Lenkijos ir Lietuvos santykiai visada buvo jautrūs. Kaip tame lakiame posakyje: nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Nuo 1569 m. pasirašytos Liublino unijos iki šių dienų tautinių santykių – štai tas ilgas ir prieštaringas mūsų valstybių sugyvenimo kelias, kuris kai kam pastaruoju metu rodosi vos ne rožėmis klotas.
Tiesa, pastaraisiais metais tie santykiai yra tarsi „pridengti“ maloniomis abiejų šalių prezidentų šypsenomis, šiltais rankų paspaudimais, kalbomis apie strateginės partnerystės stiprinimą. Mes nesakome, kad tie santykiai turi būti grįsti įtarinėjimais, nepasitikėjimu, vien tik istorinėmis nuoskaudomis, juo labiau, kad bendros pozicijos A. Lukašenkos režimo ir agresyvios Rusijos politikos atžvilgiu sutampa.
Lenkų autonomijos aidas
Svetainėje Voruta.lt jau rašėme[1], kad Lenkijos intervencija į Lietuvą įgauna kitas formas, pirmiausia propagandos prasme, kai net šešios kaimyninės šalies televizijos programos, tarp jų ir naujasis „TVP Wilno“ kanalas, skleidžia prolenkišką informaciją maždaug 350 tūkstančių Vilniaus regiono gyventojų, kai LRT Lituanica Suvalkų krašte apima tik kokį tūkstantį ten gyvenančių lietuvių. Tos propagandos sraute vis dažniau pasigirsta „autonomininkų“ gaidelių…
Bet kartu negalima pamiršti ir istorijos pamokų, kurios liudija apie vasališką Varšuvos požiūrį į Vilnių ir savo rytinius „kresus“. Beje, beveik prieš 10 metų, artėjant liūdnai pagarsėjusios lenkų autonomijos Vilniaus krašte kūrimo vajaus 20-mečiui, buvęs tautininkų lyderis Gintaras Songaila viename portale[2] prisiminė 1990-1991 m. aplink Vilnių kurtą Lietuvai nepavaldžią „Tarybų socialistinę lenkų autonomiją“, įtarė esant tokios autonomijos atgaivinimo apraiškų ir šiandien, savivaldos rinkimuose sukūrus vadinamą „Valdemaro Tomaševskio bloką“ ir Lenkų rinkimų akcijai pasiekus pergalę Vilniaus regione. Jis taip pat tvirtino, kad su lenkais ranka rankon dirba ir kai kurie rusų veikėjai, netgi pati Maskva, kuri stengiasi įkalti pleištą santykiuose tarp Lenkijos ir Lietuvos.
Galbūt tokie politiko nuogąstavimai buvo ne iš piršto laužti, juo labiau, kad štai randame kitą to meto pranešimą: svetainė „Lietuvos sąjūdis“ teigia[3], kad Vilniuje, Justiniškių mikrorajone, už LLRA ir krašto autonomiją gyventojų parašus rinko… vaikai. O „Vilnijos“ krašto draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva tvirtino, jog „Kurier Wileński“ interneto svetainėje matęs kitaip formuluojamą klausimą: ne ar bus Vilniaus krašto autonomija, bet kada ji bus… Tuomet veikusiame „Facebook“ profilyje „Autonomia dla Wileńszczyzny“ lenkų tautybės piliečiai buvo atvirai raginami reikalauti Vilniaus krašto autonomijos. Esą tai vienintelis būdas užkirsti kelią persekioti lenkus dėl jų „etninių“ žemių ir lenkiškų mokyklų. Teigiama, kad tik autonomija gali užtikrinti lenkų teises. Nustebau, kad šią paskyrą, tiesa, apmirusią, galima atsidaryti iš šiandien[4].
Sakykime, kad tai vyko beveik prieš 10 metų. Daug vandens prabėgo, bet iki šiol tas vanduo labai drumstas…
Tačiau padarykime trumpą ekskursą į istoriją, kuri mus nuolat šio to pamoko.
Ko mus moko istorija?
Pirmas lenkų ir lietuvių vienybės pasireiškimas – 1410 07 15 vykęs Žalgirio mūšis, kurio 600-ąsias metines minėjome praėjusią vasarą. Suvienytos LDK ir Lenkijos Karalystės pajėgos visiems laikams nusimetė Teutonų ordino naštą. Bet jau tada viduramžių „madas“ diktavo stipresnis kaimynas. Pavyzdžiui, kaip tvirtina istorikai[5į], mūšio vadas kunigaikštis Vytautas, tik gavęs politinio šio mūšio vadovo Lenkijos karaliaus Jogailos leidimą, į pagalbą galėjo pasikviesti čekų ir moravų karius. Tai lyg ir suprantama: iš visų 51 tūkstančių mūšyje su kryžiuočiais dalyvavusių karių 51 vėliava priklausė lenkų kariuomenei ir 40 – lietuvių. Šią disproporciją lenkai išnaudojo per visus ilgus šimtmečius, lietuvių sąmonėje palikdami antrarūšio sąjungos partnerio vaidmenį.
600 metų jubiliejaus proga vienoje surengtoje diskusijoje istorikas Darius Staliūnas pastebėjo [6], kad Žalgirio mūšio mitas iki Antrojo pasaulinio karo lietuvio sąmonėje nefunkcionavo, tik sovietmečiu Žalgirio mūšis tapo vyraujančiu viduramžių istorijos įvykiu, nors, kita vertus, juo žmonėms bandyta įkalti vokiečių, kaip priešų, turinčių tiesioginį ryšį su viduramžių kryžiuočiais, įvaizdį.
„Iki 1910 metų, kai Krokuvoje buvo iškilmingai švenčiamas Žalgirio mūšio 500 m. jubiliejus (iš Lietuvos kaip korespondentas buvo nusiųstas tik Juozas Tumas-Vaižgantas), ir po jų ši pergalė lietuvių sąmonėje beveik neegzistavo iki Antrojo pasaulinio karo, nes tiek XIX a., tiek XX a. tarpukariu lietuviška istorinė savimonė yra antilenkiška, ir minėti įvykį, kai draugavome su lenkais, buvo sudėtinga“. „Visiškai kitaip yra su Vytautu, – tęsė istorikas D. Staliūnas. – 1930 m. buvo Vytauto Didžiojo kulto apogėjus, aukščiausias valstybės tautinio pakilimo taškas. Sovietmečiu, atvirkščiai, buvo bandoma mažinti Vytauto reikšmę ir viską užgožti Žalgirio mūšiu“.
Tikrasis susijungimas su Lenkija įvyko 1569 07 01 Liubline pasirašius LDK ir Lenkijos Karalystės sąjungos sutartį. Taip gimė Abiejų Tautų Respublika (ATR), kurią po trijų dienų aprobavo karalius Žygimantas Augustas, miręs po unijos sudarymo praėjus vos trejiems metams.
Lietuvos istorikų Liublino unija dažnai vertinta gana neigiamai, nes kartu su ja Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko didelės dalies teritorijos, kuri buvo perduota Lenkijos Karalystei. Unija numatė, kad LDK valdovu bus Lenkijos karalius, veiks bendras Seimas, kuriame LDK priklausė tik trečdalis vietų. LDK išliko atskiras valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia su iždu ir kariuomene. Krokuva sąjunga su lietuviais pasinaudojo gindama savo žemes Vakarų Ukrainoje, kariaudama su slavais ir totoriais. Prasidėjo masinis lietuvių bajorijos polonizavimas.
Tiesa, istorikas, Nepriklausomybės akto signataras L.N.Rasimas, išsamiai rašęs apie senųjų ir naujųjų amžių Lietuvos ir Lenkijos santykius[7], mano, kad tada lietuviai vis dėl to išlaikė savo valstybingumą. Tik ATR sunkmečiu, siekdami panaikinti LDK, lenkai 1791 05 03 pabandė Konstitucijoje įtvirtinti, jog Lietuva yra Lenkijos provincija. Bet nespėjo: įvykus III-jam ATR padalijimui 1795 m., beveik visos jos teritorijos pateko į dar tvirtesnį carinės Rusijos glėbį.
Istorikas pastebi, kad abejoms valstybėms atsidūrus šiame negailestingame glėbyje, lietuvių ir lenkų santykiai buvo geri tiek, kiek lietuviai nesiskyrė nuo lenkų, kalbėjo lenkiškai, didžiavosi abiejų valstybių istorija. Beje, XX a. pradžioje lietuvių iškelta iniciatyva įgyti autonomijos teises carinės imperijos sudėtyje Varšuvoje nebuvo palaikyta…
Lenkų autonomija „ant platformos“
Grįžkime į 100-mečio senumo laikus. Pirmas mėginimas Lietuvoje įkurti lenkišką autonomiją įvyko 1920 10 07 pasirašius Suvalkų sutartį. Lenkija pasiliko jai tekusį Suvalkų kraštą, o į Lietuvai perduotas pietines žemes su Vilniumi pasiuntė L. Želigovskio (L. Zeligowski) rinktinę. Teisine prasme Lietuvai ši sutartis buvo reali, o Lenkijai – apsimestinė, tvirtina L.N.Rasimas. Lenkų kariuomenės užimtoje teritorijoje L. Želigovskis tuometinio Lenkijos vadovo J.Pilsudskio nurodymu įkuria „Vidurio Lietuvos“ („Litwa Srodkova“) valstybę, 1922 01 08 „išsirenka“ Vidurio Lietuvos seimą, kuris paprašo tą valstybę prijungti prie Lenkijos, o Lenkijos seimas tokį prašymą kovo 24-ąją patenkina. Taip atsirado terminas „Vilniaus kraštas“ arba „Wilenszcyzna“, pamažu virtęs taip ir nerealizuota Lenkų autonomijos Lietuvoje idėja. Netrukus kraštas įėjo į sudarytą Vilniaus administracinę apygardą, o, vienodinant su Lenkijos administraciniu padalijimu, jos seimas 1925 12 22 įsteigė Vilniaus vaivadiją. Visas kraštas su Vakarų Baltarusijos dalimi padalintas į Vilniaus, Naugarduko ir Baltstogės vaivadijas. J.Pilsudskio svajonėse buvo noras atgaivinti ATR, bet…Vilniaus krašto okupacijos sąlygomis.
Ar ne tokią autonomiją atkurti savo planus rezgė lenkų platformininkai 1990-1991 m.? Ar ne jie tuomet, balsuojant Aukščiausiojoje Taryboje dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto, susilaikė? Personalijas įvardinti nesunku. Tarp susilaikiusių deputatų – vėliau už Vilniaus krašto autonomiją pasisakę lenkų radikalai Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Ryšardas Maceikianiecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč, Edvardas Tomaševičius. L. Jankelevičius – buvęs LKP Šalčininkų rajono I sekretorius, vėliau atgailavęs už savo veiksmus ir 2000-aisiais pelnęs prezidento V.Adamkaus malonę.
Kaip 2007 m. mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ surengtoje diskusijoje sakė Vilnijos istorijos tyrinėtojas Kazimieras Garšva[8], 1990–1992 m. rytinėje Lietuvos dalyje iš tikrųjų buvo kuriama vadinamoji Lenkų autonomija. Šį sumanymą pasmerkė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ir tuometinė aukščiausioji Lenkijos valdžia su prezidentu Lechu Valensa. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos buvo paleistos.
„Tačiau ką matome dabartinėje tų rajonų savivaldybių aukščiausioje valdžioje? – dar 2007 m. kovą klausė Vilnijos draugijos pirmininkas. – Vilniaus rajono savivaldybėje turime 7 autonomininkus su vicemeru priešakyje. Jų veikimo tikslai liko panašūs. Juk 35 asmenys, tarp jų – ir Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje pirmininko Valdemaro Tomaševskio tėvas Vladislavas, buvo autonomininkų koordinacinėje taryboje, ir apie tai galima pasiskaityti E. Ganusausko knygoje „Penktoji kolona“[9], – diskusijoje kalbėjo K.Garšva.
Tiesa, tuomet Lenkijos valdžia oficialiai nepalaikė autonomijos iniciatorių.
Kažkada V.Adamkui viešint Varšuvoje, dar tuometinis Lenkijos premjeras Jerzy Buzekas sakė, kad Lenkija niekada nerėmė ir neremia 1990-1991 m. vykdytos autonomininkų veiklos. Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanotas radikalios „Solidarumo“ dalies „Kovojantis Solidarumas“ („Solidarność Walcząca“) atstovas P.Hlebovičius 2010 m. nuoširdžiai vadino „kvailyste, jei lenkų mažuma Lietuvoje norėtų steigti kažkokią autonomiją ir net atsiskirti nuo Lietuvos“. Bet tuomet jis autonomininkų stiliumi pridūrė, kad tame yra ir Lietuvos Vyriausybės kaltės, kuri nesudaro sąlygų Vilnijos lenkams integruotis į bendrą krašto gyvenimą…[10]
Po eilinių savivaldos rinkimų įvairių politikų svarstymuose gali išgirsti nuogąstavimų, kad keliantys galvas Vilniaus krašto lenkų politikai kartu su jiems pataikaujančiais kitų partijų atstovais ims svarstyti ir autonomijos šiame krašte perspektyvas. Primindamas, kad anuomet Vilniaus ir Šalčininkų rajonai norėjo jungtis prie Maskvos ir atplėšti kraštą nuo Lietuvos, įžvalgusis Nepriklausomybės akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas būgštavo, jog Vilniaus regione, o gal visoje Lietuvoje gali prireikti vėl įvesti tiesioginį valdymą…
***
Jeigu mes užmerksime akis prieš mus pamokančią istoriją ir klausysimės tik malonių trelių, skambančių iš naujųjų politikų lūpų, galima susilaukti naujos „autonomizacijos“ bangos, kuri užlieja kitas tautas Lietuvos kaimynystėje. Ši klastinga srovė atiteka beveik nejuntamais šaltiniais, bet jų nepastebėti šiuolaikinėje geopolitikoje būtų pražūtinga.
Nuorodos:
[1] http://www.voruta.lt/ceslovas-iskauskas-kaimyniski-santykiai-ar-nuolaidziavimas-lenkijai/
[2] https://alkas.lt/2011/09/22/g-songaila-issukiai-valstybes-vientisumui-pries-dvidesimt-metu-ir-siandien/
[3] http://www.lietsajudis.lt/index.php/naujienos/37-naujienos/1251-paraus-u-vilniaus-krato-autonomij-renka-vaikai.
[4] https://www.facebook.com/search/top?q=autonomia%20dla%20wile%C5%84szczyzny
[5] straipsnis „Ch. L. T. Pichel. Žalgirio mūšis“ iš monografijos „Žemaitija“, Kaunas, 1991.
[6] https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2010/07/16/news/istorikas-d-staliunas-zalgirio-musio-sureiksminimas-prasidejo-sovietmeciu–5656783/
[7] https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/lnrasimas-apie-etnosa-lenkija-ir-lietuva.d?id=41525427
[8] http://mokslolietuva.lt/numeriu-archyvas/2007/Mokslo_Lietuva_2007_05.pdf
[9] E. Ganusauskas, Penktoji kolona, Vilnius, 1996.
[10] daugiau tyrimų knygoje: Zbigniew Kurcz, Mniejszość polska na Wileńszczyźnie: studium socjologiczne, Wroclaw, 2005.
tuo lenkai ir skiriasi nuo rusų. Rusai visur ir visada ima jėga, lenkai -klasta. Todėl mums lenkai yra žymiai pavojingesni negu rusai. Baisiausia yra ne mūsų valstybės priešai, bet mūsų pačių parsidavėliai. Taip buvo visais laikais nuo mūsų valstybės susikūrimo. Teko dalyvauti jaunimo sambūryje, kur buvo svarstomi Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Supratau, kad mūsų jaunimui viskas tik dzin. Užauginti šeimose po vieną-du vaikelius princais ir karalaitėmis, jiems, atrodo, ak, kokie tie lenkai geri – maloniai kviečia į konferencijas, seminarus, ilgalaikes stažuotis Lenkijoje, kartais tų stažuočių metu ir išteka už lenkų, arba veda lenkaites, jos gražios, taip ir nyksta mūsų tauta. O tautinės savigarbos neturime. Apie ją visai net nekalbama nei mokykloje, nei universitete. Taigi yra kaip yra. Nors ir labai liūdna. O.Voverienė, Vilnius, 2020.12.10
Neišmintinga pataikauti maskvėnų ereliui LDK okupantui.
Laikas atkurti LDK, varšaviakų erelio ir maskvėnų dvigalvio erelio (su)naikintą. Tik Putino vadovaujama kariuomenė kariniai jūros bei oro laivynai išprašyti reik.
Prof. Ona Voveriene, 1921-1924 m. Kai Vincas Krėvės vadovavo Lietuvos Šaulių sąjungai ir ORGANIZAVO KLAIPĖDOS SUKILIMĄ. Rašė savo atsiminimuose, kad lenkai veikė Vakaruose ir su savo gražiomis lenkaitėmis (senovėje buvę aisčių mergaitės), jas nuveždavo Prancūzijos premjerui Klemanso (Clemanceau), kuris labai mėgo geltonplaukes jaunas merginas, todėl Prancūzija labai palaikė Lenkiją jos imperiniuose karuose prieš Lietuvą ir ukrainiečius. Antra: “Vilniaus krašte” labai nedaug yra lenkų, o yra sulenkėjusių LDK piliečių (pvz. Rišardas Maceikianecas), gerai kalbantis ir rašantis lietuviškai bei pasisakantis prieš Tomaševskio grupę.
pozicija “dzin”labai populiari tarp dabartinių jaunų politikų: dzin narklotikų ribojimas, dzin “trys raidės”, dzin lyčių lygybės klausimas, dzin agresyvūs rusai ir lenkai, viskas DZIN, tik įsikniaubi į telefoną, o valstybė gali neegzistuoti…
Iškauskas, kaip paprastai, taip ir šįkart, praleidžia tai, kas yra svarbiausia Lietuvos pusei kalbamu klausimu. O tas svarbiausias dalykas yra tai, kad tų autonomijų tikslas yra atplėšti nuo Lietuvos būtent Vilnių. Va Vilnius ir yra ta pagrindinė kliūtis autonomijoms. Konkrečiau kalbant ta kliūtimi yra Vilniaus lietuviškumas – lietuvių Vilniuje yra arti 80 %, kai lenkų jame ir 10 % nesiekia. Be to, ir Vilniaus rajone lietuvybė jau siekia apie 50 %.
Ar ne iš tos Vilniaus stiprybės radosi “valstiečių” su Skverneliais, Prackiečiais paspartintai vykdyta Vilniaus išsostinimo (ministerijų iškėlimas, vykdytas ne per sostinę vedamas “Rail Baltica” maršrutas, sostinė daranti apleisto miesto įspūdį ir t.t. ir pan.), išlietuvinimo (strategiškai svarbaus lietuvybės židinio – LEU iškėlimas, valstybinių Lenkijos TV programų lenkų kalba už biudžeto lėšas transliaimas, pvz, ne Kaune, o Vilniuje ir kt.) politika… O kiek su Astravu susijusio lietuvybės baidymo iš Pietryčių per 10-metį prigaminta…
Nežiūrint tų lenkybiškų Lietuvos valdžių pastangų lietuvybė Vilniuje yra tapus autonomijoms neįveikiama. Nėra ką čia tokio tono rašiniais Vorutai su Iškausku kinkas drebinti…
Vertingi pastebėjimai.
regionų plėtra turi būti tolydi, kad nevirstume vieno miesto ir kelių miestukų valstybe, kaip, tarkim, Latvija ar Estija (ta – dviejų miestų). Šiuo požiūriu galime tik pasidžiaugti, kad Lietuvos CCP laikais tai buvo valdančiųjų suprasta, todėl visa teritorija buvo išvystyta daugmaž tolygiai.
Kadangi didesnis miestas savaime turi didesnę trauką, ją galima šiek tiek sumažinti ir administracinėmis priemonėmis paskatinti kitų miestų plėtrą, kad visuomenėje nedidėtų atotrūkis tarp tų vietų gyventojų. Taip kad dalies institucijų perkėlimas į Kauną ir nedarant lanksto Rail-Baltica maršrute, kad jis būtinai apimtų Vilnių, buvo ne tik geras, bet ir strateginį turinį turintis (o tokių Lietuva priiminėjo ne tiek ir daug) sprendimas. Vilniaus atlietuvėjimas kaip tik ir sudarė sąlygas to imtis. Tuo pačiu išlieka alternatyvaus maršruto nutiesimo per Gardiną ir Vilnių galimybės, kai susidarys tam tinkamos integracinės sąlygos.
Nemanau, kad Latvijos ir Estijos pagal išsivystymą būtų galima laikyti vieno ar dviejų miestų valstybėmis ar kad jos mažiau tolygiai išvystytos negu Lietuva. Tokį trijų šalių išvystymo tolygumo prasme apibūdinimą laikyčiau tam tikrų privačių ir svetimų interesų savo naudai naudojama demagogija.
Visos valstybės turi sostines, kurios praktiškai ir reprezentuoja valstybę. Latvijos ir Estijos valstybių akcentavimasis per savo sostines yra dėsningas šia prasme. Su Lietuva yra kitaip. Jos sostinė su teritorija du dešimtmečius buvo atplėšta nuo Lietuvos ir paversta Lenkijos užkampiu. Dėl to kaip sostinės iš bėdos vystymą gavo Kaunas. Taip Kaunas yra gavęs didesnį išvystymą negu Lietuvai buvo ir yra strategiškai reikalingas.
Gyvename laisvo kapitalo ir darbo jėgos judėjimo sąlygomis, gyvename Šangenu – be sienų kontrolės. Bet taip gyvendami negalime nesuprasti, kad didesnis strateginis pavojus nulietuvėti yra pakraščiams. Kaunas nėra pakraštys, be to, pakankamai išvystytas didmiestis. Jo vystymas su valstybės parama kaip tik ir stabdo pakračių regionų – Alytus, Tauragė, Šiauliai, kiti – vystymą, didina atotrūkį tarp Kauno ir jų gyventojų.
Tai kur čia ministerijų kėlimas į Kauną ar “Rail Baltica” maršrutas, aplenkiant sostinę, kad eitų per Kauną, yra gera strategiją, o kur dar čia būtinas atsižvelgimas dėl Vilniaus į geopolitinius veiksnius.
Panašiau, kad tokie sprendimai yra strategiškai antivalstybiški tiek ekonomine, tiek politine prasme.
Alio naujoji Šimonytės Vyriausybe,valstybiškai mąstant,turėtumet panaikinti buvusio Premjero S.Skvernelio politinius sprendimus : 1/ dėl Lenkijos TV kelių kanalų įteisinimo /įskaitant ir ,,Wilno TV”/ :
2/ dėl Pranciškonų vienuolyno komplekso Vilniuje atidavimo Gdansko/Lenkija/ vienuoliams.
Be to Lietuvos valstybiniuose organuose ir institucijose /ypač aukščiausiuose/ neįdarbinti,nepaskirti veikėjų turinčių ,,Lenko kortą”/ ,,Karta Polaka”,kuri įpareigoja nekenkti Lenkijos interesams.Iš esmės pertvarkyti rusa-lenkalbių mokyklas taip,kaip yra Latvijoje,t.y. dauguma dalykų dėstoma valstybine kalba.
+ + +!!!
Ar straipsnio autorius skaitė, pvz., Rene Martel „Lenkija ir mes“? Bendrai kalbant, straipsnis silpnas.
klausyti dabar tiesiogiai laidos 2 dalies,
nes kol kas būsimo adreso tik tiek – – ziniuradijas.lt/laidos/greiti-pietus
ir žiūrėti pagal datą.
Kalba TS-LKD(!!!!!!)
jau nekalbant apie tai, kuo virto buvusi partija,
kad jai šio naujo nario pavydi Laisvės partija…
Vakar LRyto laidoje padėtį Seime teisingai apibūdino Lopeta – bręsta Konstitucinė krizė
Iš ,,Mėslitos direktoriaus” į Seimą:
– ziniuradijas.lt/laidos/greiti-pietus/kaip-jums-seime?video=1
Kad gražiai atrodytų naujai nulakuoti lenkų ponai, seniai įsitaisę Lietuvoje, iš interneto buvo ištrintas Pandėlio baudžiauninkų himnas.
” Č. Iškauskas. Šliaužiančioji lenkų autonomija ” Vieną kart Lietuva atgavo Vilnių dėka rusų ( vokiečių pagalbos Lietuva atsisakė): Tarybų Lietuvos korespondentas siūlo pakartoti ?
„Ko mus moko istorija?“ klausia autorius, bet atsakymo neduoda. Nežino, matyt.
Kai buvo Kubiliaus vyriausybė, tai vyko diskusija apie apskritiminių savivaldybių aplink 6-is didžiuosius miestus panaikinimą. Reikia dabar pasiūlyti Premjerei I. Šimonytei šią teisingą idėją įgyvendinti. Juolab atsilaisvintų tarybų ir savivaldos administracijų užimtas nekilnojamas turtas bei sumažėtų biurokratų ir pan. Juk tai svarbu Centro dešiniesiems ir “Laisvės” partijai taupyti biudžeto lėšas. Tokie miestai yra Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Klaipėda, Panevėžys, Alytus. Anuomet buvo panaikinta Marijampolės rajono savivaldybė, jos dalis buvo prijungta prie Marijampolės miesto bei gretimų savivaldybių: Kalvarijos, Kazlų Rūdos. Toks panaikinimas turėtų didelę ekonominę socialinę ir valstybinę naudą. Veikime garbieji Tamstos.
kai, išgirdusi VT žodžius, jog dabar ne pavardės svarbiausia, patikėjau, jog PL keičia savo santykius su LT, jog GN bendravimo stilius prie to prisidėjo. PL nusprendė nebežaisti pagarbios kaimynystės santykių, nebelaukti, kada litvinai įvykdys jų užduotį, ėmėsi to darbo patys. Jie tik pakeitė tą, kas įvykdys užduotį. Ir ne iš VT, o iš ministro pozicijų. Žinoma, nei VT, nei SS nuopelnų nuvertinti negalima.
Agresyviai lenkų ,,tautinės mažumos” įstatymą stumianti laida, viena iš entuziasčių – ŠAKALIENĖ
LRT Aktualijų studija. Ved. Aleksandra Ketlerienė
Rusijos „minkštoji galia“ Lietuvoje: kokį planą turi naujoji Vyriausybė?
– lrt.lt/mediateka/audio/lrt-aktualiju-studija
Netenkina mūsų pastangos gerinti mokymą lenkiškose mokyklose.
Taigi, net Kirkorovo skandalą savo propagandai naudoja: jei nedarysite dar labiau mūsų lenkais, tai persimesime pas rusus…
Žodžiu, purenama dirva TM ministrei veikti
„Aktualijų studija“. Rusijos „minkštoji galia“ Lietuvoje: kokį planą turi naujoji Vyriausybė?
– lrt.lt/mediateka/irasas/2000138821/aktualiju-studija-rusijos-minkstoji-galia-lietuvoje-koki-plana-turi-naujoji-vyriausybe
Gal galėtumėte laidos puslapyje parašyti atsiliepimą apie tai, kaip LRT PROPAGUOJA IŠKRAIPYTUS TMAPK ir ŽT dokumentų teiginius? (Kaip tarpukariu okupanto atneštą ir vietos ETNINIAMS gyventojams smurtu primestą okupanto kalbą pastaruosius 30 m. naudoja kaip minkštosios galios įrankį buv. okupuotos teritorijos gyventojų protams veikti). Kuo LRT su tokiomis laidomis skiriasi nuo Kremliaus transliuotojų?
Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos užsienio ministrai sutarė stiprinti bendradarbiavimą „Liublino trikampio“ formatu
– 15min.lt/naujiena/aktualu/pasaulis/lietuvos-lenkijos-ir-ukrainos-uzsienio-ministrai-sutare-stiprinti-bendradarbiavima-liublino-trikampio-formatu-57-1447772?copied
iliustruota patenkinto GL nuotrauka
Šiąnakt per Svobodos r-ją kažkoks ,,pažangos nešėjas” iš UA aiškino, jog tautybės, gimtosios kalbos ir TM nustatymas ,,pagal kraują” yra atgyvena, jog Europa į tai naujai žiūri: kuo jautiesi, tuo ir skelbiesi. O jei jūsų kur nors daugiau susiburia, galima reikalauti toje teritorijoje savo kalbai privilegijų. Pasak jo, taip skelbia TMAPK, ŽT ir dar kažkokie dok-tai… (Melas!!! Bet įžūlus atviras ciniškas melas – šiuo metu jų pagrindinis ,,brendas”) . Ir išvardijo pavydžius, kokių tautybių TM salelių galima per visą UA primėtyti.
Ir žinote, taip tikrai veiksmingiau. Kai kam.. – Turint galvoje, kiek, pvz., strateginių gamyklų išmėtyta LT ir kt . Varšuvos pakto šalių bei SSSR ,,respublikų” teritorijose, ir tuo prisidengus į jas privežta ešelonus ,,specialistų” iš visos SSSR… Tokios ,,kalbinių autonomijų” vėžinės salelės šalies viduje gal net sparčiau ir geriau sunaikins Kamieninės Tautos audinį, negu kokia vientisa Kaliningrado sritis pašonėje?…
G. Landsbergis sako Lenkijoje sutaręs dėl strateginės darbotvarkės
– diena.lt/naujienos/lietuva/politika/g-landsbergis-sako-lenkijoje-sutares-del-strategines-darbotvarkes-1010724