Lenkijos ir Lietuvos santykiai visada buvo jautrūs. Kaip tame lakiame posakyje: nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Nuo 1579 m. pasirašytos Liublino unijos iki šių dienų tautinių santykių – štai tas ilgas ir prieštaringas mūsų valstybių sugyvenimo kelias, kuris kai kam pastaruoju metu vėl rodosi ne rožėmis klotas.
Naujas diskusijas paskatino buvęs tautininkų lyderis Gintaras Songaila, kuris Alkas.lt portale prisiminė 1990-1991 m. aplink Vilnių kurtą Lietuvai nepavaldžią „Tarybų socialistinę lenkų autonomiją“ ir įtarė esant tokios autonomijos atgaivinimo apraiškų šiandien, savivaldos rinkimuose sukūrus vadinamą „Valdemaro Tomaševskio bloką“ ir Lenkų rinkimų akcijai pasiekus nemažą pergalę Vilniaus regione. Jis taip pat manąs, kad su lenkais ranka rankos dirba ir kai kurie rusų veikėjai, netgi pati Maskva, kuri stengiasi įkalti pleištą santykiuose tarp Lenkijos ir Lietuvos.
Galbūt tokie nuogąstavimai ne iš piršto laužti, bet padarykime trumpą ekskursą į istoriją, kuri mus nuolat šio to pamoko.
Pirmas vienybės įrodymas
Pirmas lenkų ir lietuvių vienybės pasireiškimas – 1410 07 15 vykęs Žalgirio mūšis, kurio 600-ąsias metines minėjome pernai. Suvienytos LDK ir Lenkijos Karalystės pajėgos visiems laikams nusimetė Teutonų ordino naštą. Bet jau tada viduramžių „madas“ diktavo stipresnis kaimynas.
Pavyzdžiui, kaip tvirtina istorikai, mūšio vadas kunigaikštis Vytautas, tik gavęs politinio šio mūšio vadovo Lenkijos karaliaus Jogailos leidimą, į pagalbą galėjo pasikviesti čekų ir moravų karius. Tai lyg ir suprantama: iš visų 51 tūkstančių mūšyje su kryžiuočiais dalyvavusių karių 51 vėliava priklausė lenkų kariuomenei ir 40 – lietuvių. Šią disproporciją lenkai išnaudojo per visus ilgus šimtmečius, lietuvių sąmonėje palikdami antrarūšio sąjungos partnerio vaidmenį.
Pernai jubiliejaus proga vienoje surengtoje diskusijoje istorikas Darius Staliūnas pastebėjo, kad Žalgirio mūšio mitas iki Antrojo pasaulinio karo lietuvio sąmonėje nefunkcionavo, tik sovietmečiu Žalgirio mūšis tapo vyraujančiu viduramžių istorijos įvykiu, nors, kita vertus, juo žmonėms bandyta įkalti vokiečių, kaip priešų, turinčių tiesioginį ryšį su viduramžių kryžiuočiais, įvaizdį.
„Iki 1910 metų, kuriais Krokuvoje buvo iškilmingai švenčiamas Žalgirio mūšio 500 m. jubiliejus (iš Lietuvos kaip korespondentas buvo nusiųstas tik Juozas Tumas-Vaižgantas), ir po jų ši pergalė lietuvių sąmonėje beveik neegzistuoja iki Antrojo pasaulinio karo, nes tiek XIX a., tiek XX a. tarpukariu lietuviška istorinė savimonė yra antilenkiška, ir minėti įvykį, kur buvome draugai su lenkais, buvo sudėtinga“.
„Visiškai kitaip yra su Vytautu, – tęsė istorikas Darius Staliūnas. – 1930 m. buvo Vytauto Didžiojo kulto apogėjus, aukščiausias valstybės tautinio pakilimo taškas. Sovietmečiu, atvirkščiai, buvo bandoma mažinti Vytauto reikšmę ir viską užgožti Žalgirio mūšiu“.
Nelygiateisė unija
Tikrasis susijungimas su Lenkija įvyko 1569 07 01 Liubline pasirašius LDK ir Lenkijos Karalystės sąjungos sutartį. Taip gimė Abiejų Tautų Respublika (ATR), kurią po trijų dienų aprobavo karalius Žygimantas Augustas, miręs po unijos sudarymo praėjus vos trejiems metams. Lietuvos istorikų Liublino unija dažnai vertinta neigiamai, nes kartu su ja Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko didelės dalies teritorijos, kuri buvo perduota Lenkijos Karalystei.
Unija numatė, kad LDK valdovu bus Lenkijos karalius, bus bendras seimas, kuriame LDK priklausė tik trečdalis vietų. LDK išliko atskiras valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia su iždu ir kariuomene. Krokuva sąjunga su lietuviais pasinaudojo gindama savo žemes Vakarų Ukrainoje, kariaudama su slavais ir totoriais. Prasidėjo masinis lietuvių bajorijos polonizavimas.
Tiesa, istorikas L.N.Rasimas, neseniai rašęs apie senųjų ir naujųjų amžių Lietuvos ir Lenkijos santykius, mano, kad tada lietuviai išlaikė savo valstybingumą. Tik ATR sunkmečiu, siekdama panaikinti LDK, lenkai 1791 05 03 pabandė Konstitucijoje įtvirtinti, jog Lietuva yra Lenkijos provincija. Bet nespėjo: įvykus III-jam ATR padalijimui 1795 m., beveik visos jos teritorijos pateko į dar tvirtesnį carinės Rusijos glėbį. Istorikas pastebi, kad abejoms valstybėms atsidūrus šiame negailestingame glėbyje, lietuvių ir lenkų santykiai buvo geri tiek, kiek lietuviai nesiskyrė nuo lenkų, kalbėjo lenkiškai, didžiavosi abiejų valstybių istorija.
Beje, XX a. pradžioje lietuvių iškelta iniciatyva įgyti autonomijos teises carinės imperijos sudėtyje Varšuvoje nebuvo palaikyta…
Valstybė okupuotoje valstybėje
Pirmas mėginimas Lietuvoje įkurti lenkišką autonomiją įvyko 1920 10 07 pasirašius Suvalkų sutartį. Lenkija pasiliko jai tekusį Suvalkų kraštą, o į Lietuvai perduotas pietines žemes su Vilniumi pasiuntė L. Zeligowskio rinktinę.
Teisine prasme Lietuvai ši sutartis buvo reali, o Lenkijai – apsimestinė, tvirtina L.N.Rasimas. Lenkų kariuomenės užimtoje teritorijoje L. Zeligowskis tuometinio Lenkijos vadovo J.Pilsudskio nurodymu įkuria “Vidurio Lietuvos“ („Litwa Srodkova“) valstybę, 1922 01 08 “išsirenka“ Vidurio Lietuvos seimą, kuris paprašo tą valstybę prijungti prie Lenkijos, o Lenkijos seimas tokį prašymą kovo 24-ąją patenkina. Taip atsirado terminas “Vilniaus kraštas“ arba “Wilenszcyzna“, pamažu virtęs taip ir nerealizuota Lenkų autonomijos Lietuvoje idėja.
Netrukus kraštas įėjo į sudarytą Vilniaus administracinę apygardą, o, vienodinant su Lenkijos administraciniu padalijimu, jos seimas 1925 12 22 įsteigė Vilniaus vaivadiją. Visas kraštas su Vakarų Baltarusijos dalimi padalintas į Vilniaus, Naugarduko ir Baltstogės vaivadijas. J.Pilsudskio svajonėse buvo atgaivinti ATR, bet…Vilniaus krašto okupacijos sąlygomis.
Lenkų autonomija ant platformos
Ar ne tokią autonomiją atkurti savo planus rezgė lenkų platformininkai 1990-1991 m.? Ar ne jie tuomet, balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto, susilaikė? Personalijas įvardinti nesunku. Tarp susilaikiusių deputatų – vėliau už Vilniaus krašto autonomiją pasisakę lenkų radikalai Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Ryšardas Maceikianiecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč, Edvardas Tomaševičius. L. Jankelevičius – buvęs LKP Šalčininkų rajono I sekretorius, vėliau atgailavęs už savo veiksmus ir 2000-aisiais pelnęs prezidento V.Adamkaus malonę.
Kaip 2007 m. mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ surengtoje diskusijoje sakė Vilnijos istorijos tyrinėtojas Kazimieras Garšva, 1990–1992 m. rytinėje Lietuvos dalyje iš tikrųjų buvo kuriama vadinamoji Lenkų autonomija. Šį sumanymą pasmerkė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ir tuometinė aukščiausioji Lenkijos valdžia su prezidentu Lechu Walensa. Buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos.
„Tačiau ką matome dabartinėje tų rajonų savivaldybių aukščiausioje valdžioje? – prieš 4 m., vasario 13 d., klausė Vilnijos draugijos pirmininkas? Vilniaus rajono savivaldybėje turime 7 autonomininkus su vicemeru priešakyje. Jų veikimo tikslai liko panašūs. Juk 35 asmenys, tarp jų – ir Lenkų rinkimų akcijos Lietuvoje pirmininko Valdemaro Tomaševskio tėvas Vladislavas, buvo autonomininkų koordinacinėje taryboje, ir apie tai galima pasiskaityti E. Ganusausko knygoje „Penktoji kolona“, – diskusijoje kalbėjo K. Garšva.
Tiesa, kad tuomet Lenkijos valdžia oficialiai nepalaikė autonomijos iniciatorių. Prieš 11 metų, V.Adamkui viešint Varšuvoje, tuometinis Lenkijos premjeras Jerzy Buzekas sakė, kad Lenkija niekada nerėmė ir neremia 1990-1991 m. vykdytos autonomininkų veiklos. Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanotas radikalios „Solidarumo“ dalies „Kovojantis Solidarumas“ („Solidarność Walcząca“) atstovas P.Hlebowiczius pernai nuoširdžiai vadino „kvailyste, jei lenkų mažuma Lietuvoje norėtų steigti kažkokią autonomiją ir net atsiskirti nuo Lietuvos“. Bet jis teigė, kad tame yra ir Lietuvos Vyriausybės kaltės, kuri nesudaro sąlygų Vilnijos lenkams integruotis į bendrą krašto gyvenimą…
***
Po šių savivaldos rinkimų kol kas tik įvairių politikų svarstymuose gali išgirsti nuogąstavimų, kad keliantys galvas Vilniaus krašto lenkų politikai kartu su jiems pataikaujančiais kitų partijų atstovais ims svarstyti ir autonomijos perspektyvas. Primindamas, kad prieš 20 m. Vilniaus ir Šalčininkų rajonai norėjo jungtis prie Maskvos ir atplėšti kraštą nuo Lietuvos, Nepriklausomybės Akto signataras filosofas Romualdas Ozolas būgštauja, jog gali prireikti vėl čia įvesti tiesioginį valdymą, o steigti partijas tautiniu pagrindu galbūt uždrausti.
Kaip sakoma, pagyvensim – pamatysim. Bet regą jau teks įtempti…
Uždrausti steigti partijas tautiniu pagrindu – būtina, bet steigti etniniu pagrindu (pvz. Žemaičių partija) turėtų būti leidžiama ir, netgi, pageidautina. Tautinė tapatybė visuomet prasideda nuo etninės tapatybės, todėl nuo jos reikėtų ir pradėti.
Lenkai laukia nesulaukia, kada Žemaičių partija pareikalaus Žemaitijos autonomijos. Tada jie daug lengviau paskelbs Vilnijos autonomiją, o vėliau ir Vilnijos nepriklausomybę Kosovo pavyzdžiu. Ir bus, kaip jie džiūgauja, “niezależna Żmudz, niezaleźna Wileńszczyzna i kawalek Litwy”. Štai vienas būdingesnių komentarų iš “kurierwilenski.lt”:
krakus, 2008 04 25 18:57
Ja widzę taki scenraiusz. Żmudź juz chce autnomii i pewnie niedługo ją dostanie. Jak Żmudź dostanie autonomię – zażądają jej też miejscowi Polacy. Obok autonomicznje Żmudzi powstanie region autonomiczny – Wileńszczyzna. Regiony autonomiczne soponiowo będa się uniezależniac od Litwy aż wreszcie stana się niepodległe. A lLitwa ostanie się jak dzisiejsza Serbia – okrojona – pozlepiania z skrawków ziemii koło Kowna, Mariampola, Poniewieża, Oran, Olity. Taka pokraka 😉
Nie zginęła Litwa ale zginąć musi – siedzi Polak na kamieniu i Litwina dusi 😉
citata iš www kurierwilenski lt, 2008 04 27 10:33
“A autonomia polska na Wileńszczyźnie i tak niedługo powstanie. Za słaby jest twój karłowaty narodzik, żeby temu przeszkodzić.”
lenku debilai svajoja apie savo ligotu fantaziju ivykima 🙂 greitu laiku is didelio sudo (lenkijos) liks mazas suskretes sudukas aplink varsuva ir krokuva
Arvydas Damijonaitis
1.Okupantus rusus ir okupantus lenkus vienija politika ignoruoti tarptautinę teisę,įzuoliuti Lietuvą tarptautinių arbitražų erdvėje;2.Okupantai visuomet turi savo parankinius provokatorius,kurie okupacinius padarinius primeta Lietuvos pusei.Tomaševskiai yra tokių provokatorių pavyzdžiai;3.Dėl sostinės Vilniaus lenkiškos okupacijos,dėl akivaizdžių genocidinių nusikaltimų požymių Lietuvos pusė gali kreiptis į tarptautinį arbitražą dėl lenkiškos okupacijos padarinių .Lygiavos principas yra neadekvatus,nes lietuviai neokupavo Varšuvos,nenaikino lenkų;4.Rusija niekšiškai išnaudoja Vilniaus lenkišką okupaciją,kaip priemonę “SKALDYK IR VALDYK”,stato atomines elektrines Lietuvos pasienyje;5.Lietuva ir Lenkija galėtų vieningai pareikšti savo VETO atominiams Rusijos-Baltarusijos žaidimams; 6.Lietuviai,čečėnų pavyzdžiu ,gali tapti “teroristais”,nes ir Rusija ir Lenkija(Vilniaus krašto okupacijos padarinių įtvirtinimas,kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus) brutaliai pažeidžia lietuvių teisę GYVENTI ;
30 m. kurpiamą „problemą” politikai sprendžia nuo to galo, nuo kurio jiems liepia į ją žiūrėti nusikaltėliai prieš mūsų Konstituciją ir prieš ŽT – nuo TM (su kuria kurstytojai nieko bendro neturi), ir nuo TMAPK!
O pradėti būtina nuo išsiaiškinimo, kada, kaip, kokiu tikslu mūsų šalyje atsirado „TM”. – O iš tikrųjų – kitataučių salos, būdingos imigrantams ar atsiunčiamiems kolonistams, apsigyvenantiems svetimose šalyse. Taip išaiškės, jog jie – okupacijos produktas, kad juos čia, kaip uždelsto veikimo bombą, pr.a. 1-je pusėje paliko karo nusikaltėliai, kad visada turėtų po ranka, ir nuolat vis pakursto, kad rusentų, kad galėtų jais manipuliuoti, bet kada pasinaudoti.
Kadangi pagal Tarpt. Teisę okupanto palikimas ne tik neteisėtas, bet ir nusikalstama veika, vadinasi, TT įstatymus pažeidžia ne tik čia veikianti grupuotė, bet ir mūsų strateginė kaimynė, kurstanti šios grupuotės veiką prieš valstybę, kurios piliečiai jie yra.
Klausimas – kaip mes, piliečiai, padedami EŽTT, TT įstatymų dėl okupacijos padarinių, galime apginti savo nykstančią tautą, prieš kurią niekaip nebaigiami pr. a. karai, kurią vis dalinasi kaimynai – kol kas ne fiziniais karais, o pasinaudodami nematerialia okupacija? Ar turime JAV, Australijoje, kitur advokatų, kurie galėtų imtis šios bylos?
INFORMACIJA: “TIKRŲ LENKŲ”,tomaševskių provokacinė “politika” yra
aplaistyta lietuvių krauju: Širvintų rajono Draučių kaime 1998m
vasario 15 d “TIKRAS LENKAS” L.ZAVISTONOVIČ dviem medžiokliniais
šautuvais sušaudė dešimt kaimynų lietuvių ūkininkų su
vaikais.Primityvų fanatizmą skatina nebaudžiamas Lietuvos įstatymų
nepaisymas Rytų Lietuvos miestelių ir kaimų
seniūnijose(pavyzdžiui,užrašai okupacine lenkų kalba).
Lietuvių kilmės “tuteišių” lenkinimas lenkiškose ( lietuvių išlaikomose ) mokyklose – galima registruoti didžiausios kvailystės Gineso rekordu.
INFORMACIJA: Buvusių okupantų privilegijos stebina pasaulį. Lietuva išlaiko 80 lenkų mokyklų,kuriose tuteišai mokomi lenkų kalbos,lenkinami..Lenkiškas mokyklas privalo išlaikyti lenkų bendruomenė,kadangi Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos. Lenkiškų,rusiškų mokyklų finansavimas iš valstybės biudžeto – okupacijos paveldas..Tuteišių klastingas lenkinimas yra dalies lietuviško genofondo naikinimas,lietuvių savižudybė
LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“
Terminas “Tautinė mažuma” Tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka.
Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “po prostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė,bendruomenė.
Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis
Vagiama Lietuvos istorija.
Kodėl Lietuvos istorikai nutyli, bijo(?) liesti siaubingus masinius Lietuvos gyventojų žudymus,genocidą, 17 amžiaus viduryje(„Tvanas“)? 1655 m. rusų caro kariuomenė nužudė 70 proc. (apie 2 milijonai) beginklių Lietuvos gyventojų,fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas,sugriautas iki pamatų.
VYTAUTO TRAGEDIJA:
1.Po mūšio prie Tanenbergo ( Žalgirio mūšis) ,ordino sostinė nebuvo užimta, jokių strateginių pranašumų lietuviams nebuvo skirta, atskirtis nuo Vakarų Europos padidėjo;
2.Penkiolikto amžiaus pradžioje Rytų Europoje vyko tautų formavimosi laikotarpis, lietuviai turėjo istorinį šansą įsitvirtinti Europoje, kaip krikščioniškų Vakarų sąjungininkai. Vytautas , augęs ir auklėtas ordino aplinkoje, nesugebėjo savo galybe sutriuškinti vasalus maskolius, busimus engėjus rusus. Tai yra Vytauto tragedijos priežastis – Lietuvių imperijai nuo Baltijos iki Juodosios jūros sąlygas pradeda diktuoti Vytauto proanūkis Maskvos caras Ivan Grozni , toliau sekė siaubingas karas su Maskvos DK, “Tvanas“, kurio metu Lietuva neteko 60-70 % savo gyventojų, fantastinio grožio sostinė Vilnius buvo sudegintas iki pamatų;
3.Tolimesnė įvykių raidos istorija parodė , kad Žalgiris tapo klastingų okupantų smegenų plovimo sistemos mechanizmo dalis, pragaištingos Lietuvos orientacijos į Rusiją , į “Stalino saulę” ,trėmimus, masines lietuvių žudynes.Net „Žalgirio” sporto klubas propagandos tikslu buvo įkurtas Maskvoje, 1943 metais;
4.Rusijos imperija yra ne tik blogio(R.Reiganas) ,bet ir melo imperija, nes jos istorija yra parašyta pagal politikų scenarijų. Pavyzdžiui, epas “Slovo o polku Igoreve”, yra falsifikatas, pagamintas Prahoje 19 amžiaus pradžioje. Šio epo ir kitų klastingų pasakų pagrindu sukurta imperinės ,totalitarinės Rusijos „istorija“.
Dėl klaidinančio termino „lenkų TAUTINĖ MAŽUMA“
(turi būti TAUTINĖ BENDRIJA, TAUTINĖ GRUPĖ):
Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijos (Strasburas,1995m.vasario1d.) 21 straipsnis: „ Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams“. Konvencija ,numato tautinių mažumų ,t.y. tik tautinių grupių, neturinčių išorinės valstybės, apsaugą, kitaip būtų pažeisti pagrindiniai tarptautinės teisės principai. Lenkų bendrija Lietuvoje negali turėti „tautinės mažumos“ statusą, nes tai grėstų Lietuvos nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ir politinei nepriklausomybei, t.y. prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams. Lenkijos vulgarus agresyvumas yra reali tikrovė – lietuviai nežudo lenkų, nebuvo okupavę Varšuvos, nebuvo užėmę trečdalį Lenkijos teritorijos.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis
DĖL GRĖSMĖS LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBEI, TERITORINIAM VIENTISUMUI.
Priesaiką Lietuvai pamynusių LLRA, avantiūristų tomaševskių valdoma kultūros ministerija parengė “Tautinių mažumų” įstatymą (turi būti „Tautinių bendrijų ir mažumų įstatymas“) – iš esmės dalies Lietuvos teritorijos praradimo de facto įstatymą, nes pagal tarptautinę teisę Lietuvos lenkai turi išorinę valstybę Lenkiją,40 milijonų, todėl negali turėti „tautinės mažumos” statusą.
A.Brazauskas 1994 balandžio 26 d. abejingai pasirašė „bendradarbiavimo“ Sutartį su Lenkija, kurioje neatsakingai įvardinta nesanti Lietuvoje „lenkų tautinė mažuma” . Ši Sutartis prieštarauja 1995 vasario 1 d. Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencijai, kurios 21 straipsnis apibrėžia tautinės mažumos statuso suteikimo ribas : ,,Jokia šios pagrindų Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę dalyvauti veikloje ar atlikti veiksmus, kurie prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir ypač valstybių suvereniteto lygybės ,teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams”. Lietuvos lenkų tautinė grupė (bendrija ,bendruomenė) turi išorinę valstybę Lenkiją,40 milijonų gyventojų, todėl negali turėti „tautinės mažumos” statusą, nes tai prieštarautų pagrindiniams tarptautinės teisės principams, grėstų Lietuvos nepriklausomybei, teritoriniam vientisumui ir politinei nepriklausomybei. Priesaikos laužytojai LLRA, avantiūristai tomaševskiai tarnauja išorinėms valstybėms – klastingai, neteisėtai, prisidengiant „tautinės mažumos“ statusu, kuriama lenkų „autonomija“. Dėl nusikalstamos veikos prieš Lietuvos valstybę, būtina nedelsiant nutraukti šią veiklą, asmenų grupei iš LLRA, prisidengusiai „tautinių mažumu įstatymo kūrimu“ kelti baudžiamąsias bylas. Lietuvoje yra dvi tautinės mažumos – karaimų ir totorių. Romai gali pretenduoti į tautinės mažumos statusą.
Tautinių bendrijų ir mažumų įstatymą negali rengti priesaiką Lietuvai pamynusi, išorinės valstybės įtakojama, „autonomijos“ kūrėja LLRA.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis
Nebėra ko pridėti. Viskas teisingai atspindėta, ypač žavi Arvydo D. įžvalgumas. Kas praktškai pradės spirtis polonizacijai?