„JAV žvalgyba perspėja: Rusija gali užpulti NATO jau po kelių savaičių“ – neseniai pasaulį apskriejusi antraštė skamba rimtai. Net labai rimtai.
Atrodo, kad kažkuri Jungtinių Valstijų žvalgybos tarnyba aptiko labai konkretų Rusijos planą, nustatė atakos laiką ir perspėja NATO valstybes atremti karinį puolimą.
Tačiau tris minutes pasigilinus į informacijos turinį paaiškėja, jog jis vertas lygiai tiek, kiek sveiko žmogaus šlapimo tyrimai. Informacija, kurią skelbia solidus Vakarų žiniasklaidos šaltinis švelniai tariant pritempta.
Tekste nėra žvalgybos tarnybos pavadinimo. Nėra jokios viešos ataskaitos ar jos citatos. Nėra jokio dokumento, jo datos, numerio, išvados ar bent vieno sakinio citatos. Nėra ir oficialaus JAV žvalgybos tarnybos pranešimo.
Tačiau yra magiški žodžiai – „JAV žvalgyba“. Kokia žvalgyba? CŽA? Karinė žvalgyba? Nacionalinio saugumo agentūra? Valstybės departamento žvalgybos padalinys?
Jungtinių Valstijų žvalgybos bendruomenę sudaro daugybė skirtingų institucijų, turinčių skirtingas funkcijas, informacijos šaltinius ir atsakomybę. Ir nors nėra labai neįprasta, kad kuri ji imtų ir kritiniu atveju „nuleistų“ informaciją žurnalistams, tokios institucijos kaip „JAV žvalgyba“ nėra.
Ji neegzistuoja.
Tai banalus skaitytojo mulkinimas.
Tai toks pat tariamo šaltinio nurodymas, kaip „mokslininkai nustatė“, „medikai perspėja“ arba „ekspertai prognozuoja“. Kokie mokslininkai? Kokie medikai? Kokie ekspertai?
Jokie. Jų paprasčiausiai nėra.
Pirminę publikaciją paskelbia rimtas, įtakingas, visame pasaulyje skaitomas JAV leidinys. Pačiame straipsnyje teigiama, kad remiantis naujais JAV žvalgybos vertinimais, Putinas per artimiausius kelerius metus gali mėginti patikrinti NATO ryžtą ribotu išpuoliu.
Atkreipkite dėmesį į žodžius: „gali mėginti“, „per artimiausius kelerius metus“, „ribotu išpuoliu“. Tai gali būti kibernetinė ataka, diversija-reidas, hibridinė operacija, ginkluota provokacija arba dronų / raketų skrydis į NATO teritoriją.
Kaip ir nieko nauja, visiems seniai žinoma, tik va antraštė rėkia, kad Rusija gali (kas gali paneigti?..) pulti po kelių savaičių.
Jokių nuorodų nėra, suprask, kad tokią itin jautrią ir reikšmingą išvadą kažkoks dėdė žvalgas nutekino. Išsikvietė žurnalistą prie bokalo arbatos ir išdavė paslaptį. Todėl straipsnį verta skaityti.
Būtina, kaip kitaip pasiruoši karui? Nes jei leidinio antraštė skelbtų, jog „kažkoks JAV pareigūnas teigia, kad neviešuose vertinimuose svarstoma ribotos Rusijos provokacijos prieš NATO galimybė per artimiausius kelerius metus“, niekas straipsnio neskaitytų. Nepaspaustų ant pavadinimo-nuorodos.
Todėl antraštėje atsiranda daug gražesnis ir galingesnis kalambūras – „JAV žvalgyba“. Po to darbo imasi sunkiasvorė britų žiniasklaida ir tęsia triukus su cirko jūrų kiaulytėmis – tai yra gąsdina žmones dar labiau.
Senas, žinomas ir įtakingas leidinys perskelbia: „Rusija gali užpulti NATO per kelias savaites, perspėja JAV žvalgyba.“
Kaip keleri metai virto keliomis savaitėmis? Labai paprastai. Kadangi iki rudens liko kelios savaitės, o provokacijos gali tęstis nuo šio rudens iki 2029 metų, vadinasi, karas „bus už kelių savaičių“.
Kaip kitaip galima suvokti antraštę: „Rusija gali užpulti po kelių savaičių“? Taip žurnalistiniai gandai, galimi, tačiau neįmanomi scenarijai, paverčiami planu. Tikimybė – perspėjimu. Keleri metai – keliomis savaitėmis. Neįvardyti šaltiniai – visa JAV žvalgyba.
Ir štai jau turime karą. Galime kasti apkasus. Bėgti. Gerti raminamuosius.
Ši istorija tęsia savarankišką gyvenimą Lietuvoje. Gaminami straipsniai, baneriai, raudonos antraštės, vyksta interviu, pokalbiai, sensacingi pranešimai ir kitokie pigūs triukai su politikais-mašomis ir degtukais.
Vienas portalas ištriūbija, jog Lenkija prakalbo apie blogiausią scenarijų. Be kita ko, rimtai tvirtinama, kad Lenkija „ruošiasi visapusiškam karui su Rusija“, nes turi duomenų apie artėjančią didelio masto provokaciją.
Remiamasi ukrainiečių ir lenkų šaltiniais, cituojant Lenkijos gynybos viceministrą Cezarijų Tomčyką (Cezary Tomczyk).
Bet. Ką iš tikrųjų pasakė viceministras? „Mes ruošiamės karui, tikėdamiesi, kad jis niekada neprasidės.“ „Šiandien Putino Rusija nėra pasirengusi konfrontacijai su NATO ir tokį karą pralaimėtų.“
Tai įprasta bet kurios valstybės gynybos politiko formuluotė. Kariuomenė tam ir egzistuoja, kad rengtųsi blogiausiam scenarijui ir savo pasirengimu padėtų užtikrinti, jog tas scenarijus niekada neįvyktų.
Tas pats Lenkijos viceministras aiškiai pasakė, kad Rusija šiuo metu nėra pasirengusi karui su NATO. Kalbėdamas apie artimiausius mėnesius jis minėjo ne prasidėsiantį karą, o galimą Rusijos provokaciją.
Beje, tos provokacijos jau seniai vyksta ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir Rumunijoje, ir Vokietijoje ir kitose šalyse. Tačiau apie provokacijas skaityti neįdomu, įdomiau spausti pavadinimą: „Mes ruošiamės karui rytoj.“
Žmogui, kuris neskaito ilgų tekstų, tingi, neturi laiko, neieško pirminių šaltinių ir socialiniame tinkle mato tik banerius, visa tai susilieja į vieną bendrą žinią: Rusijos karas prieš Lietuvą ir Lenkiją prasidės tuoj pat. Nors nė vienas pirminis šaltinis to nepasakė.
Kodėl taip elgiasi net rimti leidiniai? Todėl, kad ir rimti leidiniai gyvena toje pačioje interneto mėsmalėje, kaip ir gandų malūnai. Jiems reikia paspaudimų, skaitytojų, prenumeratorių, reklamos ir nuolatinio dėmesio.
Antraštė konkuruoja su tūkstančiais kitų antraščių. Pavadinimas „Galimas mažai tikėtinas karo scenarijus per artimiausius kelerius metus“ šioje kovoje neturi jokių šansų. Skaitytojas tokio skystalo nevalgys.
O štai „Rusija puls po kelių savaičių“ – jei ir nevalgys, tai bent paknibinės šaukštu, kaip kokius pagižusius prastos reputacijos knaipės Palangoje ledus.
Tai nereiškia, jog britų, amerikiečių ir lietuvių leidiniai yra bulvariniai. Bet tai reiškia, kad net rimti leidiniai pradeda naudoti bulvarinės spaudos metodus.
Leidinių reputacija rimta, o antraštės gaminamos pagal turgaus taisykles: kas garsiau suriks, tas daugiau parduos.
Naujausias 2026 metų Reuters instituto skaitmeninių naujienų tyrimas parodė istorinį lūžį: pirmą kartą socialiniai tinklai ir vaizdo platformos tapo dažniausiai naudojamais naujienų šaltiniais pasaulyje. Iš jų naujienas (?) susirenka 54 procentai apklaustųjų – daugiau negu iš televizijos ar interneto svetainių.
Daugiau kaip ketvirtadalis žmonių bent kartą per savaitę „žinių“ injekciją gauna iš įvairiausių influencerių ir vadinamųjų turinio kūrėjų.
Iš čia profesionaliai žiniasklaidai kyla didžiulės problemos.
Kaip išgyventi? Kaip išlikti, kai milijonai žmonių vis dažniau eina klausytis įvairiausių interneto pranašų, burtininkų, politinių klounų, karo pajacų ir apsimetėlių?
Žmonių, kurie dažnai neturi nei išsilavinimo, nei informacijos šaltinių, nei menkiausio supratimo apie tai, ką pasakoja, tačiau moka garsiai rėkti, įtaigiai vaidinti ir kiekvieną dieną pasiūlyti naują pranašystę.
Jie viską žino.
Kada baigsis karas. Kada žlugs Rusija. Kada bus nuverstas Putinas. Kada subyrės frontas. Kada prasidės pasaulinis karas ir kas jį laimės.
Tie patys visų galų žinovai linksmai jums patars, ką valgyti, kaip judėti, kaip sutvarkyti spintą, kaip gydytis nuo prostatito, nors savo patarimus keverzoja nemokamo DI pagalba.
Ką jau kalbėti apie tai, kad jie neturi nei kvalifikacijos, nei praktikos, nei gebėjimų patikrinti tokio kalbinio modelio sugeneruoto turinio. Tikras informacinio šarlatanizmo klestėjimo amžius.
Vienas ryškiausių pradedančiųjų šioje srityje buvo gerai Lietuvoje žinomas personažas Oleksijus Arestovyčius. Plataus masto karo pradžioje jo prieš miegą klausėsi milijonai žmonių. Jis ramiai ir įtaigiai aiškino, kaip Rusija tuoj baigs raketas, kaip karas bus laimėtas per dvi ar tris savaites, o Krymas bus išlaisvintas.
Tai buvo savotiškos Vangos lygio karo pranašystės. Paprastiems žmonėms jos patiko, nes ramino, linksmino ir leido tikėti tuo, kuo nerimo varginami žmonės norėjo tikėti. Net buvęs mūsų gynybos ministeris moderniam karo Benderiui klojo raudonus kilimus.
Dabar tokių pranašų yra šimtai ir tūkstančiai. Jie neturi ko prarasti. Jų nevaržo nei redakcijos, nei profesinė etika, nei įstatymų pareiga tikrinti informaciją. Jeigu vakarykštė pranašystė neišsipildė, šiandien galima sukurti kitą.
Niekas nepareikalaus paneigimo, šaltinių ar atsakomybės. Svarbiausia įtaigiai kalbėti, nustatyti rimtą miną, rėkti, pykti, vaidinti visažinį ir pasakyti, kad turi slaptos informacijos, kurios atskleisti negali.
Didelė visuomenės dalis jau nuslydo į šitą informacinį šiukšlyną.
Ten daug spalvų, muzikos, liepsnų, tankų, šauktukų, gąsdinimų ir nuolat rėkiančių žmonių. Ten viskas paprasta, aišku ir labai greita.
Arba rytoj prasidės karas.
Arba rytoj žlugs Rusija.
Arba mus visus užpils vandeniu.
Arba sudegs Europa.
Arba Putinas mirs.
Arba prasidės pasaulio pabaiga.
Žmogaus nervų sistema reaguoja į dirgiklį. Baimė, pyktis ir pavojus priverčia sustoti, pažiūrėti, paspausti ir perskaityti. Socialinių tinklų algoritmai tai puikiai žino.
Kuo labiau žmogus sujaudintas, tuo ilgiau jis lieka platformoje. Kuo ilgiau lieka, tuo daugiau pamato reklamos.
Influenceriai puikiai žino, kad socialiniai tinklai platina skandalingas antraštes, o straipsnius apie gėrį ir grožį nukiša į apačią. Taip pat elgiasi beveik visi didieji portalai. Tačiau kitaip neišgyvensi. Nėra auditorijos – niekas neužsakys reklamos – laukia bankrotas.
Todėl mes nesakome, kad jokiu būdu neskaitytumėte tokių infokūrėjų ar portalų. Skaitykite. Jeigu niekas jų nebeskaitys, jie bankrutuos ir bus uždaryti.
Norėdami išgyventi, jie pritempia, sutirština, atrenka skandalingas vietas. Bet ir tą darydami, rimti leidiniai, portalai renka patikimą informaciją, ją tikrina ir neskelbia melagingų žinių.
Jei neliks rimtos žiniasklaidos, jos vietoje atsiras dar daugiau visokių pranašų, burtininkų, politinių klounų ir žmonių, kurie neturi jokio supratimo apie tai ką gargaliuoja, tačiau labai įtaigiai jums paaiškins, kada prasidės ir kuo baigsis Trečiasis pasaulinis karas.
Ką galime jums patarti? Skaitydami skambias antraštes pirmiausia ieškokite ne žodžio „žvalgyba“, o konkrečios institucijos, dokumento, oficialaus pranešimo, atsakingo asmens arba jo tikslaus citavimo. Ne vieno sakinio. Viso pasisakymo. Konteksto.
Patikima informacija turi nepriklausomai patikrintus, oficialius, gerai žinomus šaltinius.
Pranašystė turi tik skambią antraštę.
