
Visi mename, kokiomis vertybinėmis nuostatomis buvo grindžiamas Ramūno Karbauskio vadovaujamų žaliųjų valstiečių kelias į valdžią. Kultūros svarbos suvokimas, krikščioniškomis vertybėmis paremtas požiūris į gyvybę ir šeimą, socialinio teisingumo siekis, lietuvių kalbos valstybinio statuso puoselėjimas priešinantis dalies mūsų politikų užmačioms keisti lietuviškąją abėcėlę įvedant į ją naujų raidžių.
Žalieji valstiečiai padėjo „Talkos“ judėjimui surinkti 70 tūkst. Lietuvos žmonių parašų lietuvių kalbai apginti, tad daugelis pagrįstai tikėjosi, kad gavę valdžią ir tautos pasitikėjimą išrinktieji imsis konkrečių darbų.
Gyvybės gynimo klausimu naujoji politinė jėga pasirodė nuosekli ir nemažai nuveikė, tačiau kiti būtini darbai buvo primiršti, o kai kurie aiškiai ėmė kirstis ir su pažadais, ir su rinkėjų lūkesčiais. Žaliųjų valstiečių laimėjimo dėka premjeru tapęs Saulius Skvernelis savo vertybinių nuostatų prieš rinkimus stengėsi neišsakyti, tačiau rinkėjus patraukė jo sukauptas politinio reitingo „svoris“ ir aiškinimai apie pokyčių būtinumą. Ko jau ko, o pokyčių Lietuvai tikrai reikia, tik klausimas – kokių.
Neilgai trukus paaiškėjo ir premjero vertybinės nuostatos – jis suvienijo ir ėmėsi įgyvendinti liberalų, socdemų ir dalies konservatorių Lietuvai peršamą pokyčių darbotvarkę, kurios svarbiausi punktai tokie: geopolitiniais paistalais grindžiamas būtinumas keisti lietuvių kalbos abėcėlę ir įvesti dokumentinę lenkų ir lietuvių dvikalbystę, kuo greičiau ratifikuoti genderizmo ideologija grindžiamą Stambulo konvenciją, kuo sparčiau įvykdyti galutinę švietimo sistemos ir aukštojo mokslo „reformą“, paverčiant universitetus rinkas ir verslininkus aptarnaujančiomis įmonėmis, keisti tradicinę šeimos sampratą įteisinant vienalyčių ir keistalyčių „šeimas“.
Nereikia nė sakyti, kad Skvernelis – nuoseklus Lietuvos išvalstybinimo ir federalizavimo Europos Sąjungoje vizijos šalininkas bei įgyvendintojas. Tad nėra keista, kad premjeras susilaukė ne tik tylaus, bet ir atviro įvairių politinių jėgų palaikymo. Seime jas atstovauja Gabrielius Landsbergis, Andrius Kubilius, Mantas Adomėnas, Ingrida Šimonytė, abu Gentvilai, Gintaras Steponavičius, Vitalijus Gailius, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Gediminas Kirkilas, Irena Šiaulienė. Čia vardiju tik žymiausius, labiausiai tai darbotvarkei nusipelniusius partijų veikėjus, o prie jų jau šliejasi ir nemažai naujųjų, linkusių uosti iš kur politinė galia, o su ja ir asmeninė gerovė pučia.
Premjerui ėmus įgyvendinti naująją darbotvarkę žalieji valstiečiai ėmė rodyti aiškius pasimetimo ženklus. Juk ėjome ne ten, kur, pasirodo, esame vedami. Sumaištį jų gretose skatino ne tik jų lyderį ištikusi „Gretos Kildišienės bėda“, bet ir aiškus nenoras patvirtinti tas prieš rinkimus teigtas vertybines nuostatas, kurios ir patraukė rinkėjus.
Karbauskis ne sykį aiškino, esą tuose Seime varstomuose reikaluose, kur prireiks „vertybinio apsisprendimo“, žaliųjų valstiečių deputatai galėsią balsuoti laisvai. Ką tai reiškia? Pirmiausia tą, kad laimėjusios partijos lyderis atsisako vertybinių įsipareigojimų.
Kita vertus, tokiais pasisakymais jis didino sumaištį tarp savųjų ir šitaip padėjo premjerui įtvirtinti naująją darbotvarkę kaip valdančiųjų politinę programą. Darbo kodekso priėmimas kaip tik ir parodė, kad į Seimą ėję socialinį teisingumą stiprinti ir socialinę atskirtį mažinti žalieji valstiečiai paprasčiausiu būdu patenkino visus didžiųjų darbdavių geismus.
Nežinau, ar pats Karbauskis suvokia, kad apskritai nėra jokių nevertybinių politinių dalykų anei įstatymų. Visi jie grindžiami tam tikra pasaulėžiūra, o su ja ir vertybėmis. Šitai galioja ne tik požiūriams į kalbą, šeimą, gyvybę, bet ir labai „techniškai“ atrodančiai mokesčių sistemai – vienokia mokesčių sistemą laiduoja daugiau socialinio solidarumo bei socialinio teisingumo, tad ir mažina socialinę atskirtį, o kitokia – priešingai, nes aptarnaują turtinguosius, valdančiuosius, o sykiu ir didijį, jokių kitų vertybių, kaip tik savo savidaugą nepripažįstantį Kapitalą. Tad Karbauskio prisidenginėjima‚ vertybiniu neutralumu“, o su juo ir „laisve rinktis vertybes“ yra niekšingas manipuliavimas rinkėjų lūkesčiais.
Vadinasi, abu lyderiai yra tos pačios naujosios liberalkomunistinės ir federalistinės darbotvarkės įgyvendintojai, o sykiu nuoseklūs ir atsidavę stambiojo kapitalo aptarnautojai. Tokia vertybine nuostata ir grindžiamas Skvernelio kelias į Prezidentūrą.
O koks gi gali būti paskutinis didžiosios rinkėjų ir dalies į Seimą atsivestų deputatų apgavystės akordas?
Visai nesenai Skvernelis paskleidė žinią apie galimybę prisijungti prie žaliųjų valstiečių partijos, kitaip tariant, artimiau susisaistyti su ja. Juk dabar veikia kaip didysis nepartinis „ekspertas“. Atkreiptinas dėmesys, kad ši žinia pasklido vis labiau kaistant politine korupcija kaltinamų liberalų žlugimo nuojautoms. O juk liberalai ir buvo prisiekę naujosios radikaliosios darbotvarkės šalininkai. Kartu su minėtomis politinėmis jėgomis. Tad Skverneliui perėmus Karbauskio partiją arba jos didžiąją dalį liberalų nukraujavimas niekaip nepakenktų tos darbotvarkės įgyvendinimo planams.
Tiesa, žaliuosius valstiečius tektų apvalyti nuo pažangėjimui trukdančių nesusipratėlių, bet tokių būtų nedidelė mažuma. Didžiuma visada linkusi palaikyti aiškią vertybinę darbotvarkę, kurią gyvendina stipri politinė figūra. Šitai matėme tuo metu, kai tarp žaliųjų seimūnų tvyrojo sumaištis, dar pakurstoma mintimis apie naujos skverneliškių frakcijos būrimą. Karbauskio „vertybinis neutralumas“ skatino svyruojančius bei nelabai apie tikrąsias stumiamų projektų paskatas nutuokiančius žaliuosius suktis Skvernelio—stiprios politinės jėgos su tvirtomis vertybėmis – pusėn.
Įgyvendinus tokį scenarijų ir sugrojus paskutinį akordą, kelios aiškiau padėtį suvokiančios, tačiau Seimo palikti nelinkusios figūros galėtų nebent „guostis“, esą jos vistiek stengiasi savo darbu frakcijoje ir kitokiais plepalais tvirtinti rinkėjus viliojusias vertybes, o partijos lyderiai – Karbauskis ir Skvernelis – galėtų publikai pašaipiai aiškinti apie partijoje plytinčią giluminę demokratiją. Tokiam vaidmeniui taip pat reikalingi veikėjai, ypač tam tikrose veiklos srityse pelnę ne baršauskinį, o tikrą autoritetą.
O tauta ir liks išsižiojusi prie suskilusios Nepriklausomybės geldos, nes tie, kurie dar galėjo būt VEDLIAIS arba išėjo amžiams arba per dvidešimtmetį pilant patobulintas sovietines pamazgas ir nustekenus ekonomiką, taip paveikė ”rinkėjus”, kad šiandien tie visai pasimetę, arba išvažiuoja, likusieji sukasi kaip įmanydami apie TAUTIŠKUMĄ, VALSTYBINGUMĄ mažiausiai galvodami. Svarbu išlikt. Ar tik ”VALSTIEČIAI” nebus įkalę paskutinį vilties vinį į LAISVOS DEMOKRATIŠKOS LIETUVOS karstą?
Panašiau, jog paskutinė VINIS į Nepriklausomybės, kurią jie draugiškai palaidos, karstą.
Beje, dėl
„Lietuvių kalba negali būti politinių susitarimų įkaite”
PRIMENU:
jokių susitarimų ne tik su IŠORE, bet ir jokių VIDINIŲ ŠMUGELIŲ – nei tarp seniai nusišmugeliavusių „PARTIJŲ” (nesvarbu, vadovaujamų „senų bebrų”, ar nė kiek ne geresnių jaunų), nei tarp jų nuoskilų – FRAKCIJŲ!
KAIP JUMS šI CITATA? ,,Vadinasi, abu lyderiai yra tos pačios naujosios liberalkomunistinės ir federalistinės darbotvarkės įgyvendintojai, o sykiu nuoseklūs ir atsidavę stambiojo kapitalo aptarnautojai. Tokia vertybine nuostata ir grindžiamas Skvernelio kelias į Prezidentūrą”.
Bet kuriuo atveju, pats ponas Kirkilas bent vieną jų grupę nurodė: kad SKRYDŽIŲ BENDROVĖS labai „raštingai” šį reikalą palengvino. Tik prieš girdamas jas, užmiršo pagalvoti, jog skrydžių bendrovių tikslai visai ne tie, kokie yra valstybių, teisingumo ir notaro įstaigų, archyvų, o ir pačių žmonių. Jiems rūpi sąnaudų mažinimas ir pelno didinimas. Ir dar išleido iš dėmesio, kad anglams visai nerūpi tavo asmenvardžių tikrasis skambesys – jie automatiškai perrašo asmenvardžius grafiškai panašiausiomis savo raidėmis.
Skrydžių bendrovėms kuo daugiau tokių „raštingų, išsilavinusių” vyriausybių ir parlamentarų, tuo mažiau sąnaudų – visus urmu perrašo „komercinės kalbos” abėcėle, t.y., angliškai… Pažiūrėsiu, kaip egzaltuota jaunamartė prieš jas papūs, privers jos pavardę originaliai rašyti… (juk lyg ir nori, kad jų pavardės ne tik būtų rašomos, bet ir TARIAMOS ORIGINALIAI (kaip iš savo užrašymo perskaito lietuviai. O iš jų parašymo jokiu originalumu nekvepia – nei parašyto, nei pagal tokį parašymą ištarto asmenvardžio 🙂
Išsirinkome savo tautos duobkasius… Vargas tau, Jeruzale, ir tavo vaikams! ?
Iš džiaugsmo po Kovo 11, t.y., savus valdžion išrinkę, užmiršome seną patarlę:
Išduoda tik draugai (arba: tik savi) – nes tik jie visas paslaptis žino, tik jie prie visko prieina…
Taisyklė, kad valdžia neatsparius galutinai sugadina, o niekšeliai ir šiaip sugedę, galioja nepriklausomai nuo to, kaip saldžiai buvo suokiama prieš rinkimus.
Gerb.Redaktoriau, malonėkite paaiškinti ir paskelbti laikraštyje informaciją apie galimybę rinkėjams balsavimo keliu atšaukti išrinktąjį jų rinkiminėje apygardoje seimo narį? Jei toks įstatymas egzistuoja, tai reikia kuo skubiaus kviesti rinkėjus į perrinkimo akciją. Šiaip nebeliko jokių kelių, kaip atsikratyti Tautos išdavikais- veidmainiais. Na , negi jie ligi kadencijos pabaigos tyčiosis iš visų Lietuvos žmonių, pataikaudami pasaulio ELITAI, naikins lietuvių tautą, padės kitataučiams užgrobti mūsų Tėvynės žemes? Viduramžių Lietuviai krauju gynė Lietuvos žemes ligi pat 1253 metų, net ligi 1386 metų, kai Jogaila dėl garbės ir valdovo kėdės, sujungdamas penkis kart didesnę Lietuvos Karalystę su vokiečių baigiama sugermaninti lenkų kunigaikštyste, sujungamas savo sostą su lenkaite Jadvyga, pasirašė Lietuvai gėdingiausią visų laikų įsaką dėl KATALIKŠKOS RELIGIJOS – KAIP VALSTYBINĖS ĮVEDIMO VISOJE LIETUVOJE , ATVERIANT VISAS VAKARINES SIENAS LENKŲ KRIKŠTYTOJAMS IR MŪSŲ KRAŠTO ŽEMIŲ GROBIKAMS.
iŠDAVIKAI – IŠSIGIMĖLIAI KARTOJASI. Bet gal mes turime demokratiškų priemonių rinkimų kelių jų atsikratyti. Ne gi, išrinkome ir praradome rinkėjų teises, o išrinktieji , praradę sąžinę ir savigarbą, atsakomybę prieš rinkėjus, prieš Lietuvos Valstybę, gali elgti kubiliškai ar skverneliškai, karbauskiškai – apgavikiškai?
Nebūkime naivūs. Vis dėlto tokį išdavikišką, sakyčiau lietuvybę ardantį valdžių elgesį negali nederiguoti svetimi pinigai. Tad laikas būtų bandyti įžvelgti kieno interesais veikia šie asmenys. Pvz., imkime tai, kad toks Lietuvai brangus istorinis kultūrinis, architektūris paveldas, kaip Vytenio laikais statyta Pranciškonų bažnyčia su vienuolynu, Skvernelio buvo atiduota Lenkijos pranciškonų ordinui, nors, kaip žinoma, Mindaugo – Vytenio laikų pranciškonai priklausė Livonijos šakai. O kodėl Rubavičiui rašant nederėtų užsiminti ir apie tokius konkrečius, materialius “išdavikiškus” valdžios veiksmus. Arba imkime dar Gedimino kalno griuvimo įvykius, – kai tik jo tvarkymui buvo skirti, regis, 5 mln. eurų, tuojau tapo pakviesti Lenkijos ekspertai… Arba konkrečiai dar tai, kad Skvernelis, nuvykęs į Lenkiją, 3 val. “kuždasi” už uždarų durų su Kačinskiu, kuris nėra joks Lenkijos valdžios asmuo, o tik partijos vadovas. Tai kas čia dedasi?! Ar tai dera suverenios šalies Premjerui? Seimas ir Prezidentė į tai nereagavo, taigi ar ne Varšuvos rankose “laikomas” yra tapęs Lietuvos suverenitetas…
Kartūs tiesos žodžiai. Nejaugi Valstiečių partijos pirmininkas toks bejėgis ir negali sutramdyti premjero? Skvernelio begalinis noras įtikti Varšuvos maršalkai, lenkų akcijai ir Lietuvos liberalams bei daugumai konservatorių-landsbergistų visai pražudys savo autoritetą tų žmonių akyse, kurie balsavo už Karbauskio sąrašą. Leidimas pase rašyti melietuviškas raides bus paskutinis smūgis, kai nusisuksime nuo valstiečių. Skvernelis sąmoningai tai daro, jam padeda Seimo pirmininkas, o straipsnyje minėti politikai tik ploja katučių ir padeda kuo greičiau išduoti žadėtas vertybes.
Policininkas Skvernelis nors ir saugiai jauciasi remiamas ir prezidentes, ir briuselio,- taciau jie visi savivaliauja ir netarnauja zmonems. Tai antidemokratinis piktnaudziavimas valdzia. Tai Melo zmones, graziai kalbantys tautai tik pries rinkimus.
Puikūs visi komentarai, tačiau valdo ne idealistai, patriotai, o savanaudžiai, prieš rinkimus patriotiškai kalbėjusių valstiečių vis mąžta. Gaila ir tų ištikimųjų konservatoriuose – tremtinių, buv. partizanų. politinių kalinių – juos paprasčiausiai kubiliai, visokie adomėnai, suliberalėję kiti konservatoriai apgavo, jau ne pirmą kartą.
Kadangi Skvernelis jėgos struktūrų atstovas, jis argumentuotos kalbos ir dialogo nesupranta. Jis supranta tik agresiją ir smurtą. Taigi, manau, jei “išrinktieji išdavikai” parduos Lietuvą dėl šitų trijų raidžių, reiks iš tvartų traukti surūdijusias šakes ir eit pabarškint į seimo langus. Absurdas, bet rodos, kad tie bepročiai kitos kalbos tikrai nesupranta.
Policininkas pripažįsta tik savo viršenybę prieš įstatymus – darbo antspaudas nuo kepurės smegeninėje.
O,ką tas, vadimų, išdavikų, pavardžių viešinimas duos?
O,ką tas, vadinamų, išdavikų, pavardžių viešinimas mums duos?
RINKĖJAI TURĖTŲ PRISIVERSTI GILIAU DOMĖTIS KAS YRA KAS LIETUVOJE.
Ar rinkėjai Lietuvoje žinojo, domėjosi apie posovietinių, kolūkinių turtuolių karbauskių padarytos lietuviams žalos mąstus? Pats laikas suvokti, kad be mafijozinių struktūrų dalyvavimo žemės „prichvatizavimo“ aferose, neįmanoma įsigyti dešimtis tūkstančių hektarų dirbamos žemės. Superkant dirbamą žemę į vienas magnato Karbauskio rankas, lietuviams padaryta didžiulė moralinė ir materialinė žala. Kodėl būtina nacionalizuoti okupacijos relikto, Karbauskių kolūkinės šeimos užimtus žemės plotus? Pavyzdžiui, nacionalizavus tūkstančius ha klastingai „prichvatizuotus“ dirbamos žemės plotus, suteikus lengvatines sąlygas jaunoms šeimoms įsigyti bent po 5 ha, padidėtų gimstamumo rodikliai, gyventojų skaičius padidėtų keliais šimtais tūkstančių, sumažėtų emigracija. Visos be išimties Europos valstybės riboja žemės supirkimą į vienas rankas, draudžia grobti tokiais be proto rusiškos mafijos mąstais. Kur glūdi buvusios kolūkinės karbauskių valdžiukės paslaptis – kaip klastingai, be konkurencijos, supirkti žemę „laisvoje“ Lietuvoje ir likti sausam? Būtina nacionalizuoti kolūkinės „šeimos“ užgrobtus didžiulius dirbamos žemės plotus. Ar tokia politinė valia įmanoma emigracijos šoką patyrusioje, diletantų iš gatvės valdomoje Lietuvoje? „Valstiečių“ Pilypas iš kanapių mato savo ateitį Kremliaus propagandistų erdvėse – tą įrodo kompromituojantys Lietuvą politiškai kenksmingi, menkaverčiai jo pareiškimai prezidentinės kampanijos išvakarėse.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.