Lapkričio 6 d., eidamas 93-iuosius metus mirė vienas žymiausių Lietuvos istorikų, profesorius Mečislovas Jučas.
„2019 m. lapkričio 6 d. Lietuva patyrė didžiulę netektį – sulaukęs 93 metų, mus paliko vienas žymiausių ir produktyviausių XX–XXI a. sandūros Lietuvos istorikų, tikrasis lietuvių istoriografijos klasikas, vienas aktyviausių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų tyrimų ir atkūrimo idėjos rėmėjų, muziejaus bičiulis ir bendražygis Profesorius Mečislovs Jučas (1926–2019).“ – skelbiama Valdovų rūmų pranešime.
Profesorius Mečislovas Jučas gimė Vabaliuose, Baisogalos valsčiuje, baigė Vilniaus universitetą, didelę dalį savo profesinio gyvenimo praleido Lietuvos istorijos institute. Apgynęs dvi daktaro disertacijas, kurių viena vėliau buvo nostrifikuota suteikiant habilituoto humanitarinių mokslų daktaro laipsnį, 1976 m. tapo Vilniaus universiteto profesoriumi.
Kaip rašoma Valdovų rūmų pranešime, profesoriaus Mečislovo Jučo „mokslinis kelias, prasidėjęs prieš daugiau nei 60 metų, nebuvo lengvas, nes Profesorius sau kėlė ambicingus tikslus – pažinti ir dalytis su visuomene moksline patirtimi apie senosios Lietuvos valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – raidą bei lietuvių tautos tapsmą ir savimonę.“
Profesorius visuomet ragindavo gilintis į rašytinių šaltinių tyrimus, drąsiai ginčydavosi su globalistinėmis istoriografinėmis klišėmis ir nepagrįstomis hipotezėmis.
„Tęsdamas Adolfo Šapokos darbą, kartu su kitais iškiliais Lietuvos istorikais formulavo lietuvių istoriografijos pozicijas ir kūrė jos tradicijas. Kaip iškilus mokslininkas Jis aukštai vertintas Lietuvoje ir užsienyje, jo veikalai nuolat cituojami.
Mečislovas Jučas buvo ir vienas mylimiausių Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Profesorių, didelį dėmesį ir daug laiko skirdavęs studentams. 1999 m. Prezidentas Valdas Adamkus įvertino Profesoriaus nuopelnus Lietuvos mokslui ir kultūrai apdovanodamas jį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Mečislovas Jučas buvo tylus, bet karštas Valdovų rūmų tyrimų ir atkūrimo idėjos bei projekto šalininkas bei rėmėjas. Būdamas autoritetingas ir vienas ryškiausių mūsų šalies istorikų, jis prisidėjo prie įvairių Valdovų rūmų muziejaus mokslinių, parodinių ir leidybos projektų ir kaip daugybės „bestselerių“ autorius, ir kaip redakcinių kolegijų narys, konferencijų dalyvis, o kaip konsultantas ir ekspertas įvairiais klausimais talkino ir atkuriant Valdovų rūmus.“ – šiltai apie profesorių rašo Valdovų rūmų bendruomenės atstovai, kartu pareikšdami nuoširdžią užuojautą dėl šios netekties velionio dukteriai Aurelijai ir jos šeimai, artimiesiems, bičiuliams ir visai mokslo ir kultūros bendruomenei.
Buvo puikus istorikas, dėstė Lietuvos istoriją…toks geraširdis. Tokių reta…..