V. Radžvilas. Lituanistika – be lietuvių kalbos! Arba apie Lietuvos mokslo tamsuomenę

Valstybinė kalbos inspekcija (VKI) gavo skundą. Lietuvos mokslo taryba (LMT) paskelbė – paraiškas vykdyti jos finansuojamus lituanistinius tyrinėjimus privalu teikti anglų kalba.

LMT skelbia kvietimą atverti Vilniaus arkikatedros istorijos sluoksnius

Galima suprasti viešai išsakytą VKI vadovo Audriaus Valotkos pasipiktinimą. Lituanistika – be lietuvių kalbos! Bet ne tik. Šiame reikalavime kaip veidrodyje atsispindi visiškai netolima Lietuvos ateitis. Lietuva – be lietuvių! Valstybė – be valstybinės kalbos!

Bet tai – sausa Lietuvos ateities prognozė. Ji visiškai tiksli. Tereikia blaiviai pažvelgti į faktus, kad taptų visiškai aiškus laukiančios ateities vaizdas. Tik keli iš jų.

Kaip buvo lengva numatyti, „trys nieko nekeičiančios raidelės“ buvo tik pirmas žingsnis. Įteisinus „originalią“ svetimų kalbų asmenvardžių rašybą lietuvišką raidyną turi „praturtinti“ maždaug 120 diakritinių ženklų. Lietuvių kalbos rašybos sistema būtų nepataisomai sudarkyta ir subjaurota. Lietuviai turės prakaituoti spėliodami, kaip teisingai tarti neperskaitomai užrašytus svetimšalių asmenvardžius.

Kalbos griūtis spartėja ir artėja, bet aplinkui – susitaikėliška politikų ir partijų tyla. Todėl nestebina, kad randasi ir gausėja lietuvių šeimų, kuriose tėvai jau sąmoningai nemoko vaikų „neperspektyvios“ gimtosios kalbos.

Daugelis turbūt net neįtaria, kad mąsto ir elgiasi kaip jų XIX a. tik ką iš baudžiavos paleisti protėviai, kurių apgailėtinos tautinės ir kalbinės savivokos paminklas yra V. Kudirkos atsiminimai iš gimnazijos laikų.

Kiek ūkiškai prakutusių ir neblogai gyvenusių, bet tautinės savigarbos neturėjusių jo aplinkos žmonelių nuoširdžiai tikėjo, jog kalbėdami lietuviškai išsiduos esą prasčiokėliai ir skubėjo išsižadėti savo „mužikiškos“ kalbos! Kad tik greičiau taptų rusais, lenkais, vokiečiais. Bet kuo – kad tik nebūtum lietuvis ir prisiplaktum prie didesnių ir stipresnių.

Ir štai sulaukėme: šis pobaudžiavinis XIX a. lietuvio mentalitetas šiandien vėl klesti. Šiuo atžvilgiu tauta laikosi prasčiau ir yra praradusi savigarbą labiau, negu LSSR laikais. Bet šiurpiausia – vadinamosios šviesuomenės nuostatos ir elgesys. Kur inteligentai ir mokslo žmonės, ginantys lietuvių kalbą? Ar bent pagalvoja, kaip atrodo už kalbą drąsiai ir pasiaukojamai kovojusios lietuvių šviesuomenės fone?

Jiems nieko nesako VU rektoriaus Juozo Bulavo vardas? Universiteto rusinimą sustabdęs ir jį ryžtingai atlietuvinęs rektorius buvo ne tik atleistas iš pareigų, bet ir pasmerktas kaip lietuvių nacionalistas. Bet jis neatgailavo, nes žinojo, kad vertėjo šitaip rizikuoti ir pasiaukoti, nes spėjo atlikti turbūt svarbiausią ir prasmingiausią savo gyvenimo darbą.

Tais laikais daugelis jaunų mokslininkų iš principo rašė disertacijas lietuviškai ir vėliau į Maskvą tvirtinti siųsdavo jų vertimus į privalomą rusų kalbą. Taip pat balansuojant ant skustuvo ašmenų buvo vykdoma jokioje kitoje SSRS „respublikoje“ neišplėtota filosofijos veikalų vertimų į lietuvių kalbą leidybos programa.

Buvo aiškiai suprasta: kalba, kuria nerašomi aukšto lygio mokslo darbai, neskelbiami rimti filosofijos veikalai niekada neturės išplėtotos terminijos ir bus pasmerkta tapti buitine kasdienio praktinio bendravimo šnekta.

Titaniškomis pastangomis paverstai mokslo ir aukštosios kultūros kalba, lietuvių kalbai buvo iškilusi reali grėsmė vėl būti nustumtai į apverktiną XIX a. būklę. Kalba buvo gelbėjama iki sulaukta Sąjūdžio ir šviesesnių laikų.

Tačiau tie laikai – praeityje. Seniai žinoma, kad mokslas, apie kurio vaidmenį ir reikšmę čia nekalbėsime, savaime neugdo moralinių mokslininko savybių, juo labiau tautinės, valstybinės sąmonės bei patriotinių nuostatų.

Net aukščiausio lygio siauros tyrimų srities mokslininkas gali turėti politinį kurmio akiratį. Savo tautos ir valstybės likimas jam gali būti ne šio pasaulio dimensija ir visiškai nerūpėti.

Kalba – koks skirtumas, kokia kalba šnekės lietuviai? Su ta lietuvių kalba toli nenueisi! Šitaip masto ir kalba mūsų dienų Lietuvos mokslo tamsuomenė.