Č. Iškauskas. Kodėl T. Venclova taip garbina J. Pilsudskį?

Važiuodamas iš Vilniaus link Švenčionių, už Pabradės dešinėje pusėje matai nuorodą „Zalavas“. Iškart atsimeni, kad šiame nedideliame kaime prieš 150 metų gimė Juzefas Pilsudskis – pirmiausia krikštytas katalikas, paskui liuteronas, iš pradžių socialistas, paskui tiesiog lenkų patriotas, pagarsėjęs kaip Lenkijos Valstybės Viršininkas, save laikęs lietuviu, bet kartu leidęs savo pavaldiniams tą Lietuvą sukapoti kalaviju. Tiesa, šis straipsnis ne apie jį, o apie garsių žmonių požiūrį į generolą, svajojusį atkurti ATR ir vėl paversti Lietuvą savo vasale.

Tas požiūris neseniai dar kartą buvo suformuluotas Vilniaus Rotušėje (ir pasirink man tokią vietą!) vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, skirtoje J. Pilsudskio gimimo 150-mečiui. Didžiulėje fotoprojekcijoje generolas, nusigręžęs nuo salės, su neslepiama viršininko povyza žvelgė į susirinkusiuosius, kurie diskusijoje „Be emocijų“ tikėjosi išgirsti ne tik liaupses generolui, bet ir „kitą nuomonę“. Bet jos beveik nebuvo, nes renginį organizavo keletas Lenkijos institucijų, o vietą maloniai suteikė sostinės merija, kitaip sakant, R. Šimašius.

Kodėl „be emocijų“? Organizatoriai pabrėžė, kad dialogas turi būti ramus, šaltas, pragmatiškas, skirtas gerinti Lenkijos ir Lietuvos santykius, neprisimenant istorinių nuoskaudų, istorijos klaidų ir šiaip kažkada buvusios nelygiateisės narystės Žečpospolitoje bei sukilimuose prieš caro patvaldystę. Kitaip sakant, „litvinai“ partnerystę ATR ir 1920 m. agresiją turi priimti be aistrų, be nereikalingos J. Pilsudskio ar L. Želigovskio kritikos, tarsi tų 19-kos Rytų Lietuvos okupacijos metų lyg ir nebūta… Dar daugiau: taip norima suponuoti mintį, kad gerų santykių „kamuoliukas“ dabar yra Vilniaus rankose.

Žurnalistas Linas V. Medelis veidaknygėje, apžvelgęs pirmąją konferencijos dieną, taikliai pastebėjo:  „…emocijų ir negalėjo būti. Abi pusės tarsi stengėsi apeiti svarbiausius klausimą, į kuriuos neatsakius, mano galva, nuoširdūs dviejų valstybių ir jų piliečių santykiai neįmanomi. Vilniaus krašto okupacija vadinta netekimu, išvadavimu iš raudonųjų. Nutylėtas nepaskelbtas Lenkijos karas su vos pradedančia keltis jauna valstybe nuo pirmųjų jos gyvavimo dienų.“
Susitaikymo idėjas konferencijoje siūlė ne lenkų pranešėjai, kurie, žinoma, liaupsino savo maršalką, bet gerai žinomas lietuvių rašytojas, Jeilio universiteto profesorius, vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės narių steigėjų Tomas Venclova. Jo pranešimas „Juzefas Pilsudskis lietuvio akimis: nuo mito iki apgalvoto įvertinimo“ buvo perskaitytas antrą konferencijos dieną.

Pradėjęs nuo miglotų palyginimų su Rijeka (it. Fiume), dėl kurio XX a. pradžioje varžėsi Kroatija ir Italija, o pastaroji po karo jį maloniai atidavė kroatams, T. Venclova leido suprasti, kad panašus buvo ir Vilniaus likimas. Jis mėgino įteigti ir „ne visiems patinkančią“ mintį: esą Vilnius nebuvo lietuviškas miestas, jį galima laikyti nebent Lietuvos istorine sostine, o tautiniu požiūriu čia buvo daugiau lenkų negu lietuvių. Todėl, pasak pranešėjo, Vilnius buvo labiau Lenkijos kultūrinė sostinė negu Lietuvos. Vadinasi, toliau leidžia daryti išvadą rašytojas, J. Pilsudskio žygio į Vilnių pagrindimas yra pateisinamas (kaip ir po dviejų metų – 1922 – ųjų kovo 24 d. – 03 24 d. Lenkijos Seimo sprendimas Vilniaus kraštą oficialiai prijungti prie Lenkijos), o štai A. Smetonos ir kitų tautininkų pastangos susigražinti maždaug 7000 kv. km užgrobtos Vilniaus krašto teritorijos su puse milijono gyventojų tebuvo nacionalistinės pretenzijos. Toks štai graudus atskambis 2009 m. birželio 3 d. anuometinio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio televizijoje išsakyto teiginio, kad Lenkija tarpukariu nebuvo okupavusi Vilniaus krašto. Suprask: atnešė gėrį ir kultūrą necivilizuotiems „litvinams“.

Kuo dar šįkart sublizgėjo T. Venclova? Na, sakysime, Varšuvoje mėgstamu kartoti teiginiu, kad J. Pilsudskio avantiūra buvo siekiama apsaugoti Lietuvą, kad čia nepasiliktų nuo Vyslos vejami bolševikai; kad Lietuvai būtų naudinga pritarti Hymanso projektui, peršančiam Vilniui ir Kaunui federacinę valstybę (jau  pusmetį Vilniaus kraštas jau buvo okupuotas); kad galų gale Lietuva būtų autonomiška, bet vyrautų lietuvių ir lenkų kalbos… Linas V. Medelis pastebi, kad net Lietuvos delegacijos Briuselyje konsultantas tarptautinės teisės specialistas Andre Mandelstamas tuomet pastebėjo, jog Lietuva būtų tapusi Lenkijos kolonija, o ne suvereni valstybė.

J.Pilsudskio klasta, pamynus Suvalkų sutartį, pasiuntus L. Želigovskį į avantiūrą užgrobti ne tik pietrytinę Lietuvą, bet ir gvieštis Kauno bei Klaipėdos (ji 1919 m. Versalio sutartimi buvo atskirta nuo Vokietijos), T. Venclovos ir kitų, ne tik lenkų, bet ir lietuvių istorikų pranešimuose buvo nutylima arba vadinama netektimi, klaida, kuri esą buvo būdinga diktatoriškiems vadovams (Hitleriui, Stalinui?), mėginimu sukurti platų frontą kovai su raudonaisiais.

Galų gale J. Pilsudskis – tai „dėdė“, tapęs „geruoju“ diktatoriumi, o jo biografiją dar reikia gerai patyrinėti, toliau teigia T. Venclova. Tyrinėjame. Saugome jo širdį Rasose. Kas nori, deda gėlių. Kas nori, liaupsina ar kritikuoja. Tai demokratija. Tačiau nevalia tuose vertinimuose pamiršti istorinio atsparos taško: J. Pilsudskis buvo iniciatorius vėl paversti Lietuvą savo vasale, prisidengiant viliojančiu, nostalgijos kupinu šūkiu „nuo jūrų iki jūrų“. Mums tai kainavo daugybę aukų – ir ties Augustavu, ir prie Širvintų, ir Giedraičiuose. Kodėl neminime ir nepagerbiame jų, garbusis pasaulio mokytojau Tomai Venclovai? Konferencijoje apie tai netarėte nė žodžio.

***

Kai 2012 m. gegužę delfi.lt paskelbiau straipsnį „T. Venclova: tautiškumas vs globalizacija?“, kai kas rašė: kažkoks apžvalgininkėlis demonstruoja nepagarbą pasaulinio lygio intelektualui, meta piemenišką iššūkį, rodo provincialo chamizmą. Tuomet kosmopolitas ir globalistas savaitraštyje „Atgimimas“ kaltino lietuvius uždarumu, saviizoliacija, kosmopolitiškų pažiūrų trūkumu. Jie saugoja savo kaimišką tapatumą – užkonservuotą kalbą ir istorinius prisiminimus. Po metų savo garsiame tekste „Aš dūstu“ T. Venclova taip ironiškai apibūdino jį dusinančias lietuviškąsias vertybes: „Įkyrus noras tautiškumą įsprausti į riboto provincialumo rėmus, apkaustytus ksenofobijos, netolerancijos, vietininkiškumo geležimis, menkina pačią valstybingumo ir nepriklausomybės idėją“. Šiandien garsus pasaulio kultūrininkas jau siūlo išeitį: iš kaimiškos izoliacijos išsiveršime, jei priimsime senas, bet vis dar gyvybingas J. Pilsudskio idėjas, ir – kita vertus – jei pamiršime istorines nuoskaudas…

Ir dar viena citata, jau be komentarų. 2012-ųjų balandžio 30-ąją portale delfi.lt išspausdintame interviu T. Venclovos pozicija negailestingai radikali. „Yra toks mums labai nesimpatingas angliškas posakis, kurį anglakalbiai mėgsta vartoti: „Estonians are solid, Latvians are stolid, Lithuanians are squalid“ (angl. estai yra solidūs, latviai yra santūrūs, lietuviai yra niekingi (bjaurūs, nešvarūs). Matyt, nusipelnėme, kad mus taip vadintų, nors išties apgaudinėjame ne tik užsieniečius, apgaudinėjame ir vienas kitą“.

 www.iskauskas.lt