Laikas negrąžinamai išsiveda žmones, tačiau palieka prisiminimus, kuriuose susipina gyvenimai, nuveikti darbai, lūkesčiai. 2020 m. balandžio 25 d. netekome dėstytojo, profesoriaus, Žmogaus Algimanto Radzevičiaus. Profesorių A. Radzevičių mename kaip gilų, atsidavusį literatūrai, puikų dėstytoją, kurio dėka mes, studentai, kitu kampu pamatėme lietuvių literatūros raidą ir europinį jos kontekstą. Tai ir vienas iš nedaugelio lietuvių literatūrologų, kryptingai besidarbavusių „probleminių lituanistikos aspektų bei akademinės polemikos baruose. Jo studijoms būdinga nekonvencionali lietuvių literatūros vertinimo bei interpretavimo būdų sistema: kultūrinių meninės formos funkcijų konceptualus išryškinimas – A. Radzevičiaus mokslo tyrimų pagrindas, verčiantis koreguoti, o neretai ir absoliučiai reviduojantis nusistovėjusias sampratas, lituanistinių procesų raidos suvokimo bei aiškinimo kanonus.
Darni istorinio, teorinio, metodologinio lygmenų sąveika A. Radzevičiaus knygose leidžia naujai, netikėtai ir originaliai perskaityti vertinamojo objekto kilmės, specifinės jo egzistencijos, taip pat prigimties ir esmės klausimus. Tuo pasižymi jau A. Radzevičiaus knygos „Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse. Meninės sintezės problema“ (Vilnius, 1987), „Literatūros kryptis. Metodologiniai aspektai“ (Vilnius, 1990), kuriose veikė mūsų istoriografijoje neįprastas periodizavimo, aksiologinių korekcijų ir kūrybos klasifikavimo principas; jo kitoniškumas buvo konstruktyviai taikomas ir senosios raštijos, ir XX a. kultūrinio sociumo realybei.
Šiuose veikaluose iniciavęs atidesnį meninio žodžio ištakų tyrimą, kultūrinių epochų (Viduramžių, Renesanso) analizes A. Radzevičius nūnai pats susintetino fundamentaliojoje ir probleminiais svarstymais persunktoje monografijoje „Senosios lietuvių literatūros ir kultūros akiračiai“. Probleminiai svarstymai“ (Kaunas, 1997). Šiame universalių mokslinių aspiracijų veikale lietuviškosios raiškos savitumo problema aktyvizuota bendraestetinėje Europos kultūros procesų paradigmoje.
Nepaklusdamas tradicinėje istoriografijoje įsigalėjusioms schemoms, profesorius ieško kultūrinio savimoniškumo charakteristikų Lietuvoje, kuri pati išryškėja kaip unikalus vėluojančių krikščioniškosios civilizacijos ketinimų subjektas. Per komparatyvistinę etninės lietuvių minties ir Vakarų intelektualinės humanistikos sankirtą analitinis ir sintetinis literatūrologo žvilgsnis A. Radzevičiui leidžia pirmą kartą išsamiai aprėpti senosios Lietuvos kultūrinių barų visumą, apčiuopti istorinės raidos specifiką tikslinančias kultūrinės tipologizacijos linijas.
Autorius nesitenkina pavieniais sinchroninių sutapčių fragmentais, o motyvuotai kelia pirmines ir drauge, jo žodžiais, pamatines gelmines raidos dėsningumų bei pokyčių priežastis. Lietuvių literatūros meninio savitumo formavimosi pradai knygoje atsiveria drauge su kompleksinėmis, mūsų humanitarinius mokslus ir teorinius lituanistikos tyrinėjimus akumuliuojančiomis įžvalgomis. Tai pirmas globalinio užmojo lituanistinis veikalas, kurio autorius sumaniai integruoja ir kitų teisės, politikos, filosofijos, dailės, architektūros, pedagogikos, teologijos sričių duomenis.“ (Išrašas iš 1998 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus universiteto Senato posėdžio protokolo Nr. 15: doc. R. Karmalavičiaus pasisakymo fragmentas).
Daugiau kaip prieš dešimtį metų pasirodžiusi prof. A. Radzevičiaus 750 puslapių knyga „Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas“ (Kaunas, 2005) – išsamiausia mūsų grožinės literatūros pradininko K. Donelaičio kūrybai skirta monografija, kurioje „Metų“ ir pasakėčių teksto interpretacijos maksimaliai išplėtotos, o jų diskursas objektyviai argumentuotas, iki šiolei nėra susilaukusi nė vienos recenzijos.
Kituose senokai parašytuose tyrimų serijos, pavadintos „Klasikinė lietuvių literatūra visuotinės literatūros kontekste“, tomuose profesorius aptaria Naujųjų amžių lietuvių rašytojų kūrybą tautos dvasinės kultūros istorijos aspektu: pirmajame tome suformuluoja teorinius bei metodologinius interpretavimo principus, pabrėžiančius visuotinės ir lietuvių literatūros raidos bendrumus ir skirtingumus, antrajame – nagrinėja tautinės Švietimo epochos literatūrą, išskirdamas iki šiolei literatūrologų neįvardintas tris jos kryptis – racionalistinę, sentimentalistinę ir preromantinę, apimančias kone visą XIX a. ir XX a. pradžią; kituose, neišspausdintuose, tomuose netradiciškai pažvelgiama į lietuvių klasikinio romantizmo literatūrą, kurios principai įžvelgiami ligi šiolei neromantine ir simbolistine laikytoje rašytojų kūryboje, naujai traktuojamas moderniosios lietuvių literatūros formavimasis.
Pasak doc. R. Karmalavičiaus, prof .A. Radzevičiaus knygos visapusiškai dinamizuoja mokslinę lituanistinę refleksiją, ypač užaštrindamos iki šiolei filologų menkai teaktualizuotą kultūrinių raštijos formų vertinimą „intelektualinės brandos“ bei jos stilistinį savitumą lėmusių formantų požiūriu. Daugiatomiu palikimu, išleistomis ir dar rankraštinio pavidalo knygomis (ypač laukiami tomai apie Romantizmą, modernizmą ir etc.) Radzevičius vienas pats atliko milžinišką lietuvių literatūros istorijos perinterpretavimo darbą, netgi realizavo naujo jos suinventorinimo misiją…
Apie Algimantą Radzevičių
Algimantas Radzevičius (1932–2020) – lietuvių literatūros ir kultūros istorikas, kritikas, profesorius. 1956 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete, 1957–1969 m. dirbo Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute, 1969–1994 m. Vilniaus universiteto Kauno vakariniame (humanitariniame) fakultete dėstė lietuvių literatūros istoriją, literatūros teoriją ir estetiką. 1989 m. Vytauto Didžiojo universiteto Atkūrimo tarybos narys, o universitetą atkūrus – porą metų dėstė lietuvių literatūros istoriją.
Svarbiausi moksliniai darbai: parašė monografiją „Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse“ (1987) ir probleminę studiją „Literatūros kryptis“ (1990), už kurias jam buvo suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro laipsnis ir profesoriaus vardas, monografijas „Senosios lietuvių literatūros ir kultūros akiračiai“ (1997) ir „Klasiko kūrybos slėpiniai: Donelaitis ir Renesansas“ (2005). Tarp kitų profesoriaus parengtų veikalų – „Taip niekas tavęs nemylės: Maironio 150-osioms gimimo metinėms“ (2012), „Donelaičio kūrybos mįslė ir jos įminimo gairės: K. Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms“ (2014), „Poetas neoromantikas Vytautas Mačernis (1921–1944): Mačernio 95-osioms gimimo metinėms“ ir „Klasikinė lietuvių literatūra visuotinės literatūros kontekste. Bendrumai ir skirtumai“ t. 1 (2015).
Nemažai liko neišspausdintų prof. A. Radzevičiaus mokslinių darbų – rankraštinio palikimo: 1) „Klasikinė lietuvių literatūra visuotinės literatūros kontekste. Lietuviškasis Švietimas: racionalistinis ir sentimentalistinis“, t. 2.; 2) „Klasikinė lietuvių literatūra visuotinės literatūros kontekste: Lietuvių preromantizmo sklaida“, t. 3; 3) „Klasikinė lietuvių literatūra visuotinės literatūros kontekste: Klasikinio Romantizmo peripetijos“, t. 4; 4) „Nuo klasikos į avangardą. Modernizmo tendencijos lietuvių literatūroje“, 1 dalis; 5) „Nuo klasikos į avangardą. Neoromantizmo raiška lietuvių literatūroje“, 2 dalis; 6) „Nuo klasikos į avangardą. Siurrealizmo apraiškos lietuvių literatūroje“, 3 dalis; 7) „Lietuvių tautinio charakterio evoliucija“.
Covid-19 pandemijos sąlygomis e-leidinį „Klasikinė lietuvių literatūra visuotinės literatūros kontekste. Lietuviškasis Švietimas: racionalistinis ir sentimentalistinis“, t. 2. rengia prof. A. Radzevičiaus kolegos ir buv. studentai: prof. Alvydas Butkus (leidėjas, leidyklos „Aesti“ vadovas), doc. Ramutis Karmalavičius (recenzentas), doc. Gintaras Lazdynas (recenzentas), Aldona Zimnachaitė (redaktorė).
Runa CHA= Caesar