Iš Lietuvoje esančių 218 šaltinių ir versmių, daugiau kaip trečdalis yra Aukštaitijoje. Vieni – garsūs, apipinti legendomis, kiti – vos matomi. Ne vienas jų stebuklingas – vanduo gydo įvairiausias žaizdas, ligas, yra tokių, kurie net be botulino gali nuo veido nubraukti penkerius metus, ir visi jie labai svarbūs gamtai.
Svarbūs gamtai
Aukštaitijoje yra 76 šaltiniai ir versmės, – tiek jų suskaičiavo Lietuvos geologai. Tačiau jie patys pripažįsta, kad ne viską žino. Šaltiniai gali būti slapukai ir netyčia pasirodyti žmonėms.
Mes mėgstame pasigėrėti šaltiniais, pasisemti tyro vandens ir pasiklausyti juos gaubiančių legendų, vis dėlto šaltiniai daug svarbesni gamtai. Jie maitina mažus upelius, kai ištinka sausra, palaiko vandens lygį, be to, reguliuoja upių ir ežerų temperatūrą, – jų vanduo išlieka vėsus vasarą ir neužšąla žiemą.
Puikiausias to pavyzdys Lino verdenė Sirvėtos regioniniame parke, Švenčionių rajone. Vėsius, te siekiančius vos 10 laipsnių Celsijaus, vandenis jis gena į Sėtiklio ežerą. Todėl šalia šalinio maudytis net karščiausią vasarą vėsu. O žuvims ir bestuburiams gyviams tai patinka.
Sukuria išskirtines buveines
Aplink šaltinius formuojasi šlapžemės, pelkutės, šaltiniuotės, – vietos, kur gausiai trykšta požeminiai vandenys. Čia gyvena retos rūšys – samanos, vabzdžiai, moliuskai ar net augalai, kurie negali augti kitur.
Šiems gyviams patinka stabilios gyvenimo sąlygos, nes šaltinių vandens temperatūra dažniausiai būna pastovi. Be to, vanduo filtruojasi per smėlį, žvyrą ir kitus sluoksnius ir dėl to yra labai švarus.
Ne paslaptis, kad šalinių vandenį mėgsta ne tik žmonės. Čia ateina atsigerti laukiniai gyvūnai, paukščiai netoliese suka lizdus, gyvena varliagyviai.
Milžinai ir slapukai
Pas mus šaltiniai nedideli, dažnai net pasislėpę tarp augalų ir samanų. Bet pasaulyje yra tikrų milžinų. Pavyzdžiui, Vokietijoje Achtopfo šaltinis per sekundę „išmeta“ apie 8500 litrų vandens ir maitina Dunojų.
JAV Floridos Dumblynės šaltinis (Mud Hole Spring) slepiasi vandenyno dugne.
Šaltinių vanduo gali būti nebūtinai šaltas – kai kurių gali siekti net 350 laipsnių C. Tokie yra Jeloustouno nacionaliniame parke (JAV) ir Japonijoje, – Beppu „Pragarų“ versmės.
Šaltiniai gali išdžiūti ar netikėtai atsirasti. 2019-aisiais, po gausių liūčių, atsivėrė šaltiniai Medininkų piliakalnio apylinkėse. Tiesa, vėliau išdžiūvo.
Taigi šaltiniai gali būti šaltieji, šiltieji, karštieji ir net verdantys. Gali skirti ir jų cheminė sudėtis. Ji priklauso nuo uolienų, per kurias prateka vanduo.
Pavyzdžiui, Šveicarkos šaltinio Gražutės regioniniame parke, ar Šv. Jono šaltinio prie Kavarsko, Anykščių rajone ir net Krokulės šaltinio Utenos rajone prie Užpalių, vanduo yra kalcio, magnio ir hidrokarbonato. Jis – gėlas, bekvapis ir gaivus.
Bet Likėnų Smardonės šaltinis turi aštrų ir daug kam nemalonų kvapą, užtat ir pavadintas Smardone. Tai todėl, kad jo vandenyje yra daug sieros ir deguonies junginių.
Geologai suskaičiavo, kad tik apie 40 procentų Lietuvos šaltinių turi daug mineralinių medžiagų. Vadinasi, ne visus galime gerti ir tikėtis, kad papildysime mineralų atsargas, kaip gerdami, pavyzdžiui, „Vytauto“ mineralinį vandenį, kuriame gausu magnio.
Ypatingos galios
Nors geologai, chemikai ir medikai ne visuomet šaltinių vandenyje suranda naudingų mineralų, nuo senų senovės žmonės šaltiniams suteikia ypatingų galių. Ypač, jeigu jie teka iš rytų į vakarus.
Tam, kad išlaikytų galią, kai kuriuos per Velykas juose reikia nusiprausti, o per Jonines – apipinti vainikais. Tokie yra Adutiškio ir Šveicarkos šaltiniai.
Šveicarkos vanduo gydo akis ir padeda nuo grižo, – sąnarių skausmų. Bet tam, kad padėtų, reikia atlikti ypatingas apeigas.
Su Krokulės vandeniu galima ne tik pasveikti nuo visokių ligų, bet ir sulaukti laimės. Kartu vanduo saugo nuo Perkūno! Nuo Perkūno saugo ir Darsūniškio Kaišiadorių rajone, dar vadinamo Liutikos šaltiniu, vanduo. O, kad nuo odos ligų padėtų Lino verdenė, reikia aukoti pinigėlį.
Jei norite atjaunėti, turite praustis Šv. Jono šaltinio, kuris yra Kavarske, vandeniu. Prie jo net baseinas padarytas. Tik nežinia ką pasakys vietiniai, kai į jį panirsite. Bet ko nepadarysi, dėl nubrauktų penkerių metų?! O jei nori būti gražus, teks pėdinti prie netoliese esančio Riklikų šaltinio.
Salako žmonėms atjaunėti padeda Rudosios versmelės vanduo – reikia į ją pasinerti ryte, prieš tekant saulei ir būtinai, – kad niekas nematytų.
Na, kad Smardonės vanduo gydo, pritaria ir medikai. Jo vanduo naudojamas šalia esančiose gydyklose virškinimo ligomis ir net diabetu sergantiems žmonėms.
Šaltiniai gali ne tik padėti, bet ir išgąsdinti.
Kai būsite Anykščių regioniniame parke ir suburbuliuos Karalienės liūno vanduo, žinokite, – paskendusi vaidilutė dugne vartosi.
Ignalinos rajone esančiam Milašiaus šaltiniui, kuris dar vadinamas Prakeiktąja versme, gegužę, dvyliktą valandą, reikia nešti aukas – kiaušinius, kitus daiktus, – jei neaukosi, visą mėnesį naktimis sapnuosis, kad velnias ant tavęs joja, ar koks bjaurus paukštis žmogaus balsu kalba.
Saugo įstatymai
Nors Aukštaitijoje yra per septynias dešimtis šaltinių ir versmių, tik nedaugelis jų paskelbti gamtos paveldo vertybėmis. Tai reiškia, kad jie ypač vertingi kraštovaizdžiui, geologijai ar kultūrai.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas Tomas Vilkas teigia, kad šios direkcijos administruojamoje teritorijoje yra 20 valstybės saugomų hidrogeologinių gamtos paveldo vertybių – tai išskirtinio debito ir ypatingų savybių šaltiniai ir versmės.
Iš jų 5 yra Lietuvos gamtos paminklai – vertingiausios gamtos paveldo vertybės, turinčios valstybinės reikšmės gamtinę vertę. Tai Pasvalio rajone esantys Baltasis šaltinis ir Žalsvasis šaltiniai, jau minėta Lino verdenė, Švenčionių regioniniame parke, Paduburio šaltinis, Ukmergės rajone, ir, žinoma, Smardonės šaltinis, Biržų regioniniame parke.
Išsamias žinias apie juos ir kitas gamtos paveldo vertybes galite rasti Saugomų teritorijų valstybės kadastre. Kiekvienais metais direkcijos žinovai vertina gamtos paveldo vertybių būklę ir, jei reikia, rengia jų tvarkymą.
Beje, jie tvarkomi ne bet kaip, – yra gamtos paveldo vertybių tvarkymo taisyklės. Jas patvirtino Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorius dar 2026 metais.
Beje, įstatymai gina visus šalies šaltinynus, pelkes bei šlapžemes. Tai maždaug 110 tūkst. ha. Visi jie registruoti natūralių pievų ir ganyklų, pelkių ir šaltinynų žemėlapyje. Duomenys jame nuolatos tikslinami.
Minėtuose plotuose ribojama ūkinė veikla, kad būtų apsaugotos natūralios buveinės, šaltiniai, upeliai, ežerai ir gruntinis vanduo, kurį mes geriame. Ir išvengtume potvynių bei sausrų.
