Viename žymiausių pasaulio universitetų bręsta Lietuvai svarbus sumanymas – Kembridžo universitete siekiama įsteigti nuolatinę Lietuvos studijų profesūrą. Ji suteiktų Lietuvos istorijos, kultūros, visuomenės ir dabarties tyrimams tokią vietą, kuri nepriklausytų vien nuo pavienių paskaitų, trumpalaikių projektų ar atvykstančių mokslininkų.
Apie ketinimą steigti Lietuvos studijų profesūrą rugpjūčio pabaigoje pranešė LRT. Būsimoji profesūra apibūdinama kaip nuolatinė akademinė pareigybė, kurios atsiradimas turėtų skatinti Lietuvos tyrimus, seminarus, konferencijas ir glaudesnius Kembridžo bei Lietuvos aukštųjų mokyklų ryšius.
Tačiau šis sumanymas neatsirado staiga. Jis yra jau kelerius metus Kembridže nuosekliai plėtojamų Baltijos studijų tęsinys.
Nuo geopolitikos programos – prie nuolatinės profesūros
Kembridžo universiteto Geopolitikos centre Baltijos geopolitikos programa pradėjo veikti 2021 m. sausį. Jos steigėjai – buvęs Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras Čarlzas Klarkas (Charles Clarke) ir Kembridžo profesorius Brendanas Simas (Brendan Simms).
Programos tikslas buvo didinti Didžiosios Britanijos ir platesnės Vakarų visuomenės supratimą apie Baltijos jūros kraštą, jo istoriją, geopolitinę reikšmę ir Jungtinės Karalystės ryšius su juo. Į šios programos suburtą universitetų tinklą nuo pat pradžių įėjo ir Klaipėdos universitetas.
2022 m. Rusijai pradėjus plataus masto karą prieš Ukrainą, Baltijos krašto tyrimų reikšmė dar labiau išaugo. Programos vadovai pabrėžia, kad Jungtinėje Karalystėje, Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje tebėra per mažai žinių apie Baltijos šalių istoriją bei dabartinę geopolitinę padėtį. Šiuo metu programos bendradarbiavimo tinklas jungia 26 Baltijos jūros krašto universitetus.
Lietuvai svarbu ir tai, kad programoje nuo 2021 m. dirba lietuvis istorikas ir politologas Donatas Kupčiūnas. Jis Kembridžo Geopolitikos centre tyrinėja Baltijos krašto geopolitiką, NATO plėtrą ir Rusijos politiką, dėsto bei prisideda prie studentų ir jaunųjų tyrėjų ugdymo.
Kembridžas jau buvo paskelbęs tokį siekį
Kad dabartinė žinia nėra vien gražus sumanymas, rodo 2025 m. Kembridže vykusios XVI Europos baltistikos konferencijos medžiaga.
Joje Baltijos geopolitikos programos vadovai tiesiai įvardijo artimiausią tikslą – įsteigti Kembridžo universitete Baltijos studijų profesūrą. Buvo nurodyta, kad tam jau žengti konkretūs žingsniai.
Pati konferencija parodė, kad tyrėjų susidomėjimas Baltijos kraštu nėra menkas. 2025 m. balandį Kembridže į ją susirinko daugiau kaip pusė tūkstančio mokslininkų ir viešosios politikos žinovų. Buvo nagrinėjama ne vien geopolitika, bet ir istorija, kalbos, kultūra, visuomenė, literatūra bei kiti klausimai.
2026 m. šios programos užmojai dar labiau išsiplėtė. Birželį Č. Klarkas jau kalbėjo ne apie vieną, o apie Baltijos studijų profesūras Kembridže. Pasak jo, nuolatiniai profesoriai reikalingi ne tik paskaitoms skaityti. Jie galėtų vadovauti doktorantams, ugdyti naują tyrėjų kartą ir kurti ilgalaikius Kembridžo ryšius su Baltijos šalių universitetais.
Būtent šiame platesniame sumanyme dabar ryškėja ir atskira Lietuvos studijų profesūra.
Ne vien geopolitika
Lietuvai ypač svarbu, kad būsimosios studijos neapsiribotų vien saugumo ar Rusijos grėsmės klausimais.
Lietuva pasaulio universitetuose turi būti matoma ir kaip savita Europos kultūros bei istorijos šalis – su viena seniausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimu, baltų kultūros paveldu, savita literatūra, tautosaka, etnologija ir XX amžiaus istorine patirtimi.
Net pačiame Kembridžo 2025 m. konferencijos įvade buvo pripažįstama, kad Didžiosios Britanijos universitetuose didelė dalis Baltijos krašto istorijos, kalbų ir kultūros apskritai nėra dėstoma.
Todėl nuolatinė Lietuvos studijų profesūra būtų daugiau negu dar viena akademinė darbo vieta.
Profesorius galėtų burti doktorantus ir jaunesnius tyrėjus, rengti Lietuvos tematikos paskaitų kursus, kviesti mokslininkus iš Lietuvos, rengti tarptautines konferencijas, pradėti bendrus tyrimus bei skatinti studentus savo baigiamuosius darbus skirti Lietuvai.
Tai reikštų ir labai praktišką dalyką: Lietuvos tyrimai Kembridže nebebūtų priklausomi tik nuo to, ar kuriuo nors metu universitete atsirado Lietuva besidomintis pavienis mokslininkas.
Ryšiai su Lietuva jau mezgami
Kembridžo Baltijos geopolitikos programa su Lietuvos mokslo įstaigomis bendradarbiauja jau dabar.
Jos surengta vasaros mokykla Lietuvoje apėmė užsiėmimus Vilniaus universitete, Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, Didžiosios Britanijos ambasadoje Vilniuje ir kitose įstaigose.
2026 m. gegužę programos steigėjas prof. B. Simas Lietuvos istorijos institute Vilniuje skaitė paskaitą apie didžiąsias valstybes ir Baltijos šalis, ypatingą dėmesį skirdamas Didžiosios Britanijos vaidmeniui. Kartu buvo pristatyta ir Kembridžo Baltijos geopolitikos programa.
Tai rodo, kad pagrindas ilgalaikiam Kembridžo ir Lietuvos mokslininkų bendradarbiavimui jau yra kuriamas.
Svarbiausias klausimas – ar sumanymas taps nuolatine institucija
Vis dėlto Lietuvos studijų profesūra dar nėra veikianti Kembridžo universiteto profesūra.
Viešai skelbiama, kad ją ketinama steigti ir kad šiuo klausimu dirbama. Kembridžo Baltijos geopolitikos programos atstovai savo ruožtu nurodo siekiantys sutelkti paramą nuolatinėms Baltijos studijų profesoriaus vietoms.
Todėl dabar labai svarbu, ar pavyks užtikrinti ilgalaikį finansavimą ir įtvirtinti profesūrą pačioje Kembridžo universiteto sandaroje.
Tokios pareigybės vertė matuojama ne vien garsiu universiteto vardu. Svarbiausia, kad ji gali veikti dešimtmečius: išugdyti naujus tyrėjus, paskatinti knygų ir mokslinių straipsnių apie Lietuvą atsiradimą, atverti Lietuvos mokslininkams naujus bendradarbiavimo kelius.
Mažai valstybei tai yra viena veiksmingiausių kultūrinės ir akademinės sklaidos priemonių.
Jeigu Lietuvos studijų profesūra Kembridže iš tiesų bus įsteigta, Lietuvos vardas viename svarbiausių pasaulio mokslo židinių atsiras ne kaip laikinas klausimas, o kaip nuolatinis studijų ir tyrimų laukas.
Svarbiausia, kad patys lietuviai žinotų, kad jie turi istoriją ir kad pagal ją yra kitaip negu iki šiol svetimųjų pagal savo kurpalį – primesta ir iki šiol pačių lietuvių istorikų tarp savųjų buvo ir yra skleidžiama.
Istoriją daugmaž žino. Tik lietuvių kalbą retas vartoja taisyklingai.
Pagirsiu tamstos teisingai pavartotą veiksmažodį ,,vartoja”, nes tenka girdėti jo vietoje ,,naudoja”.
Lietuvai ryšiai su D.Britanija mirtinai pavojingi. Visa, ką ta šalis daro, kas siejasi su mumis – tai tik tam, kad paruošti mus kaip įrankį savo geopolitinei kovai su Rusija. Turint omeny lietuvių kvailumą, tai prapultis.
Nesapnuok. Garsiausiuose pasaulio universitetuose yra lietuvių kalbos katedros. Kista, kad Kembridžas iki šiol neturėjo.
Matyt, neskaitei straipsnio, arba nesupratai turinio. Čia toli gražu ne apie lietuvių kalbos grožį
Ne dėl lietuvių kalbos grožio, o dėl jos archaiškumo yra studijuojama bei atidarytos katedros garsiausiuose pasaulio universitetuose.
Kad rašinys nemini jokio lietuvių kalbos katedros atidarymo.
Skaityk dar kartą straipsnį.
Profesūros steigimas yra labai svarbu! O apie katedras kitur,- tai tik kontekstas.
Nuo vilko mes vargšės avelės kaip nors apsisaugosim, bet kas mus apsaugos nuo piemens. (Kola Brenjonas)
Charlesas Rodway’us Clarke’as (g. 1950 m. rugsėjo 21 d.) yra Didžiosios Britanijos Leiboristų [t.y., marksistų] partijos politikas, ėjęs įvairias pareigas ministro pirmininko Tony Blairo kabinete nuo 2001 iki 2006 m., o galiausiai – vidaus reikalų sekretoriaus pareigas nuo 2004 m. gruodžio iki 2006 m. gegužės mėn.
Studijų laikais – plačiosios kairiųjų koalicijos narys.
Platieji kairieji buvo politinė frakcija Jungtinės Karalystės nacionalinėje studentų sąjungoje (NUS), veikusi aštuntajame dešimtmetyje. Ją sudarė Leiboristų partijos , Liberalų partijos , Plaid Cymru , Didžiosios Britanijos komunistų partijos (CPGB) ir kitų, neprisijungusių, rėmėjų darbiniai santykiai, siekiant dirbti kaip vienas balsavimo blokas prieš konservatorius ir kai kurias trockistų studentų grupes. Jie užėmė sąjungos pirmininko pareigas ir dominavo NUS vykdomojoje taryboje nuo 1973 m., kol 1982 m. prarado vykdomosios valdžios kontrolę Nacionalinei darbo studentų organizacijai.
Jam beeinant vidaus reikalų ministro pareigas, 2006 m. balandžio 25 d. paaiškėjo, kad 1023 užsieniečiai kaliniai buvo paleisti nesvarstant jų deportacijos. Iš nusikaltėlių penki buvo nuteisti už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, septyni – už kitus seksualinius nusikaltimus, 57 – už smurtinius nusikaltimus ir du – už netyčinį nužudymą. Taip pat buvo 41 įsilaužėlis, 20 narkotikų importuotojų, 54 – už užpuolimą ir 27 – už nepadorų užpuolimą.
Vėliau Vidaus reikalų ministerija pareiškė, kad nuo 2005 m. rugpjūčio iki 2006 m. kovo mėn. iš kalėjimo buvo paleisti 288 asmenys, o tai reiškė, kad kaliniai ir toliau buvo paleidžiami po to, kai vyriausybė buvo informuota apie šį klausimą.
Būdamas švietimo sekretoriumi, jis gynė Oksbridžą , skatino steigti specializuotas vidurines mokyklas ir tariamai siūlė valstybei nefinansuoti „neproduktyvių“ humanitarinių mokslų tyrimų.
2003 m. kalboje Vusterio universiteto koledže jis pasakė: „Universitetai egzistuoja tam, kad Britanijos ekonomika ir visuomenė galėtų susidoroti su iššūkiais, kuriuos kelia vis spartėjantis pasaulinių pokyčių procesas…Aš teigiu, kad tai, ką apibūdinau kaip viduramžių mokslininkų bendruomenės, ieškančios tiesos, koncepciją, savaime nėra pateisinimas valstybei skirti tam pinigų. Galėtume tai padaryti, tarkime, šimtąja dalimi to, ką darome dabar, ir turėti vieną viduramžių tiesos ieškotojų universitetą, kurį laikytume labai gerais, kad juos paremtume kaip mūsų visuomenės puošmeną. Tačiau nemanau, kad turėsime tokį universitetų finansavimo lygį, kokį turime dabar, nebent galėtume tai pateisinti kokiu nors pagrindu, kokį aprašiau.” [ Tai yra šis politikas siekė nefinansuoti jokio mokslo dėl tiesos, o vien tik dėl akivaizdžios politinės naudos Britanijai.]
Brendanas Simmsas yra Briano Gooldo-Verschoyle’o, Airijos komunistų partijos nario , tapusio sovietų šnipu, bet mirusio sovietų gulage 1942 m., sūnėnas.
Be akademinio darbo, Simmsas taip pat eina Henry Jacksono draugijos prezidento, kuri pasisako už požiūrį, kad liberalios demokratijos ir liberalaus intervencionizmo rėmimas ir skatinimas turėtų būti neatsiejama Vakarų užsienio politikos dalis, ir Miunchene įsikūrusio studentų organizuojamo analitinio centro „ Project for Democratic Union“ prezidento pareigas.
Jis pasisakė už tai, kad euro zona turėtų sukurti Jungtines Europos Valstijas, tęsiančias Šventosios Romos imperijos tradicijas, skiriant renkamą imperatorių.
Henry Jacksono draugija buvo įkurta įsitikinus, kad Britanija turi imtis aktyvesnio ir kategoriškesnio vaidmens pasaulinėje arenoje. Ji kritikavo Clintono administraciją , nes, HJS nuomone, ši nenaudojo savo karinės ir ekonominės galios kitų elgesiui pakeisti. Kadangi HJS manė, kad „tik šiuolaikinės liberalios demokratinės valstybės yra tikrai teisėtos“, HJS kritikavo JT ir kitas daugiašales organizacijas, kurios leido narystę ne „šiuolaikinėms liberalioms demokratinėms“ šalims. HJS manė, kad jei ES turėtų veikti kariškai, tai turėtų būti NATO sudėtyje, nes tai suteiktų JAV veto teisę, ko neturėtų grynai ES pajėgos.
Tarp pirmųjų HJS narių ir rėmėjų buvo Brendanas Simmsas ir konservatorių parlamento nariai Michaelas Gove’as bei Edas Vaizey . Simmsas parašė žymią kritiką dėl Britanijos politikos Bosnijoje. [ 35 ] Michaelas Gove’as parašė Izraeliui palankius dokumentus, kuriuose teigė, kad Izraelis turėjo teisę užgrobti arabų teritoriją. Gove’as taip pat nemanė, kad JK reikia JT pritarimo įsiveržti į Iraką ,
Prie ko čia visa tai?
Kontekstui, ponia, kontekstui.
Čia ‘Ogi’, sakant, kad lietuviai ‘istoriją daugmaž žino’, – paprasčiausiai, klystama. Kalba eina ne apie istorijos žinojimą apskritai. Jeigu smetoniškais laikais, kaip autokratui Smetonai buvo reikalinga propagandiškai, kad išsilaikytų valdžioje, kabintasi už šlėchtiškojo Vytauto, dinastinių jogailaičių kaip savos lietuviškos istorijos asmenų, juos aukštinant, o ne už Lietuvos karaliaus Mindaugo, jo priešlenkėjimo linijos tęsėjų Vytenio, Kęstučio, o dabar vėl romantizuoto Vytauto palaikų ieškoti Katedroje griebtasi, tai rodo, kad ir iki šiol gyvename istorijoje tapusio lenkiško lietuvio, o ne savo – mindaugiško, vyteniško, kęstutiško lietuvio – gyvenimą.
“Wikipedija”, – dalyko kontekstui ne to reikia, o 1939 m. Lenkijos su D.Britanija sudarytos sutarties, pagal kurią jos buvo Lenkijai įsipareigota ginti ir Lietuvą, tuo pasakant, kad Britanija Lietuvą laikė Lenkijos dalimi. Iš visų Antantės veiksmų matosi, kad Britanijos tuo laikotarpiu buvo veikta prieš Lietuvą Lenkijos naudai.
Dabar padėtis pasikeitusi – konfrontacijos tarp britų ir vokiečių nesigirdi. Britams Lenkija strategiškai nėra reikalinga. Tokiu atveju Britanijos pozicija Lietuvos atžvilgiu tapo lietuviška, draugiška. Tai rodytų ir Lietuvos studijų profesūros net Kembridže steigimas.
Džiugu – dėl to.
Visi šūviai pro šalį.
Jei to iniciatoriai yra marksistai, raginantys prieš nepaklūstančius jų liberaliajai demokratijai (nepainioti su tiesiog demokratija) naudoti karinę intervenciją, tai galima nujausti, kad Baltiją jie mato kaip tos intervencijos placdarmą.Ir nesipiktinkit po to, kad mums tampa privaloma platinti sodomiją ir užtvindyti šalį svetimšaliais.
Keistum langus – matytųsi, kad pataikyta…
Koks čia tikslas kelti tuos jau kapuose gulinčius marksistus su savo marksizmais. Sakykim tai, kas praktiškai būtų veiksminga dabar, o yra ne marksizmai, liberalizmai, o, kaip sakoma, genys margas, o pasaulis dar margesnis. Demokratija yra laisvės išraiška. Kai visi laisvi (nesupančiuoti), svarbu, kad juos ganytų kuo išmintingesnis piemuo. Tad ir rikiuokime, balsuodam, politikus besitaikančius į valdžias pagal išmintį, o ne kokį švarką yra apsivilkęs ar tai, kuriam savi marškiniai yra arčiau kūno.
Taip viešai kalbėkime paprastais žodžiais, vertindami konkretų politiką – tas protingesnis, išmintingesnis – tas kvailokas, neišmanėlis, o ne tuščiais žodžiais vadindami juos apibendrinančiais žodžiais – marksistas, liberalas ir t.t. Taigi žurnalistams, visiems viešai kalbantiems būtina įsidėmėti ką koks politikas sako, ką daro ir viešai išsakyti savo nuomonę būtent apie jį kaip politiką ar viešai besireiškiantį darbais ar žodžiais asmenį vertinant tai išmintingumo – neišmanėliškumo požiūriais, kitaip sakant vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
Gal tai darydami imtume atsikratyti įsivyraujančio supratimo – ‘mažas esu ir pakeisti nieko negaliu’, pasiektume didesnį dalyvavimą rinkimuose.
Apie kokius čia kapus, tamsta ? Kad ir kokius švarkais jie persirenginėtų, jie vykdo kaip vykdę savo socialinius eksperimentus ir pasaulines revoliucijas. Ir Didžiuosius perkrovimus, pakabinę prieš praščiokų veidus morką Gerovės valstybės ir leberaliosios demokratijos pavidalu.
JK mes, o ir Latvija su Estija, reikalingi kaip degtukai, galintys įžiebti tiesioginį NATO karą su Rusija, nuo kurio nebegalėtų likti nuošalyje JAV. Lietuva tam ypač tinka su galimybe blokuoti Kaliningradą. JK labai dar norėtų, kad į tai būtų tiesiogiai įvelta Lenkija, nes Baltijos nykštukų užteks tik kaip degtukų, bet jie ne malkos.
Na, ir galiausiai, viską JK daro, kad iš Vokietijos vėl padarytų karinę mašiną ir nukreiptų prieš Rusiją. Mercas visiška globalistų marionetė.
Tai pasenę žinios. Tie ‘norintieji’ karo jau gavo iš jo pasitenkinimo. Karas vyksta – Ukraina, Izraelis, Iranas. Be to, Ukrainos įgyta karinė patirtis galėjo gerokai atšaldyti karštas kaiminysčių galvas.
Kaliningrado tranzitas yra ES galioje, taigi jo blokavimas kaip degtukas nėra Lietuvos valdžių rankose, tad ‘norinčiųjų’ jį uždegti – per trumpos rankos. Be abejonės čia svarbus yra ir Rusijos noras jį turėti, o tam užtikrinti, suprantama, reikalinga ramybė – aplink.
Tad dėl JK žinios pasenę – gal net praeito amžiaus. Girdisi, kad ji net turi ketinimų grįžti į ES.
Suprantu tuos norus, kai kitokių galimybių rastis nėra, marksistinius liberalizmus kelti iš kapų. Bet juk ‘feodalui’ Trampui tereikia tik mostelti ir jie kaip vėjo nupūsti patvoryje lieka. Taigi – Sizifo darbas tai.
“Madam G’s sex spy school” – Ghislaine Maxwell training tr@fficked teens in sexual espionage
youtube.com/watch?v=k7Mwchmizfc