Č. Iškauskas. Šliaužiančioji lenkų autonomija

Lenkijos ir Lietuvos santykiai visada buvo jautrūs. Kaip tame lakiame posakyje: nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Nuo 1569 m. pasirašytos Liublino unijos iki šių dienų tautinių santykių – štai tas ilgas ir prieštaringas mūsų valstybių sugyvenimo kelias, kuris kai kam pastaruoju metu rodosi vos ne rožėmis klotas.

Tiesa, pastaraisiais metais tie santykiai yra tarsi „pridengti“ maloniomis abiejų šalių prezidentų šypsenomis, šiltais rankų paspaudimais, kalbomis apie strateginės partnerystės stiprinimą. Mes nesakome, kad tie santykiai turi būti grįsti įtarinėjimais, nepasitikėjimu, vien tik istorinėmis nuoskaudomis, juo labiau, kad bendros pozicijos A. Lukašenkos režimo ir agresyvios Rusijos politikos atžvilgiu sutampa.

Lenkų autonomijos aidas

Svetainėje Voruta.lt jau rašėme[1], kad Lenkijos intervencija į Lietuvą įgauna kitas formas, pirmiausia propagandos prasme, kai net šešios kaimyninės šalies televizijos programos, tarp jų ir naujasis „TVP Wilno“ kanalas, skleidžia prolenkišką informaciją maždaug 350 tūkstančių Vilniaus regiono gyventojų, kai LRT Lituanica Suvalkų krašte apima tik kokį tūkstantį ten gyvenančių lietuvių. Tos propagandos sraute vis dažniau pasigirsta „autonomininkų“ gaidelių…

Bet kartu negalima pamiršti ir istorijos pamokų, kurios liudija apie vasališką Varšuvos požiūrį į Vilnių ir savo rytinius „kresus“. Beje, beveik prieš 10 metų, artėjant liūdnai pagarsėjusios lenkų autonomijos Vilniaus krašte kūrimo vajaus 20-mečiui, buvęs tautininkų lyderis Gintaras Songaila viename portale[2] prisiminė 1990-1991 m. aplink Vilnių kurtą Lietuvai nepavaldžią „Tarybų socialistinę lenkų autonomiją“, įtarė esant tokios autonomijos atgaivinimo apraiškų ir šiandien, savivaldos rinkimuose sukūrus vadinamą „Valdemaro Tomaševskio bloką“ ir Lenkų rinkimų akcijai pasiekus pergalę Vilniaus regione. Jis taip pat tvirtino, kad su lenkais ranka rankon dirba ir kai kurie rusų veikėjai, netgi pati Maskva, kuri stengiasi įkalti pleištą santykiuose tarp Lenkijos ir Lietuvos.

Galbūt tokie politiko nuogąstavimai buvo ne iš piršto laužti, juo labiau, kad štai randame kitą to meto pranešimą: svetainė „Lietuvos sąjūdis“ teigia[3], kad Vilniuje, Justiniškių mikrorajone, už LLRA ir krašto autonomiją gyventojų parašus rinko… vaikai. O „Vilnijos“ krašto draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva tvirtino, jog „Kurier Wileński“ interneto svetainėje matęs kitaip formuluojamą klausimą: ne ar bus Vilniaus krašto autonomija, bet kada ji bus… Tuomet veikusiame „Facebook“ profilyje „Autonomia dla Wileńszczyzny“ lenkų tautybės piliečiai buvo atvirai raginami reikalauti Vilniaus krašto autonomijos. Esą tai vienintelis būdas užkirsti kelią persekioti lenkus dėl jų „etninių“ žemių ir lenkiškų mokyklų. Teigiama, kad tik autonomija gali užtikrinti lenkų teises. Nustebau, kad šią paskyrą, tiesa, apmirusią, galima atsidaryti iš šiandien[4].

Sakykime, kad tai vyko beveik prieš 10 metų. Daug vandens prabėgo, bet iki šiol tas vanduo labai drumstas…

Tačiau padarykime trumpą ekskursą į istoriją, kuri mus nuolat šio to pamoko.

Ko mus moko istorija?

Pirmas lenkų ir lietuvių vienybės pasireiškimas – 1410 07 15 vykęs Žalgirio mūšis, kurio 600-ąsias metines minėjome praėjusią vasarą. Suvienytos LDK ir Lenkijos Karalystės pajėgos visiems laikams nusimetė Teutonų ordino naštą. Bet jau tada viduramžių „madas“ diktavo stipresnis kaimynas. Pavyzdžiui, kaip tvirtina istorikai[5į], mūšio vadas kunigaikštis Vytautas, tik gavęs politinio šio mūšio vadovo Lenkijos karaliaus Jogailos leidimą, į pagalbą galėjo pasikviesti čekų ir moravų karius. Tai lyg ir suprantama: iš visų 51 tūkstančių mūšyje su kryžiuočiais dalyvavusių karių 51 vėliava priklausė lenkų kariuomenei ir 40 – lietuvių. Šią disproporciją lenkai išnaudojo per visus ilgus šimtmečius, lietuvių sąmonėje palikdami antrarūšio sąjungos partnerio vaidmenį.

600 metų jubiliejaus proga vienoje surengtoje diskusijoje istorikas Darius Staliūnas pastebėjo [6], kad Žalgirio mūšio mitas iki Antrojo pasaulinio karo lietuvio sąmonėje nefunkcionavo, tik sovietmečiu Žalgirio mūšis tapo vyraujančiu viduramžių istorijos įvykiu, nors, kita vertus, juo žmonėms bandyta įkalti vokiečių, kaip priešų, turinčių tiesioginį ryšį su viduramžių kryžiuočiais, įvaizdį.

„Iki 1910 metų, kai Krokuvoje buvo iškilmingai švenčiamas Žalgirio mūšio 500 m. jubiliejus (iš Lietuvos kaip korespondentas buvo nusiųstas tik Juozas Tumas-Vaižgantas), ir po jų ši pergalė lietuvių sąmonėje beveik neegzistavo iki Antrojo pasaulinio karo, nes tiek XIX a., tiek XX a. tarpukariu lietuviška istorinė savimonė yra antilenkiška, ir minėti įvykį, kai draugavome su lenkais, buvo sudėtinga“. „Visiškai kitaip yra su Vytautu, – tęsė istorikas D. Staliūnas. – 1930 m. buvo Vytauto Didžiojo kulto apogėjus, aukščiausias valstybės tautinio pakilimo taškas. Sovietmečiu, atvirkščiai, buvo bandoma mažinti Vytauto reikšmę ir viską užgožti Žalgirio mūšiu“.

Tikrasis susijungimas su Lenkija įvyko 1569 07 01 Liubline pasirašius LDK ir Lenkijos Karalystės sąjungos sutartį. Taip gimė Abiejų Tautų Respublika (ATR), kurią po trijų dienų aprobavo karalius Žygimantas Augustas, miręs po unijos sudarymo praėjus vos trejiems metams.

Lietuvos istorikų Liublino unija dažnai vertinta gana neigiamai, nes kartu su ja Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko didelės dalies teritorijos, kuri buvo perduota Lenkijos Karalystei. Unija numatė, kad LDK valdovu bus Lenkijos karalius, veiks bendras Seimas, kuriame LDK priklausė tik trečdalis vietų. LDK išliko atskiras valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia su iždu ir kariuomene. Krokuva sąjunga su lietuviais pasinaudojo gindama savo žemes Vakarų Ukrainoje, kariaudama su slavais ir totoriais. Prasidėjo masinis lietuvių bajorijos polonizavimas.

Tiesa, istorikas, Nepriklausomybės akto signataras L.N.Rasimas, išsamiai rašęs apie senųjų ir naujųjų amžių Lietuvos ir Lenkijos santykius[7], mano, kad tada lietuviai vis dėl to išlaikė savo valstybingumą. Tik ATR sunkmečiu, siekdami panaikinti LDK, lenkai 1791 05 03 pabandė Konstitucijoje įtvirtinti, jog Lietuva yra Lenkijos provincija. Bet nespėjo: įvykus III-jam ATR padalijimui 1795 m., beveik visos jos teritorijos pateko į dar tvirtesnį carinės Rusijos glėbį.

Istorikas pastebi, kad abejoms valstybėms atsidūrus šiame negailestingame glėbyje, lietuvių ir lenkų santykiai buvo geri tiek, kiek lietuviai nesiskyrė nuo lenkų, kalbėjo lenkiškai, didžiavosi abiejų valstybių istorija. Beje, XX a. pradžioje lietuvių iškelta iniciatyva įgyti autonomijos teises carinės imperijos sudėtyje Varšuvoje nebuvo palaikyta…

Lenkų autonomija „ant platformos“

Grįžkime į 100-mečio senumo laikus. Pirmas mėginimas Lietuvoje įkurti lenkišką autonomiją įvyko 1920 10 07 pasirašius Suvalkų sutartį. Lenkija pasiliko jai tekusį Suvalkų kraštą, o į Lietuvai perduotas pietines žemes su Vilniumi pasiuntė L. Želigovskio (L. Zeligowski) rinktinę. Teisine prasme Lietuvai ši sutartis buvo reali, o Lenkijai – apsimestinė, tvirtina L.N.Rasimas. Lenkų kariuomenės užimtoje teritorijoje L. Želigovskis tuometinio Lenkijos vadovo J.Pilsudskio nurodymu įkuria „Vidurio Lietuvos“ („Litwa Srodkova“) valstybę, 1922 01 08 „išsirenka“ Vidurio Lietuvos seimą, kuris paprašo tą valstybę prijungti prie Lenkijos, o Lenkijos seimas tokį prašymą kovo 24-ąją patenkina. Taip atsirado terminas „Vilniaus kraštas“ arba „Wilenszcyzna“, pamažu virtęs taip ir nerealizuota Lenkų autonomijos Lietuvoje idėja. Netrukus kraštas įėjo į sudarytą Vilniaus administracinę apygardą, o, vienodinant su Lenkijos administraciniu padalijimu, jos seimas 1925 12 22 įsteigė Vilniaus vaivadiją. Visas kraštas su Vakarų Baltarusijos dalimi padalintas į Vilniaus, Naugarduko ir Baltstogės vaivadijas. J.Pilsudskio svajonėse buvo noras atgaivinti ATR, bet…Vilniaus krašto okupacijos sąlygomis.

Ar ne tokią autonomiją atkurti savo planus rezgė lenkų platformininkai 1990-1991 m.? Ar ne jie tuomet, balsuojant Aukščiausiojoje Taryboje dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto, susilaikė? Personalijas įvardinti nesunku. Tarp susilaikiusių deputatų – vėliau už Vilniaus krašto autonomiją pasisakę lenkų radikalai Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Ryšardas Maceikianiecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč, Edvardas Tomaševičius. L. Jankelevičius – buvęs LKP Šalčininkų rajono I sekretorius, vėliau atgailavęs už savo veiksmus ir 2000-aisiais pelnęs prezidento V.Adamkaus malonę.

Kaip 2007 m. mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ surengtoje diskusijoje sakė Vilnijos istorijos tyrinėtojas Kazimieras Garšva[8], 1990–1992 m. rytinėje Lietuvos dalyje iš tikrųjų buvo kuriama vadinamoji Lenkų autonomija. Šį sumanymą pasmerkė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ir tuometinė aukščiausioji Lenkijos valdžia su prezidentu Lechu Valensa. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos buvo paleistos.

„Tačiau ką matome dabartinėje tų rajonų savivaldybių aukščiausioje valdžioje? – dar 2007 m. kovą klausė Vilnijos draugijos pirmininkas. – Vilniaus rajono savivaldybėje turime 7 autonomininkus su vicemeru priešakyje. Jų veikimo tikslai liko panašūs. Juk 35 asmenys, tarp jų – ir Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje pirmininko Valdemaro Tomaševskio tėvas Vladislavas, buvo autonomininkų koordinacinėje taryboje, ir apie tai galima pasiskaityti E. Ganusausko knygoje „Penktoji kolona“[9], – diskusijoje kalbėjo K.Garšva.

Tiesa, tuomet Lenkijos valdžia oficialiai nepalaikė autonomijos iniciatorių.

Kažkada V.Adamkui viešint Varšuvoje, dar tuometinis Lenkijos premjeras Jerzy Buzekas sakė, kad Lenkija niekada nerėmė ir neremia 1990-1991 m. vykdytos autonomininkų veiklos. Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanotas radikalios „Solidarumo“ dalies „Kovojantis Solidarumas“ („Solidarność Walcząca“) atstovas P.Hlebovičius 2010 m. nuoširdžiai vadino „kvailyste, jei lenkų mažuma Lietuvoje norėtų steigti kažkokią autonomiją ir net atsiskirti nuo Lietuvos“. Bet tuomet jis autonomininkų stiliumi pridūrė, kad tame yra ir Lietuvos Vyriausybės kaltės, kuri nesudaro sąlygų Vilnijos lenkams integruotis į bendrą krašto gyvenimą…[10]

Po eilinių savivaldos rinkimų įvairių politikų svarstymuose gali išgirsti nuogąstavimų, kad keliantys galvas Vilniaus krašto lenkų politikai kartu su jiems pataikaujančiais kitų partijų atstovais ims svarstyti ir autonomijos šiame krašte perspektyvas. Primindamas, kad anuomet Vilniaus ir Šalčininkų rajonai norėjo jungtis prie Maskvos ir atplėšti kraštą nuo Lietuvos, įžvalgusis Nepriklausomybės akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas būgštavo, jog Vilniaus regione, o gal visoje Lietuvoje gali prireikti vėl įvesti tiesioginį valdymą…

***

Jeigu mes užmerksime akis prieš mus pamokančią istoriją ir klausysimės tik malonių trelių, skambančių iš naujųjų politikų lūpų, galima susilaukti naujos „autonomizacijos“ bangos, kuri užlieja kitas tautas Lietuvos kaimynystėje. Ši klastinga srovė atiteka beveik nejuntamais šaltiniais, bet jų nepastebėti šiuolaikinėje geopolitikoje būtų pražūtinga.

Nuorodos:

[1] http://www.voruta.lt/ceslovas-iskauskas-kaimyniski-santykiai-ar-nuolaidziavimas-lenkijai/

[2] https://alkas.lt/2011/09/22/g-songaila-issukiai-valstybes-vientisumui-pries-dvidesimt-metu-ir-siandien/

[3] http://www.lietsajudis.lt/index.php/naujienos/37-naujienos/1251-paraus-u-vilniaus-krato-autonomij-renka-vaikai.

[4] https://www.facebook.com/search/top?q=autonomia%20dla%20wile%C5%84szczyzny

[5] straipsnis „Ch. L. T. Pichel. Žalgirio mūšis“ iš monografijos „Žemaitija“, Kaunas, 1991.

[6] https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2010/07/16/news/istorikas-d-staliunas-zalgirio-musio-sureiksminimas-prasidejo-sovietmeciu–5656783/

[7] https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/lnrasimas-apie-etnosa-lenkija-ir-lietuva.d?id=41525427

[8] http://mokslolietuva.lt/numeriu-archyvas/2007/Mokslo_Lietuva_2007_05.pdf

[9] E. Ganusauskas, Penktoji kolona, Vilnius, 1996.

[10] daugiau tyrimų knygoje: Zbigniew Kurcz, Mniejszość polska na Wileńszczyźnie: studium socjologiczne, Wroclaw, 2005.