V. Rubavičius. „Lietuva – lietuviams“? – Taip (II)

Tęsinys. I dalis ČIA.

I

Ilgokai negalėjau atsigauti nuo paryčiui (2026.03.24) aplankiusio sapno, nusileidusio iš vaizduotės „geopolitinių aukštumų“. Šiurpokai svaigus buvo vaizdelis. Tiesioginėje laidoje per atstumą kalbasi du personažai: man nežinomas faktinis dabartinio Irano vadovas ir visiems gerai žinomas Donaldas Trampas, nepaliaujamai skelbiąs karo pabaigos ir visiško Irano sutriuškinimo datas, o prieš kelias dienas davęs Iranui ar tik ne 48 val. pasiduoti. Tiesa, terminas, kaip ir reikėjo tikėtis tuoj buvo pratęstas.

Irano vadovas su neslepiama ironija sako pradėsiąs taikos derybas tik tada, kaip Trampas prisėsiąs ant iš popieriaus ar kokios kitos medžiagos pasidaryto vištos kiaušinio, ant kurio didelėmis raidėmis užrašyta PEACE, ir išperėsiąs deramos taikos sutartį. Toks iš pradžių mane stebinęs didelis kiaušinis, siekęs prezidento klyną, jau gulėjo prie jo kojų.

Sapne nepavyko įsigilinti, kokia ta sutartis turėtų būti, tačiau matėsi susirūpinę ir tarpusavyje aršiai diskutuojantys Trampo artimiausios aplinkos veidai. Tik ar prisėdo ant jo perėti taikos – negaliu tvirtinti. Prabudau su prikąstu liežuviu – gal tai įspėjimas iš aukštybių?.. 

Nusprendžiau nesiaiškinti. Tad mintys sukosi toliu. Apie galimą galingiausio Irano ginklo panaudojimą. Tą ginklą amerikiečiai ir izraeliečiai kuo puikiausiai žino, tačiau yra įsitikinę, kad Iranas nedrįs.

Tačiau Iranas sėkmingai didina įtampą visame Persų įlankos regione, ir tų valstybių vadovai Irano grėsmės galimybę labai gerai suvokia, nes jiems yra visiškai aiškus dalies iraniečių visuomenės ryžtas priešintis visomis išgalėmis, juolab kad jiems kaip tik ir teko garbė ar malonė susiimti su jų įvardijama „Šėtono imperija“.

Tad klausimas apie baisų, branduolinį smūgį perspjaunantį ginklą. Jis po ranka. Tai galimybė sukelti pasaulinę ekologinę, tad ir ekonominę bei visokią kitokią krizę. 

Iranas pajėgus sprogdinti naftos pilnus tanklaivius. Jei nėra svetimų, galima ir vieną kitą savą. Kaip ir naftos bei dujų versloves. Šitai visiems žinoma. Tačiau esmė ne pati nafta ir su ja susiję nuostoliai, o Persų įlankos vandenų užteršimas.

Šiuo atžvilgiu niekam nerūpi paplūdimiai ar žuvys, o svarbu pats vanduo. Persų įlankos šalys visiškai priklausomos nuo vandens gėlinimo gamyklų. Sutrikus jų veiklai – jos tiesiog neišgyventų.  Tektų grįžti prie senųjų dykumų šulinių, tad nesunku įsivaizduoti, kokioje epochoje jos per kelias dienas atsidurtų.

Gamyklos niekaip negali gėlinti nafta užteršto vandens. O Iranas kupinas gėlo vandens išteklių. Tad visą pasaulį ištiktų baisi ne tik energetikos, bet ir finansų krizė, juk žinoma, kad kaip tik tų šalių trilijonais maitinami didieji pasaulio finansiniai fondai. Tiesa, iraniečiai šioje srityje nebūtų pirmeiviai – juk pasaulis kartu su Donaldu Trampu ir visa demokratine „ašimi“ tyliai prarijo siaubingą Kremliaus ordos nusikaltimą – Kachovkos elektrinės dambos susprogdinimą.  Orda pačioje Europoje panaudojo ekologinį genocidinį ginklą, o Trampas visai neseniai arogantiškai ir įžeidžiai pavirtino, kad Putinu jis pasitikįs labiau nei bet kuriuo Europos šalių lyderiu.

Tad kaip jaustis mums, Suvalkų koridorius gyventojams?.. Ypač stebint, kai sutartinai kremlinis Putinas ir kapitolijinis Trampas gieda mantrą Vengrijos prezidentui ir didžiausiam Ukrainos priešui Viktorui Orbanui palaikyti. Iš visos širdies. Tik baisoka buvo matyti prie jų prisijungusį ir Lenkijos prezidentą.

Yra žemėlapyje dar viena Irano draugų savaip kontroliuojama įlanką, kurios vandenys skalauja Jemeno pakrantes. Adeno įlanka jungiasi su Raudonąja jūra siauru Bab el Mandebo sąsiauriu, kurį karingiesiems Irano palaikomiems Jemeno husiams nebūtų didelių problemų uždaryti. Kad ir minuojant sąsiaurį, kuris yra viena svarbiausių pasaulinės logistikos arterijų, Persų įlankos  ir Indijos vandenyno šalių krovinius praleidžianti Europon. Kaip ir Persų įlanka nepaprastai svarbi Kinijai.

Pakrančių gyventojai puikiai išmano visas tų vandenų srovių ypatybes, tad ir, pavyzdžiui, povandenines minas galėtų leisti iš toli, jei tik jomis būtų aprūpinti. O ar pasaulyje neatsirastų norinčių parduoti tokias per tarpines firmas už dešimteriopą kainą?.. Juk ir naujuose kremliniuose dronuose aptinkamos naujausios Vakarų šalių firmų detalės, tarp jų ir amerikietiškos.

Ryžtingąjį silpnesnįjį ir skurdesnįjį gelbsti išmoningumas ir ryžtas „eiti iki galo“. Tad belieka laukti naujų realių mano sapno aiškinimų ar su juo susijusių vaizdų.

Visi geidžiame taikos Ukrainoje, tačiau šiuo metu matome kaip kremliniai kartu su Trampu spaudžia ukrainiečius pasiduoti.

Tokia tad šiuolaikinės demokratijos grimasa. Amerikiečių administracija nusispjovė į visas savo sutartis su Ukraina, kurios patvirtintos buvusio prezidento Džo Bideno parašu, tarp jų ir garantijų dėl saugumo dešimčiai metų.

II

Ankstų rytą jau sėdėjau greitajame autobuse.  Galvoje sukosi sapno nuotrupos. Apsižvalgyti pakėlė neįprasta garsinė aplinka – arabų kalbos intonacijos. Vien tik arabų, be jokios lietuvių kalbos gaidelės. Tokia aplinka visame autobuse.  Buvo garsiai kalbamasi telefonu. Džiaugsmingai, tad ir mene gerai nuteikė.

Sėdėjo nugara į mane, tačiau aidėjo visas autobusas. Didžioji gyvybinė galia. Tačiau ši aplinka prikėlė vaizdinį iš gilios kokių trisdešimties metų praeities. Važiavau Stokholme metro. Vagone tik keli žmonės. Atsidarė durys ir įlipo negras. Taip anuo metu pavadinau įlipėlį. Dabar jau nežinočiau, kaip derėtų, nes kol kas dar mūsų Kultūros ministrės sudaryta komisija nenusprendė.

Tačiau nustebino vienintelio kitoje pusėje priešais mane sėdėjusio baltojo reakcija. Įsitikinęs, kad tai buvo vietinis švedas. Nulenkė nusisukdamas galvą, o veide skausminga nevilties grimasa. Akimirkai. Tačiau kažkodėl ji ir išliko atmintyje iš visos tos kelionės. Daugiau jokių prisiminimų. Ir švystelėjusi mintis – ar tik ir mūsų, ką tik išsilaisvinusių iš sovietinės okupacijos, nelaukia toks likimas? Išlipau ir užmiršau. Iki šio ryto kelionės.

Tad važiuojant  ėmė suktis mintis ir apie negrą ar „negrą“, jau kelintai valdžiai su visomis pažangiomis lietuvybės apraiškas besistengiančiomis ištrinti kultūrininkų ir pilietininkų organizacijomis besistengiant išguiti Audrių Valotką iš valstybinės kalbos inspekcijos vadovo posto. Mat pernelyg nepažangiai rūpinasi lietuvių kalbos gyvastingumu, visais būdais stengiasi stiprinti jos valstybinį statusą.

Valotka ne tik įsipareigojęs dorai atlikti savo pareigas, bet ir suvokia, jog kaip tik lietuvių kalba laiduoja lietuvių tautos išlikimą. Aš lietuvių kalbą laikau šventa. Šiuo atžvilgiu esu arabas, nes arabai savo kalbą laiko šventa.  Kodėl jie tokie „atsilikę“, nors ir valdo trilijonus, kokių mes net įsivaizduoti nepajėgiam?

Atsakymas paprastas – šventas Koranas užrašytas arabų kalba. Korano paniekinimas ar įžeidimas baudžiamas mirtimi. Toks visiems suprantamas ir visų palaikoma įstatymas. Tad ir šventos kalbos paniekinimas baudžiamas lygiai taip pat. Visiškai pritariu arabams.

Tad galima mane laikyti ekstremistu nacionalistu. Toks jausmas ypač sukyla klausantis Kultūros ministrės ar premjerės paistalų apie „negrą“ beigi „čigoną“. O juk jei paklaustume pažangiųjų genderistų ideologiniais burbulus viešumoje atrejojančių tų damų patarėjų, kaip mums derėtų vadinti Švedijoje ar Danijoje gyvenantį negrą ir kaip jie ten save vadina, vargu ar atsakytų. Turėtų susivokti, kad afroamerikietis  čia netinka. O ir su afroamerikiečiu problema – juk patys afroamerikiečiai save vadina negrais.

Tačiau tik baltieji kolonizatorių ir vergų prekybininkų palikuonys neturi teisės jų taip vadinti. Patys vienas kitą draugiškai – negras, juočkis… Tad kuo čia dėta lietuvių kalba ir kolonijinė vergų prekyba bei vergvaldžių išnaudojimas. Palikime tai amerikiečiams. Rūpinkimės, kaip gintis nuo dronų. Nepajėgūs. Čia mums per aukštos materijos. Geriau rutulioti „negro dramą“. Su „čigono“ pagardais.

Keista, kad iki šiol nepasirodė viešumoje „pažangiųjų“ kalbininkių choras, net „mokslinių tyrimų“ giesmėmis įrodinėjęs būtinumą naikinti valstybinę kalbos priežiūrą ir iš jos pančių vaduoti visokį laisvą kalbėjimą, nes visi turį teisę į savą kalbinę raišką. Tad ir kalbos inspekcija esanti visiškai nereikalinga. Tačiau ir „negras“ – apie saviraiškos laisvę. Tad kaip tą laisvę ginti, o sykiu ir pritarti oficialiems ministeriniams lietuvių kalbos dergėjams, siekiantiems „ištrinti“ Valotką.

Tačiau to choro vadovė įgudusi – suras išeitį, kad ginant laisvą saviraišką būtina ir neoficiali, bet veiksminga pažangiųjų kadrų vykdoma cenzūra.

III

O dabar jau metas sugrįžti ir prie šūkio „Lietuva – lietuviams“.

Derėtų aiškiau išguldyti, kaip Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentas, „varganais proteliais“ pakrikštijęs patriotišką jaunimą ir pritaręs to šūkio plėšymui ir naikinimui, pasitarnauja kremlinei propagandai. Ne tik jis vienas, o ir visi, savo ideologiniams leftistiniams pezėjimams pasitelkiantys Kremliaus ordos ideologinį agresyvios politikos Baltijos šalių atžvilgiu instrumentą.

Mūsų pezėtojai tiesiogiai ar sukčiau netiesiogiai savo „nuomonėms“ pastiprinti pritraukia „lietuvių žydšaudžių“ argumentą. Prezidentas tai daro netiesiogiu, tačiau akivaizdžiu būdu, sakydamas, kad su tuo šūkiu lietuviai žudę žydus. Apie tai jau kalbėjau. Dabar apie kitą aspektą.

Prie „lietuviai žydšaudžiai“ savaime prisišlieja ir visų pripažįstamas faktas, kad „naciai žydšaudžiai“. Tad nesunku padaryti išvadą, kad „lietuviai yra naciai“. Šitaip veikia ideologiniai perkėlimai, pastiprinami propagandiniais veiksmais. Juk tokia yra ir Kremliaus ideologinė logika, grindžianti ukrainiečių naikinimą: „ukrainiečiai – banderininkai – naciai“. Tad pagrindinis tikslas – „denacifikacija“. Kitaip tariant, visiškas ukrainiečių išnaikinimas. 

Taip kalbėjimas apie ‚denacifikaciją“ pridengia ukrainiečių žudymo politiką. O sykiu ir padeda gintis nuo galimos kritikos – koks europietis gali priešintis „denacifikacijai“?.. Abejojantys tokia genocidine politika tuoj įvardijami ir linksniuojami kaip „naciai“ ir tuoj pilamas propagandinis mėšlas apie „nacizmo atgimimą Baltijos šalyse“.

Mūsų mokslingasis juristas Prezidentas tokius dalykus, tikriausiai, nuvokia, juk turėtų būti uostęs ir juridinės hermeneutikos bei politikos mokslų. Tačiau nė nemirktelėjęs savo neapykantos lietuvybei pritvinkusiais pezalais kviečia kremlinius „denacifikuoti“ ir Lietuvą. Lietuvos Mokslų Akademijos vardu.

S. Buškevičius. Už išprotėjusį, blogiau yra tik išprotėjęs profesorius

Man įdomu būtų pasvarstyti su lietuviško šūkio niekintojais kad ir tokią sceną.  Iškabina koks atvykęs jakutas ar buriatas toje pat vietoje prie Vingio parko šūkį „Jakutija – jakutams“ ar „Buriatija – buriatams“. Ar jie tokius šūkius palaikytų. Aš – visa širdimi. Manau, prisidėtų ir mūsų patriotiškas jaunimas. Nepaisant to, kad jakutai ir buriatai santykiškai daugiausia dalyvauja ukrainiečių žudyme.

Tokia imperinė Kremliaus politika: karo metais pirmiausia aukoti vadinamąsias nacionalines mažumas, šitaip išvengiant galimų būsimų su visokiais išsilaisvinimais susijusių judėjimų.

Atsikratoma ir vadinamųjų „inoivercų“ bei visokių „inorodcų“. Keista, tačiau kaip tik iš  „inorodcų“ didžiausi imperiniai genocidininkai nacionalistai. Tik įsižiūrėkime į pagrindinius Rusijos televizijos propagandininkus bei visą valdantįjį oligarchatą. Imperijose taip jau nuo seno, kad žiauriausi baudėjų daliniai būdavo iš kolonizuotų tautų atstovų.

Tad gal mes patys iš savo kvailumo neduokime peno kremliniams propagandonams, nepenėkime jų „denacifikacinės“ propagandos. Suvokime paprastą tiesą: tik su tokiais šūkiais pakylama vaduotis iš kolonijinės bei imperinės vergovės.

Jokie kiti šūkiai, jokios kitos idėjos niekaip nesutelkia tautų išsivadavimo proveržiui.

Neleiskime „pažangiems“ leftistiniams ideologiniams pezalams ištrinti iš atminties mūsų, lietuvių tautos, laisvinimosi iš sovietinės okupacijos patirtį.