M. Parčiauskas. Stoltenbergą į Grūto parką ar į Kazokiškių savartyną?

Nesinori rašyti prieš pat Velykas, bet tema tikrai labai svarbi. Tai Stoltenbergas norėjo išduoti Baltijos šalis ir Lenkiją Rusijai, suformuojant buferinę zoną, ar nenorėjo?

Pradžioje maniau, kad tai informacinė ataka, sutampanti su NATO eižėjimu Irano konflikto kontekste. Buvo pasirodžiusi ir tai bandanti pagrįsti informacija (paskelbė LRT), bet vis tik atrodo, kad knygoje tikrai egzistuoja aptariama citata apie buferines zonas.

Pirmiausia, kas yra NATO vadovas? Iš esmės tai yra NATO biurokratijos vadovas, dar diplomatas, atstovaujantis poziciją, kurią priima suverenios valstybės NATO Taryboje. Kitaip sakant, jis savarankiškai negali priimti visiškai jokių NATO pozicijų, juo labiau derėtis tokios svarbos klausimais. Todėl, jeigu jis veikė savarankiškai, kalbėti apie kažkokią NATO kaip organizacijos išdavystę negalim.

Negalim…jeigu jam nebuvo pavesta to daryti. Tad pirmasis esminis klausimas šioje istorijoje – ar jis tikrai elgėsi savarankiškai, viršydamas savo įgaliojimus, ar vis tik buvo bent neoficialiai įgaliotas kai kurių galingųjų NATO narių? Pavyzdžiui, tos pačios JAV prie Baideno.

Beje, kad Baltijos šalys buvo ant derybų stalo tuometinės JAV administracijos iniciatyva, jau pasisakė ir ne kas kitas, o 2022 m. pradžioje, keturios dienos iki karo pradžios vilą Graikijoje įsigijęs Gabrielius Landsbergis. Aišku, kad jokio tokio NATO Tarybos sprendimo nebuvo, bet panašu, kad buvo neformalūs, užkulisiniai parėdymai.

Man tikrai sunku patikėti, kad tokius dalykus Lavrovui siūlyti Stoltenbergas galėjo savarankiškai, ir dar po to apie tai girtis savo knygoje. Tad klausimas, kurį turėtume kelti gilindamiesi į šią istoriją, ar ji neturi gilesnio pagrindo.

Mažai tikėtina, kad tai būtų tapę oficialia NATO darbotvarke ir kad galiausiai būtų priimti atitinkami sprendimai, tačiau vien tokių užkulisinių žaidimų egzistavimas tokiu aukštu lygiu (ypač jeigu Stoltenbergas turėjo užnugarį iš kai kurių NATO valstybių) yra daugiau nei skandalingas.

Antrasis svarbus klausimas – kaip tokia Lavrovui pademonstruota NATO vadovo pozicija prisidėjo prie Rusijos sprendimo pulti Ukrainą? Rusija gana tiksliai nuspėjo, kad pradžioje NATO trypčios vietoje, dvejos remti Ukrainą, žiūrės, kuo čia viskas pasibaigs.

Taip ir buvo – parama Ukrainai pradėjo keliauti tik tada, kai pamatyta, kad ji atstovėjo pradinį karo etapą, bet ir tai – dozuotai, švelniai tariant. Kokiu pagrindu Rusija rėmėsi ir kiek jos sprendimams įtakos padarė atvirai demonstruojamas NATO silpnumas ir pasirengimas paaukoti net ne Ukrainą, o NATO nares?

Net jeigu Stoltenbergas elgėsi visiškai savarankiškai, vis tik signalas Rusijai prieš pat puolimą pasiųstas aiškus. O puolimui Rusija rengėsi gerokai iš anksto, dar 2021 m. pavasarį, kuomet buvo perdislokavusi milžiniškas sausumos ir jūrų pajėgas Ukrainos pasienyje. Jau tada kalbėta apie galimą puolimą.

Vėliau jas atitraukė ir tą patį pakartojo 2021 m. pabaigoje, taip užsitikrindama netikėtumo faktorių prieš būsimą puolimą. Gi Stoltenbergo žinutė Rusijai pasiųsta būtent 2021 m. rudenį – operacijos planavimo įkarštyje.

Tad kelčiau klausimą, kiek buvęs NATO vadovas (o jeigu veikė kažkieno įgaliotas, tai ne tik jis) atsakingas už tai, kad Rusija nebijojo pulti Ukrainos ir ar toks puolimas būtų buvęs įmanomas, jeigu NATO būtų demonstravęs visai kitokį pasiryžimą ir valią.

Šiame kontekste Stoltenbergą reikėtų mažų mažiausiai grūsti į politinį kapinyną.

Trečia, kaip NATO vadovu tampa toks lunatikas su gilia komunistine praeitimi? Linas Linkevičius įraše paliudijo, kad Stoltenbergas vidinėse diskusijose nuolat kalbėjo apie dialogo su Rusija būtinybę. Ar turėjom Rusijos įtakos agentą NATO vadovo poste?

Ketvirta, jeigu Ukraina nebūtų atlaikiusi pirminio puolimo, ar buvo rengiamasi pulti ir Lietuvą, kitas Baltijos valstybes? Kad tam buvo geras metas, kaip matome iš Stoltenbergo memuarų ir Europos šalių bei Baideno administracijos itin lėtos reakcijos į Ukrainos užpuolimą, tai tikrai.

Belieka tik eilinį kartą pastebėti, kad Ukraina atlaikė ir už mus. Viskas galėjo pasisukti visiškai kitaip. Todėl ukrainiečių gynybinė linija buvo ir yra mūsų gynybinė linija. Patikimiausia, kokia tada galėjo būti ir patikimiausia, kokia dabar gali būti.

Penkta, vienaip ar kitaip pasibaigus karui Ukrainoje, kiek ilgai truks, kol kai kurios Europos šalys normalizuos santykius su Rusija? Ar tie Rusijos įtakos agentai, politiniai lunatikai kur nors dingo, nukeliavo į politinį kapinyną? Niekur jie nedingo.

Rusija jiems atrodys mažesnė grėsmė nei dabar atrodo JAV. Ir tam turime būti pasiruošę. Būtų naivu manyti, kad po Ukrainos užpuolimo visi ten praregėjo. Jeigu Stoltenbergas nebijo viešai girtis tokiais dalykais, tai tik rodo, kad jis nemano, jog bus pasmerktas ir kad tai pakenks jo karjerai.

Na, ir šeštas klausimas – Stoltenbergą į Grūto parką ar į Kazokiškių savartyną? Su visais valstybiniais apdovanojimais, kuriuos jis yra gavęs iš mūsų valstybės.

Autorius yra politologas, atsargos karininkas, Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotojas