V. Rubavičius. Paradoksalioji geopolitika: iššūkiai Lietuvai

Pastaruoju metu apie pasaulio geopolitikoje vykstančius tektoninius poslinkius ima kalbėti vis daugiau politikos apžvalgininkų. Poslinkių priežastį nėra sunku įžvelgti – tai vis atviriau aršėjančios pasaulinių galių varžytuvės dėl pasaulio „persidalijimo“ ir jo valdymo pobūdžio. Tačiau toks bendras supratimas nedaug ką pasako apie konkrečius pasaulinių galių veiksmus įvairiuose pasaulio regionuose, tų galių prekybinius, valiutų ir kitokius karus, kurie vis dažniau įvardijami kaip „hibridiniai“.

Tačiau ir „hibridiškumas“ nepajėgus paaiškinti konkrečių vyksmų esmės nei pagrindinių veikėjų tikslų. Juolab kad jau senokai pasaulio didieji naudoja įvairius savo laikmečiui neįprastus „hibridiškumus“. Net maru ar kita baisia liga apkrėstus varydavo į priešininkų žemes. Vis dėlto kai kurie dalykai yra akivaizdūs, labai gerai įžvelgiami, jei tik nenorime į pasaulį žvelgti pro vienokius ar kitokius ideologinius ar „vertybinius“ akinius. Tad pirmiausia apie kelis aiškius dalykus, kuriuose sunku įžvelgti paradoksų.

Tikriausiai dauguma sutiks, kad stiprėja Kinijos ir Jungtinių Valstijų, Rusijos ir Jungtinių Valstijų, Rusijos ir NATO, taip pat kitų pasaulinių dalių varžytuvės, kurių jau niekaip nebepavadinsi draugiškomis. Įvairiausių Jungtinių Valstijų, Europos Sąjungos skelbiamų sankcijų vis daugėja, tad vargu ar kas begali įsivaizduoti tarptautinius santykius „be sankcijų“. Karinė retorika tapo tokia įprasta, kad jau nebekelia nuostabos. Tereikia tik pasižvalgyti po mūsų žiniasklaidą ir socialinius tinklus.

Puolimai prasideda vos nubudus ir tęsiasi iki saulėlydžio. Kol kas priešai naikinami tik retorinėmis priemonėmis, tačiau tokia retorika įtaigoja ir labai kryptingus politinius sprendimus. Valstybių kariniai biudžetai sparčiai didinami, visiškai nebekreipiant dėmesio į klimato kaitą, pandemiją ir kitas pasaulines socialines bei ekologines bėdas.

Lietuvą apie geopolitiką ir didžiųjų galių santykius verčia svarstyti santykiai su Baltarusija, kuriuose esama nemenko geopolitinio didžiųjų valstybių santykių „krūvio“. Juk įvykiai Baltarusijoje po 2020-ųjų prezidento rinkimų įvairiai įtraukė Rusiją, Europos Sąjungą, Jungtines Valstijas, NATO ir – mažesne apimtimi – Kiniją, kurios kapitalas jau rimtai veikė mūsų kaimynės ekonomikoje.

Tad Lietuvos ir Baltarusijos santykiuose jau esama aspektų, kurie vienaip ar kitaip svarstomi aukštesniame geopolitikos „lygmenyje“. Ta mūsų siena, per kurią iš Baltarusijos Lietuvon stumiami vadinamieji pabėgėliai, yra ir ES išorinė siena, taip pat riba, kur gali sausumoje susieiti NATO ir Rusijos pajėgos.

Šitai buvo jau senai aišku, tačiau, kaip rodo vadinamoji „pabėgėlių krizė“, mes iki šiol taip ir neišsiaiškinome sau, kokią ta mūsų siena, kokia jos geopolitinė reikšmė ir kaip ji turi būti saugoma, kad netaptų kitų valstybių mums primetamų „krizių“ instrumentu. Beje, kokia ta siena – nepaaiškino mums nei NATO generolai, nei ES vadovai. Matyt, pernelyg pasitikėjo mūsų politiniu protu.

Geopolitinę mūsų sienos reikšmę nėra lengva išlukštenti – reikia aprėpti didžiųjų valstybių, taip pat ir sąjungų vidinių ir išorinių santykių dinamiką. Tačiau aiškus yra pradinis atspirties taškas – geopolitiniai strateginiai mūsų valstybės saugumo interesai. Turime pradėti nuo savojo saugumo – savos valstybės, tautos ir visuomenės saugumo. Tačiau jau senokai tą įvairialypį saugumą labai supaprastinome – rūpinomės vien karinių išlaidų didinimu ir kariuomenės stiprinimu. Nekreipėme dėmesio net į esminę – demografinę – nacionalinio saugumo „dedamąją“, ką jau kalbėti apie kultūrinę ir socialinę.

Su nacionaliniu saugumu nesiejome ir grėsmingo socialinės atskirties didėjimo. Neturime ir deramos, dabarties iššūkius atliepiančios geopolitinės nacionalinio saugumo doktrinos. Tad koks geopolitinis strateginis mūsų tikslas Baltarusijos atžvilgiu? Nesyk esu rašęs, kad esminis tikslas, kad Baltarusija kuo ilgiau išlaikytų kuo daugiau suvereniteto, kad joje kuo ilgiau neįsikurtų Rusijos karinės bazės, kad kuo daugiau tarptautinės priežiūros būtų Astravo AE, kad Baltarusija kuo sėkmingiau plėtotų santykius su ES.

Geopolitiškai mums buvo labai naudinga, kad Baltarusijoje pastaruoju metu vyko spartus istorinių šaknų tvirtinimas bendroje LDK istorijoje, kuri Baltarusiją atskiria nuo Rusijos ir savaip su ja supriešina nepaliaujamų LDK kovų su Rusija požiūriu.

Tų tikslų atžvilgiu nėra svarbu, koks Baltarusijoje politinis režimas, nes įvairūs režimai gali palaikyti mums geopolitiškai naudingą ekonominių santykių raidą ir vidinę kultūrinio vyksmo tendenciją. Šiose srityse įdirbis turi ilgalaikes politines pasekmes. Taip pat ir demokratizavimo vyksmo atžvilgiu. Suprantama, kuo režimas demokratiškesnis, tuo mums jis artimesnis, tačiau iš to neseka, kad jis ir geopolitiškai niekada nekels jokių rūpesčių. 

Turėjome galimybių daug lanksčiau plėtoti santykius su Baltarusija, stiprindami jos ryšius su ES ir šitaip įgyvendindami savo geopolitinę strategiją. Galėjome veikti palaikydami Baltarusijos siekį išlaikyti tam tikrą savo suverenitetą, padedant jai „rangytis“ Rusijos glėbyje. Toks mūsų įdirbis būtų naudingas ir pačiai ES, ir NATO.

Tačiau nedrįsome būti savarankiški ir kelti sau geopolitinius valstybės saugumo tikslus. Kaip mantrą kartojome – „NATO mus apgins“. Padžiūgaudavome, kai Jungtinių Valstijų prezidentas ar aukščiausi pareigūnai patvirtindavo įsipareigojimą „5 straipsniui“. Tas straipsnis labai svarbus, kertinis, tačiau esama tam tikro neaiškumo – kol kas NATO nėra nusakiusi, kas yra laikoma „šalies užpuolimu“.

Nėra ir jokio reakcijos į užpuolimą algoritmo. Aukštuosiuose geopolitikos sluoksniuose kaip tik apie tai šiuo metu ir galvojama. Juk ne visus incidentus galima vadinti atsako reikalingu užpuolimu, juolab kad į kolektyvinį atsaką seks kitos pusės branduolinis atsakas. Kaip suvokti vadinamąsias „hibridines agresijas“?

Juk iki šiol taip ir nėra aiškiai įvardyti Rusijos veiksmai Ukrainos atžvilgiu. Minsko susitarimuose užimtoji Ukrainos dalis „iškeliama“ už Ukrainos suvereniteto. O kaip vertinamas Abchazijos atplėšimas nuo Gruzijos?

Geopolitikos paradoksai. Astravo AE statyba taip pat vertė mus mąstyti geopolitiškai. Juk mums svarbiausia yra derama elektrinės priežiūra. Tačiau mes visas jėgas metėme neįgyvendinamam tikslui – kad ji nebūtų pastatyta. Geriau bendraudami su Baltarusijos valdžia galėjome bent jau bandyti tartis dėl kitos statybos vietovės. Šitai buvo įmanoma.

Tačiau statant ir pastačius svarbiausia jos saugumas – tad tarptautinė priežiūra. Geriau – ir mums dalyvaujant. Ar elektrinė tapo saugesnė Baltarusijai taikant įvairiausias sankcijas, ar ji būtų saugesnė Rusijai aneksavus Baltarusiją? Ji tapo nesaugesnė.

Rusijai perėmus Baltarusiją, jos grėsmė mums tik didėtų, nes Rusija gebėtų ir ja spausti ne tik Lietuvą, bet ir ES. Kad ir elektros pardavimais. Juk nesvarstytas ir mūsų „nepirksime baltarusiškos elektros“ politikos geopolitinis aspektas. Vėlei galima kalbėti apie geopolitikos paradoksus ir gyvybiškai svarbų būtinumą mąstyti geopolitiškai. Ypač išgyvenant geopolitinių tektoninių slinkčių metą.

Rūpindamiesi savuoju nacionaliniu saugumu neturėtume strateginiu tikslu kelti sau užduotį ar siekiamybę pakeisti kaimyninės šalies valdžią. Juk toks siekis ir jo skatinama politika niekaip nepadės jokiems santykiams plėtotis. Suprantama, esame ES nariai, tad turime laikytis bendresnių politinių gairių, tačiau ir jų laikydamiesi negalime užmiršti savų strateginių interesų ir neturėtume elgtis taip, kad kaimyninei valstybei pasirodytume esantys pagrindiniai priešininkai. Ar mums kaip nors naudinga tapti „Baltarusijos priešu“? Juolab kad kaip tik toks mūsų įvaizdis labai naudingas Kremliaus strategams.

Pasižvalgykime po pasaulį ir pamatysime, kad ir su diktatoriškais režimais bendraujama tam tikrų interesų pagrindu, kaip su Pchenjanu kalbasi Jungtinės Valstijos. Neteko girdėti jas pareiškiant strateginį Šiaurės Korėjos valdžios pakeitimo tikslą. Juolab tokio tikslo niekada nekėlė sau ir Pietų Korėja.

Visiškai suprantama, kad mūsų politikai palaikė prieš suklastotus rinkimus išėjusius protestuoti baltarusius, tačiau tai neturėjo virsti „Baltarusijos diktatoriaus keitimo“ diskursu. Valdžią pakeisti gali tik patys baltarusiai, tad šitai negali būti atvirai deklaruojamu mūsų tikslu. Juolab strateginiu.

Šitaip kalbėdami ir pasienyje rengdami „Baltarusijos valdžios vertimą“ palaikančias akcijas mūsų politikai ir juos aptarnaujantys žiniasklaidininkai net nepagalvoja, kaip tokie veiksmai regimi Baltarusijos valdžios akimis? Ogi labai paprastai – jie laikomi nederamu užsienio valstybės kišimusi į suverenios valstybės vidaus reikalus, pagalba antivalstybinėms ir antikonstitucinėms jėgoms, tad tampa pretekstu stiprinti represijas prieš protestuojančiuosius.

Tad tokie veiksmai neišvengiamai susilaukia tam tikrų atsakomųjų veiksmų. Ypač tada, kai verčiamam valstybės vadovui pavyksta išsilaikyti savo poste. Beje, visada dera numatyti ir tokią galimybę, nepasiduodant greito „nuvertimo“ euforijai. O išsilaikyti „verčiamieji“ gali tik represijų pagalba. Juolab kad visada atsiranda galingų pagalbininkų, kuriems ta pagalba labai naudinga.

Represijas tenka atlaikyti ne išoriniams „vertybių“ skleidėjams, o vietiniams. Jos paliečia visus visuomenės sluoksnius, nes panaikinamos net parodomosios demokratinės laisvės.

Mes nelinkę net įsivaizduoti, kad mūsų geri darbai, mūsų skleidžiamos „europinės vertybės“ gali paskatinti represinę kitos valstybės valdžios reakciją, nuo kurios nukenčia daugybė vietos žmonių. Juk prieš prezidento rinkimus baltarusių visuomenė gyveno daug laisviau, tad ir „demokratiškiau“ nei šiuo metu. O Rusija vis labiau gniaužia Baltarusiją savo glėbyje, pritardama ES ir JAV sankcijų stiprinimui, kuris turėtų Baltarusiją paversti Rusijos protektoratu.

Gali būti, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir gavo tokių ženklų susitikime su JAV prezidentu Džo Baidenu (Joe Biden), kuris patikino jį dėl sėkmingo „Nord Stream 2“ projekto įgyvendinimo. Juk po susitikimo Putinas, kaip rodo nuotraukos, tiesiog tryško pasitenkinimu, visiškai nebijodamas išsiduoti.

Pakilkime į aukščiausią geopolitikos lygmenį, kur susitinka ar susiskambina didžiųjų valstybių vadovai, kur sukasi didžiosios geopolitikos girnos. Jungtinės Valstijos palaimino Baltijos jūra baigiamą tiesti Rusijos ir Vokietijos dujotiekį. Labiausiai nukenčia Ukraina, tačiau ir kitos ankstesnėms JAV sankcijoms pritarusios ir šį sumanymą aršiai kritikavusios šalys pasijuto nejaukiai. Tiesa, daugelis nujautė, kad kažkas įvyks, tačiau netikėjo, kad taip staiga ir nieko neaiškinant. Netikėta buvo ir mums – užsienio reikalų ministras prasitarė, kad tai esanti „klaida“. Tačiau su ta „klaida“ mums teks gyventi.

Ji skatinte skatina geriau suvokti geopolitines slinktis, kad netektų atsidurti tarp besisukančių geopolitikos girnų. Beje, kai sankcijas „Nord Stream 2“ stiprino buvęs prezidentas Donaldas Trumpas, visas lietuvių politinis elitas buvo aršūs prieštrampistai ir tokie pat aršūs baidenistai, ir še tau…

Baideno dovanėlė. Tačiau ji buvo neišvengiama, nes Vokietija niekaip nebūtų atsisakiusi Rusijos dujų. O Baidenas nusiteikęs stiprinti ryšius su Vokietija, nes ši šalis reikalinga ir Kinijos „fronte“. Esama ir kito svarbaus dalyko – amerikiečių kova su Kinija, kurios partnere tampa Rusija.

Ta partnerystė Jungtines Valstijas labai neramina. Juolab kad Kinijoje jau rengiami bendri Rusijos ir Kinijos kariniai manevrai. Kaip sulėtinti Rusijos artėjimą Kinijos glėbin ar kiek nuo jo atitraukti? Tokia šiuo metu esminė geopolitinė JAV užduotis. O kaip „atitraukti“?

Gal skatinant suartėjimą su ES ir jos pagrindine valstybe Vokietija? Tad grįžtame prie seno geopolitinio Vokietijos ir Rusijos santykių svarbos suvokimo. Vokietija ES lygiu veikia palaikydama sankcijas Rusijai, tačiau dvišalių santykių lygiu plėtoja ekonominius ryšius ir tampa vis labiau priklausoma nuo rusiškų dujų. O su dujomis – ir geopolitika.

Tad gal Rusija ir Baltarusija siunčia mums „pabėgėlius“, kad lengviau susikalbėtų su ES, o su Vokietija ir Prancūzija ji jau ir taip kalbasi. Kur šiuose pokalbiuose Lietuva, kas jai atstovauja ir kas dėl jos sutariama? Nežinome.

Jungtinės Valstijos patarė Ukrainos politikams neužsižaisti kalbomis apie Ukrainos išdavimą dėl „Nord Steam 2“, o jei ir mums staiga kas iš galingųjų patars „nebesikišti į kitų valstybių reikalus“… ir „baigti verkšlenti dėl pabėgėlių“?

Vokietija ir Prancūzija savaip padeda Rusijai išlaikyti Minsko susitarimų dėl Dombaso ir Luhansko sričių kilpą Ukrainai, o Baidenas Ženevoje birželio 16-ąją vykusiame susitikime su Putinu patvirtino, kad tie susitarimai neturį alternatyvos.

Geopolitinių paradoksų galėtume vardyti ir daugiau, tačiau jie yra pasaulinių galių santykių realijos, tad mažųjų valstybių vadovams ir politiniams elitams būtina ne tik juos suvokti, bet ir mokytis juose laviruoti.

Grįžkime prie sienos. Mūsų siena svarbi ne tik mums, tačiau mums ji svarbiausia. Ir geopolitiškai, ir strategiškai. Ir kaip skirtis, ir kaip ypatinga jungtis. Dera apie tai galvoti, kad netektų visiškai priklausyti nuo kitų malonės, nuo „humanitarinės pagalbos“, kurią palydi ir tam tikras požiūris į pagalbos prašytojus.

Ką tik žiniasklaidoje numirgėjo eilutė – „Estija ir JAV keisis informacija apie padėtį Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje“. Kur čia mes, kodėl ne mes keičiamės ta informacija?