietų ir amerikiečių – glūdi didelis simbolinis turinys.

Jis tvirtina Islamo civilizacijos tapatumą, iškelia religijos svarbą civilizacijų sąveikai, padės ugdyti naujas prieš vakariečių ideologines nuostatas nusiteikusių musulmonų kartas.

Besalygišką Talibano pergalę žymintis amerikiečių, o su jais ir visų vakariečių bėgimas iš Afganistano visam laikui įsirašys į civilizacinę musulmonų savimonę religijos ir kultūrinės kūrybos būdais. Kokie šios civilizacinės sandaužos ypatumai?

Islamo civilizacija grindžiama šventąja knyga – Koranu ir religiniu papročiu. Knyga palaiko tradicinį pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą, taip pat socialinių santykių pobūdį.

Joje nusakytas žmogaus esmės, jo paskirties pasaulyje pavidalas, ugdymo ir saviugdos gairės. Koranas išreiškia dieviškojo autoriteto nustatytą pasaulio tvarką, kurią privalu palaikyti kasdieniu gyvenimu.

Tad kasdieniame gyvenime visada jaučiamas Aukščiausiojo šviesos įspindys. Nesvarbu, koks sunkus tas gyvenimas būtų. Vakariečiai nesistengia suvokti, kaip jie atrodo islamo išpažinėjams, koks Vakarų civilizacijos vaizdinys vyrauja Islamo civilizacijoje.

Tas vaizdinys nėra akivaizdus, nėra lengva ir apčiuopti jo kontūrus, tačiau kaip tik jis kildina esminius civilizacijų sandaužos ypatumus.

Vakariečiai didžiuojasi savo civilizacijos technologiniu pranašumu, jos sekuliarumu bei ateistiškumu, taip pat įvairiomis perdėm ateistinėmis „pažangos“ ideologijomis, kurios laikomos esminėmis Vakarų vertybėmis.

Tačiau kaip tik sekuliarumas, kuris yra netikėjimo ir ateizmo ženklas, musulmonams yra pats tikriausias bedieviškumo bruožas. O bedieviškumas siejamas su Piktojo veikla.

Tikratikiams musulmonams bedievis, juolab ateistas nėra žmogus, nes žmogaus esminiu bruožu pripažįstamas tikėjimas. Tik tikintis yra žmogus.

Tokiems musulmonams kova su bedievių civilizacija yra pati tikriausia Dievo atlygio nusipelnanti kankinystė. Talibai ir yra tokį tikėjimą išpažįstantys ir tokiais save laikantys tikratikiai.

Todėl esminis jų ginklas yra pasitelkus vakariečių technologijas, ginkluotę ir socialinių santykių ypatumus – ypač korupcinį godumą – kovoti su bedievybe, su vakariečių civilizacija.

Žvelgiant į ankstesnes su Talibanu sudaromas sutartis, kuriomis džiaugėsi kai kurie aukšti amerikiečių pareigūnai, neapleido jausmas, kad netenkama sveikos kultūrantropologinės nuovokos – juk musulmonų karių požiūriu visokie susitarimai su bedieviais yra galimi tik kaip ginklas prieš pačius bedievius, tad niekaip jų neįpareigojantys.

Sutarčių laikomasi tiek, kiek jos naudingos. Jokie susitarimai niekaip negalėjo užgožti esminio tikslo – galutinai įveikti vakariečius. Įveikti nepajudinamomis, tikėjimu grindžiamomis vertybėmis.

Vakarų civilizacija teigia nureligintas vertybes. Jų nepalaiko dieviškasis autoritetas, jos yra žmogaus rankų dirbiniai. O tokie dirbiniai ir yra tik žmonių išmonės perdirbiniai.

Kas gali savo gyvybes aukoti už pasauliui nešamą mergaičių ir berniukų bendrų tualetų „šviesą“, daugybinį lytiškumą ir naujuosius, vos ne kas savaitę prikuriamus lytinius tapatumus, į žmogaus teises įvilktą genderizmo ideologiją, juolab besąlygišką abortų, tad ir vaisiaus žudymo teisę?

Nesunku įsivaizduoti, kaip toks „vertybinis paketas“ atrodo islamo išpažinėjams. Naivūs ar net piktavaliai jiems atrodo ir „žmogaus teisių skleidėjai“ – juk visos žmogaus teisės jau surašytos Korane ir Jo žodžio yra grindžiamos.

Akivaizdu, kad motyvacija ir tikėjimu Talibanas buvo nepalyginamai stipresnis už vakariečių kariškius. Beje, jau kalbama, kad amerikiečių armijon diegiama vadinamoji naujoji genderistinė tapatumo politika padarė daug žalos kaip tik motyvacijos požiūriu.

Tačiau Vakarų civilizacija Afganistanan atėjo su šimtais milijardų ir didžiuliais technologiniais ištekliais. O kur dideli pinigai, ten ir korupcinės pinigų plovimo schemos.

Reikėjo „įsisavinti“ šimtus milijardų, o tai padaryti buvo galima tik padedant afganams – juk daugelį dalykų galima kurti popieriuose ir ataskaitose nurodant vis didesnes „įsisavinamas“ sąmatas.

Jau dabar žiniasklaidoje aptarinėjami vis nauji amerikiečių ir kitų sąjungininkų įgyvendinti „projektai“, prieš kuriuos nublanksta visi mūsų galimi įsivaizduoti „auksiniai tualetai“.

Korumpuota buvo ir Afganistano prezidento Ašrafo Ganio (Ashrafas Ghani) aplinka, korupcija klestėjo kuriant afganų armiją, korupciniai ir kitokie ryšiai siejo vietinę valdininkiją ir talibų vadus.

Tačiau pastariesiems korupcija buvo ir jų kovos ginklas – juo daugiau amerikietiškosios ir vyriausybinės korupcijos, juo lengviau kovoti, juo lengviau regionuose tvirtinti savo valdžią. Kitaip sunku paaiškinti tokį didelį vakariečius ištikusį „netikėtumą“.

Afganistano kariuomenė, o ypač jos gerai paruoštos specialiosios pajėgos jau kuris laikas žinojo, kas jų laukia – nežinojo tik vakariečiai…

Gal ir vyriausybė jau veikė Talibano naudai? Talibano lyderis Abdula Ganis (Ghanis) Baradaras ir prezidentas Ašrafas Ganis – abu Ganiai.

Kai kurie įžvalgūs užsienio analitikai prakalbo ir apie ypatingą amerikiečių susitarimą su Talibaną globojusiu Pakistanu – dėl tam tikrų strateginių sumetimų Afganistanas perleidžiamas Pakistanui.

Jei taip ir buvo, vargu ar kada sužinosime tokių susitarimų, kaip ir Džo Baideno su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, smulkmenas ir ką jos reiškia, pavyzdžiui, Lietuvai.

Tačiau svarbaus JAV strateginio partnerio Pakistano premjeras Imranas Kanas (Khanas) pirmasis pasveikino Talibaną ir afganų tautą „nusimetus vergijos grandines“. O juk tai amerikiečių užmestos grandinės.

Amerikiečiai išeina palikdami ginkluotės už milijardus, tad ginklais bus galima ilgus dešimtmečius aprūpinti įvairiose šalyse kovojančius musulmonų radikalus.

Talibanas įgauna įrankius kurti šiame regione krizes ir jomis manipuliuoti. Kitaip tariant, veikti geopolitiškai. Nekeista, kad Rusija pasistengė jau gerokai anksčiau užmegzti santykius su Talibano vadovais, o šiuo metu intensyviai su jais bendrauja įvairiais klausimais.

Amerikiečiams ir NATO teks gydyti savo reputaciją, netruks išplisti ir ilgalaikį, poros kartų skausmingai išgyventą „Vietnamo sindromą“ keičiantis „Afganistanio sindromas“, tad kitiems geopolitiniams žaidėjams atsiranda naujų veiklos galimybių.

Tarp jų Rusijai, Kinijai, Turkijai. Tik sunku pasakyti, kaip sugebės veikti išsikrikščioninanti Europos Sąjunga, stokojanti aiškios vertybinės atsvaros islamo pasaulio vertybėms.

Šiuo atžvilgiu, derėtų atlikti labai aiškią civilizacinę „perkrovą“ – ne tik pripažinti krikščioniškuosius Vakarų civilizacijos pagrindus, bet ir visapusiškai juos tvirtinti vaduojantis iš leftistinių genderizmo ideologijos apžavų, naikinančių vakarietiškas civilizacines kūrybines galias.

Talibano pergalė gali būti suvokta ir kaip Vakarų civilizacijai reikalingas veidrodis, padėsiantis giliau pažvelgti į save ir puoselėti savą civilizacinę politinę ir geopolitinę vaizduotę, nebesiekiant bedvasiu technologiniu ir genderistiniu „pažangizmu“ užvaldyti pasaulį.

Lietuva buvo tarp išvejamųjų. Tokia tikrovė. Matyt, ji buvo neišvengiama, nors ir nesitikėta tokios visuminės baigties. Apgailėtina, kad Lietuva niekaip nepasirūpino jai padėjusiais ir jau senokai pagalbos prašančiais vertėjais bei jų šeimomis.

Šimtai milijonų surandama vadinamajai „migrantų krizei“, tačiau nebuvo nei noro, nei lėšų vertėjams gelbėti… Dabar jau kalbama apie dideles diplomatines pastangas, kur tik galima „užmestas meškeres“, tačiau prieš mėnesį jų nebūtų ir prireikę.

Tereikėjo nuvykti ir parsiskraidinti. Užsakytu ar sąjungininkų lėktuvu. Pasiaiškinimai apie neva trukdžiusią biurokratiją ir įstatymų stoką žemina valstybę – kokia ta valstybė ir jos vadovybė, kad gelbėti savųjų jai neleidžia jos pačios susikurti įstatymai ir bukagalvė biurokratija.

Ką apie tokią valstybę gali galvoti jos buvę pagalbininkai, o ir dabartiniai sąjungininkai?.. Kaip tam tikrą atgailą galima suvokti Vytauto ir Gabrieliaus Landsbergių pasvarstymus apie būtinumą kalbėtis su Talibanu.

Tiesa, neaiškinama, koks galėtų būti tokio kalbėjimosi tikslas, ką čia mes norėtume laimėti, kuo mes galime būti įdomūs Talibanui. Gal manoma, kad su Talibanu būtų galima susitarti dėl vertėjų ir jų šeimų likimo?

Ypač šiuo metu, kai sudarinėjami bendradarbiavusiųjų su vakariečiais sąrašai. Tam juk reikėtų atskleisti ir jų duomenis, paprašyti išleisti konkrečius žmones. Manau, toks pažadas būtų gautas, tačiau žmonių jau nebeišvystume.

Keisčiausia šiame pasvarstyme dar ir kitas dalykas – kaip Lietuva, išduodama savo „vakarietiškas vertybes“, imtų viena pirmųjų bendrauti su Talibanu? Vytautas Landsbergis svarsto, kad dėl Talibano pripažinimo „galima ir netempti tos gumos“.

Atrodytų, kad Talibanas jau laikomas „demokratiškesniu“ už Baltarusijos režimą? Juk su pastaruoju mūsų politikai niekaip nesikalbėjo ir nesikalbės, nors turime vieną mums egzistenciškai svarbią temą – Astravo AE saugumą, kuriam labai praverstų ir mūsų, ir tarptautinė priežiūra.