Laipsniškas ėjimas į lenkų autonomiją

Lietuva – Lenkija: nuo strateginės partnerystės iki priešpriešos

„Vorutos“ pokalbis su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio tarybos nariu, Kovo 11-osios Akto signataru, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Filosofijos katedros prof. habil. dr. Bronislovu Juozu Kuzmicku.

„Voruta“: Prieš 24-erius metus straipsnyje Teritorinė autonomija – Lietuvos valstybės skaldymas ^* Jūs teigėte, kad teritorinė autonomija yra Lietuvos valstybės teritorijos skaldymas. Kaip matome, šiandien tokia autonomija Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose beveik egzistuoja. Įkurta prolenkiška Lietuvos lenkų rinkimų akcija jau realizuoja teritorinės autonomijos įgyvendinimą praktinėje veikloje. Tam trūksta tik kai kurių dalykų. Pirmiausia, ir norėtume apie tai pasikalbėti.

V: Ką reikštų lenkų abėcėlės elementų įvedimas į lietuvių raidyną? Ne tik tų vadinamų šešių raidžių, bet ir daugiau nei aštuoniasdešimties diakritinių ženklų**?

B.K.: Dėl tų šešių raidžių reikėtų pamąstyti, turint galvoje ne tiek lenkus, kiek bendrąjį europietiškąjį kultūrinį kontekstą, kuriame gyvename. Todėl manau, kad tos raidės, tačiau nebūtinai visos, kaip lotyniškojo raidyno dalis, galėtų atsirasti, mūsų abėcėlėje. Čia neįžvelgiu ko nors nepageidautino, galutinį žodį turėtų tarti kalbininkai. Tačiau vien lenkų kalbai būdingi diakritiniai ženklai yra nepriimtini, jų radimasis reikštų lietuvių kalbos rašybos sistemos ardymą, tai negali būti pateisinama jokiais kalbiniais, kultūriniais ar politiniais motyvais.

V: Ką manote apie pavardžių rašymą originalo kalba, jų rašymą lenkiškomis raidėmis ir lenkinant Lietuvos valstybės pasuose?

B.K.: Seime buvo siūlymas, kad tas oficialusis užrašas pase turi būti pagal lietuvišką rašybą, o kitame puslapyje gali būti ir lenkų arba kita kalba, jeigu paso turėtojas to pageidauja. Turint galvoje diakritinių ženklų problemą, vargu, ar toks įrašas būtų laikomas visaverčiu. Ir į oficialųjį lygmenį, taigi į pirmąjį puslapį tai neturi būti keliama, nes tai kelia tiek lingvistinių, tiek ir nelingvistinių problemų.

V: Ir politinių problemų?

B.K.: Negalėčiau atmesti, ypač prisiminus kai ką iš istorijos.

V: O gal galėtumėte paminėti politines problemas?

B.K.: Jos nekeliamos tiesiogiai, bet jų kontūrai ryškėja, susidaro nuosekli seka – nuo pavardžių pereinama prie dvilypio gatvių pavadinimų rašymo (tai jau daroma), o nuo šio – ir prie vietovardžių… Kur reikalavimų pabaiga?

V: Vietovardžiai lenkų kalba – kokį poveikį tai turėtų Lietuvos vardynui, Lietuvos politiniams ir kitiems dalykams?

B.K.: Vietovardžiai, kaip ir vardai bei pavardės, yra neatsiejama lietuvių kalbos žodyno dalis. Jų pateikimas suslavintais, sulenkintais variantais, vadinasi, jų rašymas pagal kitos kalbos fonetikos ir rašybos normas, pažeidžia bendrąjį lietuvių kalbos audinį. Tai darant, kai kurių vietovardžių pavadinimai tampa neatpažįstami. Teko matyti prieškariu išleistą Lenkijos okupuotų Lietuvos teritorijų žemėlapį. Ten matau, kad Varėna vadinama Orany, Valkininkai – Valkieniki, o neseniai internete mačiau, neprisimenu, Eišiškėse ar Šalčininkuose, ant namo užrašas: Varėnos gatvė, o žemiau ulica Oranska. Vietovardžiai, kaip žinoma, išlieka per šimtmečius ir tūkstantmečius išsaugodami juose susidariusias etnines, kultūrines reikšmes. Vietovardžius kaitaliojant, juos pateikiant iškreipta, sudarkyta forma, nusikalstama kultūrinio paveldo autentikai. Vietovardžiai yra neliečiama bendro kultūrinio, nacionalinio palikimo dalis ir todėl manau, kad tuo klausimu savo nuomonę turi aiškiai pareikšti kalbininkai ir kultūrologai. Tad vietovardžiai, gatvių pavadinimai neturi būti rašomi kitomis kalbomis, be to, tai keltų ir administracinių problemų.

V: Ar gatvių pavadinimų rašymas lenkų kalba sugrąžintų mus į Lenkijos okupacijos laikus, generolo Liucijano Želigovskio ir Lenkijos valstybės viršininko Juzefo Pilsudskio įvykdytą Vilniaus krašto okupaciją?

B.K.: Į tuos laikus nesugrąžintų, bet kad tokia mintis tūno kai kurių lenkų veikėjų galvose, dėl to abejoti netenka. Jie ir stengiasi situacijos raidą kreipti ta linkme. Girdėjau kalbininkų ir politikų gana dalykišką pokalbį tuo klausimu – jeigu jau būtų nuspręsta rašyti gatvių, kaimų ir miestelių pavadinimus ir lenkų kalba, būtų visai neaišku, kokiu pagrindu tai daryti, ar grąžinti okupacijos metų pavadinimus, ar įsiklausyti, kaip taria vietos gyventojai, ar vadovaujantis kokiu kitokiu principu.

V: Ką reiškia, kai Lietuvoje įkuriama prolenkiška Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuri skelbiasi atstovaujanti visiems Lietuvos lenkams, nors puikiai žinome, kad taip nėra?

B.K.: Mano supratimu, šita partija atstovauja toli gražu ne visiems Lietuvos lenkams, o yra tik kai kurių veikėjų ir jų aplinkos sukurtas politinis darinys. Demokratinėje visuomenėje vien tik tautiniu pagrindu kuriama partija reiškia ne ką kita, kaip nedemokratišką siekį išskirti, atsiriboti nuo visuomenės didžiosios dalies. Normalios partijos yra kuriamos socialiniais, ekonominiais ar kitokiais bendrojo pobūdžio pagrindais, ši partija iš viso neturėjo būti registruota. Tokios partijos veikla stato į nelygiavertę padėtį kitas Lietuvos tautines bendrijas. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos susidėjimas su rusų aljansu per pastaruosius rinkimus buvo toks manevras, kuris taip pat neturėjo būti toleruojamas. Kaskart labiau aiškėja, kad tikroji šios partijos misija yra stabdyti Pietryčių Lietuvos gyventojų integraciją į platesnį Lietuvos visuomenės gyvenimą, trukdyti jiems tapti visaverčiais valstybės piliečiais. Tai neturi nieko bendro su lenkų mažumos teisių gynimu, veikiau tą mažumą reikėtų ginti nuo šitokių veikėjų.

V: Kodėl Lenkijos valdžiai Varšuvoje prireikė kurti Lietuvoje prolenkišką Lietuvos lenkų rinkimų akciją?

B.K.: Kai po 1990-ųjų aktyviai reiškėsi autonomistai, neabejojome, jog to reikia Maskvai, nors galbūt tai neprieštarauja ir Varšuvos interesams. Juk autonomistai pretendavo kaip tik į tą Lietuvos teritorijos dalį, kurią buvo okupavęs Želigovskis. Dabar akivaizdžiai matosi Varšuvos ranka, nors gal tai nesikerta ir su Maskvos interesais. Kam valdžiai Varšuvoje to reikia? Manau, jog kai kurie Lenkijos politikos ir platesnės visuomenės sluoksniai neįstengia pamiršti nelabai senos praeities ir puoselėja atitinkamas ateities perspektyvas. Todėl nauju variantu gaivinami anuometiniai autonomistų planai. Tik dabar veikiama subtiliau – pradedama nuo priešinimosi platesniam lietuvių kalbos vartojimui mokyklose, nuo pavardžių ir vietovardžių rašymo, taip norint preliminariai nužymėti tam tikras teritorines ribas. Matyt, ir Lenkijoje kažkam labai reikia, kad Lietuvoje būtų steigiamas savotiškas lenkakalbių rezervatas. Jeigu spaudimas duos norimų rezultatų, neabejotina, jog bus einama toliau, link raiškesnio atsiribojimo nuo likusios Lietuvos dalies. Tuo tarpu Europos valstybių politiniame gyvenime yra gerai žinoma, jog teritorinė autonomija – tai pirmas žingsnis į atsiskyrimą, autonomizmo nuosekli seka – separatizmas. Tik ar tai supranta mūsų politikai?

V: Dar nebaigta byla dėl lenkų kortos turėtojų Lietuvoje, tarp jų ir Seimo narių? Ką reiškia, kai Lenkijos valdžia išduoda kitų valstybių piliečiams lenko tapatybę pažymintį dokumentą? Beje, lenkų korta išduodama tik buvusioje Sovietų Sąjungoje gyvenantiems lenkams?

B.K.: Tai yra būdas trukdyti lenkiškai kalbančios bendruomenės narių integracijai į Lietuvos visuomenę, tuo pačiu juos susiejant su Lenkija. Korta pažymi, kad jos turėtojas jau yra lyg ir Lenkijos pilietis, išplaunant lietuviškojo pilietiškumo sąmonę. Tokia būsena gali lengvai evoliucionuoti į ką nors apibrėžtesnio. Įsidėmėtina ir tai, kad lenkų korta yra platinama ne visur ten, kur pasaulyje yra lenkų, bet tik Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje, vadinasi, tose vietovėse, kurios patenka į vadinamųjų pakraščių (kresų) ribas, kurios sutampa su pilsudskinės Lenkijos rytinėmis ribomis. Kita vertus, tai gera užuomina rytiniams kaimynams – kodėl Rusija „artimojo užsienio“ šalių gyventojams negalėtų pasiūlyti ruso kortos?

V: 2011 m. rugsėjo pradžioje Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje Lietuvoje esančių lenkiškų mokyklų pirmaklasių tėvams išmokėjo po 900 zlotų už tai, kad jų vaikai lankytų lenkiškas mokyklas? Kaip vertinate tokį įžūlų, gėdingą Lenkijos valdžios veiksmą prieš Lietuvos Respubliką ir jos piliečius?

B.K.: Na, tai gana įžūlus, su edukologijos, moralės normomis nesiderinantis veiksmas, tai tiesiog papirkinėjimas su negera potekste – tuo blogiau tiems, kurie renkasi ne lenkiškas mokyklas. Tai beceremoniškas kišimasis į Lietuvos švietimo reikalus. Sunku suprasti, kodėl mūsų valdžia to lyg ir nematė.

V: Kaip, Jūsų manymu, atrodo prieš 90 metų nuo Lietuvos atplėšto Seinų-Punsko krašto, Lietuvos etninių žemių, lietuvių reikalavimai dėl jų padėties, dėl švietimo, lietuviškų mokyklų?

B.K.: Atrodo labai negerai, tęsiama šio lietuviško krašto polonizacija, tai daroma, pirmiausia, per mokyklas – finansavimo, vadovėlių ir kitais požiūriais sudarant nepalankias sąlygas lietuviškoms mokykloms. Nekalbant jau apie sunkumus dėl lietuviškų kultūrinių, istorinių akcentų.

V: Kaip, Jūsų manymu, Lietuvos valdžia turėtų elgtis, kai iš Lenkijos Respublikos valdžios radikalų vyksta tiesioginis puolimas, taikant nediplomatines ir visokias kitokias priemones?

B.K.: Lietuvos valdžia turėtų geriau suvokti lietuvių tautos interesus, labiau atsižvelgti į kai kuriuos istorijos faktus, suprasti, koks kaimyninės valstybės veiksmas ką reiškia ir atitinkamai reaguoti. Strateginė partnerystė stambiu mastu neturi būti pretekstas silpnavaliam nuolaidžiavimui ar tiesiog nesusigaudymui smulkesniais, bet mums labai svarbiais klausimais.

V: Dėkojame už pokalbį.

Kalbino Irma Stadalnykaitė, Juozas Vercinkevičius (Trakai)