Rugpjūčio 23-iąją Lietuva mini Baltijos kelio 37-ąsias metines ir Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti, tradiciškai vadinamą Juodojo kaspino diena. Ši data sujungia dvi priešingas istorines patirtis: 1939 m. dviejų nusikalstamų diktatūrų sandėrį ir lygiai po penkiasdešimties metų taikiai pareikštą Baltijos tautų valią būti laisvoms.
Šiai dienai paminėti Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyksta koncertai, atminimo renginiai, eisenos, šv. mišios ir jaunajai kartai skirti pažintiniai užsiėmimai.
Minėjimai visoje Lietuvoje
Vilniuje 12 val. žmonės kviečiami susiburti Šeškinėje, prie Baltijos keliui skirto koplytstulpio šalia poliklinikos. Vienas iš 1989 m. Baltijos kelio ruožų driekėsi būtent per Šeškinę. Šiemet minėjimas vyks atnaujintame skvere: čia skambės bendruomenės ansamblio „Godos“ dainos, bus rengiamos aitvarų dirbtuvės ir veriamos apyrankės.
Kaune 16 val. ant mokslo populiarinimo centro „Mokslo sala“ stogo Nemuno saloje vyks nemokamas Lino Adomaičio ir Kauno bigbendo koncertas.
Klaipėdos Sąjūdžio parke nuo vidurdienio vyks Karinių jūrų pajėgų parengta programa, Karinių oro pajėgų parodomoji gelbėjimo operacija ir koncertai.
Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje bus aukojamos šv. mišios už Lietuvą ir jos žmones, prisimenant totalitarinių santvarkų aukas, Baltijos kelio dalyvių vienybę ir laisvės siekį.
Šiauliuose minėjimas prasidės šv. mišiomis Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje. Po jų rengiama eisena su Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavomis iki Saulės Laikrodžio aikštės. Čia koncertuos Raminta Naujanytė-Bjelle ir Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras.
18 val. Kryžkalnyje vyks atminimo kapsulės įleidimo apeiga būsimo lankytojų centro, skirto Lietuvos laisvės kovotojams atminti, statybos vietoje.
Premjeras: vienybė išlieka pamatine vertybe
Ministras pirmininkas Mindaugas Sinkevičius pabrėžia, kad vienybė ir susitelkimas bendriems tikslams visada išliks pamatinėmis Lietuvos vertybėmis.
„1989 m. rugpjūčio 23 d. į Baltijos kelią išėjo du milijonai žmonių. Ši gyvoji grandinė nusitiesė nuo Vilniaus iki Talino ir visam pasauliui parodė, kad nepriklausomybės siekis yra svarbiausias tikslas ir pamatinė vertybė. Tai buvo unikalus mūsų vienybės ir ryžto pavyzdys, anuomet įkvėpęs tęsti sėkmingą žygį į laisvę“, – teigia Vyriausybės vadovas.
Pasak M. Sinkevičiaus, Baltijos kelias ateities kartoms primena, kad susitelkę žmonės gali įveikti net ilgus dešimtmečius trukusią nelaisvę.
Premjeras pažymi, kad Juodojo kaspino diena primena ne tik nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sandėrį bei slaptuosius protokolus, lėmusius Lietuvos nepriklausomybės praradimą, bet ir šiandien tebegyvą imperinės agresijos pavojų.
„Ši data primena, kad sovietų imperinės užgaidos niekur nedingo. Todėl tik visų pasaulio demokratinių jėgų vienybė, ryžtinga parama Ukrainai gali ir turi užkirsti kelius agresijai, grąžinti pagarbą tarptautinėms teisės normoms. Solidarumas ir vienybė – pagrindiniai mūsų ginklai“, – pabrėžia premjeras.
Kodėl rugpjūčio 23-ioji vadinama Juodojo kaspino diena?
1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje nacių Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas pasirašė Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį, vadinamą Molotovo–Ribentropo paktu.
Prie viešai paskelbtos sutarties buvo pridėtas slaptasis protokolas, kuriuo Hitleris ir Stalinas padalijo Vidurio ir Rytų Europą į savo įtakos sritis. Estija, Latvija, Suomija ir dalis Lenkijos buvo priskirtos Sovietų Sąjungos, o Lietuva iš pradžių – Vokietijos įtakos sričiai. 1939 m. rugsėjo 28 d. papildomu slaptu susitarimu didžioji Lietuvos dalis buvo perleista Sovietų Sąjungai.
Šie nusikalstami dviejų diktatūrų susitarimai atvėrė kelią Lenkijos užpuolimui, Antrajam pasauliniam karui, Baltijos valstybių okupacijai ir aneksijai. Lietuvai tai reiškė valstybingumo praradimą, masinius suėmimus, žudynes, trėmimus, prievartinį krašto sovietinimą ir ilgus okupacijos dešimtmečius.
Juodas kaspinas tapo gedulo dėl totalitarinių santvarkų aukų ir protesto prieš istorinį melą ženklu. Rugpjūčio 23-ioji Lietuvoje oficialiai minima kaip Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena.
Nuo 45 pabaltijiečių memorandumo iki Baltijos kelio
Pasipriešinimas Hitlerio ir Stalino sandėrio padariniams nenutrūko net nuožmiausiais sovietinės okupacijos metais.
1979 m. rugpjūčio 23 d., minint pakto 40-metį, 35 lietuviai, 6 latviai ir 4 estai pasirašė vadinamąjį 45 pabaltijiečių memorandumą. Jo autoriai reikalavo paviešinti slaptuosius protokolus, panaikinti jų padarinius ir atkurti Baltijos valstybių nepriklausomybę.
Kreipimasis buvo skirtas Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, Atlanto chartiją pasirašiusių valstybių vyriausybėms, Sovietų Sąjungos, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos vyriausybėms.
1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, surengė pirmąjį viešą, sovietų valdžios nesankcionuotą protesto mitingą. Jame buvo pasmerktas Molotovo–Ribentropo paktas ir jo padariniai, pareikalauta atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir išvesti sovietinę kariuomenę.
1988 m. rugpjūčio 23 d. šimtatūkstantinė minia susirinko į Sąjūdžio surengtą mitingą Vilniaus Vingio parke. Vis daugiau žmonių garsiai reikalavo pasakyti tiesą apie Lietuvos okupaciją ir panaikinti slaptųjų protokolų padarinius.
Du milijonai žmonių susikibo rankomis
1989 m. rugpjūčio 23 d., minint Molotovo–Ribentropo pakto 50-metį, Lietuvos Sąjūdis, Latvijos liaudies frontas ir Estijos liaudies frontas surengė Baltijos kelią.
Apie du milijonus Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų susikibo rankomis, sudarydami maždaug 600 kilometrų ilgio gyvąją grandinę nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Žmonės stovėjo miestų gatvėse, kaimuose ir keliuose, laikė Lietuvos, Latvijos bei Estijos vėliavas, dainavo tautines dainas, degino žvakes ir pagerbė už laisvę žuvusiuosius.
Tai buvo ne šventinis reginys, o milžiniškas taikus politinis pareiškimas: Baltijos tautos niekada nesusitaikė su okupacija ir reikalavo atkurti neteisėtai panaikintą savo valstybių nepriklausomybę.
Baltijos kelias visam pasauliui parodė, kad nepriklausomybės siekia ne pavieniai veikėjai ar nedidelės grupės, kaip mėgino teigti sovietinė valdžia, o milijonai žmonių. 1990–1991 m. Lietuva, Latvija ir Estija atkūrė savo nepriklausomas valstybes.
2009 m. Baltijos kelio dokumentinis palikimas buvo įrašytas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ tarptautinį registrą. Šis įrašas liudija pasaulinę Baltijos kelio, kaip išskirtinio taikaus tautų susitelkimo ir laisvės siekio, reikšmę.
Vienybės pamoka, svarbi ir šiandien
Jaunajai kartai, gimusiai jau nepriklausomoje Lietuvoje, Baltijos kelias gali atrodyti tolima istorija. Tačiau jo pamoka tebėra gyva: laisvė neateina ir neišlieka savaime – jos istoriją reikia žinoti, ją branginti ir būti pasirengus ginti.
Rusijos karas prieš Ukrainą dar kartą parodė, kad imperinis siekis jėga perbraižyti valstybių sienas ir atimti iš tautų teisę pačioms spręsti savo likimą Europoje nėra išnykęs.
Todėl rugpjūčio 23-iąją prisimename ne tik praeities aukas. Ši diena primena ir mūsų pačių atsakomybę – saugoti istorinę tiesą, valstybės nepriklausomybę ir Baltijos tautų vienybę.
Parengta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Seimo, Krašto apsaugos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės, UNESCO ir BNS pranešimus.


























Rašot, kad “Juodas kaspinas tapo gedulo dėl totalitarinių santvarkų aukų ir protesto prieš istorinį melą ženklu. Rugpjūčio 23-ioji Lietuvoje oficialiai minima kaip Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena”, o kaip tada su stalinizmo sąjungininkėmis, kurios mus Sovietijai atidavė? Jos nekaltos, o ką sako BK apie tai? Apie dalyvavimą nusikaltime, apie bendrininkavimą arba nusikaltimų slėpimą?
Istoriškai įvykio duomenis reikėtų patikslinti. Faktas, kad1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo rengėjais skelbėsi Laisvės lyga, tačiau prisimintina ir tai, kad jis vyko bendromis su disidentinio, nelegalaus, jau gerą dešimtmetį veikusio Vilniaus statybininkų blaivystės klubo ,,Sąjūdis” (jo pirmininkas inž. Juozas Kančys) jėgomis, į kurį savo valia jau buvo įsirašę apie 500 žmonių. Konkrečiai kalbant, mitingą prie paminklo įžanginiu žodžiu pradėjo Nijolė Sadūnaitė, apsupta kartu su ja iš šv. Mikalojaus bažnyčios atėjusių blaivystės klubo žmonių.
Taigi dėl Lietuvos laisvės Vilniuje buvo veikta išvien.
Ir 1988 metų Vasario 16-osios demonstracijas Vilniuje vakarop organizavo LLL ir Vyskupo M.Valančiaus Blaivystės sąjūdis, o ne Gorbio perestroikininkai ir kiti šatrijonai. Ne jaunieji komunistai (bolševikai). Va iš kur šiandien ta baisi neapykanta Katalikų Bažnyčiai ir jos kunigams, ir pasauliečiams. Jie nelaukė Gorbio leidimo siekti Lietuvių tautos valstybingumo. O Juozą Kančį visą naktį vaikė kagebistai po Vilnių ir Vilniaus Vykdomojo komiteto politiškai promaskoliškai angažuotos darbuotojos. Tokios vėliau tapo ultra patriotėmis kabutėse. Daug ką joms buvo keista prichvatizuoti. LTSR Mokslų Akademijos akademikai tokioms labai padėdavo.