V. Rubavičius. „Lietuva – lietuviams“? – Taip (I)

Nesiruošiau įsitraukti į įsiplieskusias diskusijas dėl šūkio „Lietuva lietuviams“ reikšmės, prasmės ir svarbos, nes man ta svarba akivaizdi. Tačiau užgavo lietuvybei neapykantos kupinas Lietuvos mokslų Akademijos prezidento Vytauto Nekrošiaus pasisakymas „Delfyje“, įvairiai tą šūkį juodinantis ir visaip užgauliojantis su juo Kovo 11 eitynėse dalyvavusį jaunimą.

Prezidentas siūlo tam jaunimui mokytis, lavinti savo „varganą protelį“, visaip paryškindamas savo „mokslingumą“ ir teisingumą.

Suprantama, „vargano protelio“ žmonės tuo mokslingumu jau nedrįs suabejoti, tad leisiu sau kai kuriuos dalykus pasvarstyti, nesistengdamas pakilti į Prezidento rodomos arogancijos, deja, perdėm ideologinės, aukštumas.

Nesigilinsiu į visus „mokslingai“ pateikiamus išvedžiojimus, tik pažymėsiu vieną esminį dalyką. Savo samprotavimams, nevadinsiu jų ideologiniais paistalais, paremti Nekrošius išrutulioja mintį, esą „su šiuo šūkiu buvo išnaikinti beveik visi Lietuvos žydai“.

Prisipažinsiu, skaitydamas laukiau panašaus mintijimo vingio. Tad visų bent kiek abejojančių Nekrošiaus dėstomais dalykais mintys jau tarsi savaime įgauna „antisemitizmo“ atspalvį. O kas norės būti priskirtas antisemitams?.. Juolab iš mokslininkų sluoksnio…

Vis dėlto pasigilinkime į šį pasakymą. Akivaizdu, kad jis yra modernioji apraiška sovietinės prieš buržuazinį lietuviškąjį nacionalizmą visomis išgalėmis kovojusios ideologijos, teigusios, esą „visi lietuviai žydšaudžiai“. Juk neaiškinama, kad žydų išnaikinimas buvo vokiečių okupantų vykdyta politika, kurioje dalyvavo ir vietinių gyventojų.

Nekalbama ir apie karo pradžioje NKVD vykdytas lietuvių žudynes. Rainiai yra žinoma tokių žudynių vieta, tačiau jų būta apie 40.  Toks pasakymas leidžia nuvokti, kad šūkį „Lietuva lietuviams“ iškėlę lietuviai patys susigalvojo ir įvykdė žydų išnaikinimą.

Įdomu, kokie tai buvo lietuviai? Gal esama kokių mokslinių tyrinėjimų?

Kitas dalykas tas, kad joks lietuvis niekaip nebūtų galėjęs vokiečių okupacinio teroro sąlygomis iškelti tokio šūkio, nes būtų save pasmerkęs sušaudymui. Gal net su visa šeima. Vokiečiai nesismulkino. Juk ir lietuvių buvo išnaikinta ar tik ne 40 tūkstančių.

Dabar pereikime prie lietuvybės ir lietuvių valstybės niekintojų neapkenčiamo šūkio prasmės ir reikšmės. Tad kelios „abėcėlinėmis“ laikytinos tiesos. Lietuvos valstybės steigėjas yra lietuvių tauta.

Tik tauta turi tarptautinės teisės pripažįstamą teisę pretenduoti į savą valstybę. Tiesa, tik nedaugelis tą teisę pajėgia įgyvendinti. Jokios kitos carinės imperijos Lietuvoje ar Lenkijoje gyvenusios tautos ir tautelės ar kultūrinės etninės bendruomenės neturėjo ir neturi tokios teisės.

Tad vis mes, Lietuvos piliečiai, gyvename valstybine nacija virtusios lietuvių tautos įsteigtoje valstybėje.

Tik lietuvių tautos įsteigtoje valstybėje ir galime gyventi kaip lygiateisiai piliečiai. Tačiau kad ir kokie būtume lygiateisiai, privalu neužmiršti ir steigėjo nuopelnų, jo sudėtų aukų. Ypač tada, kai kyla grėsmė ir tautos, ir valstybės egzistencijai.

Privalu ne tik leftistinio viruso apimtiems prezidentams, politikams bei kultūrininkams įsikalti į galvą, kad tautos neturi pilietybės, nes nėra kam tokią suteikti. Jei ir yra, tai tik vienintelė instancija – Dievas, įvardijęs tam tikrą bendruomenę tauta.

Pilietybė jau yra žmonių susikurtas dalykas. Piliečiai gali gyventi kur tik panorėję, o tauta galim išlikti ir gyvuoti tik vienoje konkrečioje vietovėje įsteigusi savo valstybę.

Tačiau visi Lietuvos piliečiai turi susiprasti kurią ir stipriną lietuvių tautos įkurtą valstybę. Jokia jokios valstybės piliečių grupė niekaip negali susiburti savai valstybei steigti ir atsiskirti nuo jų gyvenamos. Susibūrimas valstybingumui siekti galimas tik tautiniu ar gentiniu pagrindu.

Tas šūkis kaip tik ir nurodo į pamatinį valstybės steigties vyksmą ir primena jo egzistencinę prasmę bei svarbą. Kurti valstybę kartu, o ne, pasitelkus leftistinės ideologijos įrankius, klibinti jos pamatus, silpninti tautos steigėjos nacionalinį tapatumą. 

O silpninamas jis įvairiomis „pažangiomis“ iniciatyvomis – kultūrininkų maršais už „laisvą žodį“, tildant ir šmeižiant visus tokiems valstybinių institucijų menkinimo veiksmams nepritariančius, lietuvių kalbos abėcėlės keitimu, „pažangiais“ viešais abejojimais lietuvių valstybinės kalbos statuso reikalingumu ir visokeriopais bandymais tą statusą menkinti, lietuvybės apraiškas Vilniuje trinančio vadinamojo „daugiakultūriškumo“ skleidimu…

Kadangi Prezidentas iškėlė „žydų“ argumentą, tad žvilgterkime Izraelio pusėn. Save nepaprasto proto bokštu „Delfyje“ spausdintame aistringame pasisakyme laikančiam juristui Nekrošiui neabejotinai žinoma, kad prieš kurį laiką Izraelio politini elitas apsisprendė dėl savo valstybės esmės ir priėmė konstituciniais laikomus įstatymus, besąlygiškai patvirtinančius, kas Izraelis yra žydų valstybė.

Kitaip tariant, šūkis „Izraelis žydams“ yra vienintelis tikras priklausymo tautai ir valstybei išpažinimas. Pabandykime įsivaizduoti, kad kas nors tokį šūkį bandytų nuplėšti Tel Avive ar kurioje Vakarų kranto nausėdijoje?… Ypač dabar, vykstant karui.

Pasitelkime šiuo atžvilgiu ir mes Izraelio patirtį. Ypač mūsų švietimo sistemoje, kurioje jau nebeliko lietuvių tautos sąvokos anei supratimo. O juk Lietuvoje Kremliaus ordos grėsmė vis labiau jaučiama, tad turime visokeriopai palaikyti ir už mūsų tautos išlikimą kovojančius ukrainiečius. Jie ordos agresijai priešinasi su šūkiu „Ukraina ukrainiečiams“ širdyje.

Jiems gerai žinoma, kad Kremlius siekia sunaikinti Ukrainos valstybę ne dėl pačios valstybės, o dėl ukrainiečių tautos, kuri turi išnykti iš valstybinių tautų žemėlapio.

Moskovijos ordos vadovai įsitikinę, kad tik išnaikinus ukrainiečius išnyks ir valstybės atkūrimo grėsmė. Juk valstybes steigia tautos. Išnaikinimo būtinumas įvairiai grindžiamas. Kartais stebėtinai panašūs yra mūsų „pažangiųjų leftistų“ ir kremlinių ideologų argumentai. Ypač apie „nacizmo atgimimą Baltijos valstybėse“.

Tiesa, mūsuose „naciai“ vartojami pramaišiui su „dešiniaisiais radikalais“, kuriais įvardijamas visas patriotiškai išauklėtas ar susipratęs jaunimas.

Gerai žinomas Kremliaus genocidinės politikos rėmėjas režisierius Nikita Michalkovas įvairiomis progomis aiškina, kad ir laimėjus karą, užėmus visą Ukrainą jokiu būdu negalima palikti ukrainiečių kalbos, nes pačioje jų kalboje jau glūdįs egzistencinis rusofobiškas užtaisas, jau pati ukrainiečių kalba menkinanti rusų kalbos statusą ir trukdanti jos plėtrai.

Tad vėlgi galime klausti, o kam tarnauja mūsų lietuvių kalbos menkintojai, Kremliaus leidžiamos plokštelės „lietuviai žydšaudžiai“ giedoriai su visais savo postais ir regalijomis?..

Šūkis: Lietuva lietuviams“ yra nacionalistinis. Kaip ir ukrainiečių priešinimasis kremlinei ordai yra nacionalistinis. Nereikia bijoti nei šios sąvokos, nei ja nusakomos patriotiškos meilės savo gimtinei, tautai ir valstybei jausenos. Ta jausena yra vieninteliai tikri tautinės bendrystės klijai.

Lietuvių nacionalizmas visada buvo gynybinis, tvirtybės ieškant gimtosios kalbos ir kultūros puoselėjime, prisiminkime knygnešių darbą, tvirtinant sugyvenimo su visais kitataučiais nuostatą. Tas nacionalizmas ir minėtoji nuostata veikė steigiant moderniąją valstybę ir tvirtinant jos pamatus, taip pat ir laisvinantis iš sovietinės okupacijos.

Lietuviai niekada nenorėjo pavergti jokios tautos, engti ar išnaudoti jokios kultūrinės etninės bendruomenės. Esama ir didžiavalstybinio nacionalizmo bei šovinizmo, tačiau nacionalizmo vertimas šovinizmu jau vykdomos politikos reikalas.

Iš visokių vaistų ir gėrybių galima pagaminti baisiausius nuodus, tačiau dėl to pražūtinga yra atsisakyti gyvybingo, tautos ir valstybės mūsų egzistenciją palaikančio nacionalizmo ir leistis genderistinio leftizmo sugraužiamiems.

Autorius yra humanitarinių mokslų daktaras, poetas, publicistas