D. Apalianskienė. Liūdesys ir pagarba, išėjus Didžiajam Mokytojui

Du ideologiniai vienminčiai – R. Valatka ir A. Nikžentaitis – abu, regis, pagarbiai  liūdintys dėl  profesoriaus  Edvardo Gudavičiaus  mirties, savo veidaknygėse surašo neįtikėtinai  ideologizuotą „in memoriam“.
Cituoju:  „Istorijos Maestro išėjo. Ačiū už tai, kad jis buvo. Manau, apie profesorių Edvardą Gudavičių geriau už profesorių Alvydą Nikžentaitį nepasakysi“, rašo  savojoje, atviroje  publikai  veidaknygėje ponas R. Valatka (2020.1. 27).Jis  ir toliau  tęsia,  dabar jau paraidžiui  cituodamas  istoriko  A. Nikžentaičio žodžius: „Kai galvoju apie Edvardo gyvenimo nuopelnus, neabejotinai turiu pažymėti, kad jis istorijos moksle Lietuvoje pasiūlė alternatyvą komunistinei ir nacionalistinei prieigai. Dėl to buvo nekenčiamas ir visaip daužomas tiek komunistų, tiek nacionalistų. Šiandien prisimenu, kaip apskundus nacionalistams, sovietmečiu neteko leidimo dirbti su bibliotekų spec. fonduose saugoma literatūra. Tuomet man (tuomet studentui) reikdavo konspektuoti Mokytojui reikalingas knygas. Absurdo teatras, bet taip buvo. O šiaip Gudavičius išlieka sektinu pavyzdžiu idealistams. Daugelio atstumtas, tačiau labai mylimas studentų ir jaunų dėstytojų jis padarė perversmą mūsų visų galvose. Anapilin Edvardas iškeliavo kaip nugalėtojas“.

Viskas beveik gerai, su daug kuo tame „in memoriam“ būtų galima ir  sutikti, tik viena  nustebino – tikiu, kad niekas iš mūsų  ir nežinojo, kad E. Gudavičius , kaip teigia A. Nikžentaitis,  buvo  kokių tai „nacionalistų“ kažkaip „daužomas“. Tikrai?  Komunistų – tikėtina, bet „nacionalistų“? Todėl natūraliai  kyla klausimas – kas tie „nacionalistai“ ir kur jie randasi?

Ar pagal A.  Nikžentaitį ir R. Valatką – „nacionalistas“,  tai bet kuris mylintis savo Tėvynę ir siekiantis sužinoti  tikrąją savo Tėvynės istoriją?

Ir dar – nemanau, kad profesorius Edvardas Gudavičius  tą istoriją  kada nors būtų  kažkaip klaipęs ar keitęs, todėl net ir tiems  A. Nikžentaičio sukurptiems  „nacionalistams“, greičiausiai  nebuvo progos, būtent  tokiame kontekste piktintis, kokiais tai E. Gudavičiaus  raštais.

Iš kitos pusės – natūralu – ir  beveik visada atsiranda  nesutinkančių, prieštaraujančių vienokiems ar kitokiems moksliniams teiginiams.

Jau brandžiame amžiuje tapęs profesionaliu istoriku, beje – iš  tikrojo pašaukimo – profesorius E. Gudavičius lėtai, sistemingai nagrinėjo Lietuvos ir savo mylimos Viduramžių istorijos datas, įvykius, tų įvykių  peripetijas. Preciziškai, kaip tik jis vienas tą  gebėjo daryti. Profesorius E. Gudavičius save laikė Viduramžių istorijos specialistu, nors, žinoma, buvo visos istorijos žinovas.

Tylus, susikaupęs, niekada nepakeliantis balso, jis sugebėdavo santūriai, bet nepaprastai įtaigiai,  įtikinamai – kas būdinga  tik  tikriems mokslininkams – valdyti auditoriją,  perduodant jai  atrastas, sužinotas  istorines žinias, istorines tiesas. Neeilinis mokslininkas, sugebėjęs į Lietuvos istoriją pažvelgti, ją nagrinėti jau ne tik vietiniu, bet ir Europiniu ar, ir pasauliniu  masteliu.

Dar sovietiniais laikais, nepabijojęs išeiti į tuo metu griežtai  draudžiamus istorinius užribius, nušviesdamas kokius tai praeities įvykius istoriškai  teisingai  – taigi  kitaip, nei to reikalavo tuometinė sovietinė ideologija. Už tai mūsų visų – tuometinių Vilniaus Universiteto Istorijos Fakulteto studentų (būsimųjų istorikų) buvo be galo gerbiamas. Mylimas ir gerbiamas buvo,  ir savo kolegų dėstytojų.

Žinojome E. Gudavičiaus skirtingą nei daugumos gyvenimišką  patirtį. Gerbėme jį už jo bebaimiškumus, atvirumą, teisingumą.
Todėl man  pasirodė keistas tų dviejų mokslo vyrukų,  kaip ir noras – visų mylimą istoriką kažkaip „pasisavinti“, pritraukti jį arčiau savųjų  ideologijų.

Didžiulė netektis Lietuvos mokslui – išėjo į amžinybes  DIDYSIS ISTORIKAS, tokių  šiandiena  Lietuvai labai ir labai trūksta. Be visų kitų, labai svarbių  E. Gudavičiaus nuopelnų Lietuvos  istorijos mokslui, būtina išskirti  vieną – be galo reikšmingą  visai mūsų tautai: profesorius  E. Gudavičius nustatė tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą – 1253-ųjų liepos 6-ąją. Ši data paskelbta valstybės švente. Lietuva turi savo karalių!

Profesorius E. Gudavičius amžinai  pasiliks tarp tokių istorijos  mokslo grandų, kaip Adolfas Šapoka, Marija Gimbutienė, Zenonas Ivinskis, Pranė Dundulienė, Simonas Daukantas. Profesorius buvo tikrasis Lietuvos patriotas, tikresnių ir nebūna.

Istorija – tai mokslas  apie praeitį. Tai datos ir įvykiai, kuriais neturėtume žaisti, tempdami jas į savo puses. Istorija turi būti nagrinėjama,  kaip  jau buvęs  įvykis ar įvykiai, nebandant jos pritraukti prie dabartinių ideologijų ar šiandienos politikos.  Leiskime  istorijai pačiai pasisakyti. Kalbinkime ją, bet nekalbėkime už ją.