Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido Pranės Dundulienės knygą „Senieji lietuvių šeimos papročiai“. Tai penktasis skaitytojų pamėgtos knygos leidimas.
Žinomos mokslininkės etnografės monografija apie lietuvių šeimos papročius ir apeigas apima svarbiausius žmogaus gyvenimo tarpsnius: vaiko gimimą, savo šeimos kūrimą – vestuves ir mirtį – laidotuves.
Mūsų tolimi protėviai, puoselėdami savo švenčių apeigas, kupinas mitologijos, religijos, palaikančias aukštą žmogaus moralę ir dvasinę kultūrą, neskubėjo jų atsisakyti ir pakeisti svetimomis. Savo teiginius autorė iliustruoja liaudies dainomis, sakmėmis, patarlėmis ir kt.
„Etnologė habil. dr. prof. Pranė Dundulienė, nepaprastai darbšti ir smalsi mokslininkė, gilinosi į daugelį etnologijos sričių (parašė 15 veikalų), tačiau jos širdį labiausiai traukė dvasinė kultūra, ypač tikėjimai, papročiai ir simboliai.
Etninę kultūrą ji tyrė kaip visos tautos kultūrą: kėlė papročių kilmės hipotezes, ieškojo sąsajų su visuomenės socialine raida, žmogaus psichologija“, – rašoma ketvirtame knygos viršelyje.
Rinkdama etnografijos medžiagą, profesorė su studentais apkeliavo visą Lietuvą. Nauji duomenys gulė į jos knygas. Senaisiais lietuvių papročiais besidomintiems skaitytojams, ypač jaunesniajai kartai, Pranės Dundulienės knygos padeda atrasti turtingus savasties klodus, atskleidžia tautos dvasinės kultūros raidą.
Knygos redaktorė Aldona Bendorienė, dailininkas Albertas Broga, viršelio dailininkas Saulius Bajorinas.
Apie Pranę Dundulienę
Dundulienė Pranė, Stukėnaitė gimė 1910 02 12 Pilypuose (Švenčionių apskr.), mirė 1991 02 27 Vilniuje, lietuvių etnologė.
Išsilavinimas ir veikla
1938 baigė Vilniaus universitetą (etnologiją). 1938–40 dirbo Lietuvių mokslo draugijoje, 1940–50 – Lituanistikos (vėliau Istorijos) institute. Nuo 1944 dėstė Vilniaus universitete; profesorė (1971). Vadovavo daugeliui studentų etnografinių ekspedicijų. Tyrinėjimų sritis – žemdirbystė ir jos įrankiai, dvasinė kultūra, daugiausia tikėjimai, papročiai, mitai ir simboliai. Etninę kultūrą tyrė kaip vientisą tautos (dvaro ir kaimo) kultūrą. Daugiausia taikė lyginamąjį ir etnopsichologinį metodus.
Knygos
Svarbiausi veikalai: Žemdirbystė Lietuvoje (1963), Medžiai senovės lietuvių tikėjimuose (1979, 2008), Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai (1979), Lietuvių etnografija (1982), Paukščiai senuosiuose lietuvių tikėjimuose ir mene (1982, 2006), Ugnis lietuvių liaudies pasaulėjautoje (1985, 2006), Lietuvių liaudies kosmologija (1988, 2008), Duona lietuvių buityje ir papročiuose (1989, 2007), Senovės lietuvių mitologija ir religija (1990 22007), Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos (1991 22008), Lietuvių etnologija (1991), Žalčiai lietuvių pasaulėjautoje ir dailėje (išleistas 1996), Senieji lietuvių šeimos papročiai (išleistas 1999 22002 32005 42019), Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje (2008), Pagonybė Lietuvoje: moteriškosios dievybės (2008 32018), Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai (2020).
Parengta pagal Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro pranešimą
Rašant dokumentinę lietuvių tautos istorijos knygą “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023), labai pravertė Pranės Dundulienės darbai, kur šios knygos 24 p. taip parašyta: ‘Apie šventąją ugnį Vilniuje, ant kurios buvo pastatyta Perkūno šventykla, o vėliau ir Katedra, autoriai taip rašė:
3. Prof. hab. m. dr. pranė Dundulienė (1910 – 1991) knygos ‘Senovės lietuvių mitologija ir religija’ (leid. Mokslas, Vilnius/1990) puslapiuose apie amžinąją ugnį aiškino, kad ‘seniausių laikų žmogus savo vaizduotėje buvo susikūręs ugnies šeimininkės, arba ugnies motinas.. Galiausiai ugnis pradėta vaizduoti antropomorfine moteriška deive ir pavadinta Gabija.. Suasmeninta ir sudievinta ugnis vadinta ne tik Gabija, bet ir Peleno deive. Mažosios Lietuvos gyventojai iš didelės pagarbos ją vadino Ponike, senovės graikai Hestija, romėnai – Vesta, slavai Mokoše, (nuo liet. veiksm. ‘mokyti’). Šios deivės globojo ne tik namų, židinio ugnį, bet ir visą ūkį, gyvulius, moterų darbus, ypač verpimą prie balanos ar žvakės.. Ugnis dar vadinta Ramute, Ugnija (Viduklės apyl.), Ugnine (Ignalinos apyl.). Greičiausiai šie žodžiai nebuvo namų židinio deivės vardai, bet aiškumo dėlei juos pridėdavo prie žodžio ‘Gabija’.
Manau, tuomet nekilo klausimų, kas yra šeima.