V. Rubavičius. Nepaprasti užsienio politikos „laimėjimai“ – Lietuva žeminama

Pasaulyje vykstančios tektoninės geopolitinės slinktys vis labiau jaučiamos ir Lietuvoje.

Aukščiausioje pasaulio lygoje įsivyrauja įvairialypės Jungtinių Valstijų ir Kinijos varžytuvės dėl pasaulinės lyderystės arba aiškaus dvipolio su daugiapolio pavidalais valdymo, pasidalijant įtakos sritis.

Kinijai jos oponentas aiškus – Jungtinės Valstijos, tačiau Jungtinės Valstijos negali sau leisti atsidėti vien tik varžytuvėms su Kinija – amerikiečiai veikia visuose pasaulio regionuose, NATO ir kitose sąjungose, jie atsakingi už pasaulio tvarką ir tam tikrą stabilumą, Europos plėtros ir raidos pobūdį.

Amerikiečių pasaulinei veiklai gali pritrūkti išteklių, nes Kinijos iššūkis reikalauja vis daugiau pastangų ir lėšų. O Kinija kaupia jėgas vieninteliam priešininkui. Stiprėjant kovai su Kinija, neišvengiamai ateina tam tikros būtinybės suvokimas – trauktis iš kai kurių regionų, paliekant stipriausioms sąjungininkėms tvarkyti reikalus tam tikros pasaulio raidos vizijos pagrindu, atsižvelgiant į Jungtinių Valstijų globalius ir pasaulinio stabilumo išlaikymo interesus.

Amerikiečiai išeina iš Afganistano, paliks ir Iraką, tad tuose regionuose daug kas keisis. Mažai abejojančių, kad ilgus dešimtmečius trukusią kovą prieš amerikiečių vadovaujamas pajėgas laimėjo Talibanas. Šie kovotojai pergale nesidalys. Gal tik kuriam laikui, nes amerikiečiai yra pažadėję milijardus už tam tikrą koaliciją.

Neabejojame, kad tie kovose užgrūdinti žmonės, kurie jau kuris laikas vaikštinėja ir Kremliaus salėse, sugebės sukurti net vakariečiams valgomas „demokratiškas koalicijas“. Jei tik panorės. Irake amerikiečiai taip pat ilgai neužsibus – vis aktyviau iš jo vejami. Apie Sirijos reikalus amerikiečių politikai jau kuris laikas nieko nekalba.

Išgyvename metą, kai amerikiečiams išeinant kuriam laikui randasi tam tikras geopolitinės galios vakuumas, tačiau netenka abejoti, kad jis netrukus bus užpildytas arba tuose regionuose padidės geopolitinis vienų ar kitų pasaulinių galių svoris. Kad ir kokie pasaulinių galių ruošiami scenarijai Afganistanui, ten liesis kraujas. Daug kraujo. Bus naikinami bendradarbiavę su okupantais, tad ir su lietuvių kariais.

Apgailėtina, kad Lietuva niekaip neįstengia priimti prieglobsčio prašančių afganų vertėjų, kurie padėjo lietuvių kariams. Pagalbininkų šeimoms, o gal ir giminėms gresia būti nužudytiems.

Tokie tad mes demokratai, šitaip suvokiame karišką draugystę ir įsipareigojimus. Juk afganai jau ir pradėdami dirbti lietuvių kariams nemenkai rizikavo. O ir dabar labai praverstų Lietuvoje, ypač padėdami kai kuriems mūsų politikams susivokti to regiono politinėse realijose, kurios, neabejokime, atsišauks ir pas mus.

Artimųjų Rytų regione neabejotinai didės Rusijos geopolitinis svoris. Ji jau atliko nemenką darbą neleisdama pasidalyti Sirijos. Jos veikla buvo veiksminga. Šitai pripažįsta ir NATO, ir amerikiečių analitikai. Rusai išplėtojo santykius su Turkija, Iraku, kurdais, Iranu, taip pat ir su Izraeliu. Šioms šalims įnirtingai stengiantis regione išsikovoti kuo didesnį geopolitinį svorį, Rusija, įdomus reiškinys, reikalinga visoms. Vienoms – kaip atsvara, kitoms – tam tikro lygmens kariniuose politiniuose žaidimuose, trečioms – kaip su kitomis pasaulio galiomis veikianti ar konfliktuojanti imperija.

Suprantama, geopolitiniame žaidime esama daugybės lygmenų – vienose Rusija draugė, o kituose jau gali būti ir neutrali arba palaikyti kitas šalis. Tačiau tų šalių politikai įgudę skirti lygmenis, istorijos išmokyti, kad nėra absoliučių strateginių partnerių, o visokiose sąjungose ir sutartyse esama prieštaringumų, kuriais ne tik galima, bet ir būtina pasinaudoti.

Pažvelkime, kas tame regione laiko Rusiją drauge, kam Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra didelis pasaulinis autoritetas, – Iranas, Turkija, Sirija, Irakas, Saudo Arabija, Izraelis. Buvęs Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu rodė pasauliui save kaip ištikimą Rusijos prezidento draugą ir partnerį nepaisydamas Rusijos pagalbos Sirijai.

Lietuva išgyvena migrantų antplūdį, kuris tapo nemenku galvos skausmu mūsų politikams. Pasirodo, migrantų dauguma – irakiečiai. Tad mūsų užsienio reikalų ministras, apimtas kovos su vadinamąja „hibridine agresija“ įkarščio, nutarė kuo greičiau vykti į Turkiją ir Iraką paprašyti, kad tos šalys užkardytų migrantų srautus, pristabdytų aviareisus į Minską.

Migrantai atskrenda lėktuvais, o jau po to vežami prie sienos ir leidžiami Lietuvon. Ar vertėjo važiuoti ir ar galima buvo tikėtis gerų rezultatų? Nemanau. Abiejų tų šalių politikai aiškiai suvokia, kad žaidimas su pabėgėliais yra Rusijos reikalas, padedantis įgyvendinti Rusijos tikslus. Tad joms nėra jokio reikalo trukdyti rimtai partnerei regiono reikaluose vykdyti savo sumanymus Europos Sąjungos pakrašty.

Koks galėtų būti jų tikslas, kokia nauda? Prieš vykdami lietuviai, tarsi pasidrąsindami, dar sugebėjo pasvarstyti apie spaudimą Irako aviabendrovėms, kurį galėtų daryti tam tikros ES sankcijos… Kvailiau neįmanoma sugalvoti – vykti pas dešimtmečių kovose užgrūdintus ir krauju permirkusius politikus pasvaičiojus apie kažkokius „spaudimus“.

O juk matėme, kaip Turkijos prezidentas Redžepas Erdoganas priima ES lyderius… Tad sulaukėme Irako atsako – po vizito pranešė padvigubinsiantys skrydžius į Minską. Kaip spyris į tam tikrą politiškai korektišką vietą. Tai jau Lietuvos pažeminimas, į kurį nėra kaip atsakyti – juk vykta visiškai nenutuokiant, pas ką vykstama, su kuo ir kaip reikia kalbėtis ir kas ten pagrindiniai veikėjai.

O suvokiant kai kurias geopolitines realijas, nederėjo rengti jokių vizitų – prašyti pagalbos šalių, kurioms pabėgėliai jau seniai tapo įvairių kovų instrumentu ar ginklu. Be to, prašydami pagalbos rodome visišką savo neįgalumą. O dar ir po Europą vaikštome su ištiesta ranka – prašome vielos sienai tiesti.

Išaiškėjo, kad po visų svaiginančių neoliberaliųjų reformų ir ilgamečių kalbų apie pasiruošimą atremti „hibridinius“ išpuolius nebeturime paprasčiausios spygliuotos vielos. Nė kariniams teritorinės gynybos tikslams.

Ačiū Dievui, estai atveš ar tik ne šimtą kilometrų. Tačiau nuo atakų gintis reikia iškart, o mes gynybą atidedame, kol sutvarkysime viešuosius pirkimus.

Atrodome manantys, kad priešininkas atsižvelgs į mūsų sunkumus dėl vielos ir nukels kitus „hibridinius“ išpuolius. Galėtume padėkoti migrantams – nieko nenutuokdami nei apie karinę strategiją, nei taktiką parodė realias mūsų gynybos skyles.

Pastaruoju metu patirianti nemenkus geopolitinius ir saugumo iššūkius Lietuva sugebėjo atkreipti ir Kinijos dėmesį. Šiaip jau tai būtų laimėjimas – „tokia galybė mus pastebėjo, tad ir kiti sužinos, kokie mes svarbūs“. Gal dar ir kokio žinomo politikos apžvalgininko pagyrų susilauksime.

Pradėjome savo žaidimą su Taivanu atidarinėdami atstovybes. Trisdešimt metų nereikėjo, o dabar prireikė. Kaip tik tada, kai išgyvename daugybę rimtų iššūkių, kai viena bėda veja kitą, o ateityje nusimato visai rimtas Rusijos spaudimas įvairiais lygmenimis.

Žinome, kad Kinija į tai sureaguos labai neigiamai. Jau pagrasino. Mes guodžiamės, kaip ir Baltarusijos atveju, kad nutraukti santykius jai nenaudinga, ji „neišdrįsianti“. Tačiau ar mes bent jau įsivaizduojame Kinijos galimybes vienaip ar kitaip spausti ir „kaišioti pagalius“… Neįsivaizduojame. Juolab kad Rusija gali kinų paprašyti lietuvius pavyzdiniu būdu pamokyti.

Kinai traukiasi iš Baltarusijos, tad Klaipėda jiems jau neįdomi. Tačiau daugelis dalykų krovinių gabenimo geležinkeliais infrastruktūroje ir logistikoje yra jų rankose. Tad užsimanę Lietuvą žeminti kinai tikrai ras būdų. Tikėkimės, kad jiems pritrūks ūpo. Kai kurie mūsų verslininkai ilgai ėjo į Kiniją, jiems kinų sankcijos būtų didelis smūgis.

Atrodytų, užsienio politikoje mes darome akivaizdžias kvailystes, nenutuokdami pasaulio geopolitinių slinkčių pobūdžio. Sutinku, nenutuokiame. Tačiau šios kvailystės turi vieną labai aiškų aspektą – tai valdančiujų konservatorių kova su prezidentu Gitanu Nausėda.

Juk užsienio politika kaip tik ir yra prezidento veiklos baras. Prisiminkime, kaip aršiai konservatoriai kaunasi su prezidentu dėl atstovavimo Europos Vadovų taryboje, norėdami jį pakeisti premjere Ingrida Šimonyte.

Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio kelionės Turkijon, Irakan, taip pat ir „operacija Taivanas“ iš esmės susiaurino prezidento veiklos galimybes. Po tokių vizito rezultatų prezidentų lygmens pokalbiai nebetenka prasmės.

Su kinais šioje kadencijoje aukščiausiu lygiu taip pat jau neteks bendrauti – kinai nesileis į jokias kalbas. Aiškiai matyti niekada nebuvęs skilimas užsienio politikos srityje – Užsienio reikalų ministerija veikia visiškai nederindama savo veiksmų su prezidentu. Tačiau veikia ne Lietuvos labui – toks ministerijos demonstratyvus savarankiškumas jau savaime žemina Lietuvą kaip valstybę, o jos politinį elitą rodo esant visiškai ne valstybinį ir neatsakingą.

Konservatoriai užsienyje rodo prezidentą esant nereikšmingą figūrą ir stengiasi šioje srityje prikurti kuo daugiau prezidento veiklą ribojančių barjerų.

Galėtume klausti, kas labiausiai laimi iš tokios jų veiklos? Manau, atsakymas aiškus – Kremlius.

Juk politinio elito kvailumas ir vidinis susipriešinimas, ką akivaizdžiai parodė vieno žymaus konservatorių paatviravimai internetiniams prankeriams, yra pats veiksmingiausias, nieko nekainuojantis priešininko „ginklas“.